Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda nuslėpė 1988 m. įstojęs į Komunistų partiją, pats šalies vadovas prakalbo, kad jį medžioja politiniai oponentai. Pasak šalies vadovo, artėjant 2024 m. prezidento rinkimams, jo kritikai ir tos politinės jėgos, kurios turi „rezervuotą požiūrį į prezidentą – ne konservatorių partijos narį“, vykdo „tam tikras akcijas“, silpninančias jo paties pozicijas.
„Jeigu taip atrodytų tiktai man vienam, laikytumėte, kad tai yra subjektyvi mano nuomonė. Bet man susidaro įspūdis, kad artėjant 2024 m. rinkimams ta būsena, kurią aš vadinu medžiojimo būsena, tampa jau labai sisteminga ir tie veiksmai, kurie yra pastaruoju metu vykdomi, vis dėlto, yra turbūt projektuojami į 2024 metus. Nors aš nei esu apsisprendęs, nei esu paskelbęs, kad juose (rinkimuose – ELTA) dalyvausiu“, – trečiadienį TV3 televizijos laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo šalies vadovas.
„Tos partijos, kurios galbūt nuo pat pradžios turėjo rezervuotą požiūrį į prezidentą ne konservatorių partijos narį, jos iš tikrųjų gali siekti galbūt ir matydamos, kad trūksta kandidatų arba trūksta konkurentų, daryti tam tikras akcijas, kurios susilpnintų dabartinio prezidento pozicijas“, – akcentavo G. Nausėda.
Visgi, prezidentas kreipėsi į savo kritikus ir konservatorių partiją, ragindamas „atsigręžti į žmones“ ir nesiekti politinių dividendų visuomenės priešinimu.
„Tačiau mielieji, aš noriu pasakyti, kad šitas jums tikrai nepadės parlamento rinkimuose. Ir parlamento rinkimuose, jeigu norite pasirodyti gerai, jeigu norite pakilti iš tų reitingų žemumų, kuriuose dabar esate – atsigręžkite į žmones. Jeigu neišeina visu veidu atsigręžti – atsigręžkite bent šonu. Pradėkite nebepriešinti visuomenės, pradėkite klausyti žmonių“, – ragino jis. Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Žmonės atleis, žmonės atleido ne kartą ir žmonės atleis, jeigu matys, kad politikoje yra tokie patys žmonės“, – tvirtino G. Nausėda.
Šalies vadovas pažymėjo, kad laikėsi savo principų ir stengėsi kurti dialogą su priešiškai prieš jį nusiteikusiais politikais. Visgi, anot jo, bendrų taškų surasti nepavyksta. Todėl G. Nausėda konstatavo, jog pasiekta „politinės kovos stadija, kuri niekam nebus naudinga“.
„Aš atėjau į politiką, tikėdamas, kad inteligentiškumas, padorumas, tam tikrų taisyklių padorumo laikymasis yra vertybė. Ir galbūt tai galėtų būti tas elementas, kuriuo aš galėčiau būti prezidentas. Bet žinote, pačioje pradžioje aš pamačiau požiūrį į save – arba tu tampi vienu iš mūsų, arba tu būsi streindžeris“, – dėstė politikas.
„Mes laukiame NATO samito, mes laukiame kitų labai svarbių įvykių, kurie įvyks Lietuvoje. Ir ko turbūt mažiausiai reikia arba kuo daugiausiai galėtų džiaugtis žmonės, sėdintys Maskvos koridoriuose – kad mes dabar pradėtume vienas kitą bombarduoti. Mano palinkėjimas – grįžkime prie normalaus dialogo“, – kvietė jis.
ELTA primena, kad trečiadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje žurnalistas D. Pancerovas paskelbė radęs dokumentus, įrodančius, kad 1988 m. prezidentas Gitanas Nausėda pateikė prašymą stoti į Komunistų partiją. Pasak žurnalisto, šalies vadovui partinis bilietas buvo išduotas tų pačių metų birželio 27 d.
