Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.

Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis  bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.

Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.

Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?

Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?

Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?

Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?

Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.

Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.

Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.

Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.

Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.

Jerevanas. Slaptai.lt foto

Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.

Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.

Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.

2020.10.27; 07:00

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėlyvą šeštadienio vakarą Lietuvos vyskūpai pranešė, kad Vyriausybei nusprendus nuo pirmadienio šalyje skelbti karantiną dėl koronaviruso grėsmės, viešos pamaldos bažnyčioje nevyks.
 
„Tikinčiųjų dvasinis gėris – aukščiausias Bažnyčios rūpestis. Lygiai taip pat Bažnyčiai rūpi ir tikinčiųjų saugumas ir sveikata. Dėl šios priežasties Lietuvos vyskupai, atsižvelgdami į Lietuvos Vyriausybės sprendimą skelbti karantiną visoje šalyje nutarė, kad nuo kovo 16 d. 0 val. iki tol, kol galios Vyriausybės paskelbtas karantinas, nebevyks jokios viešos pamaldos. Vyskupai dar kartą ragina tikinčiuosius neiti į bažnyčias, bet stebėti kunigo aukojamas šv. Mišias per TV, internetą, klausytis radijo transliacijų. Apsaugokime save ir kitus, ypač pagyvenusio amžiaus žmones! Stebėdami kunigo aukojamas šv. Mišias per TV ir melsdamiesi namuose, galite priimti dvasinę šv. Komuniją ir vienytis maldoje“, – rašoma Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) išplatintame pranešime spaudai.
 
Šeštadienį vykusiame Vyriausybės posėdyje nuspręsta, kad Lietuvoje nuo pirmadienio bus skelbiamas 15 parų karantinas šalies mastu. Nors karantino metu visi vieši renginiai yra draudžiami, bažnyčiai tėra adresuojma rekomendacija pamaldų neorganizuoti.  
 
LVK pranešime pabrėžiama, kad bažnyčios lieka atviros privačiai maldai bei būtiniausiems asmeniniams tikinčiųjų patarnavimams. Laidotuvės, krikštai ar kiti sakramentai bus teikiami dalyvaujant tik artimiausiems šeimos nariams.
Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Drauge raginame dar daugiau atsidėti privačiai maldai namuose: skaityti Šventąjį Raštą, prisimindami Jėzaus Kančią mintimis eiti Kryžiaus kelią, daugiau laiko skirti bendrai maldai šeimoje. Internetinės komunikacijos būdu šeimos ir pavieniai asmenys gali jungtis į maldos grupes ar švęsti Dievo Žodžio pamaldas. Išnaudokime šį laiką, kuomet negalime būti kartu fiziškai, maldai už sergančius ir kenčiančius – tai padės mums labiau vienytis su Jėzumi Gavėnios kelyje.
 
Viešpats ir šiuo išbandymų metu dovanoja mums ne vieną galimybę Jį atrasti iš naujo. Telydi kiekvieną iš mūsų tikėjimo kupina viltis! Teužtaria mus švč. Mergelė Marija – Ligonių Globėja ir Krikščionių Pagalba!“, – rašoma pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.15; 00:05

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos vyskupų konferencija (LVK) pareiškė savo nuomonę apie vaikų paėmimą iš šeimos. LVK priimtame pareiškime pabrėžiama, kad tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų ugdytojai, o valstybė ir Bažnyčia, švietimo ir kitos institucijos – jų pagalbininkės. Kai šitai pamirštame, jau „atimame“ vaikus iš tėvų, sužeisdami tiek vienus, tiek kitus, o galiausiai – ir pačią visuomenę.

„Jau kuris laikas susirūpinę girdime apie vaikų paėmimus iš šeimų siekiant apsaugoti juos nuo smurto ar nepriežiūros. Visi norime, kad vaikai galėtų augti sveikoje ir saugioje aplinkoje, tačiau taip pat suprantame, jog geram tikslui pasiekti reikia ir tinkamų priemonių.

