Dar ne taip seniai šioje salėje kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Manyčiau, čia buvo pasakyta testamentinė poeto kalba.
Joje skausmingai išsakyti rūpesčiai, kurie mus visus yra užgulę ir kurie turėtų telkti, jungti, o ne skaidyti. Simboliška, kad toks susitelkimas, žmonių susijungimas prieš tris dienas buvo parodytas šioje salėje, atsisveikinant su poetu.
Nežinau, ar čia Vilnius kada matė tokias eiles žmonių, iš visos Lietuvos atvykusių atsisveikinti su poetu. Niekas jų neragino, nevertė čia atvykti. Ėjo, važiavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų žmonės, vėl pajutę vienybę, kurios taip dažnai pasigendame politikoje, kultūroje, kasdieniniame gyvenime.
Tai buvo ne vien gedulas, bet ir vilties pasireiškimas. Ta viltis reiškėsi ypatingu būdu, kaip tarp daugybės žmonių atsiradusi nematoma, negirdima, tik jaučiama jungtis. Tai lyg kažkoks Sąjūdžio sambūrių, Baltijos kelio atgarsis, sąšauka, iš kurios kilo Nepriklausomybė.
Continue reading „Lietuvoje jau užfiksuotas Europos Sąjungos bedarbystės rekordas”