Pastaruosius faktus įrodantys dokumentai aptikti Lietuvos ypatingajame archyve. Specialistai, pasak D. Pancerovo, dokumentų autentiškumo nekvestionuoja.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Žurnalistas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. Nausėda – kitaip nei jo pirmtakė, kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė – savo anketoje Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nenurodo kadaise priklausęs Komunistų partijai. Rinkiminėse VRK anketose kiekvienam kandidatui yra keliamas klausimas, ar šie dalyvauja, ar yra buvę kokios nors politinės organizacijos nariai.
Visgi Prezidentūra tikina, jog prasidėjus Sąjūdžiui šalies vadovas partijos veikloje nedalyvavo.
„Prezidentas Gitanas Nausėda į KP buvo priimtas 1988 m. gegužę. Dokumentai apie tai yra saugomi Valstybės archyve ir prieinami visuomenei. Prasidėjus Sąjūdžiui, G. Nausėda KP veikloje nedalyvavo“, – Eltai teigė prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
Vėliau trečiadienį pats šalies vadovas pripažino, kad stojimas partijon buvo jo jaunystės klaida.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato unikalią nuotrauką, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodžio mėn. Žagarės aikštėje sumesti nukauti Lietuvos partizanai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data ‒ 1945 m. gruodžio 8 d.
Tokios nuotraukos yra labai retos, nes NKVD‒NKGB pareigūnai panašius vaizdus fotografavo retai, o eiliniams gyventojams už tokių faktų fiksavimą grėsė tremtis arba ilgi metai lagerio.
Stepulaičių šeimos tremties byloje, kurioje rasta ši nuotrauka, nurodyta, kad maždaug 15 partizanų buvo nukauti per 1945 m. gruodžio pradžioje Žagarės valsčiaus Judraičių miške sovietinio saugumo surengtą karinę-čekistinę operaciją.
Tarp nukautų partizanų liudininkai vėliau atpažino Žagarės valsčiaus Martyniškių kaime gyvenusius tris brolius Arlauskus ir iš Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus kilusius keturis brolius Kundrotus. Šie partizanai 1944‒1945 m. lankydavosi Žagarės valsčiuje, Juodeikių kaime gyvenusių Stepulaičių namuose.
Juozas ir Marcelė Stepulaičiai bei du nepilnamečiai jų vaikai už partizanų slėpimą, aprūpinimą maisto produktais bei kitokios materialinės pagalbos teikimą, 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremti į Irkutsko srities Tyretės rajoną. Iš tremties šeima sugrįžo 1958 m. pradžioje.
Nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas yra vienas skaudžiausių pokario Lietuvos istorijos epizodų, taip pat – vienas brutaliausių komunistinio režimo nusikaltimų. Pokario metais Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse numesti žuvusių partizanų kūnai gulėdavo po kelias dienas, o kartais net ir ištisas savaites. Toks ciniškas sovietų valdžios elgesys turėjo atgrasyti Lietuvos gyventojus nuo priešinimosi okupaciniam režimui.
Kūnų niekinimas turėjo ir „operatyvinę prasmę“. Taip saugumas siekė išsiaiškinti žuvusių partizanų artimuosius, gimines bei žmones, palaikiusius ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais. Kiekviena sūnų apraudanti motina, kiekvienas ilgesnį laiką prie išniekintų kūnų stabtelėjęs ar žmogiškas emocijas parodęs žmogus, kurio nors žuvusio partizano giminaitis ar pažįstamas rizikuodavo pats patekti į saugumo akiratį, būti suimtas, nuožmiai tardomas ar ištremtas kaip „bandito-nacionalisto“ šeimos narys.
Vėlesniais metais sovietų valdžia visais būdais stengėsi ištrinti atmintį apie žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Sušaudytų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozapo Streikaus-Stumbro, paskutinio nukauto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų kūnai būdavo sumetami ir užkasami bevardėse kapinėse, bendrose duobėse su kriminaliniais nusikaltėliais.
Birželio 9-ąją minimą Tarptautinę archyvų dieną Lietuvos ypatingasis archyvas pristato saugomų dokumentų apžvalgą, kurioje pateikti dokumentai, atspindintys Lietuvos istorijos laikotarpius nuo 1918‒1919 m. sovietų Rusijos invazijos iki Atgimimo bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Norintys susipažinti su dokumentais visada yra laukiami Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklose, juolab kad dokumentus galima skaityti be jokių apribojimų, sakoma pranešime.
