Didžiojo septyneto (G7) lyderiai, susitinkantys Prancūzijos mieste Bjarice, apsvarstė grįžimo prie Didžiojo aštuoneto (G8) formato dalyvaujant Rusijai klausimą. Tai sekmadienį pranešė Japonijos naujienų agentūra „Kyodo“.
Japonijos vyriausybės atstovas agentūrai sakė, kad G7 lyderiai aptarė šį klausimą, bet diskusijos turinys „jokiu būdu nebus atskleistas“.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir dabar Didžiajam septynetui pirmininkaujantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antradienio vakarą kalbėjosi telefonu. Jie sutiko su tuo, jog būtų tikslinga, kad Rusija dalyvautų Didžiojo septyneto viršūnių susitikime 2020 metais.
Pasak CNN šaltinio, idėją pakviesti Rusiją 2020 metais iškėlė pats E. Macronas.
Didysis septynetas – įtakingiausių išvystytos ekonomikos šalių susivienijimas, kuriam priklauso JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, Kanada ir Italija. Septyneto formato klubas egzistavo nuo 1976 iki 1997 metų. Prisijungus Rusijai, jis pradėtas vadinti Didžiuoju aštuonetu. 2014 metais dėl įvykių Ukrainoje Vakarų šalys nusprendė grįžti prie septyneto formato.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šeštadienį priėmė JAV prezidentą Donaldą Trumpą iš anksto nesuplanuotiems ir dienotvarkėje neįrašytiems pietums prieš oficialų didžiojo septyneto (G7) susitikimo atidarymą Pietvakarių Prancūzijoje, pranešė Prancūzijos prezidento atstovai. Apie tai rašė AFP naujienų agentūra.
Netikėti pietūs, regis, buvo E. Macrono bandymas sėkmingai pradėti viršūnių susitikimą ir sušvelninti įtampą, įsivyravusią po D. Trumpo ir ES vadovų apsikeitimo grasinimais dėl prekybos muitų.
Abu vadovai susitiko Bjarico kurorto „Hotel du Palais“ viešbutyje. Privatūs pietūs surengti praėjus vos dienai po to, kai D. Trumpas pagrasino prancūziškam vynui pritaikyti muitų tarifus, esą atsakydamas į Prancūzijos sprendimą apmokestinti didžiausias JAV technologijų įmones.
E. Macronas teigė, kad vadovai aptarė „daug krizių“, vykstančių įvairiose pasaulio vietose, – diskutavo dėl Libijos, Irano, Rusijos, taip pat prekybos politikos ir klimato kaitos.
D. Trumpas sakė, kad abu vadovai „iš tiesų turi daug bendro“ ir juos sieja „ypatinga bendrystė“. Jis taip pat teigė manantis, kad „šį savaitgalį jie pasieks daug“, ir D. Trumpas to esą jau labai laukia.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas palaiko Baltųjų rūmų šeimininką Donaldą Trumpą, norintį grįžti prie Didžiojo aštuoneto (G8) formato dalyvaujant Rusijai. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas CNN, remdamasis šaltiniu JAV prezidento administracijoje.
Kanalo duomenimis, JAV ir Prancūzijos lyderiai antradienio vakarą kalbėjosi telefonu. Jie sutiko su tuo, jog būtų tikslinga, kad Rusija dalyvautų Didžiojo septyneto (G7) viršūnių susitikime 2020 metais. Pasak CNN šaltinio, idėją pakviesti Rusiją 2020 metais iškėlė pats E. Macronas. Kanalas pažymi, kad D. Trumpas ketina apsvarstyti grįžimo prie G8 formato idėją Didžiojo septyneto viršūnių susitikime, kuris vyks Bjarico mieste Prancūzijos pietvakariuose rugpjūčio 24-26 dienomis.
Anksčiau antradienį D. Trumpas žurnalistams pareiškė, jog būtų tikslinga grįžti prie G8 formato dalyvaujant Rusijai.
