Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.
Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…
Pirmojoje dalyje paskelbti rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Šioje, antrojoje dalyje, – poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimai (27 min.).
Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.
Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…
Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).
Slaptai.lt skelbia išskirtinį 80-ies metų jubiliejų švenčiančio rašytojo, akademiko, literatūrologo Vytauto MARTINKAUS pasakojimą apie literatūrą. Videointerviu pavadintas „Tanko paunksmėje”. Trukmė – 36 minutės.
Knygų lentyna. Slaptai.lt foto
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ vyks gegužės 4–8 dienomis. Renginio programa žada unikalių susitikimų su žymiais Lietuvos ir užsienio kūrėjais. Įžanga į festivalį – jau balandį.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pranešimo, iš toliausiai šį kartą atkeliauja indonezietis Eka Kurniawanas. Tai – pirmasis didžiulės Pietų Azijos šalies autorius, dalyvausiantis lietuviškame literatūros festivalyje. Vienas žinomiausių šiuolaikinės Indonezijos autorių pristatys į lietuvių kalbą išverstą romaną „Grožis kaip žaizda“, kurio magiškas realizmas lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu ir Haruki Murakamiu.
O kito svečio – serbų rašytojo Dragano Velikičiaus, besižavinčio Czeslawu Miloszu, tekstai liudija, kad Vidurio Europos idėja gali jungti geografiškai nutolusias kultūras.
„Praėjusiais metais, nepabūgę pandemijos, pristatėme pirmąjį festivalį „Kauno literatūros savaitė“, kurį kartu su partneriais organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas. Šiemet sulaukėme naujų iššūkių, tačiau stiprybės teikė tai, jog jutome, kaip buriasi festivalio bendruomenė, su kokiu nekantrumu kauniečiai literatūros mylėtojai laukia skaitymų ir diskusijų“, – teigė viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė.
Šįsyk festivalyje bus daugiau nei pernai ir bendruomeninių renginių. Literatūrinis judesys Kaune prasidės jau paskutinėmis balandžio dienomis – pirmą kartą Kaune vyks vaikų literatūros festivalis „Gyvos raidės“, organizuojamas Maironio lietuvių literatūros muziejaus. Kelias į biblioteką. Slaptai.lt foto
Paskutinįjį šio mėnesio šeštadienį miestiečių lauks ir literatūrinė ekskursija po Kauno senamiestį. Į „Knygų laisvę“ kvies antikvariniai knygynai, nepriklausomos leidyklos ir žurnalai, – šia akcija siekiama atgaivinti knygių susibūrimo ir knygų prekybos gatvėse tradiciją mieste. Tos pačios dienos vakarą atsivers menų sintezei skirta „Naktinė kavinė“, kurioje KNDT aktorius Motiejus Ivanauskas skaitys Kęstučio Navako kupletus, avangardinės poetų grupės „Orbita“ iš Latvijos lyderis Semionas Chaninas pažers muzikalių „garsių žodžių“, o DJs Smetonos rausis lietuviško roko fonduose.
Kauno centre, Vienybės aikštėje, veiks literatūrinių instaliacijų ir skaitymų erdvė. Viena iš instaliacijų, kurią Kaunui dovanoja Gėtės institutas Lietuvoje, – „Išnykstanti siena“. Joje – daugiau nei šimtas citatų lietuvių, vokiečių, ukrainiečių bei kitomis Europos kalbomis, išgraviruotų ant 6 000 medinių kaladėlių. Kitos dovanos apsilankiusiųjų lauks greta įsikūrusioje festivalio bičiulio, Kauno apskrities viešosios bibliotekos (iš)instaliacijoje „Aklas pasimatymas su knyga“.
Anot VDU Humanitarinio fakulteto dekanės R. Eidukevičienės, viena iš festivalio misijų – skatinti jaunuosius rašytojus. „Kasmet juos kviečiame į kūrybinio rašymo dirbtuves, rengiame konkursus. Pavyzdžiui, „Prix Laurence“ konkursą, kurio laureatai jau balandžio pabaigoje dalyvaus rezidencijoje Liuksemburge. Jaunuosius autorius išvysime ir šių metų „Kauno literatūros savaitės“ scenose. „Nauji vėjai“ šiais metais virs tarptautiniais. Kartu su kauniečiais juose dalyvaus autoriai iš esamų ir būsimų Europos kultūros sostinių – Ešo, Novi Sado ir Tartu, o po skaitymų visų norinčių lauks atviras mikrofonas“, – sakė ji.
Pasak jos, kadangi prie festivalio iniciatyvų įgyvendinimo prisijungė dar daugiau bičiulių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių institucijų, džiaugiamės galėdami pasiūlyti iš tiesų labai turtingą festivalio programą.
„Kauno literatūros savaitės“ meno vadovo Lauryno Katkaus teigimu, dramatišku Europai laiku kurta festivalio programa ne vienu požiūriu perteikia praeities ir dabarties dramatizmą. Viena iš temų, siejančių festivalio dalyvių kūrybą, – istorinės permainos ir jų poveikis dabarčiai, sudėtingi kūrėjų apsisprendimai ir visuomenės būsena politinių kataklizmų laikotarpiu.
