Fotografas Vytautas Visockas:
PASIVAIKŠČIOJIMAI PO LIETUVĄ
Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai. Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje. 1957 m. įstojau į Vilniaus Universitetą.
Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau šios leidyklos direktorius.
Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A.K.Doilio, J.Dolmatovskio, E.Fukso, A.H.Kirkoro, V.Suvorovo ir kt.autorių) knygų.
Fotografuoju nuo 1952-ųjų. Pirmasis mano mokytojas buvo vyresnysis vaikystės ir viso gyvenimo draugas Laimutis Ignas Sidabras (1933 – 1980) ir jo man paskolinta prieškarinė knyga – Lauciaus „Fotografuoti gali kiekvienas“.
Dažnas turi fotoaparatą, bet ne kiekvienas jo nepadeda į stalčių dulkėti. Fotografuodavau mokydamasis Alytaus 2-oje vidurinėje mokykloje, paskui – Vilniaus universitete. Prie spalvotosios fotografijos perėjau dirbdamas Vilniaus „Minties“ leidykloje, kai vadovavau Turizmo ir sporto literatūros redakcijai, kai ir pačiam teko iliustruoti leidinius apie miestus ir miestelius, rajonus, jų gamtos ir kultūros paminklus.
Daug keliavau po Lietuvą: pėsčiomis, baidare, dviračiu, automobiliu. Geresnio, prasmingesnio poilsio neįsivaizduoju ir šiandien.
Turiu daug man labai brangių sustabdytų akimirkų, kurių jau nepakartosi. Viskas taip sparčiai keičiasi. Ne tik miestai ir miesteliai. Ir žmonės. Nemažai jų – jau išėjusiųjų, bet vertų prisiminti…
Niekada nelaikiau savęs fotomenininku, profesionalu, neieškau labai įmantraus rakurso.
Lietuva man labai graži nuo piliakalnio, ežero pakrantės, upės skardžio… Gražūs jos gamtos, kultūros paminklai, gražūs žmonės. Norisi visa tai parodyti pačiai didžiausiai – internetinei – auditorijai.
„Kodėl pasivaikščiojimai po Lietuvą“? 1991 m. išleidau žinomo Lietuvos kultūrininko A.H.Kirkoro (1818-1886) informacinį leidinį „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“. Aš irgi štai jau penkis dešimtmečius vaikščioju po Vilnių ir jo apylinkes. Bet ne tik. Ir beveik visada visur ką nors fotografuoju.
