NASA marsaeigis „Perseverance“ nuo Marso paviršiaus paėmė pirmąjį uolienų mėginį. EPA-ELTA nuotr.
NASA patvirtino, kad jos marsaeigis „Perseverance“ nuo Marso paviršiaus sėkmingai paėmė pirmąjį uolienų mėginį.
„Aš jį turiu!“ – ankstų pirmadienį vietos laiku tviteryje parašė JAV kosmoso agentūra, kartu prisegdama nuotrauką, kurioje matyti mėgintuvėlio viduje esantis uolienos gabalėlis.
NASA praėjusią savaitę teigė mananti, kad užbaigė šią operaciją, tačiau marsaeigiui padarius tik prastai apšviestas nuotraukas, misiją vykdanti komanda nebuvo tikra, ar mėginys išliko jam skirtame mėgintuvėlyje.
Komandai teko daryti naujas nuotraukas esant geresniam apšvietimui, tačiau nuotraukų atsiuntimas įprastai užtrunka kelias dienas.
„Geriau apšvietus mėgintuvėlį matyti, kad mano paimtas mėginys vis dar yra ten“, – kitame tviterio įraše parašė NASA, pridurdama, kad kitas žingsnis bus užsandarinti mėgintuvėlį ir jį laikyti.
Uolienų mėginio paėmimo operacijos taikinys buvo portfelio dydžio akmuo, pavadintas „Rochette“. „Perseverance“ naudoja grąžtą su tuščiaviduriu antgaliu, kad galėtų paimti mėginius.
„Perseverance“ ant Marso paviršiaus nusileido vasario pabaigoje itin rizikingo manevro metu. Marsaeigio kūrimas ir statyba atsiėjo apie 2,5 mlrd. dolerių ir truko aštuonerius metus.
Misijos tikslas – Raudonojoje planetoje ieškoti praeities gyvybės pėdsakų ir tirti planetos geologiją bei klimatą.
Kinijos kosminis zondas „Tianwen-1“ atsiuntė pirmąją Marso nuotrauką, pranešė šalies kosmoso agentūra, ruošiantis vėliau šiemet planuojamam nusileidimui Raudonojoje planetoje.
Pernai liepą, panašiu metu, kaip ir JAV misija į Marsą, paleistas zondas į Marso orbitą įskrieti turėtų vasario 10 d.
Nespalvotoje nuotraukoje, kurią vėlų penktadienį vakarą išplatino Kinijos nacionalinė kosmoso administracija (CNSA), matyti planetos geologiniai dariniai, įskaitant Schiaparelli kraterį ir Marinerio slėnį – didelį kanjonų kompleksą.
Pasak CNSA, nuotrauka daryta nutolus maždaug per 2,2 mln. km nuo Marso, o šiuo metu zondas yra nutolęs per 1,1 mln. km nuo planetos paviršiaus.
Zondas penktadienį įjungė vieną iš savo variklių, kad šiek tiek pakeistų orbitą. Planuojama, kad jis sulėtės iki tol, kol jį vasario 10 d. „pagaus Marso trauka“, teigė agentūra.
Penkias tonas sveriantį „Tianwen-1“ zondą sudaro orbitinis zondas, nuleidžiamasis modulis ir marsaeigis, kuris tirs planetos gruntą.
Kinija tikisi zondą nuleisti gegužę didelėje Utopijos lygumoje, kuri susidarė po asteroido smūgio.
Stebėjusi, kaip Jungtinės Valstijos ir SSRS pirmavo kosmoso tyrinėjimų varžybose Šaltojo karo metais, pastaruoju metu Kinija leidžia milijardus dolerių kariuomenės vadovaujamai kosmoso programai plėtoti.
Pirmą kartą Kinija žmogų į kosmoso pasiuntė 2003 m. Pekinas taip pat ketina iki 2022 m. pastatyti nuolatinę kosminę stotį Žemės orbitoje.
Vis dėlto, kelionė į Marsą iki šiol valstybėms buvo kur kas didesnis iššūkis, o nuo 1960-ųjų dauguma Jungtinių Valstijų, Rusijos, Europos šalių, Japonijos ir Indijos misijų į Raudonąją planetą baigėsi nesėkmingai.