Didysis septynetas (G7) – įtakingiausių išvystytos ekonomikos šalių susivienijimas, kuriam priklauso JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Japonija, Kanada ir Italija. Septyneto formato klubas egzistavo nuo 1976 iki 1997 metų. Prisijungus Rusijai, jis pradėtas vadinti Didžiuoju aštuonetu (G8). 2014 metų kovą dėl įvykių Ukrainoje Vakarų šalys nusprendė grįžti prie septyneto formato.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos institucijų vadovų postų dalybos atspindi bendrą šios organizacijos negalią. Didžiulis ažiotažas, kas gi užims vieną ar kitą vadovaujantį postą, kelia ir šypseną, ir pasigailėjimą. Solidūs didžiųjų ir mažesnių ES valstybių lyderiai tarsi vaikai smėlio dėžėje žaidžia, stumdydami postų kaladėles ir rimtais bei susijaudinusiais veidais svarstydami vieną ar kitą kandidatūrą.
Juokingiausia, kad tam prireikia net bemiegės nakties, kai pervargę ir pokalbių nualinti derybininkai, tarsi pernelyg padauginę velnio lašų, deda galvas ant derybų stalo ir užknarkia…
Mes prisimename, ko verti naktiniai svarstymai ir sprendimai. Net Lietuvos istorijoje jie niekada nereiškė, kad bus palankūs žmonėms: nei tragiškais 1940 – aisiais, kai Smetonai ir vyriausybei reikėjo rinktis dėl SSRS ultimatumo, nei Burokevičiaus nacionalinio gelbėjimo komiteto tragikomiškame posėdyje, nei Kubiliaus kabineto pasisėdėjimuose…
Šypseną kėlė ir sujudimas Briuselyje, kai kilo erzelynė dėl EK pirmininko kėdės. Merkel ir Macronas, Tuskas ir Orbanas, Timmermansas ir Weberis, Vidurio ir Rytų Europos flango lyderiai – visi buvo taip susirūpinę postų dalybomis, kad tam prireikė net bemiegės nakties, gausybės valgių ir gėrimų, atskirų kabinetų, šimtų patarnautojų ir, žinoma, milijonų eurų. Tame verpete sukinėjosi ir Grybauskaitė, tikėdamasi, kad jos maloni šypsena ir patyrimas papirks didžiųjų šalių lyderių palankumą. Veltui. Dar keletą dienų būsiančiai Lietuvos prezidentei neliko vietos ES liūtų puotoje…
Žinoma, šie dabar jau paskirstyti postai turės nemažos įtakos ES sprendimams. Ypač reikšmingas Europos Komisijos vadovės paskyrimas. Nors į šį postą tikėjosi pakliūti Grybauskaitė, bet Vilnius taip pat nudžiugo, kai jį užėmė Vokietijos gynybos ministrė, kuri Lietuvoje viešėjo prieš dvejus metus ir „atvežė“ 110 mln. eurų investicijų į mūsų karinę struktūrą.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau buvo gailu stebėti mūsų vadovės ir europinių klerkų džiūgavimą dėl Ursulos von der Leyen išrinkimo. Jame jautėsi ir pasitenkinimas, ir apgailestavimas, kad postą vokietė paveržė iš lietuvės (Vokietija už ją nebalsavo). Na, tiesiog vaikų darželis…
Šiame komiškame spektaklyje savo tradicinę vietą užėmė žiniasklaida. Daugiausiai jos dėka mes, viena vertus, kai ką vis tik sužinodavome iš Briuselio, kita vertus, įsijungdavome į tą pigią euforiją dėl postų dalybų. Televizija nesugebėjo pateikti išsamesnių komentarų apie vieną ar kitą pretendentą, apie šalių ir jų grupuočių pozicijas, net apie britų parlamentarų elgesio motyvus, o mus maitino informacija, kas ką valgė vakarienei, kokie buvo pusryčiai, ir kaip – dievuli dievuli! – vargsta savo šalis palikę kelios dešimtys politikų karščio ir įtampos pritvinkusiuose Briuselio rūmuose…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Vargo vakarienė, pasakytų mano bičiulis ir pasuktų į artimiausią vėsią alinę.
