Seimo konservatorių frakcijos atstovė Dalia Asanavičiūtė dėl kylančios pirmalaikių parlamento rinkimų galimybės ir sudėtingos politinės situacijos apsisprendė iš antradienio Seimo posėdžio darbotvarkės išbraukti referendumo dėl daugybinės pilietybės iniciatyvą.
„Šiandien rašau jums priėmusi man asmeniškai labai sudėtingą ir skausmingą sprendimą iš rytojaus Seimo darbotvarkės išimti paskutinį balsavimą dėl Pilietybės referendumo kitų metų gegužės mėnesį skelbimo“, – savo feisbuko paskyroje rašo D. Asanavičiūtė.
Visgi Seimo narė tikina, kad referendumą ir toliau ketinama organizuoti kartu su prezidento rinkimais.
„Esant sudėtingai politinei situacijai, nežinomybei dėl pirmalaikių rinkimų ir Vyriausybės darbo tęstinumo, nesu garantuota, kad Referendumas bus tinkamai įgyvendintas. Tai nereiškia, kad jo nebus numatytu laiku kitais metais, tačiau Seimui balsuoti siūlysiu tik įsitikinus, jog galime įgyvendinti Pilietybės referendumą sklandžiai“, – akcentuoja konservatorė.
Referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio siūloma surengti 2024 m. gegužės 12 d.
Privalomajam referendumui siūlomas toks tekstas: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.
Nutarimo projekte siūloma pavesti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai valstybės biudžeto lėšomis referendumo agitacijos laikotarpiu informuoti visuomenę apie spręsti referendumu teikiamo klausimo svarbą Valstybės ir Tautos gyvenimui.
Balandžio 6 d. Seimas po pateikimo pritarė nutarimo projektui dėl referendumo paskelbimo.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Šeštadienį istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje susirinkę valdžios atstovai, signatarai, diplomatai, visuomeninių organizacijų atstovai paminės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 33-ąsias metines.
Minėjime dalyvaus Lietuvoje viešinti Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elžbieta Vitek (Elżbieta Witek).
Iškilmingą minėjimą sveikinimo kalba pradės Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Renginyje taip pat kalbės Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai Gediminas Vagnorius ir Algirdas Kumža, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2022 m. laureatė Giedrė Žickytė, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, 2012 m. Laisvės premijos laureato, politinio kalinio, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko anūkas, istorikas Antanas Terleckas.
Šventinę– kovo 11-osios dieną taip pat bus įteikta Valstybės nepriklausomybės stipendija. Iš Seimo tribūnos kalbės Valstybės nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas Virginijus Valentinavičius, kuris pristatys 2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendijos laureatą dr. Vilių Bartninką. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai V.Bartninkas pateikė projektą „Valstybė kaip veiklos subjektas Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“. Tyrimo tikslas – analizuoti P. Dirgėlos ir G. Beresnevičiaus tekstuose „valstybės“ sąvoką, jos reikšmes ir prasmes, valstybės veiklumo sampratą, pateikti abiejų autorių lyginamąją valstybės istorinę ir politinę koncepciją. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
2023 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Vilius Bartninkas 2014 m. baigė Vilniaus universitete filosofijos bakalauro studijas ir įstojo į klasikinių studijų magistrantūrą Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė), kurią 2015 m. baigė su pagyrimu. Toliau tęsė filosofijos krypties doktorantūros studijas Kembridžo universitete, kur 2019 m. įgijo daktaro laipsnį.
Iškilmingame minėjime visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Žinia“ laureatą pristatys Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas.
Pasibaigus iškilmingam posėdžiui, Nepriklausomybės aikštėje bus iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Po to Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras Gedimino prospektu žygiuos nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės; juos lydės eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
Šeštadienį sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami į atvirų durų valandas Seimo lankytojų centre, kur vyks edukaciniai užsiėmimai ir kūrybinės dirbtuvės vaikams, žinių viktorinos, bus rodoma vaizdo medžiaga, eksponuojamos teminės parodos ir ekspozicijos.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Volodymiras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė -Nielsen parlamentui ketina pateikti nutarimo projektą dėl 2022 metų Laisvės premijos skyrimo Ukrainos Prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Antradienį, gruodžio 6 d. planuojama šio dokumento ne tik pateikimo, bet ir svarstymo bei priėmimo procedūra. Simboliška, kad šį svarbų sprendimą Seimas ketina priimti, kai Lietuvoje lankysis Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančuk (Ruslan Stefanchuk) ir Ukrainos parlamentinė delegacija.
Į Lietuvą atvyksiantis Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančuk kalbės iš Lietuvos Seimo tribūnos, dalyvaus gruodžio 6–7 dienomis Vilniuje vyksiančioje Lietuvos Seimo, Lenkijos Seimo bei Senato ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių asamblėjos sesijoje.
Vadovaudamasi Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu, Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo nutarimo projektą dėl 2022 metų Laisvės premijos skyrimo Ukrainos Prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Įteikti 2022 metų Laisvės premiją V.Zelenskiui numatyta Laisvės gynėjų dieną – 2023 m. sausio 13-ąją.
Kasmet skiriama Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus bei indėlį ginant žmogaus teises,plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
ELTA primena, kad 2020 m Laisvės premiją gavo Baltarusijos demokratinė opozicija. 2021 m. Laisvės premija buvo skirta pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ateinančią savaitę kreipsis į Lietuvos Seimą. Šią šaltinių informaciją Eltai patvirtino užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ukrainos lyderis į Lietuvos parlamentą vaizdo ryšiu turėtų kreiptis balandžio 12-ąją vyksiančios Seimo sesijos metu. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
„Vertiname Ukrainos prezidento įkvepiančią lyderystę ginant ne tik Ukrainos laisvę, bet kartu ir Vakarų pasaulio pamatines vertybes – laisvę, demokratiją ir žmoniškumą. Todėl vertiname bei branginame mūsų valstybių tikrą ir nuoširdžią partnerystę, o kartu ir galimybę mūsų valstybės draugą ir tikrą sąjungininką išgirsti besikreipiantį į Lietuvos parlamentą“, – Eltai perduotame komentare teigė G. Landsbergis.
Ukrainai nuo vasario 24 d. kariaujant su okupacine Rusijos kariuomene, V. Zelenskis vaizdo ryšiu jau kreipėsi į ES, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų Vakarų valstybių įstatymų leidėjus. Pasaulio dėmesio susilaukiančiuose V. Zelenskio pasisakymuose raginama tiekti galingesnę karinę ginkluotę Ukrainai, kuriai tenka vienai kariauti su žmogaus teisėmis ir taikiais gyventojais nesiskaitančiu Kremliaus režimu.
Pirmadienį Ukrainos prezidentas, kalbėdamas Rumunijos parlamentui, paragino Vakarus vienytis, siekiant užkirsti kelią Rusijos vykdomam „genocidui“ Europoje. Šiuos raginimus jis išsakė po to, kai iš Kyjivo apylinkių atsitraukusi Rusijos kariuomenė paliko vykdytų masinių žudynių ženklus. Pasaulį šokiravusios taikių gyventojų žudynės įvykdytos šalia sostinės įsikūrusiame Bučos mieste.
Vienas iš pagrindinių V. Zelenskio kalbų, skirtų Vakarų parlamentams, motyvų – tai, kad Europos saugumas priklauso nuo Maskvos agresijos prieš jo šalį baigties.
Savo kalbose V. Zelenskis taip pat nevengia paraginti Vakarų šalis ryžtingiau spausti ir taikyti griežtesnes sankcijas nuo tarptautinės bendruomenės standartų vis labiau atitolstančiai Rusijai.
Lietuva yra itin aktyvi, tiekiant paramą ir demonstruojant solidarumą Ukrainai. Lietuva taip pat ragina Vakarų šalis kuo greičiau Rusijai pritaikyti dar griežtesnes sankcijas, įskaitant uždrausti importuoti rusiškas dujas ir naftą.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariai linkę pritarti visų įmanomų prekybos kelių uždarymui su Rusija ir Baltarusija, įskaitant tranzitą per Lietuvą. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas tikina, kad iš principo palaikytų prekybos blokadą, jeigu tai yra įmanoma, užtikrinant Lietuvos gyvybinius poreikius.
Pasak politiko, ekspertai seniai yra sakę įmonėms, kad darbas šiose rinkose yra pelningas, bet rizikingas, ir riziką turi prisiimti verslas, kuris ėmėsi prekybos ryšių su šiais kraštais.
„Kokios nors įmonės ekonominiai interesai, tiesą sakant, neturėtų čia mūsų graudinti. Mes turime galvoti apie kitus dalykus. Mačiau visokių krizių, pavyzdžiui, 2000-aisiais, 2009-aisiais, verslas labai greitai persiorientuoja. Jis padejuoja, dūsauja, bet tikrai randa kitur prekiauti tomis pačiomis prekėmis“, – Eltai teigė E. Gentvilas.
Liberalas pridūrė, kad sudėtinga situacija dėl prekybos blokados gali kilti „Lietuvos geležinkeliams“ ir Klaipėdos uostui, nes šioms įmonėms greitai persiorientuoti nebus daug šansų.
