Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.

Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ kritikuoja „partizanų dievintojų odes“ kuriantį Vladą Terlecką, išgiria Mindaugo Pociaus, Henriko Šadžiaus, Broniaus Pilkausko kūrinius ir, žinoma, savo publicistinį veikalą „Gyvenimo gabalai“, kuriame šis buvęs LKP CK instruktorius „partizanų vykdytą civilių gyventojų terorą“…

Yra ir pavyzdžių: partizanų reidas Troškūnų valsčiuje, nužudyta Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoja, Lebrikų šeimos tragedija Šilalės valsčiuje, Žąsinų giminės egzekucija Troškūnų apylinkėje ir t.t. Vl.Terleckas, neneigiantis, kad tarp civilių šiame pasipriešinimo okupantui kare irgi buvo netekčių, savo atsakyme „Vorutoje“ įtikinamais faktais įrodo, kad tarp žuvusių šių „nekaltų“ žmonių dauguma buvo stribai arba kolaboravę su sovietais asmenys. Daugelis jų nebuvo „beginklių civilių žmonių aukos“, kaip rašė P.Masilionis.

Savo komunistine praeitimi besididžiuojantis buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius pagarsėjo rinkiniu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje surinko buvusių stribų, jų palikuonių, taip pat sovietinių funkcionierių liudijimus. Joje nė žodžiu neužsimenama apie NKVD, „liaudies gynėjų“, čekistų, infiltruotų į pasipriešinimo gretas, darytas piktadarybes, dalyvavimą trėmimuose ir žudynėse.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kitas nužudytųjų gynėjas – portalas Ldiena.lt – detaliai aprašo Lebrikų šeimos iš Šilalės rajono tragediją, kai partizanai įvykdė egzekuciją penkiems jos nariams, ir daro išvadą: garbingi partizanų mundurai aptaškyti civilių krauju. Pasitelktas ir Seimo narys Dainius Kepenis, skandalingai siūlęs pastatyti bendrą paminklą ir stribams, ir partizanams. Kitas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas įrodė, kad trys iš nužudytų Lebrikų buvę stribai.

Mėginimai apibendrinti ir teigti, jog kone visi partizanai terorizavę ir žudę civilius ir beginklius gyventojus – tai naujas nusikaltimas. Deja, kaip ir M. Ivaškevičiaus romano ar R. Vanagaitės veikalo atvejais, tokiems rašytojams netaikoma jokia atsakomybė. Jie ir toliau, kaip ir komunistinis instruktorius P. Masilionis, „instruktuoja“ visuomenę, kokie geri buvę „liaudies gynėjai“ (jie esą gynę liaudį nuo banditų) ir kokie baisūs teroristai, plėšikai bei lėbautojai buvo partizanai. Iš pavienių faktų falsifikuojama „tiesa“, kuri juodina visą kovą su okupantu.

Svetainėje Partizanai.org išsamiai paaiškinta, ar partizanai laikytini teroristais (http://www.partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm). „Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų, – pabrėžiama šioje studijoje. –  Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi“.

 Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties atpildo veiksmus, kuriais buvo mėginama žudyti žmones be detalios atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių masinio smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus, rodo didelį partizanų nuosaikumą ir kovos tikslų supratimą.

Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.

Dažniausiai būdavo likviduojami „enkavėdistai“, MGB pareigūnai, kolūkių pirmininkai, bet daugeliu atvejų prieš tai jie būdavo įspėjami nutraukti kolaboravimą. Komunistai ir okupacinės valdžios darbuotojai karo sąlygomis buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtos bausmės. Bet, pavyzdžiui, partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, tačiau į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.

Pasitaikydavo ir nekontroliuojamų nusikaltimų. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis savo tyrime „Laisvės kryžkelės. Partizanų karo lauko teismai“ rašo apie partizanų karo lauko teismus. Jie buvo rengiami drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas minėtame 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.

Toliau autoriai rašo: „Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog, jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.“

Todėl nuolat tvirtinti, kad kone visas partizaninis judėjimas buvo nukreiptas į civilių gyventojų žudymą, kuo ir užsiima kai kurie nuo komunistinio nomenklatūrinio išskirtinumo neatvėsę kairieji, yra tas pats „stribizmas“. Iš tikrųjų, jis, pasirodo, gajus ir šiandien. Bet ar jis baudžiamas?

2019.11.21; 06:00

Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Antanas Slučka – Šarūnas – sėdi antras iš kairės. 1949 metai. LGGRTC nuotr.

Spalio dangum plaukė šėmi ir sunkūs debesys. Stiprus vakaris vėjas nešiojo siauromis Troškūnų gatvelėmis nukritusius medžių lapus. Baltamūrės bažnyčios bokšte sugaudė varpas, kviesdamas į vakarines pamaldas. Viktorija Slučkienė apsivilko jau gerokai nudėvėtu palteliu, galvą pridengė šiltesne languotine skara ir išėjo į bažnyčią.

