Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo pandemijos krizės pradžios Užsienio reikalų ministerija (URM) ir diplomatinės atstovybės padėjo į Lietuvą grįžti tūkstančiams piliečių, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, antradienį nuotoliniu būdu susitikęs su Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų vadovais.
 
Ministras padėkojo diplomatinių atstovybių vadovams už susitelkimą ir vieningą atsaką į COVID-19 pandemijos sukeltus iššūkius, sakoma URM pranešime.
 
„Dar niekada diplomatai ir Užsienio reikalų ministerija nebuvo taip plačiai atsivėrusi bendravimui su žmonėmis. Ministerija ir diplomatinės atstovybės padėjo į Lietuvą grįžti tūkstančiams piliečių – nuo pat krizės pradžios, kelias savaites visą parą ir be poilsio dienų, piliečiams buvo teikiama informacija apie galimybes grįžti į Lietuvą, organizuojami repatrijavimo skrydžiai, ieškoma medicinos priemonių bei organizuojamas jų siuntimas į Lietuvą“, – sakė L. Linkevičius.
 
Su diplomatinių atstovybių vadovais ministras taip pat aptarė veiklos gaires ir darbą pandemijos sąlygomis. L. Linkevičius pabrėžė Lietuvos interesų gynimo svarbą Europos Sąjungoje ir NATO, o taip pat nuolatinius iššūkius suvaldant nesaugios Astravo atominės elektrinės keliamas grėsmes, strateginių partnerysčių stiprinimą su JAV, Vokietija, Lenkija, dėmesį energetiniams projektams, paramą Rytų Partnerystės šalių siekiams, daugiašališkumo išsaugojimo būtinybę, paramą demokratiniams procesams, žmogaus teisių gynimui.
 
Viena svarbiausių diplomatinės tarnybos veiklos krypčių ministras įvardino kovą su dezinformacija ir propaganda.
 
„Kova prieš istorijos perrašymą, dezinformaciją, propagandą, melagienas bei objektyvios informacijos pateikimas ir toliau išliks vienu iš svarbiausių prioritetų“, – akcentavo ministras.
 
Susitikime taip pat aptartas siekis stiprinti diplomatinę tarnybą – tiek tobulinant teisinį tarnybos veiklos reguliavimą, tiek plečiant atstovavimo geografiją ir daugiau dėmesio skiriant ekonominių funkcijų atlikimui.
 
Nuotoliniu būdu rengiamame susitikime dalyvavo visos (61) Lietuvos diplomatinės atstovybės pasaulyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 03:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.

Turi turto ir Lietuvoje

Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.

Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.

Ginklų kontrabanda

Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai. 

Mafija posėdžiavo Lietuvoje

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Apie gruzinų mafiją – nė žodžio

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?

Ką paskelbė ESISC?

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?

Armėniški archyvai – vis dar uždaryti

Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant,  bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.

Vėl  pamiršo Kalnų Karabachą

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?

Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Lietuvos saugumas (VSD)

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.

2020.06.16; 08:33

Rytų partnerystės politikos pasiekimams visada darė įtaką didelės ambicijos, kurias reikia išlaikyti ir pritaikyti skirtingiems partnerių interesams bei įsitraukimo lygiui, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje buvo aptariami Rytų partnerystės politikos pasiekimai ir iššūkiai.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė Rytų partnerystės politikos strateginę vertę ir akcentavo geopolitinį šios politikos aspektą.
 
„Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“, – sakė L. Linkevičius.
 
Ministras taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiau sutarti dėl datos būsimam Rytų Partnerystės fiziniam viršūnių susitikimui, kuriame turėtų būti parengta ambicingus, ilgalaikius ir motyvuojančius tikslus nubrėžianti Bendroji deklaracija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.12; 03:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. URM nuotr.

Artėjantį Rytų partnerystės šalių susitikimą užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius penktadienio vakarą telefonu aptarė su Vokietijos užsienio reikalų ministru Heiko Massu.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė, kad Rytų Partnerystės programa turi išlikti ambicinga, o Vokietijos palaikymas visada yra svarbus.
 
„Tikiuosi, kad Vokietija ir toliau palaikys Rytų partnerystės programą, kuri privalo išlikti strategine Europos Sąjungos (ES) politikos kryptimi. Tai labai svarbu remiant Rytų partnerių europinę kryptį ir motyvaciją“, – sakė ministras.
 
Aptariant JAV prezidento sprendimą išvesti savo šalį iš „Atviro dangaus“ sutarties (Open Skies Treaty), L. Linkevičius pabrėžė, kad sutartis yra partnerių pasitikėjimą didinanti priemonė, todėl ją ir NATO vienybę svarbu išsaugoti.
 