„Geležinkeliams dėl uždaryto eismo per Baltarusiją ir Rusiją bus sunku, bet uostas gali laipsniškai atrasti kitų krovinių. O kokia uždaroji akcinė bendrovė, su visa pagarba lietuviškam verslui, laipsniškai persiorientuos ir bus nepriklausoma nuo tų rizikingų rinkų. Dabar patiriamus ar būsimus nuostolius jie turėjo įsivertinti”, – tvirtino parlamentaras. Kelio nebėra. Slaptai.lt foto
Liberalui pritarti linkęs ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, Lietuva turėtų žengti žingsnius prekybos blokados link, nes tai yra reikalinga Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje kontekste.
„Lenkijos premjeras labai gerai pasakė praeitą savaitę, kad jie pradeda savo ekonomikos derusifikaciją. Manau, kad tai išmintingi žingsniai ir tą reikia galvoti Lietuvoje. Dėl Baltarusijos taip pat pritarčiau, kad reikėtų svarstyti apskritai apie tai, ar su tomis valstybėmis galime kažkokius krovinių ir prekybos santykius turėti“, – sakė S. Skvernelis.
Išskirtinė situacija dėl tranzito į Kaliningrado sritį
Parlamentarai pabrėžia, kad prekybos blokada yra reikalinga, tačiau reikia nepamiršti įsipareigojimų, turimų dėl Kaliningrado srities.
Seimo narys S. Skvernelis tikino, kad reiktų riboti visus įmanomus ryšius su Rusija ir Baltarusija, bet nutraukti tranzitą per Lietuvą nebus paprasta dėl esamų įsipareigojimų tranzitui į Kaliningrado sritį.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime tam tikrą specifiką, nepamirškime. Yra ribojimai ir su jais taip paprastai nebus. Yra Karaliaučiaus sritis, yra tranzitas per Lietuvą į Kaliningradą, dėl to tai yra išskirtinė situacija“, – aiškino Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas.
Jam pritarė ir Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas E. Gentvilas. Anot jo, Lietuva nėra Rusija ir blokuoti Kaliningrado taip, kaip Rusijos kariuomenė blokavo Mariupolį, negalima. Taip pat, pasak jo, yra tarptautinės sutarys, Europos Sąjungos (ES) susitarimai dėl tranzito į Kaliningradą ir tai turės būti užtikrinta.
„Mes gi nesiekiame, kad Kaliningrado žmonės mirtų badu. Tačiau ne Lietuva turi tiekti savo prekes į Kaliningradą, o Rusija, pasinaudodama tranzitu per Lietuvos teritoriją. Tokia galimybė turi būti išsaugota tol, kol Europos Sąjunga nenusprendė kitaip. Čia sprendžia ne Lietuva, o ES“, – pabrėžė Seimo narys.
ELTA primena, kad Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis paragino sugriežtinti Europos Sąjungos sankcijas Rusijai dėl karo Ukrainoje. Kaliningrado simbolis – tankas
Jo šalis siūlo prekybos blokadą, kuri turėtų įsigalioti kuo greičiau, pareiškė jis šeštadienį lankydamasis Liubičove netoli Varšuvos, praneša agentūra PAP.
Tai turėtų apimti draudimą Rusijos laivams su rusiškomis prekėmis įplaukti į Europos jūrų uostus ir draudimą gabenti prekes sausuma, sakė M. Morawieckis.
Lietuvos parlamentas. Slaptai.lt nuotr.
Ateinančią savaitę Seimo laukia įtempta darbotvarkė. Pratęstoje Seimo sesijoje antradienį ir ketvirtadienį ketinama apsispręsti, ar palaikyti pataisas dėl tiesioginių merų rinkimų, kandidatų į Seimą amžiaus cenzo mažinimo. Taip pat bus balsuojama dėl Konstitucijos pataisų projekto, kuriuo per apkaltą iš prezidento posto pašalintam Rolandui Paksui būtų leista kandidatuoti į pareigas, kurioms reikia konstitucinės priesaikos.
Į Seimo antradienio posėdžių darbotvarkę taip pat yra įtrauktas daug viešoje erdvėje diskusijų sukėlęs klausimas dėl siūlymo asmens tapatybės dokumentuose asmenvardžius rašyti originalo kalba. Seimas turės apsispręsti dėl šio klausimo priėmimo stadijoje.
Taip pat antradienį parlamentarai skubos tvarka ketina svarstyti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pataisas, numatančias medikams ir socialiniams darbuotojams taikyti privalomą skiepijimą nuo COVID-19 ligos. Priėmus jas privaloma vakcinacija būtų įvesta asmenims, teikiantiems paslaugas sveikatos priežiūros bei socialinės globos įstaigose, taip pat sveikatos priežiūros įstaigose teikiantiems valymo, maisto tiekimo ar kitas paslaugas bei į namus vykstantiems socialiniams darbuotojams.
Antradienį Seimas svarstys ir Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas kuriomis siūloma keisti alkoholio reklamos reglamentavimą. Taip pat skubos tvarka bus svarstoma, ar ekstremaliosios situacijos metu pratęsti kariams pasienyje suteiktų įgaliojimų trukmę dar trims mėnesiams.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Neišvengęs diskusijų Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Neeilinėje Seimo sesijoje rezoliuciją palaikė 120 parlamentarų iš 122 balsavimui užsiregistravusių. Balsuojant susilaikė 2 Seimo nariai.
Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Rezoliucijoje taip pat numatytas siūlymas aktyviai remti ir teikti pagalbą nukentėjusiems Baltarusijos piliečiams bei baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms, o iškilus būtinybei, suteikti jiems prieglobstį.
„Šioje rezoliucijoje mes visų pirma palaikome baltarusių tautos apsisprendimą: mes nepripažįstame rugpjūčio 9 dienos rinkimų rezultatų, mes nelaikome Aliaksandro Lukašenkos legitimiu Baltarusijos Respublikos vadovu. Mes reikalaujame naujų, skaidrių, demokratiškas procedūras atitinkančių prezidento ir parlamento rinkimų. Mes siūlome tarpininkavimo misiją, mes raginame įvesti individualias sankcijas tiems, kurie šiuos rinkimus suklastojo ir visiems, kurie atsakingi už žmogaus teisių pažeidimus“, – rezoliucijos turinį pristatydamas kalbėjo konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Visgi Seime vykusioje diskusijoje dėl rezoliucijos projekto kai kurie parlamentarai kėlė klausimą, ar Lietuvos parlamentas neturėtų pasisakyti griežčiau. Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Vytautas Bakas ragino apsvarstyti idėją paraginti tarptautinę bendruomenę ištirti A. Lukašenkos nusikaltimus prieš baltarusių tautą.
„Dingsta dešimtys žmonių, mes prisimename, kad režimas žudė savo oponentus. Deja, šie nusikaltimai neištirti. Kalbama apie Hagos tribunolą. Ar nemanote, kad šioje rezoliucijoje turi atsispindėti raginimas tirti nusikaltimus, nes jei Lukašenka yra nusikaltėlis, tai jį taip reikia ir įvardinti“, – kalbėjo V. Bakas.
Ž. Pavilionio teigimu, rezoliucijoje yra aiškiai įvardinta, kad visi, kurie ne tik klastojo rinkimus, bet ir padarė nusikaltimus prieš žmogaus teises, bus įvardinti ir įtraukti į atitinkamus sąrašus.
„Visi nusikaltimai privalės būti ištirti. Šiuo metu mes tik nurodome kryptį, mes nesame vykdomoji valdžia. Manau, kad Vyriausybė tikrai įgyvendins visus mūsų principus“, – atsakydamas į V. Bako repliką teigė konservatorius.
Savo ruožtu kitas mišriai Seimo narių grupei priklausantis parlamentaras Egidijus Vareikis kėlė klausimą, ar rezoliucijoje Lietuvos pozicija dėl siūlomų sankcijų nėra pernelyg švelni.
„Mano klausimas būtų toks: ar ne per švelniai mes elgiamės. Praktika rodo, kad individualios sankcijos veikia labai prastai. Kas iš to, kad mes įvardinsime kaltininkus. Bet juk dauguma iš tų žmonių nesiruošia keliauti į Vakarų valstybes“, – klausė E. Vareikis.
Ž. Pavilionio teigimu, rezoliucijoje numatyta kur kas daugiau nei vien tik taškinių sankcijų priemonės.
„Mūsų rezoliucijoje ne tik minimos taškinės sankcijos, bet ir apribojimas bet kokios finansinės ar kitokios paramos valstybinėms Baltarusijos institucijoms“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Dėl rezoliucijos teksto kilo diskusija
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Visgi Seime kilo diskusija dėl to, ar nereikėtų rezoliucijos teksto papildyti dar keliomis nuostatomis. Socialdemokratas Algirdas Sysas siūlė rezoliucijos tekstą papildyti, įrašant deklaruojamą paramą profesinėms sąjungoms, o V. Bakas toliau principingai reikalavo įtraukti raginimą tarptautinei bendruomenei įvertinti A. Lukašenkos galimus nusikaltimus prieš baltarusių tautą.
Priekaištai A.Lukašenkai. Slaptai.lt nuotr.
„Tikrai turiu svajonę, kad Baltarusija būtų laisva. Mano tėveliai yra kilę iš dabartinės Baltarusijos. Todėl kaltinti, kad kažkas jaukia visą tekstą… Kalbėkime apie rezoliuciją (…). Aš kalbėjau apie nepriklausomas profesines sąjungas. Lukašenka per kolektyvus ir kolūkius turėjo palaikymą. Šiandien situacija pasikeitusi. Būtent darbuotojai pradėjo streikuoti valstybinėse įmonėse. Kas baisaus nutiks, jei mes įrašysime tarp nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių nepriklausomas profesines sąjungas. Jiems reikalingas palaikymas. Padarykime rezoliuciją, kuri būtų išgirsta ir tų Seimo narių, kurie atėjo į šį posėdį“, – teigė socialdemokratas A. Sysas.