„Tianwen-1“ nėra pirmasis Kinijos bandymas pasiekti Marsą.
Kartu su Rusija 2011 m. rengta misija baigėsi nė neprasidėjusi, nes sugedo nešančioji zondo raketa.
Kinija jau yra nusiuntusi į Mėnulį du mėnuleigius. Antrojo mėnuleigio atveju Kinija tapo pirmąja šalimi, sėkmingai nutupdžiusia aparatą iš Žemės nematomojoje Mėnulio pusėje.
Penktadienį CNSA tvirtino, kad visos „Tianwen-1“ sistemos yra „geros būklės“.
NASA sėkmingai paleido marsaeigį „Perseverance“. EPA-ELTA nuotr.
NASA į Raudonąją planetą sėkmingai paleido naujausią marsaeigį „Perseverance“ ir taip pradėjo ambicingą gyvybės ženklų Marse paiešką.
„Mars 2020“ marsaeigis „Perseverance“, nešamas „United Launch Alliance“ raketos „Atlas V“, pakilo iš Kanaveralo kyšulio karinių oro pajėgų bazės“, – savo tinklalapyje paskelbė NASA.
Paleidimas įvyko „tiksliai laiku“, kaip ir planuota, 7.50 val. vietos laiku (14.50 val. Lietuvos laiku).
Mažo automobilio dydžio marsaeigis Raudonojoje planetoje turėtų nusileisti kitų metų vasarį.
„Perseverance“ ieškos senovinės gyvybės ženklų, tirs Marso klimatą ir geologiją, rinks uolienų ir dirvožemio pavyzdžius bei leis ateityje Raudonojoje planetoje nusileisti žmonėms.
„Perseverance“ misija yra dalis NASA programos „Artemis“, kuria tikimasi iki 2024-ųjų išlaipinti žmones Mėnulyje, o iki 2028-ųjų – sudaryti sąlygas Mėnulyje nuolat gyventi žmonėms.
Arabų šalių kosmoso misija į Marsą. EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį iš Japonijos sėkmingai pakilo pirmoji arabų šalių kosmoso misija į Marsą, pavadinta „Viltis“ (angl. „Hope“) ir praėjus valandai po pakilimo nepilotuojamas kosminis zondas sėkmingai atsiskyrė nuo nešančiosios raketos.
Raketa su zondu, arabiškai vadinamu „Al-Amal“, pakilo iš Tanegašimos kosmoso centro pietinėje Japonijoje 6.58 val. vietos laiku (0.58 val. Lietuvos laiku).
Praėjus beveik valandai zondas sėkmingai atsiskyrė nuo raketos.
Tuo tarpu Dubajuje pakilimas suteikė daug džiaugsmo, o Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) Marso misijos projektų vadovo pavaduotoja Sarah Al-Amiri teigė, kad zondo pakilimas sukėlė „nenusakomą jausmą“.
„Tai yra JAE ateitis“, – Dubajaus televizijai sakė S. Al-Amiri, taip pat einanti pažangių mokslų ministrės pareigas.
JAE projektas yra vienas iš trijų šiuo metu vykdomų misijų į Marsą. Artimiausioje ateityje zondus ketina paleisti Kinija su „Tianwen-1“ projektu ir JAV su „Mars 2020“. Šalys taip siekia pasinaudoti tuo, kad šiemet Žemės ir Marso planetos bus labai arti viena kitos.
NASA duomenimis, spalį Marsas nuo Žemės bus nutolęs vos per 62,07 mln. km.
Tikimasi, kad JAE zondas Marso orbitą pasieks 2021 m. vasarį, taip pažymint 50-ąsias JAE suvienijimo metines.
Kitaip nei Kinijos ir JAV misijos, JAE zondas nesileis ant Raudonosios planetos paviršiaus. „Viltis“ skries aplink Marsą lygiai vienerius Marso metus, kurie sudaro 687 Žemės dienas.
Prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė papildomai skirti JAV nacionalinei aeronautikos ir kosmoso tyrimo agentūrai (NASA) 1,6 milijardo dolerių skrydžiams į Mėnulį ir Marsą. Jis tai pranešė pirmadienį savo tviteryje.