Daug Ypatingojo archyvo saugomų dokumentų galima rasti Lietuvos archyvų virtualių parodų portale (virtualios-parodos.archyvai.lt), o Lietuvos partizanų dokumentų elektroniniame archyve (epartizanai.archyvai.lt) pristatomi Lietuvos laisvės kovotojų dokumentai.
Su apžvalga galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje http://www.archyvai.lt/lt/lya/sveikiname-su-tarptautine-kmr2.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.
Archyvas. Disidentas Algimantas Andreika. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Birželio 11-ąją bus minimos aktyvaus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio Algimanto Andreikos 70-osios gimimo metines.
Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas pristato virtualią parodą „Mes esame gimę laisvais žmonėmis“.
A. Andreikos antisovietinės pažiūros pradėjo reikštis dar mokykloje. 1974 m. KGB įspėtas dėl dalyvavimo Romo Kalantos susideginimo minėjime jis ir toliau platino antisovietinę literatūrą, 1980 m. atsisakė SSRS pilietybės. 1981 m. buvo suimtas ir nuteistas 5 metų laisvės atėmimu ir nutrėmimu. 1987 m. vasarą grįžęs į Lietuvą iš įkalinimo ir tremties, įsitraukė į Lietuvos laisvės lygos veiklą, drauge su Petru Cidziku reikalaudami paleisti lageriuose kalinamus politinius kalinius, surengė bado akciją, aktyviai dalyvavo daugelyje Atgimimo laikų mitingų bei manifestacijų.
2000 m. gegužės 20 d. A. Andreika mirė. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
2015 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Parodoje eksponuojami dokumentai iš Lietuvos SSR KGB A. Andreikai iškeltos baudžiamosios bylos, Lietuvos ypatingojo archyvo saugomos nuotraukos, Lietuvos kino studijos dokumentiniame filmo „Praėjusių dienų aidas“ (2000 m., scenarijaus autorius Vytautas Damaševičius, režisierė Danutė Keturakytė) įamžinti kadrai.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje.
Parodos kuratorius Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
Viena didžiausių praėjusio šimtmečio katastrofų – 1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės (AE) avarija – SSRS vadovybės keletą dienų buvo laikoma griežtoje paslaptyje ir slepiama ne tik nuo sovietinės visuomenės, bet ir nuo pasaulio.
Kaip praneša Lietuvos ypatingasis archyvas, pirmoji oficiali trumpa informacija SSRS masinės informacijos priemonėse paskelbta tik 1986 m. balandžio 28 d., praėjus daugiau nei dviem paroms nuo avarijos.
Apie įvykusią avariją nebuvo informuoti net ir periferiniai KGB padaliniai. SSRS KGB pirmininkas Viktoras Čebrikovas sovietinių sąjunginių ir autonominių respublikų KGB pirmininkus, kraštų ir sričių KGB bei sovietų armijos karinių dalinių KGB ypatingųjų skyrių viršininkus apie avariją šifruota slapta telegrama informavo tik 1986 m. gegužės 1 d.
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato SSRS KGB pirmininko telegramą, kurioje pateikta informacija apie katastrofos priežastis, jos padarinių tyrimą, Pripetės gyventojų evakuaciją bei pateikti nurodymai dėl informacijos plitimo kontrolės, gyventojų nuotaikų stebėjimo ir kitų veiksmų. Dokumente pažymėta, kad įvykio aplinkybes tiria vyriausybinė komisija, o Ukrainos SSR prokuratūra „pagal avarijos faktą“ iškėlė baudžiamąją bylą. Pranešama, kad užsienio masinės informacijos priemonės „išvystė propagandinę kampaniją, kuria siekiama diskredituoti SSRS atominę energetiką“, o užsienio šalių diplomatinių atstovybių bei informacinių naujienų agentūrų darbuotojai stengiasi rinkti duomenis apie Černobylio AE avariją.