Vokietijos ir Lietuvos draugystės ženklas. Slaptai.lt nuotr.

L. Linkevičius padėkojo už Prancūzijos bei Vokietijos bendrą planą, skirtą paskatinti ES atsigavimą po koronaviruso krizės ir pabrėžė, kad svarbu užtikrinti, jog visos šalys galėtų pasinaudoti paramos mechanizmu.
 
L. Linkevičius taip pat pabrėžė, kad Lietuva vertina Vokietijos nuoseklų ir tvirtą solidarumą palaikant NATO priešakinių pajėgų bataliono dislokavimą Lietuvoje.
 
Ministrai aptarė savo šalyse taikomas kovos su COVID-19 priemones bei jų švelninimą. Praėjusią savaitę skrydžius į Lietuvą pirmoji atnaujino Vokietijos skrydžių bendrovė „Lufthansa“, o panaikinti ribojimai Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiams, keliaujantiems tarp Baltijos valstybių neliko nepastebėti ir Vokietijoje.
 
L. Linkevičius palinkėjo sėkmės Vokietijai, šiuo sudėtingu laikotarpiu perimsiančiai pirmininkavimą ES Tarybai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.24; 07:51

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Kaip svarbu pripažinti istorinius faktus ir neperrašinėti istorijos, pažymėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, penktadienį dalyvavęs Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos susitikime, skirtame Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-osioms metinėms.
 
„Turime nepamiršti, kad Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga neatnešė laisvės, o, priešingai, lėmė okupaciją, brutalius nusikaltimus žmoniškumui ir totalitarinę priespaudą“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
 
L. Linkevičius pristatė šių metų kovo 5–6 dienomis Lietuvoje vykusią tarptautinę konferenciją „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“, kurioje dalyviai akcentavo istorinių traumų pripažinimo ir jų poveikio visuomenei įvertinimo svarbą, siekiant visapusiškų santykių tarp valstybių.
 
Estija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatinė narė 2020–2021 metais ir pirmininkauja Saugumo Tarybai šių metų gegužę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 06:00

URM ministras Linas Linkevičius. URM nuotr.

Antradienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretoriaus pavaduotoju Stephenu Biegunu telefonu aptarė saugumo iššūkius, keliamus tiek konvencinių, tiek naujųjų grėsmių, kaip pasaulinė COVID-19 krizė, sakoma pranešime.
 
Pokalbio dalyviai pažymėjo, kad kovojant su pandemija svarbu sutelktos sąjungininkų pastangos. Pareikštas susirūpinimas dėl didėjančio Rusijos karinio aktyvumo, toliau destabilizuojančio padėtį Rytų Ukrainoje, bandymų atšaukti sankcijas prisidengiant pandemija.
 
Sutarta, kad šios besitęsiančios Rusijos agresijos kontekste dar labiau išauga Euroatlantinės bendruomenės paramos Rytų partneriams reikšmė.
 
Aptariant Baltarusijos klausimą, ministras paminėjo, kad Vakarų šalys suinteresuotos politiškai, ekonomiškai ir energetiškai nepriklausoma Baltarusija. Patikino, kad Lietuva pasirengusi dirbti kartu, didinant Baltarusijos energetinę nepriklausomybę, tačiau svarbu, kad ir Baltarusija dėtų pastangas. L. Linkevičius pabrėžė rinkos ekonomikos reformų ir tvaraus ekonominio augimo, pagarbos žmogaus teisėms svarbą. Pareiškė nerimą dėl nepakankamų šalies pastangų suvaldyti COVID-19 pandemiją, Rusijos spaudimo strateginiams šalies ekonomikos sektoriams.
 
Ministras paprašė JAV paramos Lietuvos pozicijai Astravo atominės elektrinės klausimu, akcentavo minėto projekto neatitikimą aplinkosauginės ir branduolinės saugos standartams ir būtinybę įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) streso testų rekomendacijas iki elektrinės paleidimo.
 
„Turime dirbti kartu, siekiant išlaikyti laisvą ir nepriklausomą Baltarusiją. Astravo atominės elektrinės statyba prieštarauja ekonominei logikai, šaliai užkraudama milžinišką ekonominę naštą, ir dar labiau didindama priklausomybę nuo Rusijos“, – teigė L. Linkevičius.
 
Pokalbio metu aptartas ir transatlantinis ryšys bei nuolat gilėjantis dvišalis ir daugiašalis bendradarbiavimas NATO. Paminėta tęstinio JAV karinio buvimo regione reikšmė ir patikinta, kad Lietuva užtikrina visą reikiamą paramą sąjungininkų pajėgoms COVID-19 kontekste.
 
