Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis Lietuvos vadovas po Nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis teigia, kad reikia kalbėti ne apie tai, ką buvo galima padaryti, siekiant užkirsti Astravo elektrinės statybas, tačiau apie tai, ką galima padaryti dabar. Profesorius taip pat neslepia, kad užsienio reikalų ministro intencijos vykti vizito į Baltarusiją kelia daug neaiškumų.
 
„Pirmiausiai žiūrėkime, ar šiandien yra nepraleistas momentas. Ar mes šiandien priešinamės efektyviai ir priešinamės iš tikrųjų, ar tik simuliuojame, vaizduojame priešinimąsi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Greiti pietūs“ kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad ir prezidentas Gitanas Nausėda pritaria, jog dėl nesaugios Astravo AE turi būti imamasi veiksmų.
 
Profesorius atkreipė dėmesį į šią savaitę vykusį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą į Baltarusiją. Visgi, pasak V. Landsbergio, vizito tikslas lieka neaiškus.
 
„Dabar Lietuvos užsienio reikalų ministras pradėjo šiek tiek judėti, net nuvažiavo į Baltarusiją, ir nežinia, ką tie jo pokalbiai ten reiškia. Ar reiškia tam tikrą susitaikymą, ar saugumo klausimų nuleidimą ant stabdžių, kai iš Lietuvos pusės buvo bandoma visą laiką akcentuoti, kad šitoje vietoje jokio saugumo nėra ir nebus“, – įžvalgomis dalinosi profesorius.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus. URM nuotr.
 
ELTA primena, kad vasario 3-4 dienomis L. Linkevičius Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankėsi Baltarusijoje.
 
Antradienį Minske įvyko susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais, kurių metu buvo aptartas ir Astravo AE klausimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 16:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
 
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
 
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
 
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.

Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.

A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.  

A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.

Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.

Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?

Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.

Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?

Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.

2020.02.03; 15:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu lankysis Baltarusijoje.
 
Rimdžiūnų lietuvių kultūros centre ministras susitiks su lietuvių bendruomenės atstovais, aplankys ten veikiančią lietuvišką mokyklą ir darželį.
 
Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, su Baltarusijos užsienio reikalų ministru V. Makėjumi, Gardino srities gubernatoriumi ir vietos valdžios atstovais Rimdžiūnuose bus ieškoma sprendimų kaip užtikrinti nepertraukiamą mokymosi procesą nuo darželio iki mokyklos baigimo lietuvių kilmės vaikams. Bus ieškoma galimybių modernizuoti Rimdžiūnuose veikiantį lietuvybės židinį, pasitelkiant ES bendradarbiavimo abipus sienos programą.
 
Šios programos lėšomis šiuo metu tvarkoma ir plečiama P. Skorinos gimnazija Vilniuje, kurioje mokosi baltarusių tautinės mažumos vaikai.
 
Kartu su užsienio reikalų ministru į Rimdžiūnus vyks ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas.
 
Minske planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais.
 
Vasario 4 dieną Minske planuojami susitikimai su oficialiosios Baltarusijos valdžios atstovais. Numatoma aptarti nesaugios Astravo AE, lietuvių bendruomenės, žmogaus teisių, ekonominio bendradarbiavimo ir kitus aktualius klausimus.
 
Taip pat numatomas L. Linkevičiaus, Baltarusijos užsienio reikalų ministro, Lenkijos bei JAV diplomatų dalyvavimas Tadui Kosciuškai skirtame minėjimo renginyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.03; 01:00

Susitikimo metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu aptarė pastarosios savaitės įvykius Irake, kur mokymo misijose dalyvauja ir Lietuvos kariai.
 
Pasak prezidento vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Vytauto Jono Žuko, Lietuva vienašališkai nesiūlys atšaukti savo karių iš Irako.
 
Pasak V. J. Žuko, dėl savo karių atšaukimo iš Irako spręs visi sąjungininkai, todėl Lietuva vienašališkų veiksmų nesiims.
 
Raketomis apšaudytoje Ain al Asado karinėje bazėje iš viso buvo šeši Lietuvos kariai. Antradienį, apie 17 val. 30 min. Lietuvos laiku, Lietuvos kariai kartu su kitų valstybių kariais paliko karinę bazę, nes buvo gauta informacija dėl galimos raketų grėsmės. Balistinių raketų ataka įvykdyta kiek po vidurnakčio. Šiuo metu Irane yra 12 Lietuvos karių, vieni atlieka patarėjo funkcijas, kita dalyvauja kariniuose mokymuose.
Šiuo metu visi karių mokymai sustabdyti.
 
