Buvo galima lengvai nuspėti, kad planuojamos skelbti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl neskaidrių politikos ir verslo santykių išvados nepateisins sužadintų ankstesniais politikų pasisakymais visuomenės lūkesčių. Tačiau nusivylimo ir kartėlio jausmas, dabar susipažinus su tomis išvadomis, yra nepalydinamai didesnis nei buvo galima tikėtis, net nieko pernelyg daug nesitikint.
Tačiau neteisinga būtų sakyti, kad minėtosios NSGK išvados yra visiškas šnipštas dėl tos aplinkybės, kad čia nepateikiama jokių naujų duomenų, lyginant su tuo, kas buvo plačiajai publikai žinoma iš anksčiau spaudoje išviešintos Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos apie politinės korupcijos metastazes Lietuvoje.
Labiausiai intriguojantis dalykas, didžiausio dėmesio verta yra tų išvadų racionalizacijos seka, siekiant išlaviruoti tarp savaime besiperšančių, bet pavojingų atskiroms politinėms grupuotėms vertinimų, sudedant sau naudingus akcentus, apdorojant reikiama linkme faktus – vienus valingai nutylint, kitus – tiesiog išgalvojant, savo nuožiūra pripaišant, be didesnių skrupulų pumpuojant faktų kontrabandos būdu.
Šios išvados yra labai svarbios jau dėl to, kad kažkiek sušvelnintu pavidalu iš esmės pakartoja VSD pažymoje pateiktus vertinimus, tokį dalykų padėties įvertinimą pakeldamos į naują politinės aktualizacijos lygmenį, kita vertus, atidesnė pateikto tyrimo rezultatų dokumento analizė leidžia spręsti apie pačių išvadų konstruotojų konstruktyvumo ir pasirengimo lygį, sugebėjimą arba negebėjimą bent iš dalies atsisakyti partinio egoizmo vardan labiau fundamentalių valstybės gyvastingumo atstatymo, tautos dvasios palaikymo ir tiesos sugrąžinimo žmonėms tikslų. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, NSGK išvadų projektas visų pirma byloja apie įvykusį sandėrį tarp didžiausių šių dienų politinio lauko antagonistų – konservatorių ir karbauskininkų – vieniems ir kitiems siekiant suslapstyti savo uodegas, užmaskuoti garbės nedarančius pasirinkimus.
Nešvankus, apgailėtinas, rodantis žmonių menkumą, iš esmės nusikalstamas sandėris čia įvyko bandant nukreipti dėmesį į LEO.LT kaip viso blogio šaltinį, vėl prikeliant „MG Baltic“ sukurtus mitus apie ambicingiausią Lietuvos projektą, palaidotą to paties „MG Baltic“ propagandistų, lobistų ir parsidavėlių pastangomis. Keistas įspūdis ar ne, komentuojami faktai apie nusikalstamą korupcinę „MG Baltic“ veiklą, aptarinėjami slapta įrašyti pokalbiai tarp Dariaus Mockaus koncerno vadovų ir politikų, o kaltinimai pateikiami LEO.LT, nors iš piršto laužtos interpretacijos, sapalionės apie nusikalstamus nacionalinio investuotojo užmojus nėra paremtos jokiais faktais ir dalykinėmis nuorodomis.
Kodėl dabar vėl atkasamas iš po žemių nužudytasis, labai aiškiai siekiant kaltę suversti pačiam lavonui? Atsakymas labai paprastas – „MG Baltic“ drakonas užsiaugino sparnus, įžengė į naują lygą, įgijo, jeigu norite, nusikalstamos organizacijos pobūdį, laimėjęs pergalę prieš valstybę ir tautą, sužlugdydamas LEO.LT, o tokiame nacionalinio investuotojo išardyme anąsyk ne vienas iš aptariamų NSGK išvadų surėdytojų dalyvavo tiesiogiai ir su ypatingu užsiangažavimu. Kalbame iš tiesų apie „MG Baltic“ pergalę, kuri įgijo ritualinį pobūdį, tarsi pažymint momentą, kai nuodingas drugelis užgimė iš vikšro.