Plačiausia SSRS KGB vadovybės šifruotos telegramos dalis – nurodymai, kaip stiprinti sovietų valdžios atžvilgiu neigiamai nusiteikusių asmenų operatyvinį stebėjimą, užkertant kelią galimiems jų bandymams gauti informaciją apie Černobylio AE avariją bei perduoti ją Vakarų šalių atstovams. Atidžiai vykdyti užsienio valstybių diplomatinių tarnybų ir kitų atstovybių darbuotojų, korespondentų, turistų, komersantų, stažuotojų ir kitų užsienio piliečių, įtariamų „žvalgybine ar kitokia ardomąja veikla“ elgesio ir veiksmų kontrolę. Neleisti jiems rinkti informacijos apie katastrofos padarinius bei jos naudoti „prieš SSRS interesus“.
Slapta šifruota telegrama, kaip pažymima Lietuvos ypatingojo archyvo pranešime, baigiasi nurodymu „ramiai vertinti situaciją, laiku informuoti apie ją partinius organus ir SSRS KGB vadovybę“.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje apžvelgiama, kaip sovietinės okupacijos metais buvo minima Vasario 16-oji ir kaip sovietų valdžia bandė kovoti su tuo.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos valstybės tradicijų ir simbolių naikinimas. 1940 m. rugsėjo 26 d. panaikinta ir uždrausta Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – valstybinė šventė. Nors ir uždrausta, Vasario 16-oji liko gyva visuomenės atmintyje. Vasario 16-osios minėjimą sovietų valdžia vertino kaip politinį nusikaltimą, minėjimų dalyviai buvo teisiami, įkalinami, šalinami iš mokyklų, kviečiami perspėjamiesiems pokalbiams, tačiau saugumo struktūroms ne visada pavykdavo išaiškinti antisovietinių akcijų dalyvius.
1988 m. Lietuvoje įvyko paskutinis nesankcionuotas Vasario 16-osios minėjimas. 1989 m. Vasario 16-oji jau švęsta viešai ir iškilmingai visoje Lietuvoje.
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – valstybine švente vėl paskelbta 1990 m. spalio 25 d.
Parodoje skelbiami dokumentai ir fotonuotraukos saugomos Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose. Taip pat skelbiamos Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos nuotraukos.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis buvo KGB agentai. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais ir teikė žinias apie Amerikos lietuvius. Tai paskelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Paskelbta, kad agento „Broniaus“ slapyvardį gavęs D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir jame buvo iki 1974 m., o „Saliuto“ slapyvardžiu į agentūrinį tinklą 1962 m. užverbuotas S. Sondeckis jame buvo 20 metų – iki 1982-ųjų.
Abu jie yra mirę, abu buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.
Apie šių žinomų Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimą su KGB sužinota iš agentų asmens bylų registracijos žurnalo, sakė šeštadienį LRT radijo laidoje „Lietuvos diena“ kalbintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys.
„Yra išlikęs toks žurnalas buvusiame KGB archyve, Lietuvos ypatingajame archyve. Tas žurnalas pradėtas pildyti 1987 metais – tai yra, jau prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, prieš Sąjūdžio atsiradimą. Tame žurnale iš viso yra 200 lapų ir yra registruota 1670 KGB agentų“, – sakė A. Bubnys.
Tačiau jis negalėjo paaiškinti žurnalo atsiradimo, jo sudarymo principų ir to, kodėl vieni žmonės buvo įtraukti į tą žurnalą, o kiti nebuvo. Pasak A. Bubnio, galima kelti tik hipotezes.
Anot jo, šiame žurnale yra nemažai žymių asmenų – kultūros, meno, mokslo darbuotojų iš įvairių laikotarpių. KGB požiūriu, jų veikla galbūt buvo reikšminga, turėjo svarbią reikšmę pačiai KGB operatyvinei ir agentūrinei veiklai.
„Kaip bebūtų keista, šis žurnalas išliko, nebuvo išgabentas iš Lietuvos. Kiti, svarbesni dalykai, kaip agentų asmens ir darbo bylos praktiškai visos buvo sunaikintos pačios KGB iki 1990-1991 metų. Pirmosios buvo sunaikintos vadinamosios archyvinės agentų bylos – tai yra agentai, kurie, vaizdžiai tariant, buvo išleisti „į pensiją“ dėl garbingo amžiaus ir buvo neveikiantys. O tie, kurie dar tuomet veikė, – jų buvo, rodos, apie 8 tūkstančius visoje Lietuvoje, – jų asmens ir darbo bylos buvo išvežtos į Rusijos KGB archyvus. Tad tokių tikrų agentų asmens ir darbo bylų buvusiame KGB archyve liko tik keliolika iš dešimčių tūkstančių, susikaupusių per visą KGB veiklos laikotarpį Lietuvoje“, – LRT Radijui pasakojo A. Bubnys, negalėjęs atsakyti, kodėl šis žurnalas nebuvo išvežtas ir nebuvo sunaikintas.