Bet geriau solidžiai pasvarstyti apie ES ateitį, kaip tai daro prancūzų „Le Figaro“. Jis kelia klausimą apie Europos susisvienijimo galimybes ir rašo: „Visi bandymai jėga suvienyti Europą – Karolio Didžiojo, Napoleono, Hitlerio, Stalino – nuėjo perniek“. Šiandien, jeigu Europa neras tinkamo lyderio ir bendros kalbos, jos likimas bus kaip Senovės Graikijos…
Ar galima ES krizės sprendimą rasti vaikų smėlio dėžėje?
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Likus daugiau kaip trims savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje pirmą kartą dviejose apklausose į priekį išsiveržė Marine Le Pen dešinioji populistinė partija „Nacionalinis sambūris“.
Institutų „Ifop“ ir „OpinionWay“ apklausose partija, kuri anksčiau vadinosi „Nacionalinis frontas“, su 22,5 ir 24 proc. balsų lenkia prezidento Emmanuelio Macrono partiją „Respublika, pirmyn“, kuriai simpatijas pareiškė 21,5 ir 21 proc. apklaustųjų. Kitų nuomonės tyrimų institutų – BVA ir „Harris interactive“ – duomenimis, prezidento partija pirmauja arba yra vienodose pozicijose su dešiniaisiais populistais („Elabe“).
Prancūzijos dešinieji populistai per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus 2014-aisiais tapo stipriausia jėga. E. Macronui, kuris 2017-aisiais prezidento rinkimuose antrajame rate įveikė M. Le Pen, dešiniųjų populistų pergalė būtų ir asmeninis pralaimėjimas.
E. Macrono populiarumas vis dar žemas po gaisro Paryžiaus katedroje. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį paskelbtos apklausos rezultatai rodo, kad Prancūzijos prezidento populiarumas išlieka žemiau 30 procentų ribos jam susiduriant su politinėmis problemomis. Jokių didesnių pokyčių neįvyko ir po gaisro Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, praneša AFP.
Savaitraštyje „Journal du Dimanche“ publikuota „Ifop“ apklausa atskleidė, kad tik 29 proc. respondentų patenkinti E. Macrono darbu, o 69 proc. – nepatenkinti.
Apklausų rezultatai balandžio ir kovo mėnesiais nesiskyrė.
Respondentai buvo apklausiami iki balandžio 20 d., o rezultatai paskelbti E. Macronui dramatiškos savaitės pabaigoje, po to, kai jam teko kreiptis į prancūzus po Paryžiaus Dievo Motinos katedrą nusiaubusio gaisro.
Prancūzijos prezidentas žadėjo, kad istorinis pastatas bus atstatytas viso labo po 5 metų. Kai kurie apžvalgininkai mano, kad toks terminas pernelyg optimistinis.
Dėl gaisro E. Macronui teko atidėti planuotą kalbą dėl socialinės nelygybės atsakant į jo valdymą aptemdžiusius „geltonųjų liemenių“ protestus.
Ketvirtadienį Prancūzijos prezidentas turėtų surengti spaudos konferenciją, kurios metu, tikimasi, praneš apie mokesčių mažinimą ir svarbias reformas.
Savaitgalį buvo paskelbti ir kitų apklausų rezultatai.
Šeštadienį publikuota „Opinion
Dega Paryžiaus Dievo Motinos katedra. EPA-ELTA nuotr.
Way“ apklausa rodo, kad tik 27 proc. respondentų patenkinti E. Macrono darbu, tai mažiausiais rodiklis per visą jo kadenciją.