„Valdant mano administracijai mes atkuriame NASA didybę ir grįžtame į Mėnulį, o paskui (keliausime) į Marsą. Aš papildau biudžetą 1,6 milijardo dolerių, kad galėtume didingai grįžti į kosmosą!“ – parašė jis.
„Tai pagalba, reikalinga NASA, kad galėtume žengti į priekį ir nusiųsti į Mėnulį dar vieną vyrą ir pirmąją moterį. Ačiū prezidentui D. Trumpui“, – pakomentavo Baltųjų rūmų šeimininko žodžius NASA direktorius Jimas Bridenstine`as.
Anksčiau JAV administracija nusprendė pradėti ruoštis automatinių aparatų ir pilotuojamų laivų skrydžiams į Mėnulį ir remtis šia programa rengiantis kelionėms į tolimąjį kosmosą, pirmiausia – į Marsą. Amerikos specialistai tikisi, kad jiems pavyks išsiųsti astronautus Raudonosios planetos link maždaug šio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje.
Pasiekimai kosmoso srityje Rusijai visada buvo svarbi jos identiteto dalis. Maskvai pavyko 1957 m. keliais mėnesiais anksčiau už Ameriką paleisti pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą.
O 1961 m. ji trim savaitėm aplenkė JAV, į Žemės orbitą pasiųsdama pirmąjį kosmonautą. Be to, pirmasis Amerikos astronautas pabuvojo tik suborbitiniame skrydyje.
Iki 1975 m. SSRS vykdė Mėnulio, Veneros, Marso programas.
Atsilikdamas nuo Amerikos 7 metais, 1988 m. aplink Žemę du kartus apskriejo šios valstybės daugkartinis pilotuojamas, tačiau be žmonių erdvėlaivis Buran, kuris vėliau į kosmosą nekilo iš viso.
Po 1988 m. Rusija praktiškai apsiribojo vien orbitiniais skrydžiais aplink Žemę. Į tolimesnes erdves iškeliavo vos vienas kitas jos aparatas.
Paskelbtieji nauji Rusijos planai atrodo ambicingai. Pagal V.Putino 2013 m. patvirtintus valstybinės politikos kosmoso srityje pagrindus[1] iki 2030 m. turi būti sukurtas kompleksas, įgalinsiantis naujos kartos kosmines priemones skraidinti į Mėnulį, Marsą, Jupiterį ir kitus Saulės sistemos dangaus kūnus, šiam tikslui naudojant supersunkią virš 50 t keliamosios galios raketą. Taip pat turi atsirasti elektroraketiniai daugkartiniai vilkikai, galėsiantys aprūpinti nuolatinę bazę Mėnulyje. Kosminiams aparatams aptarnauti orbitoje bus pasitelktos daugkartinės raketos – nešėjos ir tarporbitiniai vilkikai. Po 2030 m. žadama pradėti naudoti raketų su daugkartine pirmąja pakopa kompleksą kartu rengiant sąlygas pilotuojamam skrydžiui į Marsą.
Tikrovė
Nors oficialūs planai Rusijai žada proveržį, jos kosminių programų būklę š. m. balandžio mėnesio viduryje išplėstiniame posėdyje svarstė Rusijos Saugumo taryba[2]. Tokie Saugumo tarybos posėdžiai vyksta du kartus per metus, ir juose svarstomas Rusijos saugumo užtikrinimas atskirose srityse. Pvz., 2015 m. vasarą taryba aptarė sankcijas Rusijai, o rudenį – branduolinį, cheminį ir biologinį saugumą. Apie kosmines problemas paskutinį kartą joje diskutuota tik 2008 m.