Knygos. Knygos. Knygos. Slaptai.lt nuotr.
Festivalio rubrika „Atradimai“ – skirta žadinti skaitytojų smalsumui. Jau minėto Balkanų rašytojo Velikičiaus knygos išleistos aštuoniolika Europos kalbų, tačiau lietuviškai jis prabils pirmą kartą. Poetas, Jotvingių premijos laureatas Dainius Gintalas šioje rubrikoje pristatys savo šiuolaikinės prancūzų poezijos favoritus – Samanthą Barendson ir Gregoire‘ą Damoną.
Lietuvių rašytojų gerbėjams taip pat bus iš ko rinktis. Nacionalinės premijos laureatė, rašytoja ir dramaturgė Vaiva Grainytė grįžta į gimtąjį miestą pristatyti naująją knygą „Rožės ir bulvės“, kuri iš pačių netikėčiausių perspektyvų apmąsto daugiasluoksnę laimės sąvoką. Po ilgokos pertraukos Kaune lankysis ir kitas Nacionalinės premijos laureatas, visų žinomas ir mylimas rašytojas Saulius Šaltenis. Prozininkės Jurga Tumasonytė ir Sandra Bernotaitė skaitys iš savo Kauno romanų ir diskutuos apie miestą knygose, vaizduotėje bei tikrovėje.
„Kauno literatūros savaitę“ užbaigs solidarumo su Ukraina ir jos rašytojais vakaras, kuriame tikimasi išvysti keletą žinomų šios šalies autorių.
Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Paulius Širvys. Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotr.
Sekmadienio vakarą Kačerginės daugiafunkciame centre surengtas monospektaklis „Dialogas su Pauliumi”, skirtas poeto Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
„Poezija – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų”, – šiuos bei kitus poeto žodžius monospektaklyje „Dialogas su Pauliumi” vakaro dalyviams priminė jo autorius ir atlikėjas – aktorius Petras Venslovas.
Paulius Širvys gimė 1920 metų rugsėjo 6 dieną Padustėlyje (Dusetų valsčiuje), mirė 1979-ųjų kovą Vilniuje.
Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, bėgo iš belaisvių mirties stovyklos, buvo sugautas ir išvežtas į Vokietiją darbams. Iš ten bėgo net keletą kartų. Vėl kariavo, buvo sužeistas, iš kariuomenės paleistas 1945-ųjų rudenį. Dirbo laikraščių redakcijose, spaustuvėje. Maskvoje baigė Aukštuosius literatūros kursus, vėl dirbo žurnalistu.
Tačiau 1967-aisiais įsidarbino žvejybos laivyne jūreiviu, vėliau tapo tolimojo plaukiojimo vairininku.
Eiles P. Širvys kūrė nuo jaunumės, jo eilėraščiai pradėti spausdinti nuo 1947-ųjų. Šimtai jų sugulė į dvi dešimtis poezijos rinkinių, kurių nemaža dalis išleista jau po poeto mirties. Tėviškės gamta, vaikystės prisiminimai, rūsti karo kasdienybė, dažnai nelaiminga meilė – tokia pagrindinė P. Širvio poezijos tematika.
Daugybė jo eilėraščių tapo populiarių dainų tekstais, o tos dainos Lietuvoje plačiai dainuojamos ir keliasdešimčiai metų prabėgus nuo poeto mirties.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Kasmet gruodžio aštuntosios pavakarę grupelė anykštėnų ateiname į rašytojos Bronės Buivydaitės namelį – memorialinį muziejų paminėti jos gimtadienio. Prisimename, ką nors paskaitome iš rašytojos kūrybos, kartais atsiranda norinčių ir jos pjesę inscenizuoti. Sėdėdamas kambaryje, kur prabėgo daugybė Bronės Buivydaitės dienų, kur buvo rašomi eilėraščiai, prozos knygos, kur buvo skaitytojams atvertas vaikystės langas, negali nepajausti rašytojos dvasios, regis, sklendenančios pirmojo sniego baltume.
Tačiau jau nebėra tų, kurie bendravo su rašytoja ir galėtų daug ką papasakoti, mažai jau ir tų, kurie ją matėme, kalbėjomės. Bronės Buivydaitės biografės Lionės Lapinskienės prašomas parašyti atsiminimus, bandžiau atsikalbinėti – tiktai kartą su rašytoja esu kalbėjęs, matydavau ją iš tolo, pažinau tik skaitydamas knygas. Neverti publikacijos tie mano memuarai. Bet prašytojos būta atkaklios. Teko rašyti.
Bronė Buivydaitė… Ištarus šios rašytojos vardą ir pavardę man prieš akis iškyla mažo berniuko prie žibalinės lempos skaitančio knygą „Auksinis batelis“ paveikslas. Jis trumpam mane grąžina į toli pasilikusią vaikystę. Tasai mažasis skaitytojas – tai aš, pradėjęs lankyti mokyklą ir skaitantis Bronės Buivydaitės apysaką „Auksinis batelis“. Tai buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Ji tarsi įvedė mane į knygų pasaulį, pažadino skaitymo aistrą. Sudomino autorės pasakojimas apie knygos pagrindinio veikėjo Petriuko nutikimus, mokslo siekį, pasiryžimą eiti doros ir gerumo keliu. Aš net bandžiau tapatintis su tuo knygoje gyvenančiu berniuku. Bet, aišku, tuo geruoju Petriuku netapau.
