Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“, jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramoninkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – vietoje sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius.
Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus galėtų daugiausiai uždirbti.
Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.
Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir visa mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.
Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais dabais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.
Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją.
Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba. Nors, žinoma, ir visų tų vadinamų mokslo žurnalų tiražai buvo menkučiai, o turiniai – standartiniai. Neretai užtekdavo žinoti ir keletos šimtų žodžių, kad parašius “mokslinį straipsnį” ir užsienio kalba.
1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai.
Tačiau tai lyg palankiai vyko iki 2003 – 2005 m. , iki atsivėrus Lietuvai į ES durims. Ypač nuo tada Lietuvos mokslo, studijų valdininkai dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais Kremliaus vykdytojais, dabar savo nuolankumą ėmė demonstruoti Briuseliui, griebėsi įgyvendinti ir minėtąjį “tarptautiškumą”, aiškindami kaip ir sovietmety, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, kad “vieningoje” Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Ir mokslo, ir studijų valdininkai iš viso “moksliniais” ėmė pripažinti daugiausia tik anglų kalba parašytus ir “tarptautiniuose leidiniuose” išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų “tarptautinį” lygmenį, jų atitikimą “tarptautinians standartams”.
Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas. Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių „standartinius“ straipsnius, paskelbtus spaudoje.
Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams nustatyti, įvesti “tarptautškumo”ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių “duomenų bazių” leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime, žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.
Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia angliškai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Rimti mokslininkai – kūrėjai tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai „prestižinėse tarptautinėse leidyklose”.
Gal ir būtų galima su tuo sutikti, jei kalbėtume apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama.
Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono “uabo” leidinių “duomenų bazėje”, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkiai susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais, jos gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4- 5 iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – “siekti didesnio mokslingumo”, skelbiant mokslo darbus jos “duomenų bazėse”.
Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramoninkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.
Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais”, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.
Bet kas suteikė teisę nurodytom ir kitokioms užsienio biznierių firmoms vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas.
Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo” metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio” studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.
Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.
Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų panaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai” – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas “bazes”. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais “daugiau” ar “mažiau” akivaizdžiais skaičiais.
Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius nurodytose tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą, smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“.
Be to, ten “tarptautiškumą” garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir ES šalyje, siekant geresnių “tarptautiškumo”rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų pačių leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų” bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.
Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose mokslą ir studijas vertinimo instrukcijose. O vertinama ne tiek pagal išspręstas ar sprendžiamas problemas, ne pag kas naujo atrasta, pasiekta, o tik pagal straipsnių skaičių. Pagal jį pripažįstami ir beveik visi nauji mokslo ir pedagoginiai vardai. Tad gal ir teisūs tie, kuris sako, kad dar tokio mokslo ir studijų ir jų rezultatų numenkinimo, tokio mokslo subiurokratinimo nėra buvę istorijoje, kaip šiandieninėje Lietuvoje – svarbiausia ne mokslo rezultatai, o atspausdintų straipsnelių skaičius užsienio biznierių “duomenų bazėse”.
Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ – citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir patys save ar draugus cituoja.
Kita vertus, pats citavimo dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo, originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant – ypač diktatūros šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų.
Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.
„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse “duomenų bazėse”, “citavimo indeksus” iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų išmislas.
Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui.
Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose, moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių kalbas.
Liūdniausia, kad beveik 500 m. mūsų mokslo ir studijų istorijoje, tik tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940m.) ir Nepriklausomybės atkūrimo metais (1988 – 2004 m.) lietuvių studijų ir mokslo elitas, jų institucijose buvo rūpinamąsi lietuvybės, tautiškumo ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimu. Tad neatsitiktinai, matyt, ir šiandieną kai kas juokais ar net rimtai sako, kad teisus buvo bolševikų vadas Leninas rašęs, kad inteligentija tik trumpai pajėgia būti revoliucinga, o po to vėl palaipsniui pasiduoda valdžios valiai, net užmiršdama neseniai skelbtus savo šūkius.
Ir tai suprantama, nes daugelis inteligentų – tai kūrėjai, naujų kelių ieškotojai ir ta kūryba, ieškojimas neretam atrodo svarbiau, kaip rūpinimasis valdžia, rinkimais, politika ir jos įgyvendinimu. Tad ir neatsitiktinai ir po Kovo 11 – osios pergalės, ir kūrybingieji lietuviai inteligentai sparčiai ėmė trauktis iš valdžios, užleisdami vietas tik “politikams”.