Atvirojoje posėdžio dalyje Rusijos prezidentas V.Putinas pagrindinėms šakos problemoms priskyrė atsilikimą civilinės paskirties palydovų (ryšio, meteorologinio ir Žemės paviršiaus stebėjimo) charakteristikų srityje, nuolatinį negebėjimą apskaičiuoti išlaidų ir numatyti programų vykdymo terminų. Vienas tokių pavyzdžių – pirmojo Rusijos civilinio kosmodromo Vostočnyj antrojo etapo, skirto sunkiosioms raketoms, statyba. Ten nė viena bendrovė nesiima užbaigti darbų pagal nustatytus įkainius. Pasak pasitarime dalyvavusio karinį pramoninį kompleksą kuruojančio vicepremjero J.Borisovo, kosmodromo pirmojo etapo statyba yra užbaigta tik 64%.
Saugumo tarybos sekretorius N.Patruševas žiniasklaidą informavo, kad uždaroje posėdžio dalyje buvo svarstytas laikotarpis po 2013 m. Vyriausybė iki š. m. liepos mėn. vidurio įpareigota pateikti pataisytos valstybinės politikos kosmoso srityje programos kryptis, nepaisant to, kad 2013 m. patvirtinti šios politikos pagrindai galioja iki 2030 m.
Svarstymui Saugumo taryboje galėjo paskatinti pasirodę Rusijos statistikos tarnybos Rosstat duomenys. Skraidymo aparatų gamyba Rusijoje po nuolatinio jos augimo 2018 m. pirmą kartą patyrė 13,5% nuosmukį. Š. m. pirmojo ketvirčio duomenys žada gerokai didesnį smukimą 2019 m. (žr. 1 pav.).
Skraidymo aparatų eilutė Rosstat apskaitoje yra labai plati. Jai priskiriama civilinių ir karinių lėktuvų, helikopterių, bepiločių skraidymo aparatų, dalių lėktuvams ir helikopteriams, palydovų, orbitinių stočių, daugkartinio naudojimo erdvėlaivių, raketinės ir kosminės technikos leidimo įrangos kompleksų, tarpžemyninių raketų gamyba.
1 pav. Skraidymo aparatų gamybos Rusijoje dinamika[3] (* – 2019 m. pirmojo ketvirčio pokytis[4], lyginant su 2018 m. pirmuoju ketvirčiu)
Skraidymo aparatų gamybos kosminę dedamąją turi atspindėti Rusijos kosminių startų statistika.
Pagal iškėlimus į kosmosą iki 2014 m. t. y. iki agresijos prieš Ukrainą pasaulyje pirmavo Rusija. Po to prasidėjo ryškus jos startų skaičiaus nuosmukis. Rusijos paleidimų iki 2018 m. sumažėjo net 1,8 karto. Kinijos aktyvumas atitinkamai išaugo 2,4 karto, ir ji tapo pirmaujančia, lenkdama net JAV. Didėja Indijos, Japonijos kosminių skrydžių skaičius, pasiekęs Europos kosminės agentūros lygį (žr. 2 pav.).
2 pav. Iškėlimų į Žemės orbitą, įskaitant avarinius atvejus, pasaulinė dinamika nuo 2010 m.[5]
NASA baigus daugkartinių pilotuojamų erdvėlaivių programą, nuo 2011 m. Amerikos astronautai tapo Rusijos kosmoso agentūros Roskosmos klientais. Skraidinimo į tarptautinę kosminę stotį (TKS) kaina už vieną vietą astronautui 2006-2018 m. pakilo nuo 25 mln. USD iki 81 mln. USD. Rusijos monopolininkui NASA per 12 metų sumokėjo virš 3,36 mlrd. USD[6].
Šiemet NASA planuoja pirmuosius bandomuosius pilotuojamus skrydžius į TKS SpaceX ir Boeing privačių bendrovių erdvėlaiviais Crew Dragon bei Starliner[7]. Po sėkmingos Crew Dragon kelionės į TKS, tiesa, dar be žmonių, Rusijos ekspertas V.Lukaševičius teigia, kad Amerika tapo visiškai nepriklausoma nuo Rusijos, o jos septynvietis erdvėlaivis visais parametrais lenkia beviltiškai pasenusį ir ankštą Sojuz. Roskosmoso gaunamos pajamos iš vieno užsienio keleivio viršydavo kosminio laivo, raketos ir paleidimo kainą, o dabar Rusija šių pajamų neteks[8].
