Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Algimantas ZOLUBAS

Lukiškių aikštės Šimtmečio rato centre 2018-01-12 ir 2018-02-16 buvo pašventintos ir įamžintos kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę 111 relikvijų ir jas lydintys dokumentai. Jas iš įvairių vietų pristatė per 300 mylinčių savo kraštą ir gerbiančių istorinę atmintį savanorių.

Relikvijas nuleidus į Šimtmečio rato ertmę, ją  užsandarinus buvo uždėta granitinė plokštė su įrašu Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba. Pats Šimtmečio rato projektas su savivaldybe ir architektais buvo suderintas. Nesant lėšų, Šimtmečio rato darbai pagal projektą: rato formavimas, armatūros tvirtinimai, skaldos išpylimas, plytelių išklojimas ir kiti darbai buvo vykdomi Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projekto ir kitų aukotojų lėšomis.

2018 m. birželio 25 dieną vandalas išniekino šimtmečio rate esančias relikvijas, viena kapsulė su dokumentais buvo pagrobta, tačiau greitai surasta.

Fondas su kitomis patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis, kad esant tuščiai ertmei nesikartotų išniekinimai, nusprendė operatyviai atšventinti relikvijas ir dviejose granitinėse plokštėse iškalti jų sąrašą. Tai neatskiriama sąsaja tarp dokumentų esančių ertmės viduje ir išorėje. Tuo siekta viešumo, kad būtų žinoma vilniečiams ir svečiams. Tai buvo iškilmingai atlikta 2018-07- 06 Valstybės dienos proga. Relikvijų pagerbimą atliko kariai, o relikvijų atšventinimą – Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kunigas brolis Mindaugas Slapšinskas OP. Apie atliktą darbą savivaldybė buvo informuota, paprašyta užtikrinti Šimtmečio rato priežiūrą ir tvarką. Tačiau…

Liepos 23 d. gautas pranešimas, kad granitinės plokštės su relikvijų sąrašais pagrobtos.

Pažadai, kurių neįgyvendinome: „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“

Kitą dieną paaiškėja, kad grobikė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pašventintos plokštės atsidūrė įmonės „Grinda“ sandėlyje drauge su Žaliojo tilto skulptūromis.

Pasirodo, šios įmonės sandėlyje, neinformavus visuomenės, atsidūrė dar vienas paminklinis akmuo su įrašu „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“. Pažadėta prieš 23 metus…

„Grindos“ sandėliuose įkišta tūno ir juodo granito plokštė iš Lukiškių aikštės su užrašu „Žuvusiems už Tėvynę“, kurią pašventino dar monsinjoras  Alfonsas Svarinskas.

Čia dera pažymėti, kad Šimtmečio rato suformavimas ir raidžių iškalimas granitinėse plokštėse Vyčio fondui ir kitiems aukotojams atsiėjo, neskaitant kitų išlaidų, 32 tūkstančius eurų.

Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, prilygstantis kriminaliam ir šventvagiškam, piktina visuomenę, nes iš tikrųjų niekina kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą.

2018.08.01; 08:37

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

Trečiadienis, lapkričio 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino išrinktąjį Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Donaldą Trumpą.

Prezidentės teigimu, JAV nuosekliai rėmė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o abiejų šalių draugystę amžiams įtvirtino drąsi ir principinga JAV pozicija nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos. Pasak šalies vadovės, Lietuva tikisi, kad JAV ir toliau išliks tvirčiausiu bei artimiausiu mūsų valstybės sąjungininku.

Savo sveikinimo laiške naujajam Jungtinių Amerikos Valstijų vadovui Prezidentė pabrėžė, jog Lietuva yra pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius tarp Europos ir JAV. Kartu ginti demokratijos ir laisvės principus. Įgyvendinti abipusiškai naudingus projektus ekonomikos, saugumo, energetikos bei kitose srityse. Toliau aktyviai dirbti kartu tiek dvišaliu lygiu, remiantis JAV ir Baltijos chartija, tiek Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje.

Lietuvos vadovė palinkėjo naujajam Prezidentui visokeriopos sėkmės, o JAV piliečiams – ilgų taikos, gerovės ir klestėjimo metų.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.11.09; 12:19

JAV lietuvių organizacijai „Lietuvos Vyčiai“ – 100

Šių metų balandžio 27 dieną šimto metų sulaukusi viena iš seniausių be pertraukos veikiančių JAV lietuvių organizacijų „Lietuvos Vyčiai“ (angl. Knights of Lithuania) šiandienos Lietuvoje yra primiršta. Nors organizacija gyvuoja iki šiol, jos praeities nuopelnai Lietuvai bei šių dienų darbai tėra žinomi mažai saujai už Amerikos ribų gyvenančių lietuvių.