„Prezidentas aktyviai stebi situaciją Artimuosiuose Rytuose. (…) Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl mūsų tarnaujančių karių Irake ir Artimųjų Rytų regione saugumo. Prezidento nuomone, geriausias būdas šiuo metu valdyti situaciją Irake – deeskaluoti ir spręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. Taip pat yra jo sprendimas savarankiškai nesiimti jokių veiksmų ir laukti sąjungininkų sprendimų, kas liečia karių saugumą bei jų perdislokavimą regione“, – teigė V. J. Žukas.
 
Ministras R. Karoblis dar kartą patikino, kad Irake esantys Lietuvos kariai nenukentėjo, ir yra dedamos visos pastangos užtikrinti jų saugumą. Tiek R. Karoblis, tiek L. Linkevičius dar kartą patikino, kad Lietuvos pozicija yra tokia pati kaip ir kitų NATO šalių – JAV pastangos kovoti su terorizmu yra remiamos.
 
R. Karoblis teigė, kad nė vienas karys nepasiprašė būti sugrąžintas į Lietuvą. Ministras sakė, kad vėl sužinojus apie galimą pavojų, Lietuvos kariai gali būti perdislokuojami.
 
„Tai yra priemonės, atsižvelgiant į pačią saugumo situaciją. Apribotas išvažiavimas už bazės ribų, dalinių vadų įsakymu nustatomos tam tikros priemonės, pavyzdžiui, gali būti, tikėtina, kad ir yra, šarvinės liemenės nešiojamos ir panašūs dalykai. Pagal žvalgybinę informaciją, esant didesniam pavojui, perdislokuojamas į kitą vietą iš galimų taikinių ir kiti dalykai, susiję su taktiniais sprendimais“, – kalbėjo R. Karoblis.
Tuo tarpu L. Linkevičius teigia, kad prie deeskalacijos proceso galėtų prisidėti ir ES.
 
„Kaip ES galėtų įsijungti į šį derinimo procesą, deeskalacijos procesą kaip potencialus veikėjas. ES turi tam pakankamai ekonominių ir politinių argumentų tą daryti. Įvyko tai, kas įvyko. Raginame susikoncentruoti į taikių sprendimų paiešką (…) Tikimės, kad netrukus apie tai kalbės ir JAV prezidentas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pasak L. Linkevičiaus, šiuo metu nėra veiksnus.  
 
„Faktiškai jis nėra veiksnus šiuo metu. De jure tebeegzistuoja, de facto sunku pasakyti kaip yra“, – teigė L. Linkevičius.
 
ELTA primena, kad anksčiau oficialus Pentagono atstovas Jonathanas Hoffmanas pranešė, jog Iranas raketomis smogė mažiausiai dviem JAV naudojamoms karinėms bazėms Irake. Pasak jo, Iranas paleido keliolika raketų į ir Erbilio miesto oro uostą.
 
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė darysianti viską, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.09; 06:18

Prezidentūroje įteikti „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visi kartu esame Globalios Lietuvos sėkmė – stipri ir veiksminga jėga, kuriai rūpi Lietuvos valstybės pažanga ir gerovė, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius penktadienio vakarą aštuntuosiuose „Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose Prezidentūroje.
 
Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti už sugrįžimą investicijomis, sugrįžimą žiniomis, už lietuvių pasaulyje telkimą, šviesuolių sugrąžinimą ir įgalinimą veikti, už sugrįžimą pokyčiams regionuose, Lietuvos vardo garsinimą ir Užsienio reikalų ministerijos sprendimu – už viso gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus, kaip skelbiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, gavo laikraštis „Draugas“, šiemet švenčiantis 110 metų nepertraukiamos veiklos jubiliejų.
 
„Laikraštis „Draugas“ yra išskirtinis reiškinys mūsų valstybės diasporos istorijoje. Jis – ne tik lietuvių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet kartu ir Lietuvos istorijos metraštis, kuriame nuo pat pirmųjų numerių didelis dėmesys buvo skiriamas Lietuvos gyvenimui ir svarbiausiems įvykiams nušviesti. Šiandien „Draugui“ dėkojame už ilgametį užsienio lietuvių tautinio sąmoningumo, dvasingumo, kultūros ir tikėjimo stiprinimą, lietuviško žodžio sklaidą, tarnystę tiesai, pažangai, visuomenės interesui. Šių metų „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus yra skiriamas visiems prie „Draugo“ gyvavimo prisidėjusiems žmonėms – redaktoriams, žurnalistams, rėmėjams ir skaitytojams, spaustuvės darbuotojams, visiems, kurie rūpinosi finansinių išteklių telkimu, kad laikraštis gyvuotų ir pasiektų naujienų ir lietuviško žodžio besiilgintį skaitytoją”, – sakė ministras.
 