Todėl dar prieš minėtųjų išvadų paskelbimą liūdnai pranašavau, kad čia, aptariant „MG Baltic“ korupcinę veiklą, LEO. LT sužlugdymo istorija dėl partinių interesų bus nutylėta https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kokiu-isvadu-nsgk-treciadieni-tikrai-nepaskelbs/, tačiau net ir toks liūdnas pranašas kaip šių eilučių autorius negalėjo nuspėti, kad bus rastas „saliamoniškas“ sprendimas dėl visų bėdų apkaltinant LEO.LT, dėmesį bandant nukreipti kapų apiplėšinėjimo veiksmais. Tačiau jau tada konstatavau faktą, kad LEO.LT sužlugdymas yra savotiška riba, kurią peržengęs „MG Baltic“ įžengė į savo visagalybės zenitą, kai toliau jau buvo leidžiama veikti be jokių moralinių skrupulų, nesirūpinant net dėl išorinio vaizdo, kad neva yra laikomasi kažkokių civilizuotumo reikalavimų.
Apskritai „MG Baltic“ firminis ženklas, siekiant prastumti savo interesus su manipuliacijų viešąja nuomone pagalba, yra lengvai atpažįstamas – žmonių sąmonė, kai koncernui reikėdavo, buvo atakuojama sutelkta uraganine ugnimi, siekiant iš sveiko proto nepalikti nė užuominos, bet kokią refleksijos galimybę tiesiog nuslopinant staugimu, bendrapiliečio sąmonę užpildant, guminės žarnos srove farširuojant skystu mėšlu. Užteks vardan šios išvados iliustracijos prisiminti bent tai, su kokiu pamaldumu andai Rasa Juknevičienė žiūrėdavo į Tomo Dapkaus burną – tarsi iš ten dribtų didžiausiais kąsniais vien tik dangiškoji teisybė.
Jeigu iš mirusiųjų prikeliamas LEO.LT, siekiant pateikti lavonui sąskaitas, tai drauge derėtų prisiminti ir Žilvino Marcinkevičiaus, šio projekto vykdytojo, ištarmę apie D.Mockų ir tikrąsias jo veiklos paskatas. Kad ir kaip žiūrėtume, tąsyk pasakyti Ž. Marcinkevičiaus žodžiai šiandien tyrimo kontekste turėtų būti vertinami, jeigu nenorima apeiti tiesos, kaip kraupios pranašystės akompanimentas. Ta proga privalau pasakyti, kad nesu susijęs jokiais ryšiais nei su čia minimais žmonėmis, nei su bendrovėmis, nors toks bandymas užbėgti galimiems įtarimams už akių, teisinantis dėl savo išsakytų vertinimų, yra žeminanti procedūra. Nenoriu įpiršti nuomonės, kad štai Ž. Marcinkevičius yra niekados nesusitepęs, baltas ir pūkuotas oligarchas arba ryžas angelas, tačiau būtų nuodėmė praleisti progą užstoti žmogų, kurio užmanymai buvo labai naudingi visai populiacijai, o jo kova su drakonu šiaip ar taip yra vertas pagarbos principingumo pavyzdys. Kaip žinome, Ž. Marcinkevičiaus buvęs kompanionas Nerijus Numavičius klūpėdamas atsiprašė D. Mockaus už „VP Market“ neregėtą įžūlumą nesileisti būti prievartaujamai labiausiai iškreiptu būdu. Šis atsiprašymas, kaip atrodo bent man, taip pat yra ritualinė mūsų dvasinio nususimo riba.
Kartais „Maximos“ savininkai tų pačių propagandistų yra vadinami krautuvininkais su niekinančia intonacija, kad neva iš tokia veikla užsiimančių žmonių nieko gero laukti neverta, tarsi „MG Baltic“ veiklos rezultatai jau būtų kažkokio dvasingumo produktai (nebent dėmesį patrauktų etimologinė painiava, kad lotyniškas žodis spritus lietuviškai verčiamas žodžiu „dvasia“).
Esu įsitikinęs, kad prekybininko užsiėmimas yra verta pačios didžiausios pagarbos profesija kaip bendruomenei labai reikalinga tarpininkavimo veikla. Tačiau prisipažinsiu, kad šiandien neužsuku į „Maximą“ dėl tos paprasčiausios aplinkybės, kad čia virš visos siūlomų prekių ir paslaugų įvairovės tvyro baisus išprievartavimo šešėlis, kiekviena čia randama prekė atrodo tarsi jau būtų pagaidinta.
2018.06.04; 13:30
