Vyriausybė patvirtino Vidaus reikalų ministerijos teiktą atnaujintą Valstybinį gyventojų apsaugos nuo branduolinės ar radiologinės avarijos planą. Dokumentas atnaujintas atsižvelgiant į Lietuvos pašonėje Rusijos įmonės „Rosatom“ statomos ir saugumo reikalavimų neatitinkančios Baltarusijos atominės elektrinės keliamus iššūkius.
Vyriausybė laikosi pozicijos, kad statoma Baltarusijos atominė elektrinė kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Projektas plėtojamas vos 40 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus nesilaikant aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų. Tokios statybos saugos požiūriu niekaip negali būti priimtinos ir pateisinamos. Šias grėsmes dar labiau padidina Baltarusijos tarptautinių konvencijų pažeidimai, aukščiausių tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų nesilaikymas ir žema saugos kultūra, kurią rodo pasikartojantys incidentai elektrinės statybos metu. Lietuvos Vyriausybė siekia, kad nacionaliniam saugumui, visuomenės sveikatai ir aplinkai grėsmę keliantis Baltarusijos AE projekto įgyvendinimas būtų nutrauktas. Vyriausybės institucijos, o ypač Užsienio reikalų, Energetikos ir Aplinkos ministerijos, dirba visais formatais ir darys viską, kad nesaugios Baltarusijos AE statybos būtų sustabdytos, jos keliamas pavojus būtų žinomas tarptautinei bendruomenei ir būtų imtasi daugiašalių priemonių padėčiai taisyti.
„Matydami nuolat pasikartojančius incidentus dar statomoje elektrinėje, turime imtis veiksmų apsaugoti mūsų piliečius. Tai mūsų žmonių saugumo klausimas. Atsižvelgdami į esamą situaciją atnaujiname ir tobuliname turėtą planą branduolinio incidento atveju. Privalome užtikrinti, kad visuomenėje būtų kuo daugiau supratimo ir žinių, ir kuo mažiau panikos bei netikrumo“, – teigia premjeras Saulius Skvernelis.
Lietuvos Vyriausybė parengė platų spektrą apsaugomųjų priemonių, siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų saugumą. Plane numatyti 24 institucijų veiksmai, apimantys gyventojų apsaugą, informavimą ir perspėjimą, evakavimą, jodo profilaktiką, radionuklidais užteršto maisto, geriamojo vandens, ne maisto produktų vartojimo apribojimą ir kitas priemones. 2017-2018 metais atnaujinta Lietuvos išankstinio perspėjimo apie radiacinį pavojų monitoringo sistema RADIS. Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje pastatyta 14 modernių ankstyvojo perspėjimo stočių. RADIS sistemos modernizavimas žymiai išplėtė Lietuvos galimybes aptikti radiacinę taršą. Šiandien patvirtintas Valstybinis gyventojų apsaugos nuo branduolinės avarijos planas atnaujintas atsižvelgiant į Radiacinės saugos centro, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos ir Aplinkos apsaugos agentūros išanalizuotą ir pateiktą branduolinės avarijos Baltarusijos AE blogiausio scenarijaus vertinimą.
Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika.
Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.
Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.
Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.
Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.
Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.
Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.
Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.
Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.
Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).
Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.
Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.
Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.
Seimui ketvirtadienį įstatymu pripažinus Baltarusijos Astravo atominę jėgainę (AE) grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, saugumo politikos ekspertas Ignas Stankovičius suabejojo tokio teisės akto veiksmingumu.
Specialistas taip pat mano, kad Lietuvai netektų spręsti pasienyje statomos jėgainės problemos, jeigu anksčiau šalyje būtų buvę priimti teisingi sprendimai branduolinės energetikos srityje.