Tačiau BVA apklausa, paskelbta penktadienį, atskleidė, kad jo populiarumas išaugo 3 procentiniais punktais iki 32 proc.
Netrukus po to, kai E. Macronas tapo prezidentu 2017 m., jo populiarumas siekė 60 proc., žmonėms viliantis, kad jis imsis svarbių reformų.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pažadėjo per penkerius metus atstatyti gaisro nuniokotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir teigė, kad katedra bus netgi „dar gražesnė“, informuoja BBC.
Pirmadienį kilęs didžiulis gaisras nuniokojo 850 metų senumo gotikinę katedrą. Liepsnos suniokojo didžiąją dalį stogo, įgriuvo pastato smailė. Paryžiaus gyventojai ir turistai su siaubu stebėjo, kaip liepsnos apima pastatą.
Prancūzijos vadovas pažadėjo itin greitą katedros atstatymą, nors kai kurie ekspertai teigia, kad darbai gali užtrukti dešimtmečius. E. Macronas teigė norįs, kad Paryžiaus Dievo Motinos katedros rekonstrukcija būtų užbaigta iki 2024 metais Paryžiuje vyksiančių vasaros olimpinių žaidynių.
„Atstatysime katedrą dar gražiau ir noriu, kai tai būtų padaryta per penkerius metus. Mes galime tai padaryti“, – sakė E. Macronas.
Antradienį į tautą kreipdamasis E. Macronas pažymėjo, kad ši nelaimė parodė Prancūzijos sugebėjimą mobilizuotis ir susivienyti.
Kaip pranešama, 50 žmonių komanda aiškinsis gaisro kilimo priežastis. Paryžiaus prokuroras Remy’is Heitzas sakė, kad nėra akivaizdžių padegimo požymių, ir gaisras laikomas nelaimingu atsitikimu.
Kelios Prancūzijos kompanijos ir keli milijardieriai pažadėjo paaukoti didžiules sumas katedros, įtrauktos į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą, atstatymo darbams. Pažadėta suma siekia 800 mln. eurų.
Gaisras suniokojo nežinomą skaičių meno kūrinių, bet tokie įspūdingi daiktai, kaip erškėčių vainikas, kuris, kaip manoma, buvo uždėtas Jėzui Kristui per nukryžiavimą, ir XIII amžiaus tunika, kurią vilkėjo Prancūzijos karalius Liudvikas IX Šventasis, buvo išsaugoti.
Dėl Paryžiaus Dievo Motinos katedrą apėmusio gaisro Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atšaukė planuotą savo kalbą per televiziją. Tai vakare pranešė Eliziejaus rūmų atstovas.
Buvo planuota, kad E. Macronas pirmadienį per televiziją kreipsis į tautą ir, praėjus penkiems mėnesiams nuo „geltonųjų liemenių“ protestų pradžios, paskelbs apie naujas lengvatas prancūzams.
Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.
Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?
Prancūzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.
XXX
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.
Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).
Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.
Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.
Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.
Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.
Prancūzijos žvalgybos DGSE emblema
1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).
1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).
Kolonijinis karas baigėsi ne visiems
Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.
Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.
Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.
„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).
Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.
Odeno dingimo versija – pabėgo
Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.
1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“
Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.
Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.
Įpareigojimas Gynybos departamentui
Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.
Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.
Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.
Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.
Demaskavo istorikai, žurnalistai
Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).
Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.
„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.
Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.
Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).
Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.
Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.
Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.
Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.
Aukos nėra anoniminės
Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.
Emanuelis Makronas – Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).
Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.
…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…
…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…
…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…
…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…
…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…
Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).
Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus
Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.
Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.
Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis
Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.
Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.
Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.
Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).
Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.
Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…
Po smurto proveržio per pastaruosius „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie naujas priemones prieš riaušininkus. Lankydamasis Vidaus reikalų ministerijos krizės štabe jis pareiškė, kad bus priimti „stiprūs, papildomi sprendimai“.