Kuo pasireiškę D. Banionio ir S. Sondeckio bendradarbiavimas su KGB, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas taip pat negalėjo atsakyti, nes, pasak jo, tai nėra jo darbo sfera. Jis teigė pats dirbąs organizacinį darbą, organizuojąs centro mokslinių tyrimų departamento veiklą, o KGB veiklą tiria kiti centro darbuotojai. Jis pažymėjo apie tai galįs kalbėti tik bendrais bruožais.
Istorikas Arūnas Bubnys
A.Bubnio žiniomis, D. Banionis ir S. Sondeckis nebuvo prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB. Tai, ko gero, dėl to jie ir yra paskelbti, viešinamos jų pavardės.
„Paprastai tie žmonės, kurie pagal savo darbo pobūdį galėdavo keliauti į užsienį, – mokslininkai, menininkai, kurie vykdavo į vadinamąsias kapitalistines šalis, sovietmečiu buvo daugiau naudojami informacijos rinkimui užsienyje. Būdavo išnaudojamos būtent jų galimybės išvykti gastrolių arba mokslinių stažuočių į užsienį ir gauti informaciją arba apie KGB dominamus asmenis, arba, jei tai mokslo dalykai, – apie mokslo centrus, kurių veikla, tyrimais domėjosi KGB“, – pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vadovas.
A. Bubnys sakė, kad asmenys KGB agentų sąraše vertinami pagal visus išlikusius dokumentus ir istorinį kontekstą. „Sąrašas viešinamas dalimis, kai dalies jame esančių asmenų veikla išnagrinėjama, ieškoma papildomų KGB dokumentų, parodančių to asmens veiklą. Kai jau yra daugiau surandama informacijos ir, tyrėjo požiūriu, ji pasirodo patikima, tada dalis tame žurnale esančių asmenų pavardžių paviešinama“, – aiškino A. Bubnys.
Su tam tikru atsargumu į KGB agentų sąrašą ragino žiūrėti Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Žiūrėkime paprasčiau į šiuos dalykus. Tai buvo ir yra viešinamas istorinis dokumentas, kuris vis dėlto dėl savo sudarymo kelia tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui. D. Banionio, dar kelių žymių asmenų pavardės į tą sąrašą (KGB – ELTA) įrašytos ranka, o visos kitos – spausdintos. Kodėl tai buvo padaryta Sąjūdžio laikais? Aš, pavyzdžiui, sau neturiu atsakymo, galėčiau tik spėlioti“, – LRT Radijui sakė A. Anušauskas, kviesdamas šiuo metu į tą dokumentą „žiūrėti su tam tikru atsargumu ir vertinti tik tuos dalykus, kuriuos tikrai žinome“.
Tbilisyje esančiame Davido Baazovo vardo Gruzijos žydų istorijos muziejuje sausio 18 dieną atidaryta paroda „Lietuvos žydai už geležinės užtvaros“, pasakojanti apie žydų bendruomenę Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais.
Sukrečianti, istoriškai itin informatyvi fotografijų ir istorinių dokumentų paroda sukvietė Gruzijos žydų bendruomenę, diplomatinio korpuso atstovus, istorijos mylėtojus.
Parodą atidarė Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas ir Tbilisio žydų bendruomenės pirmininkas Džamletas Chuchašvilis. Atidaryme kalbėjo Gruzijos kultūros ministras, susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė, Izraelio ambasadorius.
Pagrindinis dėmesys parodoje skiriamas individualioms pastangoms atsilaikyti prieš laisvės, tapatybės ir istorinės atminties suvaržymus. Paroda parengta remiantis prieinamais šaltiniais ir eksponatais iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių, dokumentais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, iš Lietuvos ypatingojo archyvo bei asmeninių archyvų. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