Ignas Stankovičius abejoja, ar pasirinktas pats geriausias kelias
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
„Pastangos, kad saugumas padidėtų sveikintinos, bet kelias tam, abejoju, ar pats geriausias. Tas įstatymas vienaip ar kitaip turėtų lemti Lietuvos žingsnius tiek Europos Sąjungos (ES) viduje, tiek ir santykius su Baltarusija. Bet tai bus daugiau stabdis santykiams vystytis, negu padedantis pokyčiams Baltarusijoje. O saugumas Astravo elektrinėje nuo to įstatymo vargu ar padidės“, – ketvirtadienį interviu Eltai sakė I. Stankovičius, pridūręs, kad reikia ieškoti efektyvesnių būdų problemai spręsti, pavyzdžiui, užsitikrinti didesnį ES įsitraukimą, tarptautinį spaudimą Minskui dėl jėgainės saugos.
Ekspertas prisiminė ir pačioje Lietuvoje inicijuotą Visagino AE projektą – jeigu būtų pavykę jį įgyvendinti, Baltarusija apie Astravo jėgainę nesvarstytų.
„Daug klaidų padaryta. Lietuvai reikia dviejų trijų nedidelių reaktorių, o pasirinko palyginti pigų, didelį reaktorių – ne visai gudrus ėjimas. Kad atominė energetika Lietuvoje galėjo būti, tai faktas, bet ne su tokiu reaktoriumi. Gigantiški projektai tokiai šaliai netinka. Nuo to „važiavo“ toliau: kadangi nestatėme, Baltarusija pradėjo statyti“, – aiškino saugumo politikos ekspertas, įvardijęs ir dar vieną esą praleistą galimybę – variantą pačiai Lietuvai prisidėti prie Astravo AE statybų.
Klaidos, padarytos „branduolinio žaidimo” pradžioje
„Kai jau padarėme neteisingų ėjimų to „branduolinio žaidimo“ pradžioje, reikėjo bandyti tapti dalininku, kuris savo rankose turi žymiai daugiau įtakos. Jeigu matai, kad negali sustabdyti, o nori tikrai padaryti saugią, tampi dalininku“, – komentavo I. Stankovičius, kurio neįtikina ketinimai nepirkti iš Astravo AE elektros energijos.
Ignas Stankovičius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Jeigu paleis elektrą pigiai, tai mes čia čirkšime, aiškinsime, kad neperkame, bet kai tiktai kainos pasidarys patrauklios, mes tą elektrą pirksime ir vaidinsime, kad perkame iš kitur“, – sakė I. Stankovičius.
Lietuva laiko už pusės šimto kilometrų nuo Vilniaus statomą Astravo AE nesaugia.
Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas: „tebelaukia daug darbų”
Kaip skelbta, ketvirtadienį Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus „už“, įstatymu pripažino Astravo AE keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas teigia, kad tai labai svarbus žingsnis, siekiant užtikrinti šalies, visuomenės saugumą. V. Bakas pripažino, jog tebelaukia daug darbo bendradarbiaujant su kaimyninėmis šalimis ir partneriais ES, norint, kad Astravo AE statybos būtų sustabdytos arba jėgainės eksploatavimas niekada neprasidėtų.
Antradienį tęsia darbą speciali Apkaltos komisija dėl Seimo nario Mindaugo Basčio reikalų. Komisija renkasi į posėdį, kuriame ketina svarstyti išvadų projektą.
Greičiausiai trečiadienį Seimo apkaltos komisija ketina apsispręsti, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui M. Basčiui. Tai žurnalistams yra sakiusi komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė.
„Greičiausiai trečiadienį turėsime paskutinę dieną – balsavimą“, – sakė A. Širinskienė. Ji nebuvo linkusi komentuoti, kokia nuomonė vyrauja tarp komisijos narių. „Kai balsuosime – matysime“, – tepasakė komisijos pirmininkė.
Ji užtikrino, kad M. Bastys prieš balsavimą turės teisę susipažinti su dokumento projektu.
Seimas savo nutarimu yra įpareigojęs apkaltos komisiją iki birželio 1 d. pateikti Seimui išvadą, ar yra pagrindo pradėti apkaltos procesą parlamentarui M. Basčiui.
Parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nustatė, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas nuolatinius ryšius su „Rosatom“ ir kitais Rusijos atstovais, veikė prieš Lietuvos valstybės interesus, jo ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Logiška, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šiųmetiniame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime už praėjusius metus didžiausią įspūdį turėjo palikti atviru tekstu paskelbtas faktas, jog nuo taikos iki karo su Rusija mus gali skirti 24 valandos.
Kita vertus, ko nors kito jau ne vienerius metus vargu ar galima tikėtis. Irgi nieko naujo, kad 38 puslapių ataskaitoje konstatuojama, kad didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia Rusijos karinė galia. Iškalbingiausiai vis tiek byloja faktai, todėl primintini vien ginklavimuisi skirti vertinimo faktai.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jei santykiai su JAV negerės, Rusija toliau vykdys konfrontacinę ir izoliacinę politiką. Tam reikia resursų, dėl karinių pajėgų perginklavimo ypatingų problemų nekyla, o personalo stygiaus problemą Maskva sprendžia formuodama bataliono taktines grupes iš 700-800 aukštos parengties karių. Tokių grupių skaičius sparčiai auga – 2015 metais jų buvo 66, pernai – 96, o šiemet – 115, kitais metais planuojama padidinti iki 125. Bataliono taktinės grupės, kurias remia artilerija bei šarvuotosios pajėgos, labai išpopuliarėjo kare Ukrainoje.
Ypač didelį vaidmenį reformuojant savo ginkluotąsias pajėgas Maskva skiria šalia NATO sienų esančiai vakarų karinei apygardai, nuolat stiprinama Rusijos karinė grupuotė Kaliningrado srityje, kur nuolatinei dislokacijai ruošiami balistinių raketų kompleksai „Iskander“, korvetės su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“, priešlaivinės sistemos „Bal“ ir „Bastion“, dalis kurių gali atakuoti taikinius sausumoje. Be to, pernai Kaliningrade dislokuoti daliniai sujungti į 11-ąjį armijos korpusą, dalis 79-osios motošaulių brigados padalinių perdislokuoti iš Gusevo į Sovetsktą – prie pat Lietuvos sienos.
Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi didžiąja dalimi susijęs su konflikto su NATO simuliavimu – tai esą parodė ir pernai rugpjūtį Pskovo ir Leningrado srityse vykusios pratybos, kuriose per garsiakalbį tariami NATO kariai buvo raginami pasiduoti. Ataskaitos autoriai pažymi, kad šiemet Rusijos karinis aktyvumas išaugs ne Sirijoje, o Baltijos jūros regione, mat rugsėjo mėnesį planuojamos didelio masto Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kurių oficialus dalyvių skaičius (13 tūkst.) ir realus gali skirtis kelis ar keliolika kartų.
VSD ir AOTD manymu, prieš tai bus surengta virtinė plataus masto „kovinės parengties patikrinimų“ – netikėtų, iš anksto neskelbiamų didelio masto pratybų. Rusijos karinis prioritetas orientuotas į karinės reakcijos greitį, iki minimumo apribojant oponento galimybes atsakyti efektyviai.
Kaip minėta, čia išskirti tik Rusijos ginklavimuisi skirti faktai, patys savaime ne patys įspūdingiausi (viešojoje erdvėje tikrai galima rasti įspūdingesnių). Bet jie įsipiešia į globalią tendenciją, kurią ta pati Rusija daugeliu atžvilgių ir pradėjo. Analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai metų pradžioje ištyrė 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Pasirodo, pernai planetoje armijoms išleista 1,57 trilijono dolerių, beveik 200 milijardų daugiau negu 2015 metais. „IHS Markit“ 2020-aisiais prognozuoja 1,63 trilijono išlaidas.
Jei taip, planetos raidos vektorius ne ypač guodžiantis. Didėjančių karo išlaidų priežastimis nurodomi Rusijos veiksmai Ukrainoje, terorizmas, migrantų krizė bei įtampa Pietų Kinijos jūroje, šioje strateginėje akvatorijoje eina krovinių gabenimo jūrinės trasos už 5 trilijonus dolerių per metus.