Nuo tada prasidėjo mano, dar pradinuko, draugystė su knyga. Vargu ar įmanoma būtų suskaičiuoti, kiek knygų perskaityta. Iš pradžių rašiau į sąsiuvinį perskaitytų knygų pavadinimus, autorius. Kasmet sąrašas pasipildydavo keliomis dešimtimis. Vėliau tokios perskaitytų knygų registracijos atsisakiau, nežinia kur dingo ir tas sąrašas su pirmoje vietoje įrašytu „Auksiniu bateliu“, Petro Rimkūno „Našlaitėle“, Vytauto Tamulaičio „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiais“, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikais“, Voldemaro Bongels „Bitė Maja ir jos nuotykiai“… Šias bei kitas prieškario Lietuvoje vaikams išleistas knygas iš savo knygynėlio man parūpindavo gimnaziją bebaigianti mano sesuo Laimutė.
Bronė Buivydaitė
Mokykloje tarp bendraklasių buvo nemažai knygos mylėtojų, uolių skaitytojų. Mes vieni su kitais keisdavomės perskaitytomis knygomis. Džiaugiausi gavęs pasiskolinti ir perskaitęs dar vieną didaktinę Bronės Buivydaitės apysaką „Trys bičiuliai“, pjesę pasaką „Stebuklingoji radasta“, „Anykščių balades“. Negaliu paaiškinti, kodėl taip giliai įkrito į atmintį pirmoji perskaityta knyga ir autorės vardas, pavardė, kad jos neišdildė pažintys su kitų lietuvių ir užsienio šalių literatūros klasikų kūryba. Mano sesė duodama man skaityti „Auksinį batelį“ trumpai nusakė, ką buvo girdėjusi iš savo lietuvių kalbos mokytojos. Bronės Buivydaitės apysaka moko gerumo, jos autorė yra ir poetė, rašo eilėraščius, nemažai metų dirbusi mokytoja, dabar grįžusi gyventi į Anykščius… Gal tos minimalios žinios apie rašytoją ir lėmė tą sunkiai nusakomą autoriaus ryšį su skaitytoju. Skaitant „Auksinį batelį“ man dingojosi, kad šalia yra pasakotoja autorė, panaši į mano močiutę. Toks vaizdinys liko ir skaitant kitas jos knygas, eilėraščius. Manau, kad neretai būna atvejų, kai rašytojo kūrinyje palikta sielos šviesa lydi skaitytoją, suartina su autoriumi, net esančiu Anapus. Man regis, galiu sakyti, jog mano pažintis su Brone Buivydaite prasidėjo tais rūsčiais pokario metais.Tada net ir mes, vaikai, buvome persmelkti baimės. Tik knygose rasdavome kitą, šviesesnį pasaulį.
Nenutrūko mano neakivaizdinė pažintis su Brone Buivydaite, kai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Niekas man neliepė domėtis jos kūryba, bet kažkodėl parūpo perskaityti Bronės Buivydaitės, pirmos lietuvių poezijoje moters lyrikės eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“, prieškario Lietuvoje leistuose žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Naujoji vaidilutė“ pasirodydavusius, Tyrų dukters slapyvardžiu pasirašytus jos posmus. Nutariau savo diplominiame darbe aptarti Bronės Buivydaitės poeziją vaikams. Diplominio darbo vadovas neprieštaravo mano pasirinktai temai. Tačiau gal po savaitės, pasibaigus paskaitai, jis pasikvietė mane pokalbiui.
Žinai, yra nepritariančių tavo pasirinktai temai, – pareiškė mano diplominio darbo vadovas. – Buivydaitė buržuazinė rašytoja… Siūlom tau rašyti apie Kosto Kubilinsko poeziją vaikams.
Supratau, ginčytis neverta. Teks turėti reikalų su Kubilinsku. Gerai, kad tada nežinojome, kas per paukštis šitas pasakėles vaikams eiliuojantis poetas. Būtų kilę dvejonių, neišvengta slapto priešiškumo.