E. Macrono vyriausybė nuo lapkričio jau paskelbė virtinę priemonių prieš riaušes keliančius demonstrantus. Tačiau smurtas protestuose praėjusį šeštadienį, anot prezidento, parodė, kad jų nepakanka. E. Macronas dėl riaušių nutraukė trumpas slidinėjimo atostogas Pirėnuose ir grįžo į Paryžių.
Riaušininkai šeštadienį Eliziejaus laukuose Paryžiuje siaubė parduotuves. Jie statė degančias barikadas ir padegė vieną banko skyrių. Per gaisrą virš banko esančiuose butuose buvo sužeista 11 žmonių. Beveik 240 asmenų buvo suimta.
„Geltonosios liemenės“ Prancūzijoje jau ketvirtą mėnesį kiekvieną savaitgalį išeina į gatves, reikalaudamos mokesčių mažinimo ir socialinio teisingumo. Per protestus vis kyla riaušių. Demonstrantai savo ruožtu kaltina policiją perdėtu jėgos naudojimu.
Vasario pradžioje Nacionalinė Asamblėja priėmė kovos su riaušėmis įstatymą. Kovo pradžioje jam pritarė ir Prancūzijos Senatas. Šis įstatymas gerokai palengvina demonstracijų draudimą. Prefektai gali be teisminio pagrindo uždrausti dalyvauti demonstracijose asmenims, „kurie kelia ypač didelį pavojų viešajai tvarkai“. Už nepaklusimą draudimui gresia iki šešių mėnesių kalėjimo ir 7 500 eurų piniginė bauda.
Įstatymas, be to, draudžia užsimuturiuoti veidus. Kas iš dalies ar visiškai užsidengia veidą, gali tikėtis vienerių metų laisvės atėmimo bausmės ir 15 000 eurų piniginės baudos.
Prancūzijos pajėgos toliau dalyvaus kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Irake ir Sirijoje, nepaisant JAV pajėgų išvedimo iš Sirijos, sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Anot E. Macrono, keturių amerikiečių žūtis Sirijoje šią savaitę parodė, kad kova su IS dar nebaigta, ir pažadėjo, kad Prancūzijos pajėgos šiais metais liks Sirijoje ir Irake.
„Paskelbtas mūsų sąjungininkės Amerikos pasitraukimas neturėtų nukreipti mūsų nuo strateginio tikslo išnaikinti IS“, – karinėje bazėje pietų Prancūzijoje sakė E. Macronas.
Trečiadienį per savižudžio išpuolį Sirijos Manbidžo mieste, už kurį atsakomybę prisiėmė IS, žuvo keturi amerikiečiai ir 11 kitų žmonių.
Prancūzija nuo 2015 metų yra įsitraukusi į kovą su IS Sirijoje. Ji priklauso tarptautinei koalicijai, kovojančiai su IS.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atšaukė savo dalyvavimą Pasaulio ekonomikos forume Davose. Eliziejaus rūmų Paryžiuje atstovas penktadienį kalbėjo apie labai intensyvią prezidento darbotvarkę. E. Macronui, be kita ko, tenka atlaikyti besitęsiančius vadinamųjų „geltonųjų liemenių“ protestus prieš jo reformų politiką, informuoja agentūra „Reuters“.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį taip pat pareiškė nevyksiąs į Davosą ir tai argumentavo nesutarimais su demokratais dėl biudžeto.
Pasaulio ekonomikos forumas Šveicarijos kalnų kurorte vyks sausio 22-25 dienomis. Į jį laukiama atvykstant 2 500 ekonomikos, politikos, mokslo ir visuomenės atstovų iš viso pasaulio.
Prancūzijos pietvakariuose esančio Šarantos departamento Angulemo miesto prokuratūra ketvirtadienį nusprendė pradėti tirti „geltonųjų liemenių“ surengtą prezidento Emmanuelio Macrono nukirsdinimo imitaciją. Tai penktadienį pranešė laikraštis „Le Parisien“.