V. Bakas taip pat priminė savo siūlymus į rezoliucijos tekstą įtraukti būtinybę ištirti, ar A. Lukašenka nepadarė nusikaltimų žmogiškumui.
„Mes norime išminties surasti procedūrinius sprendimus, kad galėtume sudaryti redakcinę komisiją ir, jei reikia, po pietų dar kartą susirinkti į posėdį, kad būtų pabrėžta aplinkybė, jog ponas Lukašenka yra galimai padaręs tarptautinius nusikaltimus žmogiškumui“, – savo pasiūlymą kartojo V. Bakas.
Į šį pasiūlymą sureagavo konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Atsakydamas V. Bakui, jis akcentavo, kad „tobulų tekstų nebūna“. Kita vertus, politikas pabrėžė, kad, jo įsitikinimu, esama rezoliucijos teksto „dvasia“ atitinka tai, kas buvo pasakyta dėl būtinybės įvertinti A. Lukašenkos nusikaltimus.
„Nestabdykime proceso. Manau, kad šios rezoliucijos mums reikia būtent šiandien“,– akcentavo politikas.
„Aš siūlau priimti rezoliuciją tokią, kokia ji yra. Kiekvieną dokumentą mes galime taisyti. Aš manau, kad šiuo metu yra laikas, kai mes bent simboliškai turime parodyti savo solidarumą“, – partijos kolegai antrino kitas konservatorius Arvydas Anušauskas.
Į diskusiją įsitraukė ir mišrios Seimo narių grupės atstovas Povilas Urbšys. Jo teigimu, rezoliucijoje turi būti surašyta tai, kas yra svarbiausia Baltarusijos piliečiams. Pasak politiko, A. Lukašenkos įvykdyti nusikaltimai yra būtent tai, ką norėtų rezoliucijoje matyti baltarusiai. Baltarusija protestuoja. EPA – ELTA nuotr.
„Reikia įrašyti, kad Europos Vadovų Taryba inicijuotų teisinį vertinimą būtent dėl galimai padarytų nusikaltimų. Jei jūs atmesite šį siūlymą ir pritarsite rezoliucijai be pataisų – tai rodys tik tai, kad jūs darote demokratinį spektaklį, kuriame daugiau sprendžiamos savos problemos“, – kalbėjo P. Urbšys.
ELTA primena, kad neramumai Baltarusijoje kilo po to, kai buvo paskelbta, jog Aliaksandras Lukašenka per vykusius prezidento rinkimus surinko 80 proc. balsų ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. Kilę protestai buvo malšinami pasitelkus prievartą. Buvo sulaikyta apie 7 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
ELTA pateikia rezoliucijoje pateiktus raginimus bei siūlymus:
ragina nepripažinti 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje vykusių rinkimų rezultatų, o Aliaksandro Lukašenkos legitimiu Baltarusijos vadovu;
kviečia reikalauti naujų, skaidrių ir demokratines procedūras atitinkančių Baltarusijos prezidento ir parlamento rinkimų, nutraukti prievartos naudojimą prieš taikius demonstrantus, nedelsiant paleisti visus kalinamus opozicijos bei pilietinės visuomenės atstovus, užtikrinti spaudos, susirinkimų ir kitas politines bei pilietines laisves Baltarusijoje;
siūlo nedelsiant sudaryti Europos Sąjungos tarpininkavimo misiją Baltarusijai, kuri padėtų išspręsti politinę krizę ir sureguliuoti konfliktinę situaciją;
ragina įvesti sankcijas Baltarusijos pareigūnams, atsakingiems ar prisidėjusiems prie Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų klastojimo, pilietinių ir žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje; Minskas. EPA – ELTA nuotr.
siūlo patvirtintiEuropos globalaus žmogaus teisių sankcijų režimą, numatantį Europos Sąjungos mastu ribojančias priemones, kaip draudimą atvykti ir lėšų įšaldymą asmenims, už žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus ir kitus nusikaltimus;
skatina aktyviai remti ir teikti tiesioginę paramą baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms, iškilus būtinybei suteikti Baltarusijos piliečiams reikiamą prieglobstį ES šalyse, apriboti bet kokią finansinę ar kitokią paramą valstybinėms Baltarusijos institucijoms;
ragina surengti neeilinį Europos Vadovų Tarybos posėdį situacijai Baltarusijos Respublikoje aptarti, įskaitant ir visos Europos Sąjungos embargo Baltarusijos atominės elektrinės Astrave gaminamai elektrai klausimą.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas dėl politinės krizės Baltarusijoje antradienį renkasi į neeilinę sesiją. Posėdžio metu ketinama išklausyti Baltarusijos pilietinės visuomenės ir opozicijos atstovų nuomonių dėl politinės padėties šalyje. Posėdyje taip pat ketinama priimti rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus šalį valdantis Aliaksandras Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu.
Tai pat rezoliucijos projekte Europos Sąjunga ir Vyriausybė raginama priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
Projekte taip pat numatytas siūlymas aktyviai remti ir teikti pagalbą nukentėjusiems Baltarusijos piliečiams bei baltarusių nevyriausybinėms organizacijoms, o iškilus būtinybei suteikti jiems prieglobstį.
Rezoliuciją teikia visų pagrindinių parlamento frakcijų – išskyrus Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą – atstovai.
Neeilinė Seimo sesija šaukiama daugiau nei trečdalio parlamento narių reikalavimu.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, „valstietis“ Audrys Šimas Seimo plenariniame posėdyje yra apgailestavęs dėl savo elgesio, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes jo rankos pakėlimas balsuojant komitete priminė nacių saliutavimą. Dėl savo veiksmo A. Šimas taip pat atsiprašė Lietuvos žydų bendruomenės.
Atrodytų, po Seimo nario atsiprašymo, kad jis ne taip galėjo būti suprastas, reikalas baigtas. Bet ne.
“Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė pradėti tyrimą dėl žydų bendruomenę įžeidusio Seimo nario Audrio Šimo balsavimo metu atlikto veiksmo, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes priminė nacistinį saliutavimą.
Išvadų projektą šiuo klausimu rengs Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Onutė Valiukevičiūtė.
Į komisijos posėdį atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prašė įvertinti A. Šimo elgesį, nes Seimo nariui, anot jos, turėtų būti taikomi aukšti etikos standartai. Ji taip pat paprašė perduoti jam knygą apie žydų istoriją.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
„Privalome pradėti tyrimą ir pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes tai meta šešėlį, labai negražų, negarbingą mums visiems“, – sakė Seimo narė V. Čmilytė-Nielsen.”
Iki kokio idiotizmo reikia nusiristi, kad visiems geriau matomame rankos pakėlime balsuojant įžvelgti nacistinį pasveikinimą.
Kai aš, eidamas šaligatviu kitoje gatvės pusėje pamatau priešinga kryptimi einantį gerą pažįstamą ir mūsų žvilgsniai susitinka, aš išmetu į priekį ranką, kartais pamojuoju ja, kartais ne. Pažįstamas man atsako tuo pačiu. Tas gestas civilizuotame pasaulyje reiškia Hi Hi. Google vertėjas iš anglų kalbos verčia „Labas, labas”. Ne „Heil Hitler”.
O čia – balsuojant. Visai išprotėjo pasaulis. Matyt, neturi ką veikti pandemijos metu.
Bet labai įdomu, ką etikos sargai parašys savo išvadose ir kokios bausmės ir iš ko susilauks jau atsiprašęs Seimo narys po jų. Gal Seimas turės balsuoti dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų, kuriose Seimo nariui, pavyzdžiui, bus liepta 100 kartų iš eilės pakelti kampu sulenktą kairę ranką?
Stebėsim.
Tik nuo kada tokia jautri pasidarė Vilniaus Lenino rajono prokurorė Faina Kukliansky, kaltinusi „bananų paragavusius” „Bananų baliuje” 1988 m.? Ten ištiestos dešinės milicininkų rankos, primenančios nacistinį pasveikinimą, ne rankų pirštais užsibaigdavo, o guminėmis lazdomis.
Seimo valdyba, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikoje paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, ir į sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo – rekomendacijas, nusprendė atšaukti visus iki balandžio 30 d. uždarose patalpose numatytus renginius Seime.
Taip pat atšaukiami Seimo renginiai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, ir šiuo laikotarpiu naujų renginių neplanuojama.
Taip pat Seimo valdybos sprendimu atšauktos iki balandžio 30 d. Seime suplanuotos ekskursijos, rekomenduota Seimo nariams ir Seimo kanceliarijos personalui nevykti į komandiruotes.
Seimo kanceliarijai rekomenduota pagal galimybes organizuoti Seimo kanceliarijos personalo darbą nuotoliniu būdu.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antradienį turėtų paaiškėti, ar Seime yra politinė valia pradėti dar vieną naują parlamentinį tyrimą „dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams Lietuvoje“.
Antradienį Seimas balsavimu turės apsispręsti dėl komisijos sudarymo ir jos sudėties.
Rugsėjo 20 d. po svarstymo nutarimo projektas dėl naujo parlamentinio tyrimo sulaukė Seimo pritarimo, už balsavus 56 Seimo nariams, 44 buvus prieš, 3 susilaikius. Tam, kad nutarimas būtų priimtas, telieka jo priėmimo procedūra.
