Vienos apeigos pėdomis
Esame kalbėję, jog istoriniai šaltiniai byloja apie tai, kad senieji lietuviai mėgę vaišes. Kolektyvines. Šventinio susiėjimo metu jos sudarydavo apeigų dalį. Žinoma, baigiamąją. Bendras stalas būdavo pašventinamas, padėkojant dievams (Aukštėjui Visagaisčiui) už skalsą ir palinkint šventės dalyviams dvasinės stiprybės, susiklausymo bei sėkmės darbuose. Tikėtina: susineštais valgiais tarpusavyje buvo dalinamasi. O kaip, nesunkiai galime sužinoti prisiminę kad ir kalėdaičio (žemiau vadinto plotkele) laužymą. Kiekvienam po gabaliuką ir kiekvienas tuo gabaliuku pasidalina su visais už stalo esančiaisiais… Tai – dvasinės jungties apeiga.
Senieji lietuviai (žinoma, ir pilėniečiai) vartojo ir šventinį apeiginį gėrimą. Apie praktikuotą jo vartojimo ritualą esu aptikęs įdomių užuominų etnologų darbuose. Bet prieš tai, lyg ir paruošdamas skaitytoją, noriu pasidalinti tą pačią problematiką liečiančia informacija, kurią suradau mums giminingo etnoso – t. y. labai originalioje, bet dėl tam tikrų priežasčių „paraštėse“ atsidūrusioje rusų knygoje. Jos sudarytojai ir leidėjai ją laiko šventraščiu. Tačiau ji, ko gero, greičiausiai veikiant stačiatikybei, pati „pakrikštyta“ keistu „Velnio knygos“ (Beлecoвaкнигa) vardu[1]. Joje randame gana intriguojančių žinių būtent iš „piliakalnių epochos“ laikų, t. y. vienaip ar kitaip susijusių su šio mūsų pasakojimo tematika. Įsitikinęs, kad skaitytojui bus įdomus nors ir trumpas tos „Velnio knygos“ apibūdinimas.
Novgorodas, šiaurinė Kijevo Rusios provincija, jau IX a. turėjo savo raštą. Panašų į tą, kurį bulgarų vienuolis Kirilas, pagyvenęs tame mieste, patobulino, ir tas raštas vėliau tapo žinomas kaip „kirilica“… Dar carinės Rusijos laikais buvo surasti bukmedžio lentelėse senuoju raštu išskaptuoti Novgorode (gal ir kitur) gyvenusių žynių IX amžiumi datuojami pasakojimai: istoriniai ir religiniai bylojimai. Iš vertimų į šiuolaikinę rusų kalbą aiškiai matyti, kad tie pasakojimai buvo pirmykštėms religijoms būdingas „gyvasis žodis“, perduodamas iš kartos į kartą… Tuomet kažkam parūpo užfiksuoti išnykstančią, įvedamos bizantiškosios krikščionybės naikinamą senąją, t. y. prigimtinę religiją ir su ja susijusius papročius (kurių ženkli dalis galėjo būti aistiškos-baltiškos kilmės).
Štai toje knygoje ir surandame nuolat ir nuolat atkartojamą šventąjį (ritualinį) gėrimą, vadintą suricos vardu. Gėrimas buvo gaminamas iš vandeniu atskiesto ir užraugto medaus, pridėjus apynių, kitų augalinių priedų ir pieno… Gėrimas buvo geriamas šventų apeigų metu, mūšiuose laimėtų pergalių ir kitomis panašiomis neeilinėmis progomis.
Suricos gaminimas (o jis, kaip rašoma toje knygoje, buvo atliekamas kaip dvasinė apeiga) labai jau primena midaus vartojimą lietuvių senovėje. Ne vieno istoriko ar etnologo darbuose rasime užuominų apie mėgavimąsi midaus gėrimu. Iš panašių tekstų lyg ir nesklinda to gėrimo ritualinė paskirtis, kurios dvelksmas aiškiai jaučiamas „Velnio knygoje“. Toks „prasilenkimas“ gali būti vertintinas kaip istorinės tiesos nežinojimas… Na, o jeigu dar prisiminsime mūsų laikais Stakliškėse gaminamą midų (nuo kurio, išgėrus stiklinaitę, jausena tik pablogėja), to lyg ir išliaupsinto gėrimo sakralumas dingsta…. Gal iš tiesų mūsiškių pasakojimuose apie šį gėrimą (o vėliau – ir apie jo gamybą) yra įsivėlusi klaida? Gal tikroji tiesa apie midų ir jo gamybą seniai yra išdūlėjusi, nuslėpta?..
