Kalbininkas Pranas Kniūkšta. Vytauto Visocko nuotr.

Gegužės 4 dieną mirė žinomas kalbininkas, dėstytojas, lietuvių kalbos puoselėtojas Pranas Kniūkšta. Prisimindami iškilų lietuvių kalbos tyrinėtoją, humanitarinių mokslų daktarą skelbiame jo dar 2014-aisiais metais kovo 14-ąją paskelbtą straipsnį „Ką galima ir ko negalima keisti“. Tekstas nepraradęs aktualumo ir šiandien.

Ką galima ir ko negalima keisti

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Toks aiškinimas vienus papiktino, pasigirdo balsų, kad „Konstitucija nebesaugos valstybinės kalbos“, kiti ėmė džiūgauti, esą asmenvardžius dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis „nebėra jokių kliūčių“. Bet ir pirmųjų nusivylimas, ir antrųjų džiūgavimai gerokai perdėti.

Konstitucinio Teismo sprendime nurodytos dvi taisyklių keitimo sąlygos. Pirma, kitokias taisykles galima nustatyti, „kai jas keisti siūlo… iš profesionalių kalbininkų… sudaryta valstybės institucija“, reikia suprasti, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Dar svarbesnė antroji sąlyga, kuri kitokias taisykles nustatyti leidžia „laikantis iš Konstitucijos, inter alia, jos keturiolikto straipsnio, kylančių reikalavimų“. O tas straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“

Vadinasi, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi valstybine lietuvių kalba, o joje įteisinti tik mūsų abėcėlėje išvardyti lietuviški rašmenys. Reikalavimas minėtais atvejais asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis yra privalomas pagal Konstituciją, kitokių taisyklių čia negalima nustatyti.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas turi kitų vietų ir nuostatų, kur galima siūlyti ir kitokių taisyklių, negu ten numatyta. Lietuvos Respublikos piliečio pasams taikomas taisykles galima praplėsti ir taikyti visiems asmens ir ne tik asmens, o ir įvairių veiklos sričių dokumentams, kur rašomi asmenų vardai ir pavardės. Nors nutarimas apie tai ir nekalba, praktiškai taip jau ir dabar daroma. Reikėtų tą principą ir formaliai įteisinti – pavadinime ir tekste kalbėti apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose.

Lietuvos Respublikos pasai išduodami tik Lietuvos piliečiams, o įvairiuose kituose dokumentuose gali būti rašomi ir Lietuvos piliečių, ir nepiliečių asmenvardžiai, todėl aptariant jų rašymą darosi būtina nurodyti pilietybę. Pasams nustatytos taisyklės savaime pritaikomos Lietuvos Respublikos piliečių dokumentams. Dabar yra: „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“, būtų: „Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.“

Asmenvardžių rašymą dokumentuose susiejus su Lietuvos Respublikos pilietybe, darosi būtina atskirai kalbėti apie kitų šalių piliečius.

Užsieniečius mini ir dabartinis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas. Jo trečiasis punktas skelbia: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Reikia suprasti, to dokumento rašmenimis; kur būtinai reikia lietuviškų rašmenų, tai aiškiai ir pasakyta.

Konstitucinis Teismas to punkto nenagrinėjo, nes užsieniečių pavardės su Lietuvos Konstitucija nesusijusios. Be to, tai buvo neaktualus klausimas, tokie atvejai buvo reti, išimtiniai.

Pritaikytas visiems dokumentams punktas pasidarytų svarbus ir būtinas, tada čia jau reikėtų kalbėti apie asmenis ne turėjusius, o turinčius kitos valstybės pilietybę, paprasčiau sakant, apie kitų šalių piliečius. Pertvarkytas punktas galėtų būti: „Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės, užrašytos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos Respublikoje surašomuose dokumentuose perrašomi paraidžiui.“ Mat jų asmenvardžiai įteisinti pagal kitos šalies įstatymus ir įforminti pagal tos šalies kalbos reikalavimus ir oficialiojoje vartosenoje visose šalyse galioja tokie, kokie įteisinti.

Atskirai reikėtų aptarti du tarpinius atvejus: pirma, kai kitos šalies pilietis įgyja ir Lietuvos pilietybę, antra, kai Lietuvos pilietis sudaro santuoką su užsieniečiu ir paima jo pavardę, įteisintą pagal kitos šalies įstatymus. Tokių asmenų vardai ir pavardės galėtų būti rašomi pasirinktinai – kaip Lietuvos piliečio arba kaip užsieniečio.

Galima keisti dar vieną 1991 m. nutarimo dalyką – vietoj nutarimo galima priimti atitinkamą įstatymą. Jo pavadinimas būtų: „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.“ Jis teisės aktą pakeltų į aukštesnį lygmenį, bet turėtų išlaikyti jo principines nuostatas.

Post scriptumYra veikėjų, gąsdinančių, kad pavardžių rašymas dokumentuose lietuvių kalbos rašmenimis gali sukelti lenkų maištus ir Rusijos invaziją. Betgi prisiminkime, kad tokį principą įteisinęs nutarimas buvo priimtas daug sunkesnėmis aplinkybėmis – kai Lietuvoje tebebuvo svetima kariuomenė ir lenkai Vilniaus krašte kūrė autonomines apylinkes. O principas įsigalėjo ir, atlaikęs laiko ir politinių skersvėjų išbandymus, galioja jau beveik penkiolika metų. Nėra priežasčių jo atsisakyti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta.

2020.05.06; 08:12

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Darbo grupė, kuri sprendžia pasirengimo referendumui dėl dvigubos pilietybės klausimus, penktadienį ketina toliau tartis dėl galimos referendumui teikiamos formuluotės.