Laikraščiui „Draugas“ skirtas apdovanojimas buvo įteiktas dabartinei vyriausiajai redaktorei Ramunei Lapas, laikraščio priedo „Kultūra“ redaktorei Renatai Šerelytei–Mendeikienei, buvusiai vyriausiajai redaktorei Daliai Cidzikaitei ir žurnalistui Vitaliui Zaikauskui.
 
„Globalios Lietuvos“ apdovanojimai skirti pagerbti užsienyje gyvenančius lietuvius ir su Lietuva susijusius asmenis, įvertinant jų svarius pasiekimus profesinėje srityje, kuriais garsinamas Lietuvos vardas, prisidedama prie valstybės stiprinimo. Apdovanojimus globoja Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, rengia VšĮ „Global Lithuanian Leaders”, bendradarbiaujant su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.28; 06:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys ir parlamentinės grupės „Už demokratinę Baltarusiją“ pirmininkas Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių dėl Lietuvos pozicijos santykiuose su Baltarusija.
 
L. Kasčiūno teigimu, įvykę butaforiniai parlamento rinkimai Baltarusijoje liudija tai, kad Aliaksandro Lukašenkos režimas atmeta bet kokius demokratijos kriterijus, imituoja norą bendradarbiauti su Vakarais ir savo politinę ateitį sieja su Rytų geopolitine ir civilizacine erdve.
 
Tarptautiniai stebėtojai padarė išvadą, kad tiesioginiuose Baltarusijos parlamento rinkimuose, kuriuose opozicijos kandidatams nepavyko iškovoti nė vienos vietos, „nebuvo paisoma pagrindinių laisvės principų“.
 
L. Kasčiūnas sako, kad A. Lukašenką vertinti kaip Baltarusijos suvereniteto garantą yra klaida.
 
„Tai politikas, kuris mainais į savo politinio režimo išlaikymą ir asmenines saugumo garantijas nuolat prekiauja Baltarusijos suverenitetu, o bet kokį politinį flirtą su Vakarais išnaudoja tik kaip savo derybinį svertą santykiuose su Kremliumi. A. Lukašenka puikiai supranta, kad bet kokios rimtesnės demokratinės reformos reikštų ir jo politinio režimo pabaigos pradžią“, – rašoma kreipimesi.
 
Seimo narys primena, kad prieš Baltarusijoje vykusius parlamento rinkimus buvo sudarinėjamos įvairios kliūtys opozicinių politinių partijų registracijai: ribojamos jų galimybės rengti viešus susibūrimus, taikomos baudžiamosios sankcijos už šmeižtą, apklausų rezultatų falsifikavimas. Išankstinių rinkimų metu ir rinkimų dieną buvo stokojama apsaugos priemonių.
 
Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebėtojai teigė, kad šie rinkimai parodė, jog Baltarusijoje apskritai nepaisoma demokratinių įsipareigojimų. Pabrėžtina ir tai, kad nė vienų Baltarusijos parlamento ir prezidento rinkimų, vykusių per ketvirtį amžiaus, kai prezidentas A.Lukašenka buvo valdžioje, tarptautiniai stebėtojai nepripažino sąžiningais.
 
„Baltarusija yra A. Lukašenkos asmeninės valdžios įkaitė, o jis pats tėra Rusijos „gubernatorius“. Turime suprasti, kad kariniu požiūriu tai jau nėra savarankiška valstybė, o 680 km siena su Baltarusija iš esmės jau yra NATO ir Rusijos siena. Atsižvelgdama į tai, Lietuva turėtų planuoti savo politiką Baltarusijos atžvilgiu“, – teigia parlamentaras.
 