Pokalbyje atkreiptas dėmesys į vis gausėjančias prieš Lietuvą ir jos sąjungininkus nukreiptas kibernetines ir informacines atakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.29; 01:30

Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį,  prašydami  balandžio 30 d. surengti komiteto posėdį, kuriame dalyvautų užsienio reikalų ministras Linas  Linkevičius.
 
Parlamentarai norėtų užduoti klausimus užsienio reikalų ministrui dėl Baltarusijoje statomos atominės elektrinės ir Lietuvos pozicijos Europos Sąjungoje ligšiolinio neįtvirtinimo.
 
Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai Ž. Pavilionis, A. Ažubalis, E. Zingeris bei Seimo narių grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas L. Kasčiūnas iš užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus laukia atsakymų,  kokių konkrečių veiksmų ministras ėmėsi  įgyvendindamas dar  2019 m. lapkričio 15 d. Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) pareiškimą dėl tolesnio veikimo Europos Sąjungoje dėl Baltarusijos atominės elektrinės (BAE).
 
Jis teiraujasi, ar pateiktas Europos Komisijai ir narėms aiškus pageidavimas, kad į ES rinką nepatektų nesaugi elektros energija, jei būtų pradėtas eksploatuoti pirmasis BAE blokas, ar pasiekta, remiantis ES šalių solidarumu, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos poziciją, o remiantis nacionalinio saugumo grėsme – ES galėtų riboti elektros importą iš Baltarusijos. Parlamentarą domina,  ar veikta aktyviai ieškant paramos kaimyninėse valstybėse ir visoje ES bei siekiant susitarimo su Ukraina dėl elektros importo iš BAE ribojimo, ar būsimuose susitarimuose su Baltarusija atsispindi ši Lietuvos pozicija dėl BAE bei ar kreiptasi paramos į JAV, siekiant apsisaugoti nuo branduolinių elektrinių keliamų grėsmių?
Sąjūdis prieš Astravo AE. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Nepaisant Lietuvos reikalavimų, netrukus į Astravą bus atvežtas branduolinis kuras, Baltarusijos oficiali valdžia praneša apie ketinimus paleisti pirmą Kremliaus statomą ir Kinijos remiamą reaktorių jau šiais metais. Taip pat matome Prezidento iniciatyvas prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, jo raginimus uždaryti BAE, perkelti statomą atominę elektrinę į kitą vietą, užtikrinti, kad ES nepirktų jos energijos. Atitinkami įpareigojimai Lietuvos diplomatinei tarnybai prieš penkis mėnesius buvo suformuluoti ir Lietuvos Seime, tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų ir veiksmų tarptautinėje erdvėje kol kas nematome„, – sakė Ž. Pavilionis.
 
Jo teigimu, stebint, kaip A. Lukašenka marginalizuoja viruso grėsmę, mums  ir toliau bus meluojama dėl Astravo, jei ir ateityje nesugebėsime už savo nugarų sutelkti visų savo sąjungininkų.
 
“Artėjantis branduolinio kuro atvežimas į Astravą, Černobylio metinių kontekste, būsimas Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, taip pat artėjantys prezidento „rinkimai“ Baltarusijoje, kai po 25 metų A. Lukašenka ruošiasi įtvirtinti savo diktatūrą bei vis didėjančios įtampos Baltarusijos viduje, mums sukuria unikalias galimybes imtis vieningos ir gerai koordinuotos diplomatijos Vakaruose, siekiant sustabdyti naująjį Černobylį ir atverti baltarusiams kelius į Europą, o ne kapituliuoti prieš jungtines Pekino-Maskvos ir Minsko pastangas Astrave“, – pažymėjo Ž. Pavilionis.
 
Seimo nariai užsienio reikalų ministro klausia, ar artėjant ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Lietuva ir toliau nepritars ES Rytų partnerystės prioritetų patvirtinimui su Baltarusija, taip pat jokioms naujoms sutartims su Baltarusija bei paramai Baltarusijos valdžiai, jeigu pastaroji nepaisys Lietuvos reikalavimų dėl Astravo AE bei nebus užtikrintas ES solidarumas šių reikalavimų atžvilgiu?
 
Domimasi, koks buvo A. Lukašenkos atsakymas į prezidento Gitano Nausėdos raginimą perkelti BAE statybą į „kitą vietą“ ir kokių veiksmų imasi Lietuvos Vyriausybė bei Lietuvos diplomatinė tarnyba siekiant įgyvendinti šį prezidento iškeltą tikslą?
 