Nors Vakarų Europos šalyse išlaidos gynybai beveik nesikeitė (britai su 53,8 milijardo dolerių treti, 35,8 milijardo išleidę vokiečiai devinti ir t.t., Europos vidurkis siekia 1,4 proc. nuo BVP), visos kartu ES narės gynybai išleido 219 milijardų, tai yra daugiau už Kiniją (191,8 milijardo dolerių), kuri pagal išlaidas karui jau kurį laiką antra po JAV. Psichologiniu smūgiu rytų europiečiams, pirmiausia Baltijos valstybėms, tapo Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija. Lietuva, Latvija, Estija 2014-aisiais kartu gynybai skyrė 981 milijoną dolerių, 2016-aisiais ta suma augo iki 1,45 milijardo, 2020 metais planuojama skirti 2,1 milijardo dolerių.
Kinijos išlaidos karinėms reikmėms iki 2025 metų bus didesnės nei visų jos kaimynių kartu sudėtų, o dešimtmečio mažinimo pernai karinį biudžetą padidino Japonija – iki 41,68 milijardo dolerių. Indija su 50,69 milijardais (6,8 proc. daugiau nei 2015-aisiais) dolerių aplenkė Rusiją bei Saudo Arabiją ir pakilo į 4-ą vietą. Prognozuojama, kad 2018 metais didžiausia planetos demokratija iš pirmo trejetuko išstums Jungtinę Karalystę (JK).
Bonos (Vokietija) tarptautinio konversijos centro sudarytame pernykščiame militarizacijos reitinge Vokietija yra 100-ojoje pozicijoje, absoliučiais skaičiais daugiausia gynybai išleidžiančios Jungtinės Valstijos 31-os. Kasmetinis reitingas sudaromas išanalizavus karinių išlaidų dalį 152 valstybių BVP struktūroje.
Šia prasme labiausiai militarizuota planetos valstybė yra Izraelis. Į karinį konflikta įvelta Ukraina iš 23 vietos pernai pakilo į 15-ą. 6,6 proc. sumažinusi karines išlaidas Rusija – 5-oje vietoje, nors 21 amžiuje jos išlaidos karui beveik visą laiką (išskyrus 2009 metus) augo (2014-aisiais net 13 proc.).
Jei jau kalbame apie rytų Europą, balandžio 5-ąją Ukrainos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Ivanas Rusnakas Ukrainos – NATO tarpparlamentinės tarybos posėdžio Kijeve dalyvius informavo, jog Rusija prie sienos su jo šalimi yra sukoncentravusi virš 18 tūkstančių kariškių, apie 1370 tankų bei šarvuotų mašinų, apie 300 artilerijos sistemų, maždaug 700 karinių lėktuvų ir sraigtasparnių bei 24 karo laivus. I.Rusnakas taip pat pažymėjo, jog Maskva Ukrainoje išbando naujas karinių operacijų formas bei naujausią ginkluotę, jo teigimu, iki 2018-ųjų pabaigos Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas planuoja Voronežo bei Rostovo srityse netoli Ukrainos dislokuoti 8-ąją bei 20-ą armijas.
Oficialus Rusijos karinio jūrų laivyno okupuotame Ukrainos Sevastopolyje atstovas Viačeslavas Truchačiovas kovo viduryje informavo apie rusų planus dislokuoti šiame mieste sparnuotąsias raketas galinčius nešti povandeninius laivus „Krasnodar“, „Kolpino“ ir „Didysis Novgorodas“. Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatoriaus Dmitrijaus Tymčiuko vertinimu („Apostrof“ 03 21), Maskva ypač pastaruoju metu žūtbūt stengiasi parodyti esanti Juodosios-Kaspijos jūrų regiono šeimininkė. NATO laivų buvimą Juodojoje jūroje rusų kariškiai išgyvena ypač skausmingai. Kaliningrado pavyzdžiu Maskva trečius metus (po aneksijos 2014 metais) grūda į Krymą kariškius, iš jų formuodama 22-ąją armiją ir taip siekdama paversti pusiasalį kariniu politiniu placdarmu.