Pasak Seimo nario, Lietuvos prioritetu santykiuose su Baltarusija turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
„Todėl Lietuvos prioritetu santykiuose turėtų būti Astravo AE užkardymas, o tai įmanoma tik sukuriant regioninį valstybių bloką, kurios atsisakytų pirkti elektros energiją iš šios nesaugios branduolinės jėgainės bei diplomatinėmis Lietuvos pastangomis susiejant visus Minskui naudingus ES ir Baltarusijos bendradarbiavimo instrumentus su Astravo užkardymo reikalavimu. Ilgalaikis Lietuvos tikslas – suvereni ir demokratinė Baltarusija, o tai iš esmės įmanoma tik tuo atveju, jeigu Baltarusija „įvyks“ kaip nacionalinė valstybė, kuri save matytų kaip europinės civilizacijos dalį. Ir Lietuva gali prie to prisidėti: remdama bendros (europinės) istorinės atminties projektus, stiprindama bendradarbiavimą su pilietine visuomene bei demokratine Baltarusijos opozicija“, – sako L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.03; 10:14

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.

Kam priklauso Karabachas?

Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.

Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).

Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.

Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.

Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?

Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:

„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.

Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).

Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?

Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?

Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?

Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.

Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?

Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:

„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.

Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.

Nusipelnė ekonominių sankcijų

Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“

Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.

Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.

Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime“. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?

Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.

Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?

Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?

Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.

Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?

2019.11.24; 16:30

Ukrainos bendradarbiavimas su Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, pasirengimas 2020 metų liepos 6-7 dienomis Vilniuje vyksiančiai Ukrainos reformų konferencijai bei saugumo padėtis Rytų Ukrainoje aptarti penktadienį  užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus ir Ukrainos ministro pirmininko pavaduotojo Europos ir Euroatlantinei integracijai Dmytro Kulebos susitikime Vilniuje.
 
„Svarbu, kad parama reformoms virstų nuolatiniu procesu. Tai užtikrintų, kad darbas vyktų nuolatos, nebūtų apsiribota tik pasisakymais konferencijų metu“, – teigė ministras, taip pat pabrėžęs paramą Ukrainos siekiams tapti ES ir NATO nare.
 
D. Kuleba pristatė Ukrainos prioritetus ir artimiausius planus, siekiant integracijos į NATO ir ES. Taip pat aptartas pasirengimas Rytų partnerystės iniciatyvai – ES-Ukrainos Asociacijos tarybai.
 
Dmytro Kuleba Lietuvoje lankosi lapkričio 21-23 dienomis. Lapkričio 22 dieną jis dalyvauja 1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonijoje Vilniuje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.23; 05:52

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitikime su Suomijos kolega Pekka Haavisto aptarė dvišalio bendradarbiavimo galimybes, Europos Sąjungos (ES) aktualijas, bendradarbiavimą su NATO, situaciją Turkijoje ir Ukrainoje.
 
Pasak pranešimo, ministrai teigė, kad nors Lietuvos ir Suomijos santykiai yra intensyvūs, atsiranda ir naujų potencialių bendradarbiavimo sričių, pavyzdžiui, branduolinė sauga.
 
L. Linkevičius atkreipė P. Haavisto dėmesį į aktualiausius Lietuvai ES naujosios daugiametės finansinės programos elementus – sanglaudą ir žemės ūkio politiką: „Suprantame, kad didelė naujo ES biudžeto lėšų dalis bus skirta naujiems iššūkiams įveikti, tačiau Lietuvai šių sričių finansavimo mažinimas yra labai skausmingas“, – sakė ministras.
 
Susitikimo metu L. Linkevičius taip pat informavo P. Haavisto apie kitais metais Lietuvoje organizuojamą Ukrainos reformų konferenciją ir paragino Suomiją vėl finansiškai remti Europos humanitarinį universitetą Vilniuje.
 
Suomija šį pusmetį pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:03

Žvilgsnis į Aziją. Slaptai.lt nuotr.

Spalio 24-25 dienomis Vilniuje surengta tarptautinė konferencija ,,Žvilgsnis į Aziją: iššūkiai ir galimybės“, kurią organizavo Užsienio reikalų ministerija.

Pranešėjai iš daugiau kaip dešimties valstybių ir tarptautinių organizacijų dalijosi įžvalgomis apie procesus Azijos-Ramiojo vandenyno regione, jų įtaką Europai ir Lietuvai.

„Šiandien į Aziją krypsta viso pasaulio akys. Azijos ir Ramiojo vandenyno regionas tapo itin ryškus pasaulio geopolitikos, ekonomikos ir inovacijų žemėlapyje. Ne išimtis ir Lietuva, kurios akademinė, mokslo, kultūros ir verslo bendruomenė ieško ir randa daug kelių, vedančių į abipusiai naudingą bendradarbiavimą su partneriais Azijoje“,– sakė ministras Linas Linkevičius, atidarydamas konferenciją.  