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Taip pat teiraujamasi dėl 2016 m. užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pritarimu atšauktų ES sankcijų Baltarusijai, nors iki šiol iš esmės nei žmogaus teisių, nei demokratijos situacija šioje šalyje nepagerėjo: „Ar Jūsų nuomone, ES sankcijų atšaukimas nepadarė neigiamos įtakos Lietuvos saugumo interesų Baltarusijoje įgyvendinimui? Ar nevertėtų kartu su sąjungininkais imtis atitinkamų priemonių prieš BAE operatorių, korporaciją „Rosatom“ ir kitas įmones bei tarpininkus, kurie dalyvauja statant ir prekiaujant BAE energija?“.
 
Galų gale prašoma pateikti pokalbių išklotines bei oficialią korespondenciją su Baltarusijos, Ukrainos, taip pat ES šalių bei institucijų, JAV atstovais po minėtos dar 2019 m. lapkričio 15 d. ERK posėdyje priimtos pozicijos užtikrinimo ir įgyvendinimo. 
 
„Seimo Užsienio reikalų komitete aptarsime ir mūsų politiką Ukrainos atžvilgiu – ne tik mūsų paramą Ukrainos transatlantiniams siekiams, bet ir mūsų prašymą nepirkti iš okupantų statomo Černobylio nr. 2 – Astravo atominės elektrinės elektros ir nedalyvauti tolesniame šios atominės elektrinės projekto vystyme“, – teigė E. Zingeris.
 
Seimo nariai mano, kad į ketvirtadienį organizuojamą posėdį būtų tikslinga pasikviesti ir Prezidentūros, Vyriausybės atstovus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 15:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Latvijos kurorte Jūrmaloje dalyvaus aukšto lygio susitikime Latvijos pirmininkavimo Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT) pabaigai pažymėti.
 
Susitikime dalyvaus Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos užsienio reikalų ministrai, Europos išorinių veiksmų tarnybos Generalinė sekretorė, aukšto rango Danijos, Islandijos, Vokietijos, Rusijos diplomatai.
 
Susitikimo dalyviai aptars bendradarbiavimo Baltijos jūros regione stiprinimo perspektyvas, pasidalins nuomonėmis apie politiniam dialogui kylančius iššūkius. Tikimasi priimti taip vadinamą Jūrmalos deklaraciją ir patvirtinti BJVT reformos gaires.
 
Užsienio reikalų ministerija primena, kad Latvija pirmininkauja BJVT nuo 2018 metų liepos 1 dienos iki 2019 metų birželio 30 dienos. Po jos pirmininkavimą metams perims Danija, o nuo 2020 metų liepos 1 dienos – Lietuva.
 
BJVT narės yra trys Baltijos valstybės, penkios Šiaurės šalys, Vokietija, Lenkija, Rusija ir Europos Komisija.
 
2019.06.03; 07:55

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atkreipė dėmesį, kad Baltijos valstybės dažnai tampa Rusijos vykdomos kenkiančios ir piktavalės kibernetinės veiklos taikiniais. Pasak ministro, ES turi iškelti sankcijų klausimą Rusijai ir už kibernetines atakas.

„ES sankcijos už kibernetines atakas preventyviai veiktų potencialų kenkėją, nes jis žinotų, kad neliks nepastebėtas ir nenubaustas“, – teigė ministras L. Linkevičius.

Penktadienį 24-ojoje Baltijos Taryboje ministras apžvelgė Lietuvos pirmininkavimo Baltijos Ministrų Tarybai 2018 metais prioritetų įgyvendinimą ir pristatė tolesnio Baltijos valstybių bendradarbiavimo planus. 

Lietuvos pirmininkavimo metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos regiono saugumo stiprinimui, bendradarbiavimui informacinio ir kibernetinio saugumo srityse, regioninės elektros ir dujų rinkos kūrimui, branduolinei saugai, taip pat bendros Baltijos valstybių pozicijos dėl ES 2021-2027 metų finansinės perspektyvos formavimui. 

Užsienio reikalų ministras priminė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos kaimynystėje vystomas nesaugus Astravo AE projektas išbando Baltijos šalių solidarumą ir paragino Baltijos valstybes kartu siekti, kad nebūtų pradėta nesaugios atominės elektrinės eksploatacija. 