Šiandien spalio 28 – oji, jos Antanėlio – partizanų vado Šarūno žūties diena. Melsis už sūnų. Mylėjo vienodai visus devynis savo vaikus, bet Antanėlis buvo arčiausiai širdies. Džiaugdavosi ji, mama, kai jis dar mažas patarnaudavo mišiose. Kur buvęs nebuvęs vis bėgdavo pas Troškūnų vienuolius pranciškonus. Priklausė visoms jų įsteigtoms organizacijoms – ir skautams, ir ateitininkams. Abu gimdytojai, ji ir tėvas, tikėjosi, kad jų Antanas taps kunigu, bet gyvenimas pasuko kiton pusėn. Paūgėjęs kartu su tėvu ir broliais statė namus, dailidžiavo, dirbo ir prie Andrioniškyje statomos bažnyčios.

Sulaukęs 18 metų Antanas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, ten greitai užsitarnavo puskarininkio ir viršilos karinius laipsnius. Džiaugdavosi motinos širdis, kai pamatydavo Antanėlį parvažiavusį namo, vilkintį taip jam tinkančia kareiviška uniforma. Gražiai nuaugęs, rimtas, pasitempęs. Galima ir didžiuotis tokiu sūnumi. Paskui Antanas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kuriamą rinktinę, ten užsitarnavo leitenanto laipsnį.

Lietuvišką kareivišką uniformą jis vilkėjo ir partizanaudamas. Visi Antano Slučkos rinktinės partizanai buvo uniformuoti. Su Lietuvos šaulių ženklu ant rankovių. Kartą mama Antanėlio paklausė: kas, vaikeli, tau parašyta ant rankovės?

Čia, mamyt, mūsų šūkis „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“.

Tada jis pademonstravo, kaip moka pamėgdžioti miško žvėrių ir paukščių balsus. Šitas sugebėjimas jam pravertė partizanaujant.

Retai, labai retai motina pamatydavo sūnų antrosios rusų okupacijos metais. Pavojinga jam buvo užeiti į namus, nuo kurių stribai nenuleisdavo akių. Tikėjosi, kad penki partizanai sūnūs neiškęs neaplankę motinos ir tada juos bus galima sučiupti. Gal dėl šitos priežasties jos neišvežė į Sibirą.

Tą 1945 metų sausį visus troškūniečius nustebino Antano Slučkos suburtų partizanų paradas miestelyje. Po susirinkimo miške snieguotomis Troškūnų gatvėmis pražygiavo apie pora šimtų partizanų. Jie ne juokais išgąsdino  stribus, tie bėgo slėptis į bažnyčios rūsius.

Motinai ir šįvakar prieš akis iškilo tasai vaizdas – darniai žygiuojanti  partizanų rikiuotė. Visi jie jauni, gražūs, vilkintys Lietuvos kariuomenės apranga. Tarp jų ne tik Antanas, jų vadas, bet ir kiti jos sūnūs:

Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.

Vladas, Stasys, Bronius, Jonas. Žiūrėjo ji tada į juos, ir nepagalvojo, kad dvidešimt ketverių metų savo Jonelį mato paskutinį kartą. Jis žuvo pirmasis tais pačiais 1945 metais susirėmime su enkavedistais.

Apie paskutines sūnaus Antano Slučkos, pasivadinusio Šarūno slapyvardžiu, gyvenimo minutes motina sužinojo visai  neseniai. Šiais, 1956 metais, grįžo iš tremties Intos lageriuose Bronė Jovaišaitė ir, kai susitiko Slučkienę, papasakojo apie Antano mirtį. Dabar motina vis galvoja ir galvoja, tiesiog regi tas paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, vėlei išgyvena jo žūtį.

Bažnyčioje per mišias stengėsi susikaupti maldai. Bet kai kunigas pradėjo garsiai kalbėti rožančių ir perskaitė pirmąją skausmingąją paslaptį: „Meldėsi Jėzus, krauju prakaitavo, kančią ir mirtį regėdamas savo. Karčiausią taurę rengėsi gerti – už mus numirti“, Viktorija  apsipylė ašaromis. Gal šventvagiška taip manyti, bet tą patį būtų galima pasakyti  ir apie jos sūnų Antaną.