Tačiau jei tarpukario nepriklausomai Lietuvai tai neturėjo ženklesnės reikšmės – Lietuva bent formaliai nepriklausė jokioms sąjungoms ir valdžia vykdė tik lietuvišką, tautinę politiką (tame tarpe ir švietime, studijose, moksle), tai dabar, bijodama, kad kas nepapriekaištautų dėl tautiškumo ar pan., neretai nežinantys istorijos, neturintys patriotiškumo valdžion prasibrovę karjeristai, rūpindamiesi tik savo ar savo klano tik šiandienos interesais, gali priimti ir pražūtingiausius lietuvių Tautos nepriklausomai Lietuvos valstybei nutarimus, keliaklupščiauti visokiems “kitokiems” vietoje juos ėmus auklėti ar gydyti.
Ir priima, kaip organizuojant naują “socialistinį lenktyniavimą” – dėl didesnio “tarptautiškumo”, studijų ir mokslo užsienio kalbomis, “įsijungimo” į “vieningą erdvę” ir pan. Tačiau ES – tai lygiapartnerių valstybių sąjunga. Ir lietuvių kalba turi būti visur taip pat vertinama, kaip ir anglų, vokiečių, prancūzų ar kitų (kaip ją vartos kiti, jei patys, savo valstybėje, savose studijų ir mokslo institucijose lietuvių kalbą ignoruoja). Tad ir vykstantis Lietuvos, jos mokslo ir studijų “suanglinimas” – tai tik Lietuvos valdžios, elito sunkios ligos – impotencijos, abejingumo lietuvių Tautai ir jos sukurtai nepriklausomai valstybei simptomas.
Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių Tauta jau pati eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais globalistiniais valdininkais, apžlibintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tačiau visos buvusios sąjungos iširdavo, pranykdavo, o su jomis ir nemažai tautų bei jų valstybių amžiams išnyko, kurios nesirūpino pasinaudoti tos sąjungos “pliusais” – sustiprinti savo kalbai, kultūrai, pamatus savarankiškam valstybingumui.
Ir mūsų, lietuvių Tauta išnyks, jei taip ir toliau taip emigruos, ieškodama kur geriau gyventi, jei taip aklai stengsis įsilieti į “vieningos Europos” tautų šeimą – suanglės ar sugermanės, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo, lietuviškos žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei toliau taip sparčiai perims stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmenį. Ir jos, kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.
Maža paguoda ėriukui, jeigu jis sužino, kad jį suės ne meška, bet liūtas ar sudraskys erelis.
Ir nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai. Archyvuose yra garsaus okupacijų metų ekonomisto disertacijos.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmąją jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.
Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių TSKP CK nutarimų “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP rūpestį plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos dar sovietiniais laikais apginti, jau nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta, bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir, jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.
Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina, kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus, luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau talentingojo.
Dar ir šiandieninėje JAV dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.
Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems, kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė priimti sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol, kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.
Tad iš tikrųjų doktoranto, atliekančio tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai išlikti ir parazituoti darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra darbo ir gyvenimo prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.
Lietuviškos Lietuvos miražas
Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo rinkimus į įvairių padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.
1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.
1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.
Bet vėlesniuose mokslo ir studijų įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.
Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo tiesiai šviesiai nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan. Taigi iš universitetų dar viduramžiais skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko nieko. Toks sprendimas reiškė mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir prieštaravo mokslo objektyvumo nuostatoms. Universitetų bendruomenėms palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.
Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo 2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos universitų savivaldos klausimus sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia – LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.
Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.
Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.
Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.
Teisė – vykdyti
“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“.
Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti universitetų steigėjų funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.
Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų, tapo ir “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs steigėjų sarginiais šuneliais.
Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą, nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją daugiau eurų ar dolerių pasiūlytų.
Kalbėta, bet negirdėta
Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai Lietuvai ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose, o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas, kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.
Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.
Mokslo pažanga yra sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo, studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų pakankamai pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.
Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).
Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms, atstovavo po vienodą deputatų skaičių.
Lietuvos mokslininkai neturi ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.
Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.
Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.
Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau tai sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį jų veiklos efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.
Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.
Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip sakoma, išliejant vandenį kartu su kūdikiu, užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.
Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba, kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.
Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.
Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu pusę visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.
Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”
1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.
Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.
Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.
“Aktyviai dalyvauti kuriant vieningą Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ – imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui” įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti, nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.
Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.
Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.
Atradimų praradimas
1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.
Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.
Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis. Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.
2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų imitacijos. Nuo 2008 iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins jie lūkesčius, bus galima spręsti tik apie 2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.
„Tarptautiškumo“ pražūtingumas
Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.
Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui iš ES fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.
Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo mokomi lietuvių kalbos, o tik pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”.
Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.
2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės.
Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną, kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.
Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.
TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau kadangi ES „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).
Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …
ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta stengsis plėtoti savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu, žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.
Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes kartu su tuo pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.
„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas, tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis.
O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė fondų finansinė parama, jei ir galėtų padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.
Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų klausimų sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.
Lietuvis – šeimininkas
Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams išdalino didelę dalį bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.