Pirmiausia ir svarbiausia vaikui palanki bei saugi aplinka yra šeima. Tai Kūrėjo numatyta, laiko patikrinta mažoji visuomenės ląstelė, kurioje ne tik užauga naujoji karta, bet ir tėvai, nuolat bręsdami ir mokydamiesi, vykdo savo kilnų pašaukimą. Tad rūpinimasis vaiku turi apimti ir jo tėvus, turi būti atsižvelgta į tai, kaip intervencijos iš šalies paveiks šeimos narių tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienų kitais. Vaiko paėmimas iš šeimos prieš tėvų valią tėra kraštutinė priemonė, taikytina tik tada, kai nėra jokio kito veiksmingo pasirinkimo“, – pažymima pareiškime.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyskupai pažymi, kad viena yra gintis ar kitą ginti nuo agresoriaus ir kas kita – įsisukti į užburtą ratą, kuriame neadekvatus atsakas į kito veiksmą priimamas kaip naujas smurtas. Taip pasidalijama į priešiškas stovyklas ir pametamas iš akių bendras tikslas, kurio siekia ir vieni, ir kiti. Tada, užuot sukūrę saugesnę aplinką, pasijuntame mažiau saugūs: nereikalingą įtampą patiria ir šeimos, ir institucijų darbuotojai, kurie šią įtampą parsineša į savo namus ir šeimas.

Bažnyčios hierarchai sveikina kiekvieną pastangą rasti konstruktyvių sprendimų tobulinant šeimos ir vaikų apsaugos įstatymus bei jų įgyvendinimo būdus. „Nė vienas vaikas tegul netampa priemone emocijų ar ambicijų kovoje“, – rašoma pareiškime.

Vyskupai kviečia šeimų tėvus skirti daugiau laiko, dėmesio vienas kitam ir savo vaikams, taip pat ir toms šeimoms, kurios gyvena kaimynystėje ir galbūt yra reikalingos pagalbos, patarimo, palaikymo ar tiesiog bičiuliško artumo. Jie ragina psichologijos, socialinių mokslų specialistus ir kitus pagal savo gebėjimus atrasti naujų ir lengviau prieinamų galimybių šeimoms pasisemti žinių, patirties ir sulaukti reikiamos pagalbos.

Knygas skaitantys vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pareiškime dėkojama Šeimos centrų ir įvairių institucijų darbuotojams, kurie rūpestingai stengiasi padėti šeimoms kurti ar atgaivinti tarpusavio santykius.

„Visus tikinčiuosius kviečiame drauge melstis savo šeimose ir už šeimas. Netrukus pradėsime advento laikotarpį, kuris iš naujo pakvies taisyti kelią (plg. Lk 3, 4) ruošiantis Dievo Sūnaus Gimimo iškilmei ir Šventosios Šeimos šventei. Leiskime Viešpačiui užpilti nuoskaudų slėnius ir nulyginti nesantaikos kalnus, kad į namus ir šeimas ateitų ramybė mums visiems – nors ir klystantiems, netobuliems, bet Jo mylimiems žmonėms“, – rašoma vyskupų pareiškime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.23; 07:02

Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą pristatymas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus metu Lietuva bus viso pasaulio dėmesio centre. Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko Gintaro Grušo teigimu, vizitas bus tiesiogiai transliuojamas į visus kontinentus, verčiamas į daugybę kalbų.

Rugsėjo 23 dieną iš Kauno Santakos į visą pasaulį bus transliuojamos Šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus aukos kartu su Lietuvos ir užsienio vyskupais, kunigais, susirinkusiais tikinčiaisiais.

Kaip atkreipė dėmesį Lietuvos vyskupai, įprastai sekmadienio vidurdienį popiežiaus kalbama Viešpaties angelo malda, po kurios jis kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius, šį kartą sklis ne iš Apaštališkųjų rūmų lango Vatikane, bet iš Kauno.

Pasak LVK pasiruošimo popiežiaus vizitui generalinio sekretoriaus kun. Sauliaus Rumšo, popiežius atvažiuoja pasimatyti su Lietuvos žmonėmis, tačiau į susitikimus taip pat pakviesti kitų konfesijų atstovai, laukiama maldininkų iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Popiežiaus susitikime su jaunimu ir Šv. Mišiose Kauno Santakoje išgirsime meldžiantis įvairiausiomis kalbomis, kuriomis kalba Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės.