Apsidžiaugėme kartu su žmona Milda radę darbą, apsigyvenę Anykščiuose, garsėjančiuose lietuvių literatūros klasikų gimtinėmis ir muziejais. Džiugino ir tai, kad kone miesto centre, tamsžaliai nudažytame name prie Šaltupio upokšnio gyvena Bronė Buivydaitė, mano pirmos perskaitytos knygos autorė. Rūpėjo nors iš tolo pamatyti ją. Bet rašytoja jokiuose renginiuose nedalyvauja, niekas jos ir nekviečia, jau ir į bažnyčią rečiau nueina, nes ėmė silpnėti jos regėjimas. Per keletą metų tik porą kartų teko matyti Bronę Buivydaitę einant prošal jos namų, – tąkart ji stovėjo prie žydinčių baltų bijūnų, kitąsyk sėdėjo trobos prieangyje, lyg kažko laukė. Teko vieną kartą sutikti ją gatvėje, turbūt grįžtančią iš bažnyčios, vedamą už parankės nepažįstamos moteriškės. Vienišą, pasitraukusią iš viešo gyvenimo rašytoją retkarčiais aplankydavo kas nors iš buvusių mokinių, valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorė Aldona Liobytė, kurios pastangų dėka 1957 metais buvo pakartotinai išleistos net trys nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusios Bronės Buivydaitės knygos – „Auksinis batelis“, „Trys bičiuliai“, „Stebuklingoji radasta“. Rašytoja vengė pašalinių lankytojų ir kokių nors susitikimų. Atrodė, kad ji jau padėjo plunksną… Ne daug kas žinojo, kad Bronė Buivydaitė rašo autobiografinę savo vaikystės atsiminimų knygą. Tačiau vis blogėjo regėjimas, tirštėjo šešėliai, kilo grėsmė supančiam pasauliui nusėsti į tamsą. Vargu, ar būtų galėjusi užbaigti pradėtą knygą, jeigu ne Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos pagalba – rašytojos sekretorės etatas. Į talką Bronei Buivydaitei atėjo bibliotekininkė Rožė Klimašauskaitė. Ji stropiai užrašydavo, ką sakydavo rašytoja jau ne akimis, o širdimi pažvelgusi pro toli pasilikusios savo vaikystės langą, paskui abi aptardavo užrašytą tekstą, redaguodavo, galop imdavo tarškėti senovinė rašomoji mašinėlė. Taip puslapis po puslapio gimė Bronės Buivydaitės autobiografinė apysaka „Pro vaikystės langą“. Ji knygynuose pasirodė 1969 metais. Tai buvo maloni staigmena visiems skaitytojams, ypač tiems, kurie galvojo, kad rašytoją visam laikui nutildė karo ir pokario sunkumai, dvejonės dėl ateities, senatvės negalios. Knyga „Pro vaikystės langą“ susilaukė teigiamų recenzijų, skaitytojų dėmesio. Mažos mergaitės akims atsiveriantis aplinkinis pasaulis, šventės, papročiai, tradicijos, įvykiai, vienos šeimos gyvenimas, Anykščiai ir anykštėnai dvidešimtojo amžiaus pradžioje… Gyvai ir vaizdžiai visa tai perteikiama autorės prisiminimuose.
Bronė Buivydaitė apie 1930 metus
Vis dėlto teko man ne tik iš tolo matyti rašytoją. Baigiantis 1975 metams įsakmus skambutis iš Vilniaus įpareigojo Anykščių valdžią paminėti Bronės Buivydaitės 80 –metį. Kažkas iš anykštėnų turėtų padaryti pranešimą apie rašytojos nueitą gyvenimo kelią, aptarti jos kūrybą. Nežinau, kodėl iš vilniečių rašytojų, literatūros istorikų niekas nesiteikė paskaityti tokio pranešimo. Paruošti 10 -15 minučių trukmės pranešimą buvo pavesta man. Sukau galvą, ką turėčiau pasakyti ir kai ko visai neminėti. Supratau, kodėl neatsirado norinčių žvelgti į ne rožėmis klotą vienos seniausių Lietuvos rašytojos gyvenimo kelią.
Tą gruodžio sekmadienį, Bronės Buivydaitės 80 – tojo gimtadienio išvakarėse kone visą dieną snigo. Į tylesnį už tylą sniegkritį grimzdo bažnyčios bokštai. Krito snaigės, po niūrių ir tamsių rudens darganų stebinančios savo šviežumu ir baltumu, regis, galinčios baltai perbraukti viską, kas tamsu ir juoda. Į kultūros namus, buvusią parapijos salę, gausiai rinkosi žmonės. Anykštėnai, svečiai iš Vilniaus, Panevėžio. Jubiliatė, apsirengusi tautiniais rūbais atrodė šventiškai, nepanaši į aštuoniasdešimtmetę senolę. Prisiminiau prieškario Lietuvoje leisto moterims „Naujoji vaidilutė“ žurnale išspausdintą Bronės Buivydaitės straipsnį, kur ji žavisi lietuvių tautiniais drabužiais, ragina moteris juos nešioti, puoštis įvairių švenčių progomis, šie rūbai tiktų ir pobūviams, iškilmėms. Tačiau kažin ar buvo išgirstas šis raginimas, tautiniai drabužiai praverčia tik pasirodantiems scenoje šokėjams ir dainininkams. Mintyse pasidžiaugiau, kad rašytoja laikosi savo nuostatų, rodo pavyzdį. Iš tiesų, tautiniai drabužiai puošia, nuteikia šventiškai.
Daug buvo kalbančių tą vakarą. Nepagailėjo šiltų žodžių jubiliatei Lietuvos rašytojų sąjungos pasiuntiniai: ašytoja, aktorė Aldona Liobytė, prozininkas Algirdas Pocius, sveikinimo žodžius tarė ir Vilniaus centrinės bibliotekos direktorius Antanas Stasiulis, aklųjų žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius Jonas Šukys, rašytojai skirtas eiles skaitė panevėžietė mokytoja Aleksandra Šilgalytė. Sveikino Bronę Buivydaitę ir rajono bibliotekų, kultūros įstaigų atstovai, už vaikams skirtas knygas rašytojai dėkojo Anykščių Jono Biliūno, II vidurinės ir kitų rajono mokyklų moksleiviai, Vaikų bibliotekos skaitytojai. Anykščių kultūros namų liaudies teatro skaitovai skaitė ištraukas iš knygos „Pro vaikystės langą“. Skambėjo ir dainos, jas dainavo Svėdasų etnografinis ansamblis, „Sidabrinių balsų“ konkurso laureačių anykštėnių trio: Emilija Petrokienė, Jonė Marciukienė ir Sofija Pakalnienė.