Giljotina
Incidentas įvyko Anguleme gruodžio 21 d. apie 50 manifestantų vienoje iš miesto aikščių pavaizdavo prezidento teismo sceną ir paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Po to jie nukirto manekenui galvą, prie kurio buvo pritvirtinta valstybės vadovo veido nuotrauka, ir sudegino manekeną.
Į prokuratūrą kreipėsi keli miesto valdžios atstovai. Tyrimas bus atliekamas pagal straipsnius „provokavimas daryti nusikaltimą“ ir „sunkus įžeidimas“. Pareigūnai jau apklausė kai kuriuos akcijos organizatorius, taip pat apie ją pranešusius regiono laikraščio „Charente Libre“ žurnalistus.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
Visą mėnesį trukę „geltonųjų liemenių“ protestai dar labiau nusmukdė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono populiarumą, rodo sekmadienį paskelbtos apklausos. Tuo tarpu ekspertai tikina, kad prezidentas bus priverstas pakeisti vadovavimo stilių.
Šeštadienį apie 66 tūkst. protestuotojų išėjo į Prancūzijos gatves. Protestai, prasidėję dėl vyriausybės planų didinti degalų akcizus, vyko jau penktą šeštadienį iš eilės. Protestuotojų skaičius šią savaitę maždaug perpus sumažėjo, palyginti su praeitu savaitgaliu, todėl galima manyti, kad didžiausia E. Macrono patirta politinė krizė po truputį blėsta.
„Protestai rimsta, tačiau vis dar išlieka stipri neapykanta E. Macrono atžvilgiu“, – sakė Aukštosios socialinių mokslų mokyklos (EHESS) sociologas Hervė Le Brasas.
Prancūzijos viešosios nuomonės instituto „Ifop“ atliktos apklausos duomenys, paskelbti laikraštyje „Journal du Dimanche“, parodė, kad E. Macrono reitingai pastarąjį mėnesį nukrito dar 2 proc., iki 23 proc.
Dalis žmonių, kurie yra „labai nepatenkinti“ E. Macrono vadovavimu, šoktelėjo 6 proc., iki 45 proc.
Daugelis protestuotojų prieštaravo E. Macronui asmeniškai, ragindami jį atsistatydinti ir primindami jo darbą investicinėje bankininkystėje, kaltindami prezidentą pataikavimu šalies elitui.
Kita agentūros „Ipsos“ atlikta apklausa, kurios duomenys paskelbti trečiadienį, parodė, kad vos 20 proc. respondentų yra patenkinti E. Macrono prezidentavimu.
H. Le Brasas teigė, kad protestai parodė žmonių nepasitenkinimą E. Macrono asmeninėmis savybėmis ir jo vadovavimo stiliumi, kurį kritikai apibūdina kaip arogantišką ir pernelyg atitrūkusį nuo žmonių. „Net jei E. Macronui pavyktų būti šiek tiek kuklesniam, jam bus itin sunku susigrąžinti pasitikėjimą“, – sakė H. Le Brasas.
Tuo tarpu viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Pollingvox“ viešųjų ryšių ekspertas Jerome’as Sainte-Marie aptarė E. Macrono vadovavimo pasikeitimą: „Šiam judėjimui („Geltonųjų liemenių“) pavyko parklupdyti vyriausybę, kuri atrodė itin stipri. Dabar žmonės pradėjo pasitikėti savimi, todėl viskas tikrai negrįš į tą padėtį, kurią matėme iki prasidedant protestams. E. Macrono vadovavimo kontekstas kardinaliai pasikeitė.”
Iki šiol E. Macronas save pristatė kaip ryžtingą reformatorių, nepasiduodantį protestuotojų spaudimui. Tačiau „Harris Interaktiv“ viešųjų ryšių analitikas Jeanas-Danielis Levy’is patikino, kad E. Macronas parodė, jog jis yra labiau atviras dialogui negu anksčiau.