Maždaug už kilometro nuo Andrioniškio, už kapinių, prie Jovaišų sodybos  iškastame bunkeryje buvo įrengta Algimanto apygardos, o vėliau Šiaurės Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo būstinė. Atsirado išdavikų, kurie neatlaikė kankinimų ir pasakė, kur yra slėptuvė… Tą rudens dieną enkavedistai apsupo bunkerį, kur slėpėsi Šarūnas, jo žmona Joana ir  sodybos šeimininkų Jovaišų sūnus  Juozas – Lokys. Dvidešimtmetei Bronei Jovaišaitei buvo liepta lįsti į bunkerį  ir pasakyti partizanams, kad jie pasiduotų, jei nori likti gyvi. Bunkerio viduje Bronė pamatė Šarūną, atsisveikinantį su jos broliu Juozu ir savo žmona Joana – Neringa. Atsisveikino jis ir su Brone. Nuo Šarūno upeliais tekėjo šaltas prakaitas, net visi jo drabužiai buvo permirkę.

Prisiminusi Jovaišų Bronės, mačiusios Antaną prieš mirtį, pasakojimą, Viktorija Slučkienė jau nebegalėjo melstis. Ją užvaldė mintys apie sūnų. Viešpatie, kaip sunku buvo ir Antanėliui atsisveikinti su gyvenimu, su ištikimais bendražygiais. Spėjo jis dar sunaikinti ir dokumentus, kad nepatektų nuožmiam priešui. Padėkojo Bronės šeimai už vargus, paramą išlaikant bunkerį.

Kai Bronė perdavė enkavedistų įsakymą pasiduoti, Šarūnas atsakė: „Aš esu davęs priesaiką ir esu pasiryžęs žūti už Tėvynę. Aš nė per žingsnį  nesitrauksiu, gyvas nepasiduosiu. Nusprendė nepasiduoti ir Joana, ir tavo brolis. Atsisveikink su juo. Ir kuo greičiau palik mus“.

Taip pareiškęs Šarūnas paėmė į rankas prieštankinę granatą.

Vos spėjo Bronė išsikabaroti iš bunkerio, žemę sudrebino galingas sprogimas. Kai jo aidas nusirito pušų viršūnėmis, enkavedistai prapliupo keiktis, partizanai nepasidavė, išsprūdo iš jų nagų.

Kaip kunigaikštis Margiris ir jo pilėniškiai, nepanorę vergauti užkariautojams, taip ir partizanų vadas Šarūnas kartu su abiem bendražygiais pasirinko mirtį. Mirtį vietoj pavergėjų kankinimų, patyčių, pažeminimų, kalėjimų ir lagerių. Jie į Amžinybę išėjo laisvi, kaip laisvos Lietuvos piliečiai.  

Papasakojusi apie partizanų mirtį Bronė prisipažino, kad kalėjime, lageriuose patyrusi prievartą, badą, šaltį, jėgas išsunkiantį pragarišką darbą, ji pagalvodavo, kad geriau jinai tada būtų neišlindusi iš bunkerio, žuvusi kartu su broliu, Slučkų Antanu ir Joana.

Motina atsitokėjo, liovėsi galvojusi apie sūnaus žūtį, kai pamatė, kad jau beveik visi žmonės išėjo iš bažnyčios. Išslinko į rudens vakaro tamsą ir jinai. Bet liūdnos mintys neatstojo ir einant namo. Nėra nei Antanėlio, nei marčios Joanos, nei Jovaišų Juozulio kapų. Jų palaikus enkavedistai išvežė į Kauną ir nežinia kur užkasė. Jos Antaną gal dar mena Troškūnų gatvelės, bažnyčia. Koks laimingas jis buvo, kai 1943 metais eksternu išlaikė ketvirtos gimnazijos klasės egzaminus ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Norėjo būti daktaru. Bet tesuspėjo užbaigti tik du kursus.

Motiną yra pasiekę pasakojimai, kad jos Antanui labai pravertusios medicinos žinios. Jis išgydęs ne vieną sužeistą partizaną, sugebėjęs išoperuoti kūne įstrigusias kulkas. Ir pats buvęs sužeistas. Pirmą kartą 1941 metais per sukilimą prieš bolševikus. Vos nežuvo patekęs į enkavedistų agento Juozo Markulio – Erelio paspęstas pinkles. Per stebuklą pavyko pabėgti. Po to paaiškėjo, koks paukštis tasai partizanu apsimetinėjęs „erelis“.

Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.