Daug sveikintojų, daug gėlių – įvairiaspalvių gvazdikų, baltesnių už sniegą kalijų. Tada Anykščiuose dar nebuvo nė vienos gėlių parduotuvės. Gyvų gėlių puokštė žiemą gyvenantiems ne didmiestyje tuomet tikra staigmena. Vakaras užsitęsė. Matėsi, kad jubiliatė pavargo. Metų našta, akių tamsa, neįprastas, nelauktas dėmesys džiugino ir vargino. Sukaupusi visas aštuoniasdešimtmetės jėgas ji dėkojo visiems sveikinusiems, atėjusiems į vakarą. Padėkojo ir man už pranešimą. Pasidžiaugė, kad nėra užmiršta,kad tiek daug žmonių atėjo į vakarą.
Tik atmintyje lieka šventės, sukaktys. Laiko upė visus grąžina į kasdienybę. Po to jubiliejinio vakaro Bronės Buivydaitės dienos vėl bėga nuo žiemos lig žiemos tarp keturių kambario sienų niekur neišeinant iš namų. Rašytojai net ir saulėtos dienos aptemusios, lydimos senatvės negalių. Tačiau Rožė Klimašauskaitė vis dar vaikšto pas rašytoją. Vadinas, dirba prie knygos. Gal jau artėja prie pabaigos? Susitikęs Rožę pasiteiravau, kaip sekasi dirbti kartu su rašytoja.
Galima sakyt, kad baigėme, – paaiškino rašytojos sekretorė Rožė. – Bet vis dar taisome, redaguojame. Kai kur išbraukiame, kai kur pridedame… Pakalbinkit pačią rašytoją.
Mielai pakalbinčiau, bet nedrąsu, – prisipažinau aš. – Kiek žinau, žurnalistai jai nepageidautini.
Aš priminsiu, kad užpernai jubiliejiniame vakare jūs skaitėte pranešimą apie Bronę Buivydaitę, jos kūrybą. Tik reikia susitarti, kada apsilankysite, – pasakė pasisiūliusi tarpininkauti dėl vizito Rožė.
Rašytoja kovoja su tamsa, – liūdnai šyptelėjusi pridūrė ji.
Ilgai nelaukęs puoliau skambinti rašytojai. Ji leido man apsilankyti, matyt, sekretorė Rožė jau buvo prikalbinusi. Tą popietę sutartu laiku pravėriau žalio namelio kiemo vartelius. Skaisti kovo saulė tirpdė prailgusios žiemos paskutinį sniegą, kažkurioje sodo obely guviai skardeno sugrįžęs kikilis, tarsi akompanavo spėriai garmančiam Šaltupiui į ledus išnešusią Šventąją. Įėjus į kambarį pirmiausia krito į akis kaštoninės spalvos rašomasis stalas ir dar prieškario laikų rašytojai daug tarnavusi, jau galinti tapti muziejine rašomoji mašinėlė „Olympia“. Pora lentynų su knygomis, ant sienų sesers Steputės tapyti paveikslai ir pačios rašytojos portretinė nuotrauka. Iš ovalo žvelgia jauna, švelnių, taurių lietuviškų bruožų moteris, turbūt jau pradėjusi mokytojauti Bronė Buivydaitė. Dabar ji jau senolė. Tačiau tų kilnių, orių bruožų, labai tinkančių ir močiutės veidui, neišdildė laiko įrėžtos raukšlelės. Vis dėlto prigesusios akys, nematantiems būdinga išraiška liudijo rašytojos senatvę lydinčią negalią. Pradėjus kalbą ji pasiguodė, kad žmones pažįstanti tik iš balso. Nusilpusios, skaudamos akys viską rodo kaip juodus šešėlius kaskart vis labiau tankėjančiose miglose. Paklausta, kada skaitytojai sulauks antros atsiminimų knygos „Vargai vartus kiloja“, rašytoja skėstelėjusi rankomis atsakė:
Mudvi su Rožyte kaip ir baigiame rašyti. Dar pagulės leidykloje. Nežinia ką pasakys Glavlitas. Turbūt pareikalaus kai ką išbraukti, kai ką prirašyti.
Dar norėtume eilėraščių vaikams rinkinėlį sudaryti, – prasitarė pokalbyje dalyvaujanti Rožė Klimašauskaitė.
Aš,Rožyt, be jūsų kaip be rankų. Jūs man lyg sesuo, – atsiliepė rašytoja. Kiek patylėjusi pridūrė:
Man jau nieko negalima planuoti, reikia tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną dar duotą dieną. Beje, sako, kad aš, sulaukusi 85 metų, esu seniausia Lietuvos rašytoja.