Kalbėdamas apie Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais, ministras pabrėžė, kad ją būtina užbaigti iki 2025 metų, nes projektų įgyvendinimo vėlavimas keltų grėsmę Baltijos valstybių energetiniam saugumui bei sudarytų sąlygas trečiosioms šalims Baltijos valstybes ekonomiškai šantažuoti. Pabrėžta ir bendro Baltijos valstybių „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimo svarba nacionaliniam saugumui bei jo nauda siekiant regiono ekonominės ir socialinės integracijos. 

Renginio metu ministras ir Baltijos asamblėjos pirmininkas pasirašė bendrą Baltijos asamblėjos ir Baltijos Ministrų Tarybos pareiškimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-27

Varšuvos saugumo forumo diskusijoje „Saugumas Europoje: lūžio linijos Rytuose“ trečiadienį dalyvavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragino remti Europą ir europietiškas vertybes pasirinkusius ES Rytų partnerius. 

„Išorės jėgos, siekiančios suskaldyti Europos vienybę, neslopsta – tik stiprėja. Turime dirbti kartu, kad Europoje neatsirastų naujų skiriamųjų linijų, paliekančių nuošalyje ES Rytų partnerius“, – kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lenkijos, Ukrainos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai.

Dvišaliame Lietuvos užsienio reikalų ministro susitikime su Lenkijos užsienio reikalų ministru Jaceku Czaputowicziumi daugiausiai dėmesio skirta saugumo stiprinimo regione klausimams aptarti. 

Abu ministrai forumo dalyviams ir svečiams taip pat pristatė lietuvių lenktynininko Benedikto Vanago ir Lenkijos ralio čempiono Sebastiano Rozwadowskio automobilį su Lietuvos ir Lenkijos nacionaline simbolika. Su šiuo automobiliu abiejų valstybių sportininkų komanda dalyvaus 2019 metų Dakaro ralyje. 

Varšuvoje ministras L. Linkevičius taip pat susitiko su Vengrijos užsienio reikalų ministru Peteriu Szijjartu, su kuriuo aptarė ES aktualijas, Vengrijos ir Ukrainos santykius. 

Didžiausią Rytų ir Centrinės Europos saugumo konferenciją – Varšuvos saugumo forumą – nuo 2014 metų organizuoja Kazimiero Pulaskio fondas. Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, forumas, kuriame nagrinėjami aktualiausi tarptautinio saugumo ir gynybos politikos klausimai, suburia aukšto rango NATO ir ES šalių narių bei Rytų partnerių valdžios ir kariuomenės atstovus, saugumo ir gynybos politikos ekspertus. Šiais metais čia dalyvauja beveik 1000 aukšto rango valstybių pareigūnų, ekspertų, tarptautinių organizacijų atstovų iš daugiau nei 50 valstybių. Lietuva šiais metais – forumo garbės viešnia.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-25

Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.

Vilniaus forumo pranešime teigiama:

„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.

Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.

L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.

Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.

Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.

Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“

Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.

2018.10.16; 16:20

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.

Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?

Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …

Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.

Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.

Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.

Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi  partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.

Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Jonas Noreika

J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą,  nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.

2018.09.20; 15:45

Lietuvos užsienio reikalų (URM) ministras neigiamai vertina Rusijos laivyno raketinės ginkluotės bandymus, kurie 2018 metų balandžio 4-6 dienomis vyks Latvijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.

„Be abejo, vertinu neigiamai. Visiškai pritariam mūsų kaimynų latvių vertinimams. Kaip kitaip galima vertinti, nes mes irgi esame patyrę jūroje pratybų pasekmes“, – kalbėjo L. Linkevičius primindamas, kad prieš keletą metų, tiesiant elektros tiltą į Švediją, vyko labai intensyvios Rusijos karinės pratybos Baltijos jūroje.

„Taip (Rusija – ELTA) demonstruoja savo agresyvų pobūdį, visiškai neadekvatų mūsų veiksmams. Mes tokių ginklų net ir neturime, ne tik, kad jų nebandome“, – aiškino žurnalistams L. Linkevičius.

„Deja, yra toks kursas pasirinktas, ir mes jokiu būdu nesutiksime su ta situacija, kad tai yra normali situacija, kaip ją bandoma pateikti. Tai nėra normali situacija“, – planuojamas pratybas įvertino L. Linkevičius.

Latvija ketvirtadienį išsikvietusi Rusijos gynybos atašė pulkininką Andrejų Lobovą pareiškė nepritarianti Rusijos pratyboms.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.31; 00:30

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sekmadienį Vilniuje susitikęs su Rusijos opozicijos lyderiu, Atviros Rusijos judėjimo įkūrėju Michailu Chodorkovskiu užtikrino, kad Lietuva Rusijos su Kremliumi netapatina.

chodorkovskis
Michailas Chodorkovskis

„Lietuvoje Rusija netapatinama su Kremliumi, todėl parama jos pilietinei visuomenei, demokratinėms jėgoms užima svarbią vietą tarp Lietuvos prioritetų“, – akcentavo ministras L. Linkevičius.