Grįžo namo Viktorija susigraudinusi, nebenorėjo nei vakarienės. Atsigulė į lovą, bet užmigti negalėjo. Ėmė galvoti, vėl prisiminė ir kitus savo sūnus. Kiekvieno jų likimas buvo kaip skausmo kalavijas įsmigęs į motinos širdį. Kentėjo, kai po Jono žūties tais pačiais 1945 metais buvo suimtas sūnus Vladas, nuteistas dvidešimt penkeriems metams ir išvežtas kažkur į Mordovijos lagerius. Motina jį apraudojo jau kaip mirusį, bet štai šiemet po ilgos tylos atėjo Vlado laiškas, rašo, kad žada jį paleisti. Labai nudžiugino šita žinia motiną. Vladas tarsi būtų prisikėlęs iš numirusių…

Po metų, 1946 – taisiais, žuvo dvidešimt septynerių metų sūnus, užvadėlis visuose darbuose, partizanas Bronius Slučka- Lakūnas. Gerai, kad jos vyrui Pranciškui, Troškūnų bažnyčios zakristijonui, neteko patirti tų netekčių skausmo, jis mirė dar nematęs okupantų. Apraudojo motina ir savo jaunėlį sūnų devyniolikametį Liudviką, jis paliko šį pasaulį 1943 metais. Ir jis būtų tapęs partizanu. Skauda širdį ir dėl dukterų Liudos ir Elenos likimo. Už tai, kad buvo partizanų ryšininkės, jos buvo persekiojamos, kankinamos.

Nenorėdamos skaudinti motinos, jos nepasakojo, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, bet motinos širdis tai jautė. Liuda, nepakėlusi kankinimų, susirgo sunkia liga. Dar liko nesuimtas sūnus, buvęs partizanas Stasys Slučka – Bistrūnas. 1948 metais jis legalizavosi ir dingo iš savo krašto. Neaišku, kur jis dabar gyvena, bijo, kad kas jo nepažintų ir neįduotų. Ir nebe reikalo slapstosi. Jau ne kartą buvo pas Slučkienę užgriuvę stribai.

Banditų močia, sakyk, kur tavo dar vienas sūnus, banditas Stasys? – klausinėjo ir ieškojo jo pėdsakų.

Ji aiškino, kad nieko apie jį nežinanti, ir meldė Dievą, kad tik galvažudžiai nesurastų jos  Stasio. Bet po devynerių metų jis bus surastas, atsidurs Permės lageryje ir sugrįš iš ten jau tada, kai motina gulės kapeliuose.

Mirė Viktorija Slučkienė 1976 – aisiais, sulaukusi gilios senatvės, eidama 91 – uosius savo gyvenimo metus, visus savo skausmo kalavijus aukodama Dievui. Penkių sūnų – Lietuvos partizanų,  dukterų, partizanų ryšininkių motina sovietų valdžios buvo niekinama, užgauliojama. Ji nebesulaukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, dėl kurios ji paaukojo savo sūnus, savo širdies skausmą.

Antanas Starkus – Montė ir apygardos vadas Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.

Neliko pamirštas Antanas Slučka – Šarūnas. 1998 – aisiais, praėjus pusšimčiui metų po mirties, jis apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, jam suteiktas partizanų pulkininko karinis laipsnis. Viktorija Slučkienė, kaip ir daugelis kitų partizanų motinų, neapdovanota nei ordinais, nei medaliais, nusinešė Anapilin tik širdin įsmigusius skausmo kalavijus.

Kažkuriame partizanų leidinyje, gal „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, leistuose Antano Slučkos – Šarūno kartu su šių laikraštėlių redaktoriumi partizanu Jurgiu Urbonu – Lakštučiu (1929 – 1948), buvusiu Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo  išspausdintas štai toks Lakštučio posmas, adresuotas į laisvos Lietuvos ateitį:

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Giedos himnus laisvei.

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėm.

Tebūna šie partizanų dainiaus žodžiai mums kaip priesakas.

2019.07.19; 08:40

endriukaitis_statiska

Lie­tu­vo­je per­ženg­tos trys ri­bos: tai­kaus ir gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai au­kų gi­lu­mi­nės pras­mės ver­ti­ni­mas, šio pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­nių tei­sių ir reikš­min­gu­mo fun­da­men­ta­lus is­to­ri­nės pa­mo­kos ig­no­ra­vi­mas ir at­lai­dus po­žiū­ris į oku­pa­ci­ją bei san­ty­kis su Ru­si­jos FSB kaip ne­tie­sio­gi­nis švel­nus nu­ro­dy­tų pir­mų­jų dvie­jų ri­bų iš­plo­vi­mo man­da­gus ir ty­lus pa­tei­si­ni­mas.

Ab­so­liu­čiai ma­te­ria­lis­ti­nės, sa­va­nau­diš­kos, ko­la­bo­ran­ti­nės – stri­bi­nės, po­li­ti­nės, tei­si­nės, is­to­ri­nės ir mo­ra­li­nės są­mo­nės di­de­liu mas­tu le­gi­ti­muo­tos. Klai­kų ne­iš­gy­ven­tą ir ne­at­jaus­tą po­žiū­rį į pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­ją at­spin­di svei­ku pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mas did­vy­rių ir bu­de­lių ne­pa­gar­si­ni­mas ir pas­ta­rų­jų ,,sau­go­ji­mas“.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 4 )“