Seimo opozicija kaltina valdančiuosius dėl galimo politikavimo, įžvelgia siekį susidoroti su politiniais oponentais ir mato žymiai svarbesnių darbų negu nesibaigiančios diskusijos.
Tuo tarpu valdantieji kviečia kolegas palaikyti komisijos sudarymą, kuri turėtų atsakyti į dar neatsakytus klausimus.
Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.
Politinės intrigos – nuo juoko iki pykčio. Slaptai.lt nuotr.
Neoficialiai kalbama, kad laikinosios tyrimo komisijos pirmininko pareigas planuojama patikėti „valstiečių“ frakcijos atstovui Virgilijui Poderiui.
Siūloma, kad naujoji tyrimo komisija dirbtų iki 2019 m. gegužės 1 dienos.
Jeigu Seimas pritartų, nauja parlamentinė komisija tirtų 2008-2016 metų laikotarpį. Komisijai siūloma ištirti suinteresuotų asmenų ar jų grupių galimai darytą neteisėtą įtaką ir poveikį šalies politiniams procesams, inter alia rinkimų eigai, parlamentinių koalicijų formavimui, parlamentinių frakcijų, atskirų politikų darbui, partijų ir visuomeninių judėjimų veiklai ir finansavimui.
Nutarimo projekte siūloma ištirti suinteresuotų asmenų galimai darytą neteisėtą įtaką ir (ar) poveikį teisėkūros procesui (teisės aktų inicijavimui, rengimui, svarstymui ir priėmimui); valstybės institucijų vadovų, valstybės tarnautojų rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai; valstybės valdomų įmonių (jų antrinių bendrovių), viešųjų įstaigų vadovų, valdymo ar priežiūros organų narių rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai.
Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas seniūnas Vytautas Kamblevičius siūlo rimtai drausminti posėdžių nelankančius Seimo narius, nes tik per šiuos metus bendras Seimo narių dalyvavimas balsavimuose siekia vos 60 procentų.
Parlamentaras ketvirtadienį įregistravo Seimo statuto pataisą, pagal kurią laikoma, kad Seimo narys dalyvavo posėdyje, jeigu jis dalyvavo bent trijuose ketvirtadaliuose visų Seime vykstančių balsavimų. Taigi Seimo narys privalėtų dalyvauti 75 proc. visų Seime vykstančių balsavimų arba jam būtų mažinamas atlyginimas.
„Seimo statutas akivaizdžiai leidžia piktnaudžiauti Seimo nariams dabartine tvarka, nes dabar Statute numatyta, kad Seimo narys dalyvavo Seimo posėdyje, jeigu jis užsiregistravo daugiau kaip pusėje iš anksto numatytų ir numatytu laiku įvykusių balsavimų tik dėl teisės akto priėmimo ir užsiregistravo visuose tos dienos Seimo posėdžiuose. Tačiau Seimo nariai tik užsiregistruoja posėdžiuose ir dingsta iš posėdžių salės“, – teigė Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas seniūnas.
Vidutiniškai kiekvienas praėjusios kadencijos Seimo narys dalyvavo vos 54 proc. visų balsavimų – vadinasi, mūsų šalies gyvenimą reguliuojantys teisės aktai priimami nedalyvaujant pusei Seimo narių.
„Mane pritrenkė šios kadencijos Seimo nariai, kai Seimo naujokai, dar nespėję apšilti kojų ir nesusipažinę su Seimo statutu, leidžia sau nelankyti posėdžių, nes tik per šiuos metus bendras Seimo narių dalyvavimas balsavimuose siekia vos 60 procentų. Parodykite man bent vieną darbą, kuriame be jokios priežasties galėčiau į darbą eiti kas antrą dieną, o algą gaučiau visą. Seimo nario mandatas yra laisvas, tačiau laisvas nereiškia, kad galima nelankyti posėdžių. Seimo nario darbas – tai ne fakultatyvinis užsiėmimas, kad galėtum lankyti, kada nori“, – pažymėjo Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas seniūnas V.Kamblevičius.
Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.
„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.
Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.
Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.
Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.
Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.
Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.
Gražus – aš, baisus – jis
Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.
Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.
Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).
Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“
Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.
Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė
Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.
Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.
Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.
„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.
Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.
Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.
Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia
Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.
Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.
Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.
Tyrimų išvados – sveikas arba sergi
Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.
Andrius Kubilius
Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.
Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.
Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.
Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.
Kaip taupo Vyriausybės aparatas
Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.
Biudžeto formavimo principai
Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.
Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.
Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.
Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.
Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.
Pavyzdžių yra – noro nėra
Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“
Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.
Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.
Kurie reitingai yra svarbesni
Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.
Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.
Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.
Jau rugsėjo 10-ąją po ilgų, tačiau neoficialių, atostogų Seimas grįš į plenarinių posėdžių salę. Šįkart parlamentarams nepasisekė: rugsėjo 10-oji bus sekmadienis.
Tačiau net Konstitucijoje įtvirtinta, kad būtent šią dieną prasideda rudens sesija. Kadangi daugiau nei prieš du dešimtmečius visa Tauta pritarė Konstitucijai, net ir ne itin patogius sau jos straipsnius parlamentarai vengia keisti. Pernelyg būtų rizikuojama reitingais.
Seimas yra susikūręs statutą, pagal kurį gyvena ir kuris nėra įstatymas, todėl jo viso ar atskirų dalių net šalies vadovas negali vetuoti. O jame iki šiol išlikę daugybė parlamentarams patogių nuostatų. Pagrindinė – kad „tarp eilinių Seimo sesijų PAPRASTAI daroma komiteto darbo vieno mėnesio pertrauka“.
Sunku atkapstyti, kas pasiūlė į nuostatą įrašyti žodelytį „paprastai“, tačiau jis Seimo nariams labai palengvino gyvenimą. Didžiąją vasaros dalį plenariniai posėdžiai nevyksta, tačiau reikėtų rinktis į komitetų posėdžius, kurie nevyktų tik vieną mėnesį.
Tačiau tas žodelis „paprastai“ atvėrė galimybę ir nesirinkti, kuo komitetai mielai pasinaudojo ir šią vasarą. Aktyviau rinkosi tik vienas kitas.
Šios kadencijos Seimas darbą pradėjo akcentuodamas, kad bus baigta su parlamentarų privilegijomis. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad teuždrausta mokesčių mokėtojų pinigais mokėti už automobilių nuomą. O minėta nuostata dėl komitetų darbo buvo „pražiūrėta“.
Pagalvokime, kas būtų, jei ir kituose teisės aktuose būtų tokių neapibrėžtų nuostatų, kurias galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, įstatyme būtų numatyta, kad „paprastai“ pelno mokesčio tarifas yra 15 proc. Tokiu atveju įmonės net ir nuo milijoninių pelnų galėtų mokėti 10,5, o gal net ir nulį procentų. Vargu ar atsirastų daug savanorių solidžiau papildyti šalies biudžetą.
Arba, pavyzdžiui, gal į Baudžiamąjį kodeksą įrašykime, kad už kyšininkavimą „paprastai“ yra baudžiama? Atspėkime, ar tokiu atveju už kyšio ėmimą sėstų bent vienas įtakingesnis valdininkas ar politikas (tiesa, ir šiuo metu tai retas dalykas). Geriausiu atveju būtų nubaustos smulkios žuvelės.
Tikslumas teisės aktuose yra būtinas, kad būtų išvengta nesusipratimų, kad būtų užkirstas kelias interpretacijoms, kuriomis gudročiai galėtų išvengti mokesčių, bausmių ir t.t. Ir kad parlamentarai, kurie sau niekaip nenori pasitvirtinti oficialių atostogų, negalėtų kaip niekur nieko atostogauti. Ir dar gauti už tai pinigus.
Taip, jei parlamentarų atostogos būtų įteisintos, jie, kaip ir visi dirbantieji, gautų atostoginius. Tačiau atostogų laikotarpiu negautų lėšų, skirtų parlamentinėms išlaidoms. O dabar gauna net ir tokiu atveju, jei akivaizdžiai jokios parlamentinės veiklos nevykdo ir net nesigėdija tuo pasigirti, kraudami nuotraukas iš egzotiškų kraštų į socialinius tinklus.
Spalio pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisija paviešins suvestines, kaip kiekvienas parlamentaras liepos-rugsėjo mėnesiais leido lėšas, skirtas parlamentinėms išlaidoms. Labai sunku patikėti, kad tos išlaidos bus keliskart mažesnės, nors turėtų. Veikiausiai įvairiausias išlaidas deklaruos ir tie, kurie puikavosi, kad vasarą leido po palmėmis, kurios Lietuvoje šiaip jau neauga.
Dėl tų išlaidų būtų galima nepriekaištauti, jei parlamentarai bent jau būtų rinkęsi į komitetų posėdžius. Tačiau nesirinko. Lyg jau sugalvoti vaistai nuo visų Lietuvos problemų, lyg Vyriausybė ir kitos institucijos dirba be priekaištų ir jau nebereikia parlamentinės kontrolės.
Lyginant su liepos mėnesio tyrimo rezultatais, labiausiai ūgtelėjo gyventojų pasitikėjimas policija (7 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 5 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Lietuvos banku ir savivaldybėmis, 4 procentiniais punktais pagerėjo Vyriausybės ir komercinių bankų vertinimas, o 3 procentiniais punktais pastarąjį mėnesį padidėjo pasitikinčių Prezidento institucija, „Sodra“ ir profsąjungomis.