Ji skundėsi bloga savijauta. Sukasi galva, silpna, skauda sąnarius. Supratau, kad šnekos rašytoją vargina, mano vizitas tik trikdo.
Tai buvo pirmas ir paskutinis mano apsilankymas pas rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji dar spėjo pasidžiaugti 1982 metais išėjusia biografine knyga „Vargai vartus kilnoja“. Bet jau nematė viršelio, neįžiūrėjo raidžių. Galėjo šią paskutinę savo knygą tik paglostyti.
Bronės Buivydaitės muziejus
Nelinksmai nuteikė tasai mano vizitas pas Bronę Buivydaitę. Sunkiai mezgėsi pokalbis. Rašytoja su kartėliu išsitarė, kad ji sovietinei visuomenei nereikalinga, užmiršta. Iš tiesų, išskyrus tą Bronės Buivydaitės jubiliejinį vakarą, ji niekur nebuvo kviečiama, retai kieno lankoma ir minima kaip rašytoja. Jau neprisimenu, į kokius klausimus išgirdau lakoniškus rašytojos atsakymus, šito interviu nebandžiau rašyti. Atmintyje ryškus tik pačios Bronės Buivydaitės paveikslas. Ir dabar matau ją pravėsusiame kambaryje stovinčią prie krosnies, vilkinčią berankoviais kailinukais, panašią į gerąją, bet jau pavargusią močiutę…
Jau ilgėja žiemos dienos, po pusiaužiemio vis dažniau pasirodo grįžtanti saulė. Virš šerkšnotų medžių pasilypėjusi ji siunčia žemėn įžambiai srūvančius savo spindulius, kurie susilieja su kibirkščiuojančio sniego blizgesiu. Grįžta šviesa! Jos pasigedome, ėmėm ilgėtis, kai tokios ilgos buvo naktys ir vis daugėjo tamsos. Vieną tokią saulėtą 1984 metų sausio dieną, eidama devyniasdešimtuosius metus, rašytoja Bronė Buivydaitė baigė savo žemišką kelionę. Buvo pašarvota savo namuose, aprengta, kaip prašė, tautiniais drabužiais. Buvo įvykdytas ir kitas velionės prašymas, antkapyje įrašyti žodžiai: „IŠĖJAU Į ŠVIESĄ, KAD PAREGĖČIAU TIESĄ“.
Išėjo į Šviesą… O savo asmenybės šviesą rašytoja Bronė paliko knygose, eilėraščių posmuose, dienoraščio puslapiuose.
Nuotraukose: rašytoja Bronė Buivydaitė, 1930 m.; Bronės Buivydaitės namas, dabar rašytojos memorialinis muziejus,: savo 80 –metį pasitinkanti rašytoja Bronė Buivydaitė
Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos rašytojų sąjungos ketina parengti ir ateinančiais metais išleisti Baltijos šalių literatūros žurnalą anglų kalba „The Baltic Review”.
Žurnale numatoma publikuoti įvairių autorių ir įvairių žanrų kūrybą. Tokiu būdu norima pristatyti Baltijos šalių literatūrą užsienio leidėjams, literatūros renginių organizatoriams bei skaitytojams. Idėja parengti leidinį kilo Lietuvos, Latvijos ir Estijos rašytojų sąjungoms bendradarbiaujant projekte „Baltijos šalių literatūros organizacijų tinklas”, iš dalies finansuojamame „Nordic Culture Point” ir Lietuvos kultūros tarybos.
Pasak projekto „The Baltic Review” vadovės Marijos Mažulės, Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbančios tarptautinių programų koordinatore, nuo 2018 m. drauge vykdant įvairius projektus, literatūros organizacijoms kilo idėja parengti ir pradėti leisti literatūros žurnalą anglų kalba, kuriame trys Baltijos šalys pristatytų savo literatūrą pasauliui. Galvota ne tik apie skaitytojus, bet ir apie literatūros profesionalus – leidėjus, įvairių festivalių organizatorius, kuriems galėtų būti patrauklus toks leidinys. Lietuvos rašytojų sąjunga kreipėsi į naujai įkurtą Baltijos kultūros fondą, kurio pagrindinis prioritetas – bendras Baltijos šalių kultūros pristatymas užsienyje ir gavo finansavimą žurnalui, kuris skaitytojus turėtų pasiekti 2021 m. gegužę. Knygos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mūsų partneriai – „Vilnius Review” ir „Estonian Literary Magazine” turi ilgametę patirtį pristatant Baltijos šalių literatūrą užsienio auditorijoms. Latviai, deja, neturi tokio leidinio anglų kalba, bet su mumis mielai sutiko bendradarbiauti „Latvian Literature” – organizacija užsiimanti latvių literatūros sklaida pasaulyje”, – sako M. Mažulė.
Žurnalo „Vilnius Review” redaktorius, poetas Marius Burokas bus vienas iš „The Baltic Review” redaktorių ir sudarytojų.