L. Linkevičius pabrėžė, kad per 15 metų, kai Lietuva  įsijungė į neformalų Azijos-Europos dialogą (ASEM) ir tapo Azijos-Europos fondo (ASEF) nare, politinis, ekonominis ir kultūros dialogas su Azija įgauna vis didesnį pagreitį.  

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Konferencijoje dalyvaujantys Butano, Indijos, Japonijos, JAV, Kinijos, Singapūro, Europos Sąjungos ir ES Rytų kaimynystės šalių, ES ir NATO  šalių ekspertai, politikos, verslo ir kultūros atstovai diskutuoja aktualiais Vakarų ir Rytų  dialogo klausimais. Taip pat planuojama aptarti politinės, ekonominės ir  kultūros švelniosios galios sąveikas bei naujas galimybes atrasti bendrus interesus.

Azijai skirto forumo proga Valdovų rūmuose spalio 25 dieną atidaryta paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies“. Tai – pirmoji iš Butano Karalystės į Lietuvą  atkeliavusi paroda.

Informacijos šaltinis – URM.lt

2019.10.27; 06:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Liuksemburge dalyvaus Europos Sąjungos (ES) Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje. Darbotvarkėje numatyti Sirijos, Afganistano, Ukrainos ir Turkijos vykdomų gręžimo veiksmų rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje klausimai.
 
Vėliau ministrai susitiks su naujuoju Ukrainos užsienio reikalų ministru Vadymu Prystaiko. Susitikime tikimasi išgirsti naujosios Ukrainos vyriausybės planus dėl konflikto Rytų Ukrainoje sprendimo ir dėl reformų proceso šalyje.
 
Tai, kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, bus pirmasis visų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrų susitikimas su naujuoju Ukrainos ministru.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.14; 06:00

Vilniuje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su rugsėjo pradžioje pareigas pradėjusia eiti Švedijos kolege Ann Linde, aptarė dvišalį ir regioninį bendradarbiavimą, saugumo, Rytų kaimynystės aktualijas, Lietuvos ir Švedijos bendradarbiavimą tarptautiniuose formatuose.
 
„Džiaugiamės ypač artimais ir dinamiškais Lietuvos ir Švedijos dvišaliais santykiais, mus sieja patikimos partnerystės saitai, glaudus bendradarbiavimas Šiaurės ir Baltijos aštuntuko formate. Esame bendraminčiai daugeliu klausimų, todėl kartu siekiame spręsti mūsų regionui kylančius iššūkius ir tarptautinei bendruomenei svarbius klausimus“, – teigė ministras L. Linkevičius.
 
Ministrai išreiškė viltį, kad Švedijos ir Lietuvos ryšius tarp žmonių dar labiau stiprins savo veiklą pradedantis Švedijos ir Lietuvos bendradarbiavimo fondas – dosni Švedijos vyriausybės dovana Lietuvai šimtmečio proga.
 
L. Linkevičius pabrėžė, kad jau daugelį metų Švedija yra didžiausia užsienio investuotoja Lietuvoje. Dvišalė prekyba auga, o potencialo plėsti bendradarbiavimą, ypač aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose, inovatyviuose sektoriuose, netrūksta.
 
Ministrai sutarė, jog Lietuva ir Švedija, būdamos bendramintės ir vienos iš aktyviausių Rytų partnerystės politikos rėmėjų, toliau bendradarbiaus siekdamos padėti rytų partnerėms įgyvendinti europines reformas, stiprinti jų pilietinę visuomenę.
 
L. Linkevičius ir A. Linde taip pat susitiko su Lietuvoje viešinčia Ukrainos savivaldos administracijos ir nevyriausybinių organizacijų atstovių moterų delegacija, besidominčia lyčių lygybės ir žmogaus teisių, moterų vaidmens konfliktų prevencijoje klausimais.
 
„Moterys, taika ir saugumas – ne poetiški žodžiai, o labai svarbus valstybės saugumo klausimas“, – pažymėjo L. Linkevičius, drauge su Švedijos kolege patvirtinęs abiejų šalių pasirengimą visokeriopai remti Ukrainą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.10; 05:02

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Trečiadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Seimo Užsienio reikalų komiteto uždarame neeiliniame posėdyje atsakinės į konservatoriams iškilusius klausimus po jo susitikimo su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi.
 
Konservatoriai užsienio reikalų ministro ketina klausti apie Lietuvos poziciją derybose dėl Europos Sąjungos-Baltarusijos partnerystės prioritetų ir šių derybų eigos.
 