M. Chodorkovskis atvyko į Lietuvą dalyvauti Atviros Rusijos judėjimo konferencijoje. Susitikime su užsienio reikalų ministru taip pat pasikeista nuomonėmis apie pilietinės visuomenės padėtį Rusijoje, demokratinių jėgų vienijimosi perspektyvas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.25; 00:01

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.

Ar kada prablaivės premjero galva?

Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…

Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…

Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.

Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.

Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.

Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?

„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau  patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.

Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.

Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.

Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos  tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.

Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.

Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?

Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar patys norime tai paneigti?

Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…

Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.

2018.02.22; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“

Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).

Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą. 

Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.

Polonizacija

Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!

O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…

Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.

Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.

Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.

Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.

Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.

Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.

O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.

Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.

Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas. 

Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.

Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…

Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?

2018.01.11; 04:15

Sausio 11-12 dienomis Užsienio reikalų ministerija rengia neformalų Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“), kuriame bus aptariami transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.

Kasmet nuo 2008 metų antrąją sausio savaitę organizuojamas „Sniego susitikimas“ vyks Paunguriuose, Trakų rajone. Tikimasi, kad jame dalyvaus Latvijos, Estijos ir Vatikano užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseris ir Paulas Richardas Gallagheris, Švedijos ir Estijos gynybos ministrai Peteris Hultqvistas ir Juris Luikas.

Susitikime tikimasi sulaukti daugiau nei 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir Europos Sąjungos (ES) institucijų.

Renginį atidarys Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Susitikime bus diskutuojama, kaip toliau stiprinti transatlantinį ryšį ir įveikti iššūkius saugumui, su kuriais šiuo metu susiduria euroatlantinė bendrija.

Renginio dalyviai taip pat aptars pasirengimą šių metų liepos 11-12 dienomis Briuselyje vyksiančiam NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui bei galimus sprendimus dėl sąjungininkų saugumo sustiprinimo konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje. Atskira sesija bus skirta glaudesnio ES bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvoms aptarti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.10; 06:10

Vilniuje penktadienį vykusiame penktajame Lietuvos-Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje, kuriam pirmininkavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Azerbaidžano mokesčių ministras Fazilis Mammadovas, aptartas šalių bendradarbiavimas prekybos, investicijų, transporto, energetikos, kultūros ir turizmo, žemės ūkio, susisiekimo, švietimo ir mokslo, informacinių technologijų ir sveikatos apsaugos srityse.

„Azerbaidžanas – vienas pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių Pietų Kaukaze, tačiau tarp šalių yra neišnaudoto potencialo ir mūsų šalis yra suinteresuota plėtoti dvišalį ekonominį bendradarbiavimą, ieškoti naujų sričių, – posėdžio metu teigė ministras. – Neabejoju, kad šis įvairių sričių institucijų bendradarbiavimas padės gilinti ir plėsti mūsų dvišalių santykių galimybes“.

Aptardami bendradarbiavimą energetikos srityse, ministrai pabrėžė būtinybę kartu tarptautinėse organizacijose siekti užtikrinti aukščiausių branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartų laikymosi šalyse, vystančiose atominių elektrinių projektus.

Po susitikimo buvo pasirašytos dvi sutartys: tarpvyriausybinis susitarimas dėl vizų panaikinimo tarnybinių pasų turėtojams ir tarpžinybinis Azerbaidžano mokesčių ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos finansų ministerijos susitarimas dėl administracinės savitarpio pagalbos keitimosi informacija ir mokesčių išieškojimo srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.28; 00:10

Idėjų Lietuvai iniciatyva (www.idejalietuvai.lt) ritasi per šalį kaip lavina, pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Ir tai tik džiugina, tauta neabejinga. Tarp idėjų, aišku, yra ir keistokų: ambicingų, bet nerealių, juokingų, bet nuoširdžių, dvasingų, bet nepraktiškų ir pan. Bet iš jų visų matyti, kad idėjų autoriams rūpi Lietuva.

Deja, yra pateikta ir tokių idėjų, iš kurių galima įtarti, kad jų autoriams rūpėjo kas kita. Paskaitykite ir išvadas pasidarykite patys.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės (autorius – Linas Linkevičius, LR užsienio reikalų ministras). „Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga“, – siūlo ministras. „Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina – Tėvyne“, – graudina L. Linkevičius.