Pagal NASA ir Roskosmoso susitarimą TKS ketinama eksploatuoti iki 2024 m. Dėl tolesnių planų abejojama. Svarbiausia priežastis – brangus TKS išlaikymas. TKS jau atsiranda alternatyva – Kinija savo kosminės stoties kūrimą planuoja baigti 2022 m. ir yra pareiškusi, kad ji bus prieinama tarptautinei bendruomenei[9].
Vadovybė taip pat negali nepastebėti, kad Rusijos kosmonautikoje padaugėjo nesėkmių.
Ypatingų atvejų pavyzdžiai
2013 m. liepos 2d. paleista iš Baikonuro kosmodromo Proton-M raketa su trim GLONASS sistemai skirtais navigaciniais palydovais, praėjus 17 s po starto, pakeitė kursą ir nukrito greta Proton komercinių skrydžių platformos. Technikos praradimo nuostoliai siekė 1,3 mlrd. USD. Be to, teko evakuoti apie 100 000 gyventojų dėl aplinkos užterštumo[10]. Pradinę versiją, kad avariją lėmė atvirkščiai pritvirtinti greičio jutikliai, patvirtino tyrimas. Dėl to raketa buvo nukreipta į Žemę.
2015 m. paaiškėjo, kad atgabentų Sojuz-2 raketos blokų Vostočnyj kosmodromas negali priimti montavimui dėl patalpos gabaritų neatitikimo. Mat patalpa buvo suprojektuota kitai raketos-nešėjos Sojuz modifikacijai. Apie tai naujienų agentūra TASS sužinojo iš kosmodromo darbuotojo. Kitas šaltinis – kosmodromo antžeminės kosminės infrastruktūros objektų eksploatacijos centras paaiškino, kad darbų su raketa montavimo – bandymo korpuse negalima atlikti dėl komplekso neužbaigtumo[11].
Pirmoji raketa iš naujojo Rusijos kosmodromo Vostočnyj turėjo pakilti 2016 m. balandžio 27 d. Stebėti starto atvyko pats V.Putinas[12]. Dėl technikos sutrikimų paleidimą teko atidėti parai, o Rusijos prezidentui per parą teko tris kartus suskraidyti maršrutu Vostočnyj-Blagoveščenskas-Vostočnyj.
2018 m. rugsėjo mėnesį po raketų Sojuz-2 starto kompleksu buvo aptiktos betonu neužpildytos ertmės. Taisymo darbai kainavo 4,57 mln. RUB[13].
2018 m. spalio mėnesį, išsijungus Sojuz raketos antrosios pakopos varikliams, įvyko pilotuojamo Rusijos kosminio laivo avarija. Kosmonautai liko gyvi. Nesėkmę lėmė raketos montavimo klaidos[14].
Faktai rodo, kad daug kas priklauso nuo personalo požiūrio į darbą arba jo kompetencijos.
Padėtis Roskosmose
Rusijos raketų-kosminės technikos eksporto dalis pasaulyje 2017 m. vietoje planuotų 24,5% sumažėjo iki 8,5%. Priežastis valstybinė korporacija Roskomos nurodė savo veiklos 2017 m. ataskaitoje. Tai Vakarų sankcijos, neleidžiančios įsigyti elektronikos ir specialiųjų medžiagų, rublio kurso kritimas, negalėjimas konkuruoti su JAV privačiomis firmomis[15]. Ataskaitos 2018 m. Roskomosas nėra paskelbęs iki šiol.
Dar viena galima nesėkmių priežastis, pasak už sritį atsakingo vicepremjero J.Borisovo, yra labai žemas skaitmenizacijos lygis Roskosmose. Jo vadovas D.Rogozinas š. m. pradžioje pažymėjo, kad tuo jau susirūpinta – korporacijoje įsteigtas šios srities specialistų padalinys[16].