Kartu parlamentarai domėsis dėl Vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos veiksmų siekiant bendros Baltijos šalių ir visos ES pozicijos dėl elektros energijos neįsileidimo į savo šalių elektros rinkas iš Baltarusijos, kaip buvo numatyta Vyriausybės patvirtintame elektros nepirkimo įstatymo įgyvendinimo plane.
 
Taip pat bus laukiama atsakymų dėl Vyriausybės ir ministerijos veiksmų siekiant bendro ES ir jos valstybių narių požiūrio į Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę Lietuvos ir visos Europos saugumui.
 
Ministras neeiliniame posėdyje bus klausiamas ir dėl informacijos apie 2019 m. rugsėjo 25 d. Niujorke vykusio Lietuvos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministrų susitikimo metu aptartus klausimus ir šio susitikimo rezultatus.
 
Galų gale parlamentarai klaus informacijos apie 2019 m. spalio mėnesį planuojamą ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Federicos Mogherini vadovaujamos delegacijos vizitą į Baltarusiją.
 
„Informacija, kuri mus pasiekė oficialiais ir neoficialiais kanalais, kelia nerimą dėl Lietuvos valstybės pozicijos Astravo atominės elektrinės bei laikysenos šiuo ir kitais susijusiais klausimais Europos Sąjungoje. Todėl naudojamės parlamentine teise reaguoti greitai sušaukdami neeilinį komiteto posėdį“, – motyvavo Audronius Ažubalis. 
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru V. Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai tvirtina, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti, kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.02; 06:04

Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsakė į konservatorių kreipimąsį dėl Astravo atominės elektrinės. Taip pat, pasak jo, L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta konservatorių kritika neturi pagrindo.
 
„Šalies vadovas pabrėžia, kad ministras L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta kritika neturi pagrindo. Nepriimtini kaimyninės šalies veiksmai vykdant Astravo AE projektą, kuriais pažeidžiami atvirumo, skaidrumo ir geros kaimynystės principai, gali būti atsverti tik telkiant visus pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir ES lygiu. Tačiau kyla grėsmė, kad šie svertai nebus efektyviai panaudoti, toliau susilaikant nuo bet kokio bendradarbiavimo su Baltarusija“, – teigiama išplatintame pranešime spaudai.
 
G. Nausėda dar kartą priminė, kad netoli Vilniaus statoma Astravo atominė elektrinė neatitinka tarptautinių normų ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
„Kviečiame Baltarusiją nedelsiant įgyvendinti tarptautinių ekspertų nustatytus Astravo AE branduolinės saugos standartus“, – sakė Prezidentas G. Nausėda.
 
Prezidentas G. Nausėda primena, kad Astravo AE saugumo klausimas keliamas visuose dvišaliuose susitikimuose su ES valstybių vadovais, kaip ir ES institucijų formatais. Be to, šalies vadovas remia Vyriausybės veiksmus Astravo AE klausimu ir ragina siekti ES lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat ir užtikrinant, kad nebūtų perkama jose pagaminta elektros energija. Tai reiškia, kad visuose būsimuose ES susitarimuose su Baltarusija turi atsispindėti Lietuvos pozicija dėl Astravo AE.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pasak Prezidento, šiuo metu rengiamas susitarimas dėl ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų yra proga įtvirtinti konkrečias sąlygas, kurios apimtų pagarbą demokratijos vertybėms ir branduolinės saugos reikalavimams.
 
Būtent branduolinės saugos problemos buvo papildomi argumentai, kuriais rėmėsi Vyriausybė, atlikdama Astravo AE projekto ekspertizę dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojų sveikatai. Branduolinės saugos problemų kėlimas neprieštarauja pamatinei Lietuvos pozicijai, kad nesaugi Astravo AE neturi būti eksploatuojama.
 
Pripažindama būtinybę užtikrinti, kad Astravo AE pagaminta elektros energija nepatektų į Lietuvos teritoriją, Prezidentūra teiks Seimui rudens sesijoje svarstyti kelių įstatymų pataisas, kurios sugriežtins licencijų išdavimą elektros energijos rinkos dalyviams. Nustačius, kad rinkos dalyvis prekiauja nacionaliniam saugumui grėsmę keliančia elektros energija, jo veiklos licencija būtų panaikinama.
 
Vertindamas platesnį tarptautinių santykių kontekstą ir nacionalinio saugumo poreikius, šalies vadovas primena, kad Baltarusijos valstybingumo išsaugojimas yra ilgalaikis Lietuvos nacionalinis interesas.
 