„Lietuvos Vyčiai yra viena seniausių, tyliausių ir veikliausių lietuviškų organizacijų Amerikoje“, – sako ilgametė „Lietuvos Vyčių“ narė, garbės narė, dabartinė šios organizacijos centro valdybos pirmininkė Regina Juškaitė-Švobienė. Jos žodžius patvirtina konkreti „Lietuvos Vyčių“ veikla, per šimtą organizacijos gyvavimo metų aprėpusi politinę, labdaros, socialinę ir religinę sritis.

Pagalba Lietuvai XX a. pradžioje

JAV lietuvių Romos katalikų jaunimo organizacija buvo įkurta 1913 metais Lawrence, Massachusettso valstijoje. Atsižvelgdamas į tuometines sąlygas Amerikoje, organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas, drauge su devyniais bendraminčiais, tarp kurių buvo kunigai Antanas Jusaitis, Antanas Kaupas bei vienintelė moteris A. Mačiulskaitė, organizaciją matė kaip priebėgą nuo laisvamanybės, kaip vietą telkti Amerikos lietuvių jaunimą lietuvybės išlaikymui bei siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1914–1918 metais „Lietuvos Vyčiai“ itin aktyviai rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu ir jos pripažinimu tarptautinėje erdvėje. Rinko parašus dėl Lietuvos pripažinimo de jure, kuriuos įteikė JAV prezidentui Woodrowui Wilsonui. 1918 metais Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, šios organizacijos nariai organizavo Lietuvių legioną, įsteigė Kardo fondą, iš kurio lėšų Lietuvos kariuomenės vadui gen. Silvestrui Žukauskui padovanojo auksinį kardą. Tuo metu „Lietuvos Vyčiai“ finansiškai rėmė Lietuvos šaulius, Kareivių globos draugiją, palaikė glaudžius ryšius su katalikiškomis Lietuvos jaunimo organizacijomis Lietuvoje, tokiomis kaip pavasarininkai ir ateitininkai.

Po Antrojo pasaulinio karo vyčiai nusibrėžė naujas veiklos kryptis – būdami JAV piliečiais jie gynė Lietuvos interesus ir garbę laiškais ir atsišaukimais kreipdamiesi į Amerikos visuomenę, valdžią bei žiniasklaidą. Remiantis šios organizacijos veiklą tyrinėjusio Martino Girchisio Shetty‘io duomenimis, 1951 metais vyčiai parašė 17,730 laiškų, 1952 m. – 22,000, 1953 m. – 18,472, 1954 m. – 18,840, 1955 m. – 16,081, 1956 m. – 13,748, o 1957 m. – 15,685.

1955 metais „Lietuvos Vyčiai“ įsteigė medalį amerikiečiui, nusipelniusiam kovoje dėl Lietuvos laisvės. Juo apdovanoti JAV Kongreso narys Charlesas J. Kerstenas, senatoriai Paulas Douglas, Thomas J. Doddas, kardinolas Richardas J. Cushingas.

Parama po 1990 metų

„Lietuvos Vyčiai“ atskubėjo į pagalbą ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tais metais veiklą pradėjo organizacijos humanitarinės pagalbos padalinys ,,Pagalba Lietuvai” (Aid to Lithuania, Inc.), kurio sumanytojas ir steigėjas – „Lietuvos Vyčių“ garbės narys Robertas Boris. Iš pradžių padalinys ieškojo ir siuntė į Lietuvą vaistus, medicinos priemones bei įrangą, telkė lėšas jų persiuntimo išlaidoms padengti.

Pirmieji 4 konteineriai, kurių turinio vertė siekė beveik 4 mln. JAV dol., Lietuvą pasiekė 1991 m. sausio 15 dieną, praėjus vos dviem dienoms po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje. 1992 m. išsiųsti dar 4 konteineriai (jų vertė – per 2 mln. dol.) taip pat buvo skirti ,,Caritui” Kaune. Po metų Šv. Jokūbo ligoninei Vilniuje ir Santariškių ligoninės Dializės skyriui išsiųsti 5 (vertė – per 2,3 mln. dol.), o 1994 m. – 3 konteineriai (vertė – 2 mln. dol.).