„Prezidentas nebūtinai pakeis reformų planą, tačiau jis tikrai turės pakeisti komunikaciją su visuomene“, – E. Macrono ateities perspektyvas apibūdino J.-D. Levy’is.
Prancūzijos vyriausybė ketvirtadienį paragino „geltonųjų liemenių“ judėjimo dalyvius šį savaitgalį susilaikyti nuo naujų demonstracijų. Tokį savo prašymą vyriausybė motyvavo itin dideliu saugumo pajėgų darbo krūviu, kuris dar padidėjo po teroro akto Strasbūro Kalėdų mugėje.
Prancūzijos vyriausybė ragina „geltonąsias liemenes“ susilaikyti nuo protestų. EPA-ELTA nuotr.
„Kol kas demonstracijų, kurias kai kurie protestuotojai planuoja rengti šeštadienį, neuždraudėme“, – televizijai „CNews“ sakė vyriausybės atstovas Benjaminas Griveaux.
Tačiau jis paragino protestuotojus būti „supratingus“ ir atsižvelgti į prezidento Emmanuelio Macrono pirmadienį paskelbtas priemones, tarp kurių – pažadai didinti minimalią algą ir mažinti mokestį nedideles senatvės pensijas gaunantiems gyventojams.
„Pastarosiomis savaitėmis buvome priversti dislokuoti didelę dalį savo saugumo pajėgų“, – sakė B. Griveaux, tuo pat metu pridurdamas, kad „ne mums spręsti, ar judėjimas turėtų būti atšauktas, ar ne“.
Po išpuolio Strasbūre „būtų geriau, jei šeštadienį visi galėtų ramiai dirbti savo darbus, prieš šventes (pabūti) kartu su šeimomis, užuot protestavę ir vertę mūsų saugumo pajėgas vėl dirbti“, kalbėjo vyriausybės atstovas.
Lapkričio 17 dieną prasidėję vadinamieji „geltonųjų liemenių“ protestai visų pirma kilo dėl vyriausybės plano didinti degalų kainas. Tačiau greitai jie virto plataus masto maištu prieš prastėjančias gyvenimo sąlygas šalyje bei pasipiktinimo tariamu E. Macrono abejingumu eilinių gyventojų rūpesčiams išraiška. Protestus dažnai lydi susirėmimai su policija ir riaušės, pridarę nemenkų nuostolių šalies ekonomikai.
Prancūzijos vyriausiosios vidaus saugumo valdybos darbuotojai sulaikė šešis žmones, planavusius išpuolį prieš šalies prezidentą Emmanuelį Macroną. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas BFM.
Jo duomenimis, sulaikytieji yra radikalių pažiūrų asmenys.
Likus pusmečiui iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje dešiniosios populistės Marine de Pen partija aplenkė prezidento Emmanuelio Macrono judėjimą „Respublika, pirmyn“. Remiantis sekmadienį paskelbtais „Ifop“ instituto apklausos rezultatais, pritarimas M. Le Pen Nacionaliniam sambūriui (buvęs Nacionalinis frontas) šoktelėjo iki 21 proc. – nuo 17 proc. rugpjūčio gale, informuoja agentūra „Reuters“.
E. Macrono judėjimas tuo tarpu prarado 1 proc., pritarimas jam smuko iki 19 proc. Iš viso dešinės pakraipos partijos, anot apklausos, drauge turi 30 proc. rinkėjų pasitikėjimą.
Europos Parlamentas bus renkamas 2019 metų gegužę.
E. Macrono populiarumas pastaruoju metu smarkiai sumenko. Remiantis praėjusią savaitę paskelbtais „YouGov“ instituto apklausos rezultatais, prezidentu buvo patenkinti tik 21 proc. respondentų. Tai yra žemiausias rodiklis nuo E. Macrono išrinkimo 2017-aisiais.