Kitų institucijų vertinimai pastarąjį mėnesį nepakito arba pakito nežymiai.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 3-17 dienomis atliktos apklausos duomenimis, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 84 proc.), policija (72 proc.), Prezidento institucija (69 proc.), Bažnyčia (68 proc.), Lietuvos kariuomene (66 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (65 proc.), Konstituciniu Teismu (63 proc.), Lietuvos banku (60 proc.), Lietuvos žiniasklaida (59 proc.), Valstybės saugumo departamentu (58 proc.), „Sodra“ (58 proc.), savivaldybėmis (54 proc.), Valstybės kontrole (51 proc.) bei Specialiųjų tyrimų tarnyba (50 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė gyventojų, dar yra dvi institucijos, kuriomis gyventojai dažniau pasitiki, nei nepasitiki – prokuratūra ir profsąjungomis.
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 67 proc.), Vyriausybe (54 proc.) ir teismais (51 proc.).
Kaip parodė apklausa, šiuo metu Seimu daugiau pasitiki nei nepasitiki tik vienos partijos rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (54 proc. iš jų pasitiki ir 46 proc. nepasitiki). Kitų partijų rėmėjai Seimu dažniau nepasitiki nei pasitiki, o labiausiai šia institucija nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (86 proc.) bei Darbo partijos (82 proc.) rinkėjai.
Dabartine Vyriausybe dažniau pasitiki nei nepasitiki 3 partijų rinkėjai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (73 proc. iš jų pasitiki ir 26 proc. nepasitiki), Liberalų sąjūdžio (57 proc. pasitiki ir 38 proc. nepasitiki) bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (54 proc. pasitiki ir 43 nepasitiki). Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjai dabartine Vyriausybe dažniau nepasitiki nei pasitiki (46 proc. pasitiki ir 53 proc. nepasitiki), o labiausiai S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybe nepasitiki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (26 proc. pasitiki ir 82 proc. nepasitiki), Darbo partijos (29 proc. pasitiki ir 67 proc. nepasitiki) bei partijos Tvarka ir teisingumas (31 proc. pasitiki ir 62 proc. nepasitiki) rinkėjai.
Apklausa vyko 2017 m. rugpjūčio 3-17 dienomis. Apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 107 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.
Kl.: Pasakykite, ar jūs pasitikite ar nepasitikite kiekvienu iš šių institutų?
Pasitiki
(%)
Nepasitiki
(%)
Neturi
nuomonės
(%)
1. Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba
84
14
2
2. Policija
72
26
2
3. Prezidento institucija
69
25
6
4. Bažnyčia
68
25
7
5. Lietuvos kariuomene
66
28
6
6. Valstybės sienos apsaugos
tarnyba
65
27
8
7. Konstituciniu Teismu
63
29
8
8. Lietuvos banku
60
35
5
9. Lietuvos žiniasklaida
59
38
3
10. Valstybės saugumo
departamentu
58
31
11
11. Sodra
58
36
6
12. Savivaldybėmis
54
42
4
13. Valstybės kontrole
51
39
10
14. Specialiųjų tyrimų tarnyba
50
37
13
15. Komerciniais bankais
47
48
5
16. Prokuratūra
46
40
14
17. Profsąjungomis
44
41
15
18. Lietuvos Vyriausybe
44
54
2
19. Teismais
42
51
7
20. Lietuvos Seimu
31
67
2
Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai” bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.
Po Žolinių vasarai įžengus į paskutinių šiltų dienų gamtoje ir atokvėpio visuomenėje etapą, ramios atostogų mintys iš tolimų ramių ir neramių kraštų grįžta į dabartį ir į Lietuvą, rudens sezoną versle, visuomenėje, vidaus ir užsienio politikoje, visose gyvenimo srityse, numatomų permainų bei jų sukurtų naujų situacijų kryžkeles.
Valstybės gyvenime aktualiausiu tampa valdančiosios koalicijos klausimas, tačiau ar tikrai visiems jis toks svarbus?
Šalies piliečiai, kaip gyveno, taip ir gyvens, užsiims savais rūpesčiais ir iššūkiais, kuriuos turės įveikti, nepriklausomai kokia valdžia, partija, koalicija beįsitvirtintų abiejuose Gedimino prospekto valdžios rūmuose. Susireikšmina tik patys valdantieji.
Štai premjeras BNS naujienų agentūrai apie koalicijos ateitį aiškina: „<…> rimtai kalbant, mes tikrai negalime laukti ir nelauksime, kad būtume pastatyti prieš faktą. Turime daryti viską, kas susiję su Vyriausybės stabilumu ir tuo pačiu valstybės stabilumu, kad išvengtume tokių galbūt galimų politinių krizių“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Skambūs žodžiai, bet ne ant tanko pasilipus, net ne nuo statinės, o iš patogios vyriausybės vadovo kabinėto kėdutės, aidi neįtikinamai ir šiek tiek primena Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojaus Šarikovo pareiškimus, visų gerai prisimenamus iš Vladimiro Bortko filmo tokiu pačiu pavadinimu.
Išraiška, įtikėjimas savo teisingu reikalu akyse, odinė striukė, gūdus sovietmetis, šalia ryžtingai nusiteikusi tų laikų teisingumą ir policijos jėgą įkūnijanti NKVD smogikų grupė. Laimei – tai tik meno kūrinys, nors remiasi tikrais faktais, išskyrus patį šuns sužmogėjimo ir sušunėjimo procesą. Tačiau būtent jis taikliai ir atskleidžia esmę – žmogiškųjų silpnybių stereotipą, patyrus išbandymų valdžia, pinigais ir šlove gundymus. M. Bulgakovo kūrinys tapo nemirtingu, nes Šarikovas amžinas „herojus“ sutinkamas visų laikų civilizacijose.
Kam rūpi ir kam nerūpi koalicijos ateitis
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų paskutinių tyrimų duomenimis – 1/3 valstybės gyventojų galvoja, kad situacija šalyje gerėja, 2/3 – kad blogėja. Kaip jau įprasta – optimistai yra jauni, gaunantys didesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą turintys, dažniausiai didmiesčių gyventojai, o pesimistai – vyresnio amžiaus, skurdesnes pajamas ar iš viso jokių neturintys, žemesnio išsilavinimo, daugiausia regionų gyventojai. Kadangi į šį klausimą jau daug metų šios aiškiai išsiskiriančios dvi grupės atsako vienodai, tik retkarčiais kinta proporcijos, – tai rodo tą pačią jau daugelį metų besitęsiančią ir nuolat didėjančią takoskyrą tarp dviejų Lietuvų. Vieniems, kurie turi vilčių ir kol yra jauni, gyvenimas vis metai iš metų gerėja ir gerėja, o kitiems, kurie palaipsniui pereina į brandos ir senatvės amžių, vilčių stiklo pilaitė vis dažniau pradeda aižėti – gyvenimas metai iš metų blogėja ir blogėja.
Pasiruošęs emigruoti. Slaptai.lt nuotr.
Tai, ko gero, atitinka tikrovę, kadangi prie tų 66,66 proc. nepatenkintų iš 100 proc. Lietuvoje gyvenančių apklaustųjų, bemaž nesuklysime pridėję ir 23 proc. emigrantų, kurie šiuo atveju iš vietinės apklausos iškrenta, nors vis dar tebėra jei ir ne mūsų valstybės, tačiau šalies, lietuvių ir kt. pas mus gyvenančių tautų bendruomenės dalimi. Proporcijos grafike juos įskaičiavus tuomet kitaip persiskirstytų – maždaug 1/4 brėžtų gerėjimo kreivę, o 3/4 – blogėjimo, juk Lietuvą mūsų visų gerai pažįstami kaimynai, bičiuliai, giminės, bendradarbiai apleido ne nuo geresnio gyvenimo ir gražių ateities perspektyvų bėgdami.
Tačiau, ko gero, ir pesimistams, ir optimistams visiškai tas pats, kokia bus koalicija Seime ir kokių asmeninių ambicijų turi Lietuvos kelioliktos vyriausybės nariai ir pats Saulius 17-ąsis, Lietuvos premjeras, susirūpinęs, kad gali premjeru nebebūti ir dėl to nukentės valstybės stabilumas. Savo kėdutės sutapatinimas su valstybe, ant kurios galima atsisėsti, ne naujas reiškinys ir Lietuvos politikoje, o ir apskritai – žmogaus ir jo sėdimojo „sosto“ santykiuose.
Perspektyva – juoktis ar liūdėti?
Vis dėlto, paties S. Skvernelio ateities perspektyva – įdomus požiūrio rakursas koalicijos ateities kontekste, juolab, kad per bemaž metus trunkantį valdymą išryškėjo dabartinės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančiosios daugumos suformuotos vyriausybės trūkumai ir privalumai bei atsiskleidė, kas yra kas, į politiką įžengusioje naujų žmonių stovykloje.
Pagrindiniai trūkumai – susiję su privalumais. Veržlumas ir entuziazmas, su kuriuo imtasi veiklos, be abejo, priskirtini prie pozityvių dalykų, o trūkumai – dėl vertybių nebuvimo ir kompetencijos stokos – veiklos rezultatai, prezidentės žodžiais tariant, – reformų karikatūros, kurios apima vis didesnes ir didesnes valstybės veiklos sritis. Jeigu karikatūrinio valdymo pradžią taikliai įvardino prezidentė, tai dabar pasekmes, ką reiškia pildyti komediantų užgaidas, patiria vis daugiau ir daugiau valstybės piliečių. Kad turinys, tempas, kryptis keistųsi – nederėtų tikėtis, juk matome premjero nusiteikimą – „negalime laukti ir nelauksime“.