„Žurnalą anglų kalba planuojama ruošti spaudai daugiausiai bendraujant internetu. Vakar turėjome pirmąjį „online” susitikimą ir buvo gera pamatyti kolegų iš Estijos ir Latvijos veidus. Mes vieni kitiems suteikiame vilties, kad gyvenimas eina toliau ir viskas bus gerai, ypač, jei būsime vieningi. Ne veltui šiemet švenčiame 30-ties metų Nepriklausomybės sukaktį” – sakė projekto „The Baltic Review” vadovė M. Mažulė.
Tarp tų, kas „parašyta moterų“ Lietuvoje, yra parašyta ir Emilijos Liegutės/anksčiau Balionienės. Ir parašyta visai neblogai. Kur galima pastatyti Emilijos kūrybą? Tikriausiai ne „moteriškosios literatūros epistemos“ viršūnėje, o gal arčiau pamatų, laikančių visą literatūrinį panteoną su jo viršūne?…
Čia pasiremsiu literatūros žiniuone Viktorija Daujotyte: „Ar būtinai reikia orientuotis tik į aukštumas? Juk visa, kas kuriuo nors būdu veikia visuomenės ar jos dalies mintis, jausmus, turi būti analizuojama, vertinama… Kur tik kuriuo nors būdu yra reiškęsis moters savitumas, kūrybingumas, ten tekėjo ir požeminės, paviršiuje nepasirodžiusios upės. “Emilijos Liegutės kūrybiška, nerimastinga asmenybė reiškėsi abiem būdais. Per Atgimimo, per Sąjūdžio laikotarpį su Emilija nebendravau, bet buvome artimi dvasiškai, nes stovėjome toje pačioje barikadų pusėje. Per radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją…
Šitaip samprotaudamas, pakeliui prisiminiau savo bendrakursio, garsaus poeto Sigito Gedos mintį, – „gyvenimas yra aukščiau už meną“… Taip Sigitas manė jau pasiekęs savo kūryboje daug ko, mokėdamas, kaip tinkamas, valdyti meną savyje. Deja, gyvenimo savyje nesugebėjo suvaldyti, nes jis yra aukščiau…
Grįžtant prie Emilijos, prisipažinsiu – ilgai nesisekė sutapatinti Jos nueito gyvenimo kelio „kilometražo“ su Jos fizine išvaizda, veido apnašu /pavartojau žemaitizmą/, su Jos dvasine jaunyste.
Ir internetine statistika negalima pasikliauti: viename portale radau parašyta, kad Emilija išleidusi 26 knygas. Bet kai pati autorė kruopščiai pasižiūrėjo į savo kūrybinį kraitį, rado 44-ias. Tame skaičiuje – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro! Paprašyta pamotyvuoti savo kūrybinio kelio pradžią, Emilija jaunatviškai atsako: „Labai džiaugiuosi, kad ir tarybiniais metais nesėdėjau sudėjusi rankų, o rašiau vaikams, nes apie „tėvelį“ Staliną ar šviesų tarybinį rytojų bei apie kolchozus rašyt nenorėjau. O vaikiškas, pavyzdžiui, pasakas ar ką nors apie gyvūnėlius, prašom, – rašyk!“
Knygos viršelis „Emilija Pliaterytė”
Emilijos pirmoji knyga (apsakymai suaugusiems) „Palaukių vasara“, sudėta, kaip tada buvo juokaujama, į bendrą „grabą“, pasirodė 1967 metais. Neprisimenu jos turinio, tad negaliu pasakyti, ar ten buvo koks apsakymas apie kolchozus. O jeigu ir buvo, tai tematika niekuo dėta, jeigu ji neužgožė gyvų žmonių, neiškraipė jų charakterių, leido skverbtis į gyvenimo gelmę. O jeigu jis buvo toks, kaip Emilijos daug vėliau parašytas apsakymas „Apžavėtoji“, galintis būti užskaitytas už apysaką, tai kalbant ir rašant apie Emiliją Liegutę, reiktų meninės kokybės kartelę pakelti aukštokai. Apsakymas visai ne idiliškas, kaip galėtų pagalvoti jo neskaitę, o priešingai, – rūstokas, dramatiškas. Jo meniškumo kartelę aukštyn kelia realistinio ir sąlyginio laikų pavykęs supynimas, – apie savo fatališką meilę nestandartiniam kolūkio pirmininkui Adomėliui pasakoja pati melžėja Klemetina, ir ji pasakoja jau… mirusi. Taigi, balsas iš Anapus. Sąlyginė forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš kolchozinės tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir naujai nušviesti juos bei interpretuoti…
Tokios projekcijos trūko pokario prozoje, štai kodėl nei Liegutės, nei kitų rašytojų kūryboje negalėjo anksčiau atsirasti tokių rezistentiškai nusiteikusių kolūkio pirmininkų kaip Adomėlis, nei tokių fatališkai juos įsimylėjusių moterų… O gyvenime tokių pasitaikydavo, manau, kad ir Emilija rėmėsi žinomais prototipais… Antroji apsakymo dalis meniškai silpnesnė, – kontrastą nulėmė kitoniško pobūdžio siužetas, dokumentiniai faktai apie Adomėlio rezistencinę veiklą; autorė padarė per staigų siužetinį posūkį, kuris reikalavo kitokios stilistikos. Ankstesnioji nebetiko, nes buvo pritaikyta tiktai prie Klementinos pasaulėjautos, jos dorovinių principų, pagrįstų Gerumu, Žmoniškumu.