Kadaise tai būtų buvę gražūs žodžiai, deja, dabar politikų nuvalkioti iki koktumo. O kur gi idėja? Kaip ruoštis referendumui? Gal L. Linkevičius siūlo nemokamus paruošiamuosius kursus? Nacionalinę ruošimosi valandėlę per TV? Neaišku. Na, bet pradžiai užteks, kad matome, jog ministras turi idėjų, jos susijusios su referendumu ir artėjančiais Prezidento rinkimais (ne, ne, tiesiog tuomet siūloma rengti referendumą).

Atsisakyti dešimtadalio valstybės tarnautojų daugelį darbuotojų pakeitus dirbtiniu intelektu (autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas). Mielas Nerijau… net nėra kaip prikibti prie idėjos. Taip, apie dirbtinį intelektą dabar labai madinga kalbėti, šūkiai mažinti valdininkų išlenda prieš kiekvienus rinkimus. Puikiai sujungta. Tik linkime nesusidurti su siūlomu leidimų išdavimo robotu, kai ateisite konkretaus leidimo ir situacija bus subtiliai žmogiška, o ne formaliai robotiška.

Gera ir kita N. Mačiulio pasiūlyta idėja – jungti ministerijas ir mažinti valdininkų. Žmonėms tai patinka. Ir taip, Lietuvos idėjininko amplua šalia analitiko, sportininko, tėčio yra gerai ir pravartu. Galima prirašyti prie kuklaus titulo vikipedijoje „Lietuvos ekonomistas“.

Susitvarkyti savo buitį ir ūkį (autorius – Žilvinas Grigaitis, verslininkas). Gerb. Ž. Grigaičio idėja – „…kad mes visi gražiau ir švariau gyventumėme, kad sugebėtumėme pasilenkti ir pakelti tą šiukšlę, kuri guli ant žemės“. Nes „nesvarbu – esi prezidentas ar paprastas žmogus, tai gali padaryti kiekvienas“. Turbūt iki šiolei visi gyvenome negražiai ir nešvariai. Ir prezidentas, ir paprastas žmogus.

Bet toliau Ž. Grigaitis patikslina, kad pirmiausia reikia socialiai atsakingai elgtis savo šeimoje, tada ir visur kitur bus gerai. O dabar, nesunku suvokti, visi elgiasi tik materialiai atsakingai – arba emigruoja, kad aprūpintų šeimą, arba eina valdžion, šlovėn. Galima pratęsti šią idėją: reiktų prikepti socialinės atsakomybės šeimoje trenerių (guru, vadybininkų). Na, bent jau vieną…

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visos viešos vietos turi būti filmuojamos (autorius – Algirdas Ramanauskas, pramogų verslo veikėjas, TV laidų vedėjas, aktorius). „Vaizdo kamera visada yra draugas normaliam žmogui, o pašlemėkui ir vandalui – priešas“, – teigia A. Ramanauskas. Galima paprieštarauti, kad net ir normaliam žmogui kiek nepatogu ir nejauku būti stebimam, tad jis nesunkiai supranta A. Ramanauską ir vėl pokštaujant. Tik kažkoks nesmagumo jausmas apima, kai tai daroma idėjos Lietuvai kontekste…

Keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (autorius – Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas). Jeigu kokiu nors klausimu pasisako N. Mačiulis, turi pasisakyti ir Ž. Mauricas. Toks darbas. Berods, idėjos Lietuvai iniciatyvoje pirmasis pasisakė Ž. Mauricas. Pasiūlė kelias idėjas. Ir N. Mačiulis kelias. Idėjos skambios. Bet ir N. Mačiulio skambios. Bet idėja ištrinti tą nelemtą „h“ Lietuvos angliškame pavadinime – gera. Sklandanti jau nebe pirmus metus. Tad tas, kuris ją pasiūlys šioje iniciatyvoje, tikrai neprašaus. O to juk ir reikia.

Visuotinė 3 mėnesių amnestija (autorius – Bronislovas Burgis, pedagogas, KTU docentas). Pedagogas siūlo nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos paskelbti visuotinę liustraciją ir visuotinę amnestiją. Ir nuo kovo 11-osios Lietuva būtų jau kitokia. „Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – rašo B. Burgis. Kaip ir viskas gražu. Na bet kažkaip nepavyksta nesieti idėjos su byla, kurioje B. Burgis kaltintas ir išteisintas dėl moksleivės bauginimo. Ir graži idėja tada atrodo nebeaišku kaip gimusi ir kam skirta…

Kurti paramos tiems, kuriems sunku, tinklą (autorius – Austėja Landsbergienė, pedagogė, verslininkė). Kaip čia pasakius. Va jei idėja būtų sujungti „Caritas“, Maisto banką, SOS vaikų kaimus, Pagalbos jaunimui liniją etc. į vieningą tinklą – būtų idėja. Nors vargu ar įgyvendinama, bet idėja. O dabar – skamba kaip pasiūlymas kurti dar vieną konkurentą jau veikiantiems tinklams. Arba dar blogiau – kaip idėja dėl idėjos, nes tiesiog privalu būti šioje iniciatyvoje.