Energetinio, ekonominio, karinio ir politinio Baltarusijos ir Rusijos suartėjimo fone neatsakinga būtų palaikyti tolesnę Minsko izoliaciją, neieškant galimybių pokyčiams demokratijos ir branduolinės saugos srityse.
 
Prezidentas kviečia visas valstybės institucijas ir politines jėgas telkti pastangas bendram tikslui, taip pat vengti aliarmistinės retorikos bei nereikalingo Astravo AE klausimo politizavimo artėjančių rinkimų fone.
 
Šeštadienį Vilniuje vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tarybos posėdyje liejosi kritika valdantiesiems dėl užimamos pozicijos Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės atžvilgiu bei dėl to, kokie turėtų būti Lietuvos santykiai su šia kaimyne.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Pristatę kreipimąsi į šalies vadovus dėl Astravo atominės elektrinės, konservatoriai kaltino „valstiečius“ pasyvumu, o užsienio reikalų ministrą – prorusiškumu bei ragino jį trauktis iš pareigų. Replikų neišvengė ir prezidentas G. Nausėda. Konservatoriai jam linkėjo principingumo Baltarusijos atžvilgiu Europos Vadovų Taryboje.
 
ELTA primena, kad trečiadienį Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai ketvirtadienį tvirtino, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.01; 03:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos delegacijoje rugsėjo 23-27 dienomis dalyvaus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 74-osios sesijos bendruosiuose debatuose ir kituose aukšto lygio renginiuose Niujorke.
 
Pagrindinė šių metų bendrųjų debatų tema – sutelkti daugiašales pastangas ir panaikinti skurdą, skatinti kokybišką išsilavinimą, kovoti su klimato kaita ir didinti įtrauktį. Jungtinių Tautų valstybių ar vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai ieškos sprendimų globalioms problemoms spręsti. Kaip skelbiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, bus diskutuojama darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo, daugiašališkumo stiprinimo, saugumo užtikrinimo ir konfliktų prevencijos, kibernetinio saugumo ir žiniasklaidos laisvės klausimais.
 
Kartu su Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Latvija ir Čekija organizuojamame renginyje, skirtame klimato kaitos ir gerovės tikslų įgyvendinimui, ministras L. Linkevičius kalbės apie Lietuvos patirtį sprendžiant klimato kaitos problemas.
 
Vizito metu L. Linkevičius pristatys Lietuvos poziciją ES užsienio reikalų ministrų susitikime, dalyvaus aukšto lygio renginiuose dėl daugiašališkumo stiprinimo, žiniasklaidos laisvės užtikrinimo ir kasmetiniame tarpininkavimo draugų grupės susitikime.
 
Ministro L. Linkevičiaus dvišalių susitikimų su įvairių regionų valstybių užsienio reikalų ministrais metu numatoma aptarti aktualius dvišalės, regioninės ir tarptautinės darbotvarkės klausimus, galimybes stiprinti dvišalį bendradarbiavimą, esamą ir būsimą diplomatinį atstovavimą.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas taip pat susitiks su JAV žydų organizacijų ir Niujorko lietuvių bendruomenės atstovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.23; 07:20

Liepos 1–3 dienomis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dalyvaus Toronte, Kanadoje, vyksiančioje tarptautinėje Ukrainos reformų konferencijoje.
 
Konferencijos tikslas – mobilizuoti tarptautinės bendruomenės politinę paramą Ukrainai įgyvendinant reformas, sustiprinti Ukrainos perspektyvą gilinant integraciją su Europos Sąjunga. Planuojama, kad renginyje dalyvaus Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelensky’is, Ukrainos Vyriausybės nariai.
 
Pagal pranešimą, konferencijos metu ministras susitiks su joje dalyvaujančiais tarptautinių organizacijų atstovais bei kitų valstybių delegacijų vadovais. Konferencijos paraštėse planuojama pasirašyti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Ukrainos ekspertų paramos reformoms ir ekonomikos augimui fondo bendradarbiavimo susitarimą, skirtą reformoms Ukrainoje remti.
 
Apsilankymo Toronte metu ministras L. Linkevičius susitiks su Kanados lietuvių bendruomenės vadovais ir aptars Lietuvos ir Kanados lietuvių bendruomenės ryšių raidą bei tolimesnį bendradarbiavimą.
 