Didėjančio Rusijos atsilikimo pagrindine priežastimi Rusijos kosmonautikos federacijos ekspertas A.Chochlovas nurodė žemus atlyginimus[17]. Todėl po SSRS žlugimo iš institutų ir įmonių pasitraukė kvalifikuoti kadrai, nebuvo pasirūpinta patirties perdavimu. Jaunimas neužsibūna ir dėl to, kad įdomių projektų yra mažai. Padėtis tokia, kad iš 190 000 Roskosmoso įmonių darbuotojų atmetus pensinio ir priešpensinio amžiaus žmones bei jaunimą iki 30 metų, 30-45 metų amžiaus išmanančio ir patyrusio personalo lieka katastrofiškai mažai. Dėl smunkančio rublio kurso neįvykdomi darbai pagal sutartis, nes jos sudaromos rubliais.
Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą padėtis be jau minėtų priežasčių rimtai pablogėjo ir dėl sekvestro Rusijos kosminei programai 2016-2025 m. Vyriausybė ir Roskosmosas ėmėsi reformų. Jų pasekmės neaiškios, nes Roskosmosui priklausančio M.Chruničevo centro finansinio gaivinimo programa padidino centro skolą iki 100 mlrd. RUB. Centras gamina sunkiąsias raketas, kurios vienintelės gali iškelti orbitinių stočių modulius, stambius ryšių palydovus, tarpplanetines stotis. A.Chochlovo nuomone, reformų sėkmę prognozuoti sunku, nes giluminės problemos ir jau priimti sprendimai lieka nesuvokti.
Už padėtį kosmoso šakoje nuo 2012 m. ir visas šio laikotarpio reformas atsakingu ekspertas nurodo D.Rogoziną, kuravusį šaką kaip vicepremjeras, o šiuo metu beveik metus vadovaujantį Roskosmosui. A.Chochlovas teigia, kad kosmonautikos specialistus ir ekspertus stebina beveik visi D.Rogozino pareiškimai žiniasklaidai. Kartu Rusijoje labai trūksta specialistų ir ekspertų viešos diskusijos apie strategiją kosmose. Pavyzdžiu Rusijai galėtų būti Augustino komisija Amerikoje.
Rusijos Audito rūmai 2017 m. Roskosmose nustatė finansinių pažeidimų, panaudojant lėšas, mastą. Jie siekia 760 mlrd. RUB (apie 13 mlrd. USD). Tai 2017 m. sudarė 40% visų pažeidimų, užfiksuotų visų atliktų tikrinimų mastu[18]. Ši suma metinį Roskosmoso programų finansavimą viršija apytikriai 3-5 kartus (žr. 3 pav.), o „pasiekimas“ pretenduoja į V.Putino „niet analogov“ kategoriją.
Generalinė prokuratūra įvairius pažeidimus, statant Vostočnyj kosmodromą, įvertino virš 10 mlrd. RUB. Baudžiamąsias bylas dėl lėšų vogimo imta kelti 2015 m., kai darbininkai ėmė skųstis, kad jiems nemokami atlyginimai[19].
Roskosmoso vadovas D.Rogozinas š. m. pradžioje interviu leidiniui RBK aiškino, kad valstybinės korporacijos sėkmingam pertvarkymui trukdo auditoriai, teisėsauga, žurnalistai, viešindami nustatytus pažeidimus ir tokiu būdu Roskosmosą diskredituodami[20].
3 pav. Roskosmoso programų finansavimas[21]
(Reikšmės USD yra apskaičiuotos pagal Rusijos Centrinio banko USD/RUB kurso[22] vidutinę metų reikšmę)
Nors Vostočnyj kosmodromo pirmasis statybos etapas turėjo būti baigtas 2018 m., tačiau š. m. pradžioje specialiame vyriausybiniame pasitarime premjeras D.Medvedevas konstatavo, kad užbaigta tik ketvirtis darbų apimties – iš 19 objektų perduota naudojimui tik 5. Vicepremjeras J.Borisovas pareiškė, kad antrojo etapo, skirto sunkiųjų raketų startams, užbaigti plane numatytais 2021 m. neįmanoma. Tai esą turi būti padaryta iki 2023 m.[23]. O Roskosmoso vadovas D.Rogozinas š. m. kovo mėnesį Rusijos televizijai jau tvirtino, kad pirmojo etapo darbai faktiškai yra užbaigti. Esą, atsirado problemų tik dėl projektinės dokumentacijos. Jis patikino, kad pradėti antrojo etapo statybos darbų, neturint projektinių ir statybos vykdymo dokumentų, neleis[24].