Pokyčiai neišvengiami
Ryžtingumas ir nusiteikimas išduoda, kad jau ir premjero aplinka supranta, jog rudenį koalicija neišvengiamai sudrebės. Socialdemokratai vis labiau suvokia, kad tolimesnis jų buvimas koalicijoje su populistinės retorikos ir pragmatinių interesų sklidinoje marginalų kompanijoje, Europoje populiarių populistinių jėgų atitikmeniu mūsų „Šiaurės provincijoje“, apsiskelbusia „profesionalų“ vyriausybe, gresia partijos identiteto praradimu ir greitesniu ar lėtesniu susinaikinimu.
Pokyčius partijoje jau parodė tai, kad socdemų partijos pirmininku išrinktas Gintautas Paluckas. Kuo geras ar kuo blogas jaunasis partijos vadas, atskira tema, tačiau aišku, kad šios partijos viduje atsirado „protesto balso“ veiksnys, o tai rodo socialdemokratų partijos kaip demokratinės struktūros brandą. Galime palikti socialdemokratijos identiteto ieškoti pačiam partijos pirmininkui su jį palaikančia partijos dauguma, tačiau jau aišku, kad klausimas, kokia valdžios sudėtis Lietuvą valdys toliau, išties pribrendo, nes ta pati arba taip pat – nebevaldys.
Kubikas – Rubikas
Labiausiai tikėtini naujos koalicijos variantai: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga (ar/ir Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo partijomis) arba Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Liberalų sąjūdžio sąjunga (ir/ar Tvarkos ir teisingumo partija, Lenkų akcijos – krikščioniškų šeimų sąjunga). Tačiau visų šių koalicijų dėlionei prireiktų keleto prie savo kėdžių priaugusių Socialdemokratų frakcijos atstovų, t.y. jei dėl koalicijos sutariama su lenkų frakcija, socialdemokratų reikia daugiau, nes lenkų frakcijoje tik 8 nariai, o jei su liberalais, socialdemokratų reikia tik vieno kito, nes liberalų – 14.
Papildomų frakcijų (partijų) įtraukimas į valdančiąją koaliciją reikštų ir papildomas derybas koalicijos viduje dėl kiekvieno vyriausybės „užsakyto“ sprendimo, o tai reiškia, kad tokia išsiplėtusi koalicija pačiam S. Skverneliui mažai kuo skirtųsi nuo darbo mažumos Seime palaikomoje vyriausybėje. Mažumos vyriausybė be formalios koalicijos sutarties, premjero veiklos laisvės atžvilgiu, gal net būtų patrauklesnė. Valstiečių ir žaliųjų frakcija, kol jų tikrasis lyderis „išvykęs emocinių atostogų“, nuolankiai bėgioja ant pavadėlio paskui gelbėtoją premjerą, o tas gali tartis su kuo nori ir dėl ko nori, su bet kuria frakcija, po to vykdyti arba nevykdyti susitarimus, pritaikyti juos pagal sau naudingesnius modelius.
Konservatoriai „už minimumą“ pas valstiečiams nedirbs
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir konservatorių santuoka mažai tikėtina. Ji galėjo būti nuo pat pradžių, po Seimo rikimų, o dabar konservatoriai matydami socialdemokratų padėtį koalicijoje, trina rankas, kad likimas juos nuo identiškos nelaimės išgelbėjo. Šiuo metu eiti į valdžią konservatoriams jau ir nėra praktinių motyvų, nes strateginiai partijos tikslai koncentruojasi į prezidento, europarlamento ir savivaldybių rinkimus 2019 m., kur koalicija su šiuo keistu valdančiuoju politiniu dariniu jiems jokių dividendų neatneštų.
Tad mažumos vyriausybė, su bent vienu nepretenzingu partneriu (lenkais arba liberalais), jei visi socialdemokratų frakcijos nariai visgi nuspręstų apsidrausti ir pasilikti su partija, veikti galėtų, tačiau ją labai greitai ištiktų pirmas rimtas iššūkis.
Nors, kaip parodė urėdijų įstatymo ir PVM už šildymą didinimo derybos su konservatoriais – S. Svernelis puikus vertelga ir, kai nėra saistomas kokių nors vertybinių įsitikinimų, gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, tačiau tokia savo elgsena jis išsikasė gana gilią duobę – įkris, išlips ar pasiliks joje – tik laikas parodys, tačiau duobė jau egzistuoja. Mažumos vyriausybė pradėjusi veikti čia pat ir susvyruotų. Net ir oponuojančios Socialdemokratų ir Konservatorių partijos lengvai sutartų, kad laikas skelbti šiam energingajam premjerui interpeliaciją ir, jei nepašalinti, tai bent supurtyti, arba pašalinimą surepetuoti.
Rimtų pretekstų esama. Socialdemokratai įsižeidę dėl jų ignoravimo koalicijoje ir net paniekinančios išdavystės – koalicijos partnerių sutarties su opozicija, – be to, jiems tai būtų proga pozicionuoti save visuomenėje, kaip oponuojančią valdantiesiems politinę jėgą, o konservatorių opozicija – irgi yra įsižeidusi, nes S. Skvernelis pasirodė nesąžiningas derybų partneris – išsiderėtas PVM už šildymą mažinimas vis viena yra padidinimas, kad ir ne toks ženklus, bet nei kiek ne mažiau skausmingas, tad gyventojų, taip pat ir konservatorių elektorato, bus sutiktas nepalankiai.
Kitaip tariant, gudri konservatorių intrigėlė iš mažos pergalės gali tapti nemaloniu danties skausmu, tad interpeliacija premjerui būtų nebloga priemonė, jei danties sutaisyti nepavyks (PVM už šildymą sumažinti iki pradinio lygio), skaudamą dantį ištraukti. Nebent konservatoriai nuspręstų, kad kuo valstybėje blogiau, tuo geriau jiems, nes bus daugiau progų kritikuoti ir leis „valstiečiui“ ir „žaliajam“ S. Skverneliui valdyti ir išdarinėti ką tik tas sumano.
Valstiečių ir lenkų sąjunga
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga, gana tikėtinas variantas, kurio atžvilgiu, panašu, kad palankiausiai nusiteikęs ir premjeras. Vis dar turėdamas vilčių pretenduoti į prezidento postą, jis turėtų parodyti save kaip įgalų veikėją kažką nuveikti tarptautiniuose santykiuose. O santykiai su Lenkija yra vienintelė sritis, kur jis gali pasireikšti – tai ir būtų koalicijos su lenkais sutarties pagrindu – pavardžių rašyba ir kt. lenkų tautinės mažumos keliami reikalavimai Lietuvoje.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai kuriems jų S. Skvernelis jau iš anksto, prevenciškai yra pritaręs, nes sprendimai, kai tokia koalicija jau egzistuotų, reakciją visuomenėje iššauks, tad premjeras, norėdamas atrodyti nuoseklus, tam ruošiasi – aiškins, kad „nuo pat pradžių sakiau ir sakau, kad turime daryti ir darome“. Tokia koalicija turi perspektyvą ir netgi ateityje galėtų vadintis Valstiečių ir lenkų sąjunga, vis vien tų „žaliųjų“ partijoje tik „1,5–2,5 žmogaus“, įskaitant veterinarijos gydytoją – Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadą.
„Žaliųjų“ dėmuo valstiečių partijoje kintamas, tad buvusius liaudininkus, vėliau naujuosius demokratus, o dabartinius žaliuosius, tiesiog pakeistų lenkai. Atrodo groteskiškai – tačiau groteskiškų reformų kūrėjams ir kitose srityse juodasis humoras leistinas reiškinys. Suprantama, ką tai reikštų Lietuvos valstybės perspektyvai – nelengvi klausimai. Norėdamas sutelkti maksimalias šalininkų gretas prezidento rinkimams, pretendentas turėtų derėtis ir su kita Lietuvos tautine mažuma – rusais, nors galbūt tai už jį atliktų koalicijos partneriai, kurie per anksčiau vykusius rinkimus, kaip visi prisimena, dalyvavo bendroje Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijoje. Pas lenkus „krikščioniškos šeimos“, kaip ir pas valstiečius „žalieji“, – kintamas dėmuo, skirtas tik rinkimų metu, mažiau politika besidomintiems piliečiams mulkinti.
Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
Tad kirvis kotą atitiks ir, nors kaip tai nepatraukliai atrodytų didelei daliai visuomenės – jos apatiškumu ir inercija gali pragmatiški Lietuvos politikai pasikliauti, juolab, kad neapatiška ir neinertiška nepatenkintųjų grupė iš Lietuvos jau yra emigravusi, tad nepatenkintieji ir šiuo atveju, ko gero, pasielgs taip pat – emigruos, ir dėl to šiai valdančiajai partijai tik geriau, o ne blogiau.
Valstybės aparato įtakingesni asmenys dėl vykdomos vyriausybės pertvarkos irgi yra eliminuojami, patys išeina, Konstitucijos garantas – prezidentė, ko gero, daugiausia ką darytų, pareikštų garsiai savo nuomonę, tačiau Rolando Pakso ir Jurijaus Borisovo dueto analogo jau niekas nebekvestionuotų.
Tai tik prognozė. Tačiau, kai S. Skvernelis mušasi į krūtinę dėl ne lietuviško raidyno įteisinimo, tokia versija turi teisę egzistuoti.