1995-ieji buvo ypatingi metai – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija sulaukė net 15 konteinerių iš Amerikos; jų turinys buvo išdalintas Kauno gimdymo namams, Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninei Utenoje. 1996 m. išsiųsta kiek mažiau – 12 konteinerių (vertė per 12 mln. dol.).

Beje, tais metais Lietuvos Respublikos paskelbtoje ataskaitoje „Labdara, parama Lietuvoje 1996 metais“ dosniausių užsienio šalių davėjų lentelės viršuje įrašyta būtent „Pagalba Lietuvai“, Lietuvai paaukojusi 58,281,356 Lt; po jos seka dar dvi Amerikos organizacijos – „Christian Relief Services“ (24,372,952 Lt) ir „Transpak“ (12,569,234 Lt).

1997 m. ­į Lietuvą iškeliavo 10 konteinerių (vertė beveik 7 mln. dol.), 1998 m. – 11 (vertė – per 6 mln. dol.), 1999 m. – vėl 10 (vertė – per 5 mln. dol.), 2000 m. – 13 (vertė – beveik 10 mln. dol.), 2001 m. – 2 (vertė – 2 mln. dol.) ir 2002 m. – 3 konteineriai (vertė – beveik 4 mln. dol.). 2002-aisiais išsiųsta paskutinė medicininė siunta.

Iš viso per 12 metų į Lietuvą išsiųsti 92 konteineriai, kurių bendra vertė siekė per 71 mln. dol. Labdaringa šio padalinio parama pasiekė Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Utenos medicinos įstaigas bei socialinius centrus. Per tuos metus padalinys užmezgė stiprius ryšius su tokiomis humanitarinėmis organizacijomis kaip Detroite įsikūrusia „World Medical Relief, Inc.“, New Yorko „Catholic Medical Mission Board“ bei „Pharmaciens sans Frontiers“ iš Prancūzijos.

„Pagalba Lietuvai“ Lietuvoje turėjo kelis tarpininkus, kurie ne tik palaikė ryšį su Lietuva, bet ir pranešdavo apie padėtį šalyje. Tai: dr. Paulius Bindokas, Antanas Balsys ir buvęs Vilniaus „Carito“ direktorius Balys Stankus. Organizacija taip pat palaikė nuolatinį ryšį su kardinolu Audriumi J. Bačkiu, seselėmis vienuolėmis Dolorita Butkute ir Aušra Garliauskaite, įvairiais Lietuvos gydytojais, kurie ne kartą lankėsi Amerikoje, dalyvavo metiniuose „Lietuvos Vyčių“ seimuose. Bent kartą per metus Lietuvoje lankėsi ir „Pagalbos Lietuvai“ direktoriai bei jų atstovai.

Padėkos

„Pagalbos Lietuvai“ teikiama medicininė parama, ypač reikalinga tuometinei Lietuvai, kada, pasak tuometinio  Vilniaus Greitosios medicininės pagalbos stoties  vyr. gydytojo Juozo Drobnio, medikamentų bei įrangos trūko visose medicinos ir ne tik srityse, neliko be atsako. Joniškio rajono centrinės ligoninės vadovas Edmundas Baltakis savo laiške, datuotame 1996 metais, rašė: „Nuoširdžiai dėkojame už rūpestį Joniškio rajono centrine ligonine šiais itin mums sunkiais laikais, kai praktiškai neįmanoma gauti medikamentų ir medicinos knygų.“

Ligoninės vadovas patikino, jog „Pagalbos Lietuvai“ parama – 44 dėžės su įvairiais medikamentais – įgalins jo vadovaujamą ligoninę tinkamai pasirūpinti pacientais.

Panevėžio „Caritas“ direktorė Janina Serėnienė taip pat džiaugėsi sulaukusi medikamentų iš Amerikos. Dėkodama „Lietuvos vyčiams“ ji sako, jog „Pagalbos Lietuvai“ atsiųsti vaistai juos pasiekė pačiu laiku, mat šalia „Carito“ veikiančioje vaistinėje jau kuris laikas trūksta gyvybiškai svarbių medikamentų, kuriuos nemokamai gauna vyresnio amžiaus bei neįgalūs žmonės, buvę tremtiniai.