Dar vienas Krymą militarizuoti skatinantis faktorius – Sirija, į kurią siųsti kariškius bei karinę techniką patogiausia Juodąja jūra. Aišku, sausumos pajėgų dislokavimas signalizuoja apie kitokias, globalias Maskvos pretenzijas. Kokios jos, galima numanyti, tik primintina, kad karinių konfliktų pradinių priežasčių paprastai neįmanoma prognozuoti. Prieš 1-ąjį pasaulinį karą kaizerinė Vokietija buvo pagrindinė JK prekybos partnerė, kuo viskas baigėsi – žinoma. Kai įvairiose planetos vietose pilna ginkluotės, niekas dėl nieko negali būti tikras. Nors Kinijos ir JAV yra ypač glaudžios prekybos partnerės ir turbūt nenori karo, dėl emociškai ne paties stabiliausio dabartinio Baltųjų Rūmų šeimininko ir pabrėžtinio Kinijos visuomenės nacionalizmo nutikti gali visko.
Kol kas padėtis atrodo taip, tarsi aktualizuotųsi garsi Niccolò Machiavellio įžvalga, jog karo neįmanoma išvengti, jį galima tik atidėti – priešininko naudai. Buvusio NATO Jungtinių pajėgų Europoje vado pavaduotojo 2011-2014 metais Richardo Shirreffo knygos „2017: karas su Rusija. Skubus perspėjimas“ teiginys apie Rusijos galimybes per kelias dienas užimti Ukrainą ir Baltijos valstybes susišaukia su Lietuvos specialiųjų tarnybų teiginiu apie Maskvos pasirengimą pradėti karą su Lietuvą per 24 valandas. Buvęs NATO kariškis perspėja, kad Aljansas gali būti nepasirengęs staigiems Kremliaus veiksmams. Be abejo, tai tik perspėjimas, vis dėlto nerimas neatsiranda tuščioje vietoje – pasak sociologinės tarnybos „YouGov“ 7-iose Europos vlastybėse bei JAV atliktos apklausos, Rusiją pagrindine arba didele karine grėsme laiko daugiau nei pusė respondentų. Jie taip pat mano, jog taika planetoje artimiausiais metais mažai tikėtina. Pasaulinio karo laukia 64 proc. apklaustų amerikiečių, 61 proc. britų, virš 60 proc. prancūzų bei vokiečių.
Vokiečių politologijos profesoriaus Herfriedo Münklerio vertinimu, JAV prezidentas Donaldas Trumpas padarys pasaulį pavojingesne vieta, jei vykdys nacionalistinę bei izoliacionistinę politiką. Istorija patvirtina, kad stojus „pasaulio žandaro“ saulėlydžiui visada prasidėdavo karų laikai, paskutinis pavyzdys – tuo metu galingiausios valsybės Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš pasaulinės arenos 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje galų gale atvedė prie 1-ojo pasaulinio karo. Sumenkus Amerikos kaip „pasaulio žandaro“ vaidmeniui stosiantis globalios valdžios vakuumas provokuos kitų „geopolitinių žaidėjų“ (ar tokiais įtikėjusiųjų) konkurenciją bei mėginimą pasipelnyti kaimynių sąskaita – pretendentų jau dabar kiek nori, pradedant Rusija, Turkija, pagiežingai viena kitą stebinčiomis Artimųjų Rytų šalimis ir baigiant Šiaurės Korėja.
Iš to, kas pasakyta, peršasi nelinksma išvada – jei stabilių Vakarų, kokius juos esame pripratę matyti po Antrojo pasaulio karo, nebeliks, ateitis nebajotinai paskęs miglose, ir teks prisiminti N.Machiavellį, deja.