Kiti knygos „Apžavėtoji“ apsakymai apie moteris„Ledonešis“, „Mataušų Damukos istorija“, „Stiprybės žemė“, „Besiilginti moteris“, trumpesni, juose nebėra apysakinio užmojo. Žanras verčia autorę pasakoti apibendrintai, remtis sąlygiškesniu stiliumi, kurį galima susieti su padavimų, sakmių tradicija. O, kaip žinoma, ši tradicija turi gerą istorinę atmintį. Liegutė apsčiai naudojasi ja, todėl geba akumuliuoti vaizduojamų moterų paveiksluose agrarinės atminties archetipus, bylojančius apie sunkią moterų dalią, vyrų viršenybę bei neteisybę, gautą turtinės padėties, patriarchinės/diktatorinės laikysenos sąskaita.
Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai derina pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakterio dominantę – meilę, ir suranda naujų Damukos asmenybės bruožų. Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina. Paskui ji niūniuoja giesmes apie siratėlę savo vyrui Vaciukui, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį… Šios moters paveikslas įtaigus ir apibendrintas. Meniškai tikslinga ir apsakymo antroji dalis, įvedanti naują personažą, – Damukos anūką Gedą. Jo paveikslas taip pat lakoniškai nutapytas, keliuose epizoduose girdime tokią pačią liūdną, nostaligišką gaidą. Apsakymas byloja apie laikų kaitą, apie archainės sanklodos irimą, negalinčią nepalikti pėdsakų žmonių sielose, likimuose…
„Stiprybės žemė“ dedikuotas tetos Gabrielės atminimui, vadinasi, pasitvirtina faktas, kad Emilija prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi autentiška savo ir gentainių patirtimi. Sakmiško pobūdžio kūrinius kurdama, Emilija Liegutė identifikuojasi su agrariškąja tautos pasaulėjauta, o leksikoje, kalbos stilistinėje architektonikoje suranda nemaža susilietimo taškų. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė rašė: „E. Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą/…/ Ji daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai „slepia“ emocijas“* (E. Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. LRS l-kla, 2006, p. 166, 167)…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ir dar profesorė Elena Bukelienė labai vertina Emilijos Liegutės istorinę prozą (apysakas „Pranciškus Skorina“ (2001), „Emilija Pliaterytė“ (2004). „Tokios knygos šiandien labai aktualios. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsiprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai“. (Ten pat, p. 163).
Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, – kaip Humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos. Neatsitiktinai jinai daugiau kūrinių parašo vaikams, paaugliams, ir, sakyčiau, jos pasaulėjautos romantiškumo, lyriškumo pertekliumi galima aiškinti Emilijos pasukimą į poezijos žanrą, kurių ji parašė dvi knygas. ..
Žengdama dar per vieno savo gyvenimo devintojo dešimtmečio slenkstį, Emilija, manau, yra suradusi tapatybę su savo likimu, nuskaidrinusi sielą bei protą savo paskirties bei misijos žemėje žinojimu.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.
N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius doc. Juozapas Blažiūnas ir specialistė Vaida Jonušytė, bendradarbiaudami su Vasario 16-osios fondu, antradienį išvyksta į ekspediciją po lietuvių bendruomenes Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Ekspedicijos metu bus lankomi lietuviai Melburne, Geelonge, Brisbane ir Oklande, renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami prisiminimai ir fiksuojami lietuvių bendruomenėms svarbūs kultūros objektai. Per mėnesį planuojami 28 susitikimai.
Tai jau trečioji Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspedicija į Australiją. Ankstesnių kelionių metu pargabenta daug Lietuvai svarbaus dokumentinio kultūros paveldo – prisiminimai, rankraščiai, fotografijos, periodinė spauda, susirašinėjimai bei bendruomenių veiklos dokumentai.
Ekspedicijų metu surinkti dokumentai bus saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, o susipažinti su jais galės kiekvienas norintis.
O mes? Ar bent nuoširdžiai nulenkėm galvas, patys melavę ir klydę? Todėl nesistebėkim, jei smuktume… Ir nuo grandioziškiausios nelogikos. Didžiausia apgaulė iš visų apgaulių – apgaudinėti save. Kaip apsukriai persitvarko tie, kurie… nepersitvarkys niekada. Jie balsiausiai gieda, savo nemato nė dėmelės, o griebia už gerklės kitus, kad apie jų dėmes neprasižiotų. Bakterijos prisitaiko prie naujų antibiotikų!
Subrendimas – įžiūrėti klaidas bet kur pasaulyje ir jų nuostolingai nebrukti į savo mažos tautos kultūrą, o imti akstinams tai, kas geriausia. Maža tauta, kiekvienas žmogus turi tuos pačius didelius klausimus kaip visas pasaulis. Menas – ne kas pasensta ar praeina, o kas jaudina visada. Literatūra gali viskuo naudotis ir viskam teikti naudos, bet ji – tik menas. Žodžio menas ir menas užburti prasmingu žodžiu. Ne per smerkiančią, o per sukrėstą sielą.