Padėkos laiško „Pagalba Lietuvai“ vadovai sulaukė ir iš Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės mažųjų pacientų ir gydytojų. Jų vardu už 145 dėžes su medikamentais padėkojo vyr. gydytojas dr. Genadijus Dolženko. Prie jo prisijungė ses. Aloyza Malinauskaitė, Šiaulių katalikiškos mokyklos direktorė: „Jūsų dovana, – rašoma laiške iš Šiaulių, – tuo pat metu yra ir didelė moralinė parama, leidžianti žinoti, jog Dievas mumis rūpinasi per draugus.“

Kita veikla

Nuo 2002 m. ,,Pagalba Lietuvai” ėmėsi kitos veiklos. Ji nusprendė paremti nuo 1989 m. Vilniaus arkivyskupijos žinioje veikiančias tokias ,,Carito” programas kaip labdaros valgykla „Betanija“, vaikų dienos centras ,,Angelo viltis”, vaistinė ir Visų Šventų dienos centras bei paauglių namai.

Padalinys taip pat prisidėjo prie programos „Klierikų įsūnijimas“ įgyvendinimo. Nuo 1999 m. iki 2007 m. šiai programai organizacija paaukojo 473,244.74 dol. Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai buvo trečioji „Pagalbos Lietuvai“ vykdyta programa. Ketvirta programa, kurią „Pagalba Lietuvai” parėmė, buvo Vilniaus arkivyskupijos Amatų mokykla.

Po 17 sėkmingos veiklos metų 2007 m. gruodžio 31 d. „Pagalba Lietuvai“ savo veiklą sustabdė. Per tuos metus padalinio paramos sulaukė tokios Lietuvos organizacijos bei įstaigos kaip Šv. Juozapo kunigų seminarija Vilniuje, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio „Caritas“, Gailestingos Motinos Teresės nakvynės ir globos namai, Vilniaus amatų mokykla, „Betanijos“ valgykla, Telšių seminarija, LR Sveikatos apsaugos ministerija, Panevėžio ir Klaipėdos miestų labdaros organizacijos, Šventosios, Domeikavos, Alytaus, Rumbonių, Daugeliškio, Mielagėnų, Lentvario bei Paparčio parapijos, Kauno ir Panevėžio labdaros valgyklos, Klaipėdos universiteto Teologijos katedra, Kauno karmelitės, Pažaislio Šv. Kazimiero vienuolės, laikraščiai „XXI amžius“ ir „Dienovidis“ ir kt.

,,Dievui ir Tėvynei”

Savo šūkiu pasirinkę tarnystę Dievui ir Tėvynei, šimtmečio slenkstį peržengę „Lietuvos Vyčiai“ šiuo metu savo veiklą vykdo trimis kryptimis.

Šv. Kazimiero gildija jau ne pirmus metus finansiškai remia Popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją Romoje. Organizacijos nariai aukoja kolegijos fondui, kurį administruoja mokyklos rektorius, skiria stipendijas klierikams bei toliau tęsia „Pagalbos Lietuvai“ vykdytą programą „Klierikų įsūnijimas“, prisidėdami prie lietuvių, studijuojančių Romos kolegijoje, finansinės paramos.

„Lietuvos Vyčiai“ yra įsteigę Lietuvos Vyčių fondą; iš jo investicijų gaunamos palūkanos leidžia organizacijai toliau vykdyti labdaringą veiklą. Kasmet šio fondo rėmuose veikiančių fondelių palūkanos išdalinamos kaip stipendijos aukštojo mokslo siekiantiems jauniesiems vyčiams, taip pat rengiami kasmetiniai rašinių konkursai.

2003 metais švenčiant organizacijos 90-metį, įkurtas dar vienas „Lietuvos Vyčiu“ padalinys – Šiluvos Mergelės Marijos fondas. Už jo lėšas sukurtas ir išlaikomas internetinis puslapis skleidžia žinią apie Švč. Mergelė Marijos apsireiškimą Šiluvoje, jame anglakalbiai supažindinami su Lietuva, jos istorija bei kultūra.

Lietuvių „iš žaliųjų kaimų“ palikuonys

„Lietuvos Vyčiai“ iki šių dienų išsaugojo gana griežtą ir sudėtingą organizacijos struktūrą. Šiuo metu ją sudaro penkios apygardos, kuriose veikia kiek mažiau nei 50 kuopų. Vyriausias „Lietuvos Vyčių“ organas yra kasmet šaukiamas seimas, kurio metu vienerių metų kadencijai renkama centro valdyba. Šalia centro valdybos ir anksčiau paminėtų trijų padalinių, veikia keletas komisijų: Lietuvių reikalų; Lietuvių kultūros ir kalbos; Garbės narystės; Ritualų; Stipendijų; Ryšių su visuomene bei Archyvų. Organizacija iki šių dienų leidžia savo leidinį „Vytis“.