Pirmoji Ukrainos reformų konferencija vyko 2017 metais Londone. Antroji Ukrainos reformų konferencija įvyko Kopenhagoje 2018 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.01; 06:47

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad pastarosiomis dienomis aistras valdančiųjų stovykloje sukėlęs siekis šiuo metu „valstiečiams“ priklausantį Seimo pirmininko postą atiduoti kur kas mažesnei „socialdarbiečių“ frakcijai yra natūralus politinis procesas.
 
Komentuodamas dabartinio Seimo vadovo Viktoro Pranckiečio atsisakymą trauktis už einamų pareigų, „socialdarbiečių“ frakcijai priklausantis L. Linkevičius pabrėžia – politikoje esama situacijų, kai mažesni partneriai įgyja neproporcingai didelį svorį.
 
„Čia yra derybinis procesas, natūralu… Liepos 12 dieną Vyriausybė grąžins įgaliojimus, kaip ir priklauso pagal Konstituciją, ir automatinis tęsimas (valdančiosios daugumos sutarties. – ELTA) nėra būtinas, gali būti dar kartą peržiūrimi santykiai – tas dabar ir vyksta“, – Eltai sakė L. Linkevičius.
 
Užsienio reikalų ministras, komentuodamas iniciatyvą, valdantiesiems persiderant dėl koalicijos sutarties, Seimo pirmininko postą, šiuo metu priklausantį „valstiečių“ partijai, perliesti „socialdarbiečių“ frakcijai, pabrėžė, kad politikoje pasitaiko atvejų, kai mažesni koalicijos partneriai įgauna neproporcingai didelį svorį.
 
„Kai kalba vyksta apie postus, visada yra patenkintų ir nepatenkintų – tai tie dalykai yra suprantami, o partijos kalbasi, bando pasiskirstyti atsakomybę ir atsakomybės sritis, kurios priklauso. Neturėtų labai stebinti ir frakcijų dydis. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, Latvijoje mano kolega Edgaras Rinkevičius su septyniais parlamentarais frakcijoje šimto vieno parlamente turi premjero, užsienio reikalų ministro ir finansų ministro postus. Tiesiog taip atsitinka, kai maža frakcija tampa reikšminga, kai formuojama koalicija“, – sakė L. Linkevičius.
 
Kartu, pabrėžė ministras, pasigirdus kalboms, kad daugelis ministrų Vyriausybėje, prisiekus išrinktajam prezidentui, keisis, nesibaimina dėl savo ateities. Pasak jo, ar jis toliau tęs darbus, daug priklausys nuo prezidento rinkimus laimėjusio Gitano Nausėdos pozicijos.
 
„Aš neturiu laiko apie tai galvoti, tie, kurie derasi, tie ir susiderės. Kaip bus, taip ir priimsime“, – pabrėžė L. Linkevičius.
 
„Man tai šešta Vyriausybė, aš visko esu matęs. Bet dabar tai tik pradžia paties kalbėjimo, anksti daryti išvadas“, – apibendrino „socialdarbiečių“ frakcijai priklausantis užsienio reikalų ministras.
 
Ketvirtadienį „tvarkiečiams“, „socialdarbiečiams“ ir „valstiečiams“ pasirašius memorandumą dėl koalicijos plėtimo, Seimo pirmininko postas jame buvo numatytas Lietuvos socialdemokratų darbo partijai.
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis penktadienį Eltai teigė, kad Seimo pirmininkas turi atsistatydinti jau kitame Seimo posėdyje. Jeigu ne, R. Karbauskis teigia, kad neišvengiamai V. Pranckiečiui bus paskelbtas nepasitikėjimas.
 
Savo ruožtu, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis teigia neketinantis paklusti LVŽS pirmininko reikalavimui.
 
„Aš nežinau, ką jis kalba dabar, tegul jis kalba, ką nori. Yra atšaukimo procedūra, jie turi tą procedūrą įgyvendinti. (…) Aš neturiu noro atsistatydinti, o atšaukimo procedūra yra numatyta“, – penktadienį žurnalistams Seime sakė V. Pranckietis.
 
Reaguodamas į tokį pareiškimą, R. Karbauskis teigia, kad Seimo pirmininkas pagal koalicinę sutartį turi atsistatydinti jau kitame Seimo posėdyje. Jeigu ne, R. Karbauskis teigia, neišvengiamai V. Pranckiečiui bus paskelbtas nepasitikėjimas. LVŽS pirmininkas taip pat sakė, kad jį stebina Seimo vadovo noras nesitraukti. Pasak R. Karbauskio, V. Pranckietis kursto mažą politinę krizę, kuri jam gali kainuoti ir pašalinimą iš partijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.31; 13:40