Praėjusią savaitę buvo kalbama apie dvi formuluotes, akcentuojant gimimu įgytos pilietybės išsaugojimą.

Konstitucijos nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, siūloma papildyti įrašant, kad „gimimu įgytos pilietybės negali būti netenkama prieš asmens valią“.

Taip pat yra siūloma Konstitucijoje pateikti nuorodą į Konstitucinį įstatymą, numatant, kad, „išskyrus Konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis numato, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“.

Darbo grupei, kuri sprendžia pasirengimo referendumui dėl dvigubos pilietybės klausimus, vadovauja Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius.

Manoma, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės galėtų vykti per pirmąją ir antrąjį prezidento rinkimų turą. Preliminariai planuojama, kad Lietuvos prezidento rinkimų pirmasis turas gali būti surengtas 2019 m. gegužės 12 d., antrasis turas – gegužės 26 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 03:00

Įvairioms frakcijoms atstovaujanti parlamentarų grupė įregistravo Pilietybės įstatymo pataisas dėl dvigubos pilietybės.

Siūloma papildyti įstatymą nuostata, kad pilietybė gali būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir (ar) jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją privalomai buvo išlaikęs iki 1940 m.

„Projekto tikslas yra ištaisyti šiuo metu galiojančios Pilietybės įstatymo redakcijos reguliavimo trūkumus – papildyti įstatymą nuostata, kuri nedviprasmiškai dar kartą įtvirtintų Seimo politinę valią, kad asmuo, kuris turėjo Lietuvos pilietybę kuriuo nors laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. arba jų palikuonys turi teisę susigrąžinti Lietuvos pilietybę, išsaugodami dabar turimą kitos šalies pilietybę“,- sako projektą įregistravę Seimo nariai Andrius Kubilius, Gediminas Kirkilas, Mindaugas Puidokas ir Arūnas Gelūnas.

Jų teigimu, projekte numatytų pakeitimų priėmimas palengvins lietuvių kilmės asmenims turintiems Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę vykdyti ūkinę ir komercinę veiklą Lietuvos teritorijoje.

2017 m. spalio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) vertinimu, įstatymo nuostata „Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ reiškia tai, kad tuo metu asmenys Lietuvos pilietybę turėjo turėti iki svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva buvo okupuota. Tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos pilietybės atkūrimą.

Taip pat LVAT nurodė, kad Migracijos departamentas neteisingai aiškina Pilietybės įstatymą, atkurdami LR pilietybę asmenims ir jų palikuonims, kurie, nors buvę LR piliečiais po 1918 m., įgijo kitos valstybės pilietybę iki „svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d.“

„Šis LVAT išaiškinimas akivaizdžiai paneigia įstatymo leidėjo ketinimus, nepagrįstai susiaurindamas įstatymo nustatytą reikalavimą, yra diskriminuojantis bei esmingai keičiantis iki šiol susiklosčiusią LR pilietybės atkūrimo praktiką. Jo įgyvendinimas reikalautų įrodymų iš bet kurio asmens, ketinančio atstatyti Lietuvos pilietybę, kad jo protėvis (lietuvis, litvakas ar kitos tautybės asmuo), ar išvykę iš Lietuvos, pavyzdžiui 1939 metais, vis tiek išsaugojo Lietuvos pilietybę iki pat 1940 m. birželio 15 d“, – sako įstatymo pataisų rengėjai.

Toks teisės aiškinimas, jų nuomone, taip pat potencialiai visiškai ignoruoja didelę dalį Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės privertė išvykti iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie po 1940 m. birželio 15 d. nebegalėjo grįžti į Lietuvą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.05; 00:01

Šiandien Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) vyko iškilminga pilietybės priesaikos ceremonija, kurios metu vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas priėmė 29 asmenų priesaikas Lietuvos Respublikai.

Prisiekusiems asmenims pilietybė buvo suteikta ar grąžinta Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. 23 asmenys prisiekė netekę kitos valstybės pilietybės (tarp jų – buvę Ukrainos, Rusijos Federacijos, Baltarusijos, Izraelio, Armėnijos, Indijos, Kirgizijos, Irano, Kazachstano, Gruzijos piliečiai). Lietuvos Respublikai šiandien taip pat prisiekė 6 asmenys be pilietybės.

Priesaikos ceremonijos metu, padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos, visi prisiekė be išlygų būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, pasižadėjo gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Baigęs skaityti priesaikos tekstą, kiekvienas pasirašė vardinį priesaikos lapą.

Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą asmuo, kuriam suteikta pilietybė, per nustatytą laiką turi viešai ir iškilmingai prisiekti Lietuvos Respublikai – tik po to jis tampa Lietuvos Respublikos piliečiu ir įgyja piliečio teises, laisves ir pareigas.

Paprastai asmenys prisiekia Vidaus reikalų ministerijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje ar konsulinėje įstaigoje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos vidaus reikalų ministerija.

2017.01.24; 05:05

Teisingumo ministras sumanė keisti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis.

Kadangi pats to daryti negali, kreipėsi į Konstitucinį Teismą, bet paprašė išaiškinti ne patį 1991 m. nutarimą, o jo išaiškinimą, – Konstitucinis Teismas jį yra išaiškinęs 1999 m. Dabar pateiktas suktas klausimas, – ar Lietuvos piliečio pase asmens vardą ir pavardę negalima rašyti kitaip, nei nustatyta 1991 m. nutarime ir išaiškinta 1999 m.

Konstitucinis Teismas į tą klausimą aiškaus ir konkretaus atsakymo neduoda. Paskelbtas ilgas ir painus aiškinimas, kurį reikia papildomai aiškintis ir galima nevienodai suprasti. Palikta landų ir išsišokimams.

Continue reading „Ką galima ir ko negalima keisti“