Pagal „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ (T. XIII) duomenis, daugiausiai narių „Lietuvos Vyčiai“ vienijo 1920 metais – 4 655. Šiandien šios organizacijos gretos yra gerokai išretėjusios, bet, nepaisant to, kai kurios taisyklės nesikeičia, pavyzdžiui, iki šiol vadovaujamasi keturių narystės laipsnių sistema, ypatingas dėmesys skiriamas ritualams (simboliams, maldoms, priesaikoms ir kt.), kurie buvo pasiskolinti iš tokių iki šiol įtakingų JAV organizacijų kaip „Knights of Columbus“ (beje, neseniai Lietuvos žiniasklaida paskelbė, jog ši beveik 2 mln. pasauliečių katalikų vienijanti organizacija plečiasi į Lietuvą).

Iki šiol tikruoju „Lietuvos Vyčių“ nariu gali tapti bei centro valdybos veikloje gali dalyvauti tik lietuvių kilmės asmenys, bet ne tų asmenų sutuoktiniai ar organizacijai prijaučiantys. Šios organizacijos nariais gali būti tik Romos katalikai.

Didžioji dauguma vyčių yra pirmosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios emigracinės lietuvių bangos, taip vadinamų grynorių ar, pasak organizacijos „Vytis“ buvusio redaktoriaus Mato Zujaus, lietuvių „iš žaliųjų kaimų“, palikuonys.

Jų gretas menkai tepapildė politiniai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai bei šių dienų emigrantai iš Lietuvos. Jau kuris laikas kaip kuopų susitikimuose, kaip ir kas metai šaukiamame visų narių seime bei leidinyje „Vytis“, vyrauja anglų kalba.

Šimtmetį švęs visus metus

Šimto metų sukaktį „Lietuvos Vyčiai“ švęs visus šiuos metus. Sukaktuviniai metai prasidėjo balandžio 28 dieną Naujosios Anglijos apygardos pavasariniu suvažiavimu Lawrence mieste, kuriame organizacija buvo įkurta. Liepos 25 – 28 dienomis Quincy‘e, Massachusettse, vyko „Lietuvos Vyčių” jubiliejinis seimas. 100-mečio proga ketinama išleisti jubiliejinę „Lietuvos Vyčių“ knygą, o šios organizacijos Vidurio Vakarų apygarda planuoja Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse Čikagoje pastatyti paminklą, vaizduojantį Šiluvos Mergelės Marijos statulą Šiluvoje.

Nuotraukose:

,,Lietuvos Vyčių“ įkūrėjo Mykolo Norkūno kapas Lawrence, MA, JAV. Reginos Juškaitės-Švobienės nuotr.

Mykolas Norkūnas. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius „Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

Lietuvos Vyčių programas vakaro Spaudos savaitės, ned., 19 lapkr.-nov., 1916 Šv. Antano parap. svet. [Siseras, Il.]. – 1916]. – [1] p. www.epaveldas.lt

Westville’io, IL „Lietuvos Vyčių” 38 kuopos nariai, laimėję pirmą vietą tarptauniame muzikos festivalyje, 1931 metai. Iš knygos William Wolkovich-Valkavicius “Lithuanian Fraternalism: 75 years of U.S. Knights of Lithuania”.

„Lietuvos Vyčių” suvažiavimas Detroite, MI, 1959 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Waterbury’io, CT, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

Tokiu plakatu pasipuošė Newarko, NJ, rotušė „Lietuvos Vyčių“ metinio seimo proga, 1969 metai. Iš “Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ choras su vadovu Faustu Strolia, 1961 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

59-tas „Lietuvos Vyčių“ seimas Clevelande, MI, 1972 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

„Lietuvos Vyčių“ šokėjos: Gabrielė Kulikauskaitė, Kristina Šeškaitė, Kotryna Pavilionytė, Ineta Čerkaitė ir Laura Misiūnaitė, 2013 metai. Iš „Draugo” archyvo. 

Maspetho, NY, vyčiai prie miesto rotušės Vasario 16-osios minėjimo proga. Iš „Draugo” archyvo.

New Yorko, NY, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo.  

Frackville‘io, PA, vyčiai. Iš „Draugo” archyvo. 

,,Lietuvos vyčių” ženklas.

2013.08.18