Valstiečiai ir liberalai – sutapimai ir skirtumai
Kitas variantas – galima Valstiečių ir žaliųjų sąjungos ir Liberalų sąjūdžio sąjungos koalicija. Liberalai koalicijoje galėtų daryti tą patį, ką daro dabar, ruošti atsarginius įstatymų pakeitimų projektus valstiečiams ir žaliesiems, kai netyčia valdančių paruoštiems pritrūksta palaikymo, kaip prizą liberalai dar gautų valdyti 1–2 ministerijas – Užsienio, Teisingumo arba Ūkio. Visos jos ne pačios pelningiausios, bet įtakingos, tad perspektyvoje liberalų partijos žmonėms įdirbis praverstų.
Liberalų reputacija – susvyravusi, tačiau jie turi pastovų, ištikimą elektoratą ir – ar jie bus, ar nebus koalicijoje, visuomenės palankumo reitinguose nei daug laimės, nei daug praras. Gal kaip tik šios partijoms veidams būtų daugiau progų dažniau matytis viešajame eteryje, taip pat būtų galimybė išsiderėti iš S. Skvernelio smulkių dovanėlių liberalų merų valdomiems miestams, ypač Vilniui, kur Liberalų sąjūdžio pirmininkas baigia pasimiršti po „nušienautos“ Neries pakrantės gyvatvorių lapais. Vertybinių požiūriu, didžiųjų žemvaldžių ir neoliberaliai nusiteikusių verslininkų atstovų – „progresyvios visuomenės grupės“ požiūriai sutampa, tad tektų tartis tik dėl praktinių dalykų, o šioje srityje jie praktiškai ir sutartų.
Valstiečių ir žaliųjų koalicija su Tvarkos ir teisingumo partija yra galima, didelių skirtumų tarp jų nėra, tik premjerui nenaudingas Rolando Pakso, kaip galimo panašios į jį patį elgsenos politiko aktyvesnis pasirodymas Lietuvos padangėje, nes tokio tipo politikai mėgsta žiūrėti į save veidrodyje, bet nemėgsta savo veidrodinio atspindžio savarankiškai žeme vaikštančio ir panašiu stiliumi viešai politikuojančio. Tad personalijų lygmenyje derybos tarp šių partijų turėtų strigti, ypač dar prisiminus S. Skvernelio ir Remigijaus Žemaitaičio viešus apsižodžiavimus, tad abiems politikams peržengti antipatijos ribą ir išsaugoti kažką panašaus į savarankiškų, principingų politikų veido kaukes, būtų pernelyg nepaprasta.
Tikslas – suskaldyti Socialdemokratų frakciją
Bėda tik ta, kad koalicija ir su liberaliais, ir su lenkų krikščioniškomis šeimomis, juolab neįtikėtinas susitarimas su Tvarkos ir teisingumo partijos atstovais, neturėtų reikiamos daugumos – 71 balso. Tad norint išvengti nemalonumo derėtis iš karto su dviem naujais koalicijos partneriais, S. Skernelio paakinti valstiečiai visomis išgalėmis stengiasi įtikinti socialdemokratų frakcijos narius žaliųjų teikiama nauda valstybės politikoje, o premjeras netgi pareiškė, kad kai kurie socialdemokratai galėtų išsaugoti postus vyriausybėje, jai socialdemokratų partijai nusprendus iš koalicijos pasitraukti, atskiri frakcijos nariai palaikys vyriausybės vykdomą politiką.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Galimybės, kad žaliųjų pagundoms kai kurie socialdemokratai pasiduos, nemenkos. Socialdemokratų frakcijoje Seime reikšmingą dalį sudaro dar nuo Lietuvos komunistų partijos veiklos tęsėjos – Lietuvos demokratinės darbo partijos laikų tebeveikiantys politikai – Gediminas Kirkilas, Linas Linkevičius, Juozas Bernatonis ir kt., dar iki susijungimo su naujai įkurta Socialdemokratų partija ir po susijungimo, užėmę ir tebeužimantys aukštas pozicijas partinėje valdžios piramidėje.
Tad galbūt reikiama dauguma Seime, papildyta nors ir nebeturinčia realios atspirties visuomenėje ir rinkėjų palaikymo grupe, gali susidaryti. Koalicijos nutraukimui nepritariantys socialdemokratai Seime sudarytų atskirą ar įsijungtų į Mišrią Seimo narių frakcijos grupę ir turėtų joje daugumą. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai sutarus su lenkais, jie išsaugotų bent 2, o gal ir visų 3 ministerijų valdymą savo rankose, o valstiečiams susitarus su liberalais – bent 1 ministerija jiems irgi pasiliktų.
Ar gali susitarti bet kas, su bet kuo?
Sunku spręsti kaip elgsis buvę komunarai, nes iš vienos pusės – tai tik jų asmeninio apsisprendimo reikalas, o iš kitos – nemaža tų pačių socialdemokratų partijos narių dalis, tikėtina, kad bent 20–30 proc., koalicijos nutraukimui nepritars ar apsiribos kompromisiniais pageidavimais – persiderėti koalicijos sutartį, nors ir žinodami, kad partnerių garantijos tik šakėmis ant ražienų paišomos. Nelengvi sprendimai lauks ir naujojo socialdemokratų pirmininko, kuriam jau neužteks turėti ir demonstruoti socialdemokratines vertybes, tačiau reikės subtilesnių, apgalvotų žingsnių – ar atsiriboti nuo partijos sprendimo nepaisančių frakcijos politikų, šalinti juos iš narių ir rizikuoti suskaldyti pačią socialdemokratų partiją, ar rinktis kompromisinius sprendimus, leistis į sudėtingesnes šachmatininkų varžybas.
Iškilminga rikiuotė Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą. Slaptai.lt nuotr.
Teoriškai dar įmanoma ir valstiečių – lenkų – liberalų koalicija, užbaigianti marginalijos Seime suformavimo etapą, tokio darinio privalumai ir trūkumai susidėtų į vieną visumą. Tačiau tuomet kalbant apie dvi Lietuvas atsirastų ne tik ekonominis–socialinis, bet ir teritorinis dviejų Lietuvų veiksnys. S. Skverneliui toks darinys, kaip ir bet kuris kitas, tiktų, tačiau iš jo naudos ir perspektyvos net ir jis vargu ar galėtų tikėtis, todėl šis koalicijos modelis, tikėtina, ir liks tik teoriniu, nebent bus naudojamas tik užsispyrusiems socialdemokratams ar konservatoriams pagąsdinti.
Lietuva Europoje
Tokia mozaika dėliojasi Lietuvos padangėje ir žemėje – socialdemokratų skyriai sprendžia fundamentalų savo partijos ir jos vaidmens valstybėje ateities klausimą, lenkų, krikščioniškų šeimų, liberalų teisingos ir tvarkingos jaunamartės laukia – ar žavingas ir turtingas jaunikis jas pakvies prie altoriaus, o valstiečiai spjaudosi, kad atėjus rudens derliaus nuėmimo sezonui, kruša telkiasi, nuostolių pridarys ir teks traukti žaliuosius iš kišenės, kad netektų per žiemos šalčius juodą plutą krimsti.
Kitame Europos Sąjungos gale, pietuose, situacija ne tokia rami ir problemos kitos. Pilkasis kardinolas turės susirūpinti teisėtos šeimos saugumu, gal net į Lietuvą ją persigabens, bet jam, kaip valstiečių ir žaliųjų partiečiams dėl jo, skirtingi, tačiau kiti rūpesčiai galvoje. Nebent premjeras prisiminęs, kad reikia rodyti iniciatyvą ir tarptautinės politikos supratimą, bandys savo profesinę ilgametės tarnybos policijoje patirtį pasiūlyti ES kolegoms, turintiems didesnių rūpesčių susijusių su naujomis terorizmo grėsmėmis, nei audros vandens stiklinėje prie Baltijos.
Per pastarąjį mėnesį labiausiai krito gyventojų pasitikėjimas komerciniais bankais (9 procentiniais punktais). Per šį laikotarpį 8 procentiniais punktais sumažėjo pasitikėjimas Lietuvos banku, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, pasitikinčių Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba bei prokuratūra, 5 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių policija, Lietuvos žiniasklaida, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismais ir profsąjungomis, o 4 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Valstybės kontrole ir savivaldybėmis.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu liepos 7-17 dienomis rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, lyginant su birželio mėnesio tyrimo rezultatais, gyventojų nuomonė apie visas tyrime analizuojamas institucijas pablogėjo, išskyrus vieną – Valstybės sienos apsaugos tarnybą (per mėnesį ja pasitikinčių padaugėjo 1 procentiniu punktu).
Apklausos duomenimis, nors pasitikėjimas ir sumažėjo 6 procentiniais punktais, gyventojai labiausiai pasitiki Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba (pasitiki 82 proc.), Bažnyčia (69 proc.), Prezidento institucija (66 proc.), policija (65 proc.), Valstybės sienos apsaugos tarnyba (64 proc.), Lietuvos kariuomene (64 proc.), Konstituciniu Teismu (61 proc.), Lietuvos žiniasklaida (60 proc.), Valstybės saugumo departamentu (56 proc.), Lietuvos banku (55 proc.) bei „Sodra“ (55 proc.).
Be šių institucijų, kuriomis pasitiki daugiau nei pusė šalies gyventojų, dar yra keturios institucijos, kuriomis gyventojai daugiau pasitiki, nei nepasitiki (Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, savivaldybės ir prokuratūra).
Labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (nepasitiki 69 proc.), Vyriausybe (58 proc.), teismais (51 proc.) bei komerciniais bankais (51 proc.).
Kitų institucijų vertinimai per paskutinį mėnesį pakito kiek mažiau (pasitikinčių jomis sumažėjo 1-3 procentiniais punktais).
Seimas svarstys strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo projektą.
Po pateikimo projektams pritarė 96, nė vienas nebalsavo prieš, susilaikė 2 Seimo nariai. Pagrindiniu šių klausimų svarstyme paskirtas Ekonomikos komitetas, juos numatoma svarstyti rudens sesijoje.
Pasak projektus pristačiusio ūkio viceministro Ramūno Buroko, pagrindinis įstatymo projekto tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui svarbios įmonės, įrenginiai, ūkio sektoriai, apsaugos zonose veikiantis turtas ir teritorija būtų apsaugota nuo nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančių veiksnių ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas, taip pat liberalizuoti ir padaryti efektyvesnę šiuo metu galiojančią investuotojų atitikties nacionaliniams saugumo interesams patikros procedūrą.
„Šiuo metu galiojančiame įstatyme gana griežtai, o kartu ir nenuosekliai reglamentuojama investuotojų patikra dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams, strategiškai svarbūs ūkio sektoriai nėra aiškiai apibrėžti, o investuojantiems į strategiškai svarbius mūsų sektorius, nustatyta išankstinė pareiga kreiptis dėl tokios patikros. Pagal galiojantį įstatymą institucijos neturi instrumentų atlikti vėlesnę patikrą, kai pradžioje buvęs žmogus, investuotojas, vėliau ima kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams“, – sakė viceministras.
Įstatymo projekte siūlomos apsaugos priemonės, kurios investuotojų atžvilgiu nustatys lankstesnę patikros procedūrą, t. y. siūlomi trumpesni terminai bei išimtys, kai nebus taikoma išankstinė patikra.
„Atsakingoms institucijoms siūloma suteikti galimybę atlikti tiek išankstinę, tiek gilesnę investuotojų patikrą, taip pat, jeigu reikalauja situacija, imtis išimtinių operatyvinių priemonių, pavyzdžiui, Vyriausybės sprendimu sustabdyti apsaugos zonoje veikiančio juridinio asmens veiklą, jei toks asmuo vykdytų tam tikrą pavojingą veiklą, nukreiptą prieš valstybės nacionalinio saugumo interesus“, – pažymėjo R. Burokas.
Viceministro teigimu, siekiant papildomos nacionalinio saugumo interesų apsaugos, prie jau esančių keturių strategiškai svarbių sektorių siūloma įtraukti papildomą karinės įrangos sektorių, tačiau palikti galimybę detalizuoti, kokios konkrečiai veiklos aptenka į kiekvieno sektoriaus apimtį. Investuotojams numatyta pareiga pranešti investicijoms apie įsisteigimą strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje ar apsaugos zonoje, ar akcijų įsigijimą jose veikiančiose įmonėse.
Įstatymo projekto prieduose išdėstyti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių ir įrengimų sąrašai, sąrašai atnaujinti atsižvelgiant į tam tikrą įmonių ir organizacijų vykdomų funkcijų neaktualumą nacionalinio saugumo interesų prasme. Nacionaliniam augumui užtikrinti svarbios įmonės suskirstytos į tris kategorijas, kurioms taikomas skirtingas reguliavimas, įmones reorganizuojant, likviduojant arba atliekant kitus veiksmus, priklausomai nuo to, kokia akcijų dalis įmonėse priklauso valstybei.
Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas. SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP. Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.
Kupros nusimetimo link
Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis.
Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.
Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.
Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui. Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.
Metamorfozė
Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.
Konferencija kuprą įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko
Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.
Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:
– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1991 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti; – pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys; – kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu; – siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.
Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016 m. birželio 9 d. posėdis įvyko.
Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.
Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.
O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.
Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.
Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,
Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas, Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.
Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.
Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.
Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.
Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją.
Lietuvos Respublikos Seimas,
minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;
pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;
primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;
sveikindamasjungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.
įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;
pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;
primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);
atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;
pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;
konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;
kviečiaLietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;
pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.
Balsavo Seimo narių: 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, pritarta.
Balsavo prieš: Petras Gražulis.
Susilaikė: Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Rimantas Sinkevičius, Kęstutis Simonovas, Lauras Stacevičius, Zenonas Streikus, Rimantė Šalavičiūtė, Irėna Šiaulienė, Audrys Šimas, Tomas Tomilinas, Petras Valiūnas, Juozas Varžgalys, Antanas Vinkus.
Koks gajus sovietinis paveldas, kaip sunku atsisakyti komunistinės kilmės parodė vienas balsavusysis prieš ir 24 susilaikiusieji bei nedalyvavę balsavime Seimo nariai.
Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas, brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.
Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti.
Štai Lietuvoje vardų ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta, o teismai jau priiminėja sprendimus, leidžiančius dokumentuose rašyti pavardę su raide „w“. Liepos 30 d. tokį akibrokštą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje Seimo narius išvadinti marginalais ir sulyginti su „mambu-jambu“ genties čiabuviais.
Ir ką? Seimas, tarsi susitaikęs su teisėjo nustatytu „mambu-jambu“ statusu, tyli ir tebesimurkdo dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarkos projekto. Šiuo atveju įžvelgiamas ir interesų konfliktas, kai būtent tokį asmenvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai: vienas iš iniciatorių turi kitatautę žmoną, kitas – už kitataučio ištekėjusią dukrelę, trečia ir pati ne lietuvė, taigi, jai natūraliai nerūpi derama valstybinės kalbos apsauga nuo korozijos.
Ar asmeniškai suinteresuotieji neturėtų apskritai pasitraukti nuo šio klausimo kėlimo, svarstymo, sprendimo, o ypač – nuo balsavimo – per tiek ilgai trukusį įstatymo vilkinimą taip ir neišgirdome Seimo etikos sargų pareikštos nuomonės.
Seimas skubotai, be didelių diskusijų su visuomeninėmis organizacijomis (tokiems „niekučiams“ nebėra laiko?!), tik tarp savų nusprendęs priėmė Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymus. Ne paslaptis, kad abu šie įstatymai siejami su konkrečių verslo grupių interesais: Darbo kodekso – su Darbdavių konfederacijos, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – su medikų, kuriems nevaisingumas seniai tapo geidžiamu verslu. Prezidentė abu įstatymus vetavo, tačiau, jei pirmąjį dėl ydingos esmės, tai antrąjį, regis, tik dėl kosmetikos, nes žmogaus embrionų naikinimo įteisinimui neprieštaravo.
Kad Lietuvos pasienyje statomai Astravo atominei elektrinei yra parinkta Vilniui pavojinga vieta, kad ji, kaip rodo incidentai statyboje, bus nesaugi, kad vos tik prabilus apie tokią statybą Seimas privalėjo tuoj pat įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva nepirks joje pagamintos elektros bei neleis eksportui naudoti savo infrastruktūros, – visuomenė visa tai be ekspertų pagalbos matė ir savo nerimą reiškė, tačiau Seimas visuomenės nuomonės neišgirdo.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Prisireikė dešimčių tūkstančių piliečių parašų, kad Seimas pritartų piliečių iniciatyvai nuostatą įtvirtinti įstatymu, arba imtųsi ją tobulinti.
Beveik 65 tūkstančiai parašų jau surinkti, jie keliaus į Vyriausiąją rinkimų komisiją, pastaroji per 15 dienų turės patikrinti, ar parašai atitinka įstatymuose keliamus reikalavimus, po to keliaus į Seimą, šis spręs, priimti iniciatyvą, ar tobulinti, tuomet įstatymas keliaus į komitetą, ten bus svarstomas, iš šio vėl grįš į plenarinį posėdį, kuriame Seimas turės galutinai apsispręsti, ar paklusti žmonių valiai.
Tikra išrinktųjų ir prisiekusiųjų pasityčiojimo iš visuomenės epopėja, kurios padariniai gali išryškėti, kai Nerimi atitekės radioaktyvus vandenėlis arba mūsų sostinę uždengs černobyliškas debesėlis.
Tvarkydamas mūsų valstybės vidaus reikalus Seimas tiesiog sauvaliauja ir be tarimosi su visuomene vienbalsiai priiminėja viską, ką pasiūlo Europos Parlamentas, nors tie siūlymai pažeidžia ar riboja piliečių teises. Antai vienbalsiai patvirtinta galioti Lietuvoje „laikinai“ laisvę apribojanti Europos Parlamento direktyva 2006/24/EC, stumiamas biometrinis pasas su elektroniniu lustu, privalomas bankinės sąskaitos įvedimas, bankinio indėlio paslapties panaikinimas, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir privačios korespondencijos skaitymo legalizavimas. Juk tai – nelegali medžioklė – brakonieriavimas valstybės vardu.
Visuomenei jau dabar metas įsiklausyti, įsižiūrėti koks kandidatas į valdžias kokia morale savo veikloje vadovavosi, ar, keldamas ranką už visuomenei žalingą įstatymą, priesaikos nelaužė, ar tik tūnojo, ar ir veikė, ką nuveikė, kokius darbus yra padaręs, ar lojalus valstybei, ar tik savo ir grupės draugų piniginėms. Rinkimai netruks ateiti, į juos reikės eiti apsisprendus, atmetus Seimo brakonierius.