Antradienį Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius artėjant Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje, primindami, kad lygiai prieš 25 metus tapome istorinio įvykio liudininkai – pirmą kartą popiežius apsilankė Lietuvos žemėje.

Šv. Jono Pauliaus II apsilankymas tapo vienu didžiausių naujai atgimusios Lietuvos valstybės įvykių.

„Šiuo metu mūsų Tėvynė rengiasi istoriniam susitikimui. Tai bus ypatinga pamatyti ir išgirsti Šventąjį Tėvą, kuris atvyksta aplankyti savo bendruomenės Baltijos šalyse. Katalikų Bažnyčios vadovas planuoja susitikti ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais laisvos valios žmonėmis, kuriems yra svarbios žmogiškosios vertybės, žmogaus prigimtinių teisių apsauga bei pagalba patiems vargingiausiems“, – pabrėžia vyskupai.

Popiežiaus vizitą ganytojai vadina svarbia tikėjimo ir vilties sustiprinimo proga bei demokratinės visuomenės pamatų tvirtinimu.

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gintaras Grušas, Saulius Rumšas ir Pedro Lopezas-Quintana. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ką reiškia toks svarbus istorinis momentas Lietuvai? Pasak vyskupų, visų pirma tai nuostabi Dievo dovana: mūsų nedidelis kraštas, palyginti su kitomis pasaulio tautomis, sulauks tokio svarbaus svečio. Antra – mus visus pasieks Šv. Petro įpėdinio žodis, kuris ilgiems metams taps kelrodžiu stiprinant tikėjimą ir pasitikėjimą maloninga Dievo apvaizda. Trečia – į visą pasaulį pasklis žinia apie mus ir mūsų kraštą. Tai suteiks galimybę daugeliui žmonių pasaulyje susipažinti su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis, padrąsins vis daugiau maldininkų ir turistų aplankyti Lietuvą.

„Švęsdami Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų sukaktį dar kartą turime unikalią progą iš naujo pajusti Atgimimo sąjūdžio nuotaiką, tarsi vėl pasikartojantį Baltijos kelio vienybės momentą. Drąsinkime savo šeimos narius, kaimynus, bendradarbius tapti istorinio įvykio dalyviais. Popiežiaus vizito šūkis – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių Šv. Joną Pauliu II. Kvieskime vieni kitus atvykti! Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės patirtį!” – kviesdami atvykti susitikti su popiežiumi Pranciškumi ragino Lietuvos vyskupai.

Kaip skelbė ELTA, popiežius Pranciškus rugsėjo 22-23 dienomis lankysis Lietuvoje prezidentės Dalios Grybauskaitės, Katalikų Bažnyčios ir visų šalies žmonių kvietimu. Tai antrasis Šventojo Tėvo vizitas per atkurtos mūsų valstybės istoriją.

Šalies vadovės teigimu, tai ypatinga žinia ir dovana šimtmetį mininčiai Lietuvai bei išskirtinis Šventojo Sosto draugystės ir palaikymo ženklas. Pasaulyje yra tik nedaugelis šalių, kuriose popiežius lankosi antrą kartą per tokį trumpą laikotarpį, rašoma Prezidentūros pranešime.

Prieš 25 metus į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II atvežė padrąsinimo žinią laisvę iškovojusiems ir demokratinę valstybę kuriantiems žmonėms. Po kelių savaičių laukiamas popiežius Pranciškus yra stipriausias taikos ir sąžinės balsas pasaulyje, raginantis atsigręžti į vertybių politiką, siekti santarvės, taikos ir vienybės, padėti engiamoms valstybėms ir tautoms.

Antradienį Vatikanas paskelbė galutinę popiežiaus Pranciškaus valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje programą.

Šventasis Tėvas valstybinį vizitą pradės Vilniuje. Šeštadienį, rugsėjo 22 d., 11.30 val., Vilniaus oro uoste įvyks oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija, per kurią jį pasveikins prezidentė D. Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai bei maldininkai.

Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, kur įvyks dvišalis Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimas. Jame bus kalbama apie pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.

Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje. Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje. Sekmadienį, rugsėjo 23 d., Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos Šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.05; 08:21

Arkivyskupas Gintaras Grušas ir dizaineris Robertas Kalinkinas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas atveria kelią verslui pelnytis kitų visuomenės narių orumo sąskaita. Taip teigė Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininkas, arkivyskupas Gintaras Grušas, komentuodamas Strasbūro teismo vertinimą, kad Lietuvos dizainerio Roberto Kalinkino drabužių kolekcijos reklamos neatrodo perdėm įžeidžiamos arba šventvagiškos ir nekursto neapykantos religiniu pagrindu.

ELTA primena, kad 2012 metų rudenį dizainerio R. Kalinkino drabužių reklamos kampanijoje buvo vaizduoti jaunas ilgaplaukis vyras ir moteris balta suknele. Šalia jų skelbti užrašai: „Jėzau, kokios tavo kelnės!“, „Marija brangi, kokia suknelė!“ ir „Jėzau Marija, kuo čia apsirengę!“

Tuometinė Valstybinė ne maisto produktų inspekcija reklamos kūrėjams skyrė baudą, o Lietuvos teismai konstatavo, kad reklama akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis.

UAB „Sekmadienis“ sprendimą apskundė Strasbūro teismui.

Komentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą UAB „Sekmadienis“ byloje prieš Lietuvą, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas G. Grušas teigė, kad reklama, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, neturi nieko bendro nei su religijos kritika, nei su nuomonių įvairovės ar idėjų konkurencijos užtikrinimu laisvoje demokratinėje visuomenėje.

„Teismas šioje byloje negebėjo pastebėti Jėzaus ir Marijos atvaizdų profanacijos komerciniais ir pasipelnymo tikslais“, – pastebi Vilniaus arkivyskupas.

Pasak LVK primininko, teisėjas Dė Gaetano konkuruojančioje nuomonėje sako, kad šis sprendimas nesuteikia visiškos laisvės naudoti religinius simbolius bet kokiame kanale, kontekste ar žinioje. Valstybė gali imtis priemonių apriboti konkrečias elgesio formas, įskaitant informacijos ir idėjų sklaidą, kurios nesuderinamos su pagarba minties, sąžinės, kitų religijos laisvėmis.

„Šiuo atveju, sutapatinant komercinį interesą su saviraiškos laisve, teismo sprendimu pavojingai atveriamas kelias pasipelnyti, siekti komercinių tikslų, skaudinant tikinčiuosius visuomenės narius ir profanuojant jų religiją“, – pabrėžia arkivysk. G. Grušas.

Pasak jo, vargu, ar galima vadinti laisva ir atsakinga tokią visuomenę, kurioje negerbiami kitų – nesvarbu kurios religijos – žmonių religiniai įsitikinimai, o ypač kai jie išnaudojami pasipelnymo tikslais supriešinant, skaldant visuomenę, menkinant tikintiesiems svarbius simbolius.

Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, nėra pagrindo manyti, kad reklamos įžeidžia visus krikščionis, bet net jei taip ir būtų, dauguma negalėtų primesti savo nuomonės.

Dizaineris R. Kalinkinas pasveikino teismo sprendimą, pakartodamas, kad reklama nebuvo siekiama įžeisti tikinčiųjų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.02; 00:30

arunas_bubnys

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.

Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

Continue reading „Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“

dalia_kuodyte

Seimo narė Dalia Kuodytė pasirodžiusias žinias, kad Bažnyčios hierarchai žada viešinti politikus, kurių politinės nuostatos prasilenkia su dorove, vertina kaip šantažą („Ar Kryžiaus žygis prieš Seimo narius neprieštarauja Konstitucijai?“, DELFI, 2010-12-16).

Seimo narei užkliuvo svarstymas, apie kurį užsiminė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, komentuodamas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko raginimus savivaldos rinkimuose nebalsuoti už tų partijų kandidatus, kurių atstovai Seime ignoravo Lietuvos vyskupų konferencijos prašymą nepriimti pataisų dėl alkoholio akcizo mažinimo ir prekybos laiko pailginimo.

Continue reading „Nuostatos iš gūdžios praeities“