Ekspertų apibendrinimai
Prašomi apibūdinti padėtį trys Rusijos ekspertai vieningai tvirtina, kad jų šalies kosmonautika atsidūrė gilioje sisteminėje krizėje[25].
Rusijos kosmonautikos akademijos akademikas A.Železniakovas įsitikinęs, kad ką nors greitai pakeisti tapo neįmanoma. Padėtis galėtų pagerėti po kelių metų ar net dešimtmečių.
Kosminės politikos instituto vadovas I.Moisejevas atsakomybę priskiria D.Rogozinui, kuris, nuo 2011 m. būdamas vicepremjeru, kuravo karinę pramonę ir kosmoso sritį. Tuomet sisteminės krizės egzistavimą jis neigė. Tad dabartiniu metu komplekse veikia šimtai įmonių, kurių padėtis yra vienoda, o sunkumai panašūs. Paskutiniuoju metu startai be avarijų Rusijoje tampa išimtimi. Pats D.Rogozinas problemas didina savo ypač neapgalvotais pasisakymais. Pagrasinęs, kad Rusija Amerikai nepardavinės raketų variklių RD-180 (montuojamų į raketų Atlas V pirmąją pakopą), o taip pat amerikiečių astronautus apkaltinęs skylės išgręžimu erdvėlaivyje Sojuz, jis gali pasiekti, kad JAV nuo Rusijos partnerių paprasčiausiai nusisuks.
Rusijos kosmonautikos akademijos narys-korespondentas A.Joninas mano, kad finansavimu krizės jau neįveiksi, ir kad išsaugoti šią pramonės šaką, kokia ji yra, neįmanoma. Rusijai derėjo sekti Amerikos pavyzdžiu, struktūrą optimizuojant verslo principais. Ten veikia dvi konkuruojančios korporacijos – Boeing ir Lockheed. Šiuo metu Rusijoje tai daryti jau per vėlu. Civilinėje kosmonautikoje reikia veikti su privačiomis bendrovėmis, remiamomis valstybės. Tokiems planams, pasak A.Jonino, tiktų jau pradėjusi funkcionuoti S7 Space. Tačiau nepriklausomas ekspertas kosmonautikos klausimais V.Lukaševičius pastebi, kad S7 Space pradėjus sėkmingai veikti, buvo pakeista jos vadovybė. Jo manymu, esant dabartinei Rusijos kosmonautikos šakos struktūrai ir politiniam požiūriui į ją, dabartinei Roskosmoso vadovybei, pokyčiai Rusijoje nėra įmanomi iš principo[26].
„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)
Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.
Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.
Theodor Herzl. Wikipedia foto
Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.
Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!
Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“
Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.
Trampo meškiukai – prekyboje
Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.
Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.
Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.
Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.
Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.
Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.
Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija
Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…
O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.
Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.
Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…
Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.
Praėjusią savaitę būta daug svarbių tarptautinių įvykių, apie kuriuos originaliai diskutavo RTVi laidos “Osoboje mnenije” svečiai.
Šį sykį pats įdomiausias man pasirodė žymaus Rusijos žurnalisto ir rašytojo Viktoro Šenderovičiaus komentaras. Viktorui Šenderovičiui teko pasakoti, kaip jis vertina paskutinįjį Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus kreipimąsi į tautą, ką byloja Libijos diktatoriaus Muamaro Kadafio reikalavimas, jog oficialusis Vašingtonas laikytųsi demokratijos principų, kodėl Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas staiga pareiškė, jog neseniai numiręs Vasilijus Kononovas, kurį latviai teisė kaip karo nusikaltėlį, Antrojo pasaulinio karo metais žudžiusį civilius gyventojus, iš tiesų yra “pasididžiavimo vertas raudonasis partizanas”. RTVi laidos pašnekovas V.Šenderovičius šį sykį buvo priverstas atsakyti net į klausimą, ar galima grupę žmonių negrįžtamai nuskraidinti į Marsą ir ten palikti visiems laikams, mat kelionė atgal į Žemę būtų per daug brangi.