3 žingsniai, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje (autorius – Gabrielius Landsbergis, politikas). Viskas teisingai, idėjų prisiūlė ir kitų politinių partijų lyderiai. Antraip kokie gi jie būtų lyderiai, be idėjų. Tačiau gerb. G. Landsbergio idėja – tai visažinio tonu parašytas pasiūlymas esantiems valdžioje „atsisakykite agresyvaus visažinių tono“. Taip pat – „turite keistis“. Na gerai, galima gi Lietuvą suprasti kaip valdžios darinį ir pateikti idėjas tiesiogiai tiems valdžiažmogiams. Tačiau šioje idėjoje šaunu atrodo nebent tai, kad vertingais pasiūlymais, kuriuos G. Landsbergis turbūt gavo ir per metus gana sėkmingai realizavo, dabar nemokamai dalijasi su kitais. Krikščioniška.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikia normalaus futbolo stadiono (autorius – Laurynas Kasčiūnas, politologas, dėstytojas, Seimo narys). Kai tokią idėją siūlo paprastas pilietis – labai šaunu. Ir yra panašių pasiūlymų. Tačiau kai futbolo stadiono idėją nacionalinei iniciatyvai ima siūlyti Seimo narys – hm… Pone Kasčiūnai, Jus gi jau išrinko atstovauti piliečius? Mandatą į rankas ir veikite. Agituokite, prastūminėkite. Kaip Seimo narys.

Įvesti privalomus vadybos mokymus valstybės tarnautojams (autorius – Virginijus Lepeška, verslo strategas, vadybos konsultantas). Verslo ir vadybos specialistas labai taikliai pastebi, kad valstybės tarnautojai dažnai „yra vadovai ir daro labai daug klaidų, kurių neturėtų daryti, o rezultatas galėtų būti geresnis, jeigu jų kompetencija šioje vietoje būtų aukštesnė“. Viskas gerai su idėja. Blogai, kad ją siūlo žmogus, kuris, galima įtarti, suinteresuotas idėjos įgyvendinimu kaip verslininkas, besirūpinantis klientų rato išplėtimu. Tad ar Lietuvai ši idėja, ar vadybos konsultantui?

Vertinkime visuomenę už darbus (autorius – Mykolas Katkus, Fabula hill+knowlton strategies valdybos pirmininkas). „Dabar mes turime daug fainų, sąžiningų vidutinybių, kurie nieko nepadaro. Verslas, šalys yra sukuriamos ant plėšikų pečių. Aš siūlau, kad žmonėms pasakymas „aš nevogiu ir esu skaidrus, nieko ypatingo nepadariau, bet vykdau kažkieno strategiją” nebūtų pakankama, kad žmogus liktų poste“, – teigia M. Katkus.

Puiki idėja, nekart girdėta iš garbingų senjorų ir respektabilių namų šeimininkių lūpų. Ar užstalėje. Tiesa, labai abstraktu. Bet turbūt taip ir reikia kalbėti, kai specialistas tiksliai žino, kokiam segmentui skiria žinią.

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pakeisti vieną himno eilutę (autorius – Mantas Adomėnas, filosofas, politikas). „Pakeiskime kuriam laikui, kol išlipsime iš krizės, vieną himno eilutę – „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – siūlo politikas. Kita jo idėja – kad valstybės funkcijas turi perimti dirbtinis intelektas. Dar viena – formuoti ilgalaikius nacionalinius interesus (vau!).

Bendrame idėjų sraute atrodo ne taip jau blogai. Tik susidaro įspūdis, kad jau nebe pirmus metus į įvairius politinius skandalėlius įpainiojamas M. Adomėnas vis išsipainioja ir toliau sistemingai siekia tarnauti konservatorių ideologiniu ruporu. O šios idėjos – nuosekli plano dalis.

P.S. Autorius atsiprašo idėjų autorių ir skaitytojų, jei kurio nors paminėto asmens idėjos iš tiesų yra skirtos Lietuvai, o ne kitiems tikslams. Čia pateiktos tik subjektyvios autoriaus įžvalgos.

2017.10.26; 04:05

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25