Neabejotina, kad senovėje mūsų protėviai irgi gamino gėrimą, panašų į novgorodiečių suricą, ir vartojo panašiomis (apeiginėmis) progomis. Na, kad ir dėl tų aplinkybių, kad aisčių-baltų apgyvendintos žemės, iki slavų įsiveržimo, siekė Novgorodo žemes bei Ilmenio ežerą… Tikėtina, labai tikėtina, kad jo gamyba atėjusi, ko gero, iš dar senesnių nei apeiginių piliakalnių epocha, laikų.
Vėlesniaisiais laikais, užgesus „pagonybei“, lietuviai midaus jau nebevartojo. Ėmė gaminti alų. O vėliau, prasidėjus nuolatiniams karams – degtinę… O dar vėliau – samanę… Bet prisilaikant senų apeiginių tradicijų, alus taip pat buvo gaminamas. Bet gaminamas atsargiai, pagarbiai, išmoningai, sakytume – rituališkai. Prisiminkime kad ir šmaikščią Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“… Alų gamindavo (virdavo) ypatingomis progomis: vestuvėms, krikštynoms, laidotuvėms, atlaidų (švenčių) dienoms… Sovietmetis, ypač bolševikmetis, viską sujaukė. Iki vadinamųjų „Chruščiovo laikų“ kiekvienai kaimo sodybai buvo leidžiama naudotis tik 15 arų sklypeliu. Miežiai, jo salyklas tapo nebeprieinamu, deficitiniu produktu. Alus buvo gaminamas pačiu primityviausiu būdu. Net ir iš kolūkio lauko pavogtų cukrinių runkelių. Alkoholinio gėrimo apyvarta didėjo… Reikėjo kokiu nors būdu užslėgti neteisybę, „uždusinti kirminą“, okupanto ir pavergėjo įvarytą į lietuvio, ypač sodiečio, širdį…
Bet apie natūralų alų, kaip apeiginį lietuvių gėrimą, pokalbį dar verta pratęsti…
Nardant po apeiginių gėrimų „vandenis“, išskirtinį susidomėjimą man sukėlė etnologės Elvyros Usačiovaitės studija. Ji, pasiremdama surastais senais šaltiniais, aprašo „trejų devynerių“ (kurios gėrimu linkę pasigirti lietuviai) simbolinę reikšmę ir net ritualizuotą jos vartojimo praktiką[2]. Tai, kas čia bus iš šios autorės pacituota, perpasakota, interpretuota, esama rimto pagrindo sieti su aidu, atėjusiu iš „piliakalnių epochos“. Gerai žinome – daugelis tradicijų, tegu ir transformuotame pavidale, praeina istorijos filtrus ir pasiekia vėlyviausius laikus. Tai ir pateisina „įžūlumą“ vėlesniais laikais praktikuotos dvasinės kultūros elementus sieti su dar senesniais.
Pastebėsiu, kad mano jau minėta etnologė savo studijoje remiasi gana detaliai aprašytais prūsų papročiais. Bet patarus įžymiam baltistui Vladimirui Toporovui, mokslininkė juos perkelia ir į mūsų kraštą. Argumentas čia aiškus. Senaisiais, t. y. ikikrikščioniškaisiais laikais tie patys aisčių-baltų papročių bei ritualų elementai atsikartodavo gana plačiose erdvėse. Apie tai, nors ir savaip, byloja aukščiau perpasakota istorija su novgorodiečių-rusičių gerbta ir vartota „surica“.
E. Usačiovaitė rašo, kad senovėje, nuėmus derlių, „…šeimininkas tam tikru būdu pasisemdavo grūdų (kviečių, sėmenų, miežių, žirnių, avižų, pupų, lęšių) – kiekvienos rūšies po pilną saują, tačiau ją pripildydavo per tris kartus. Ir taip devynis kartus – iš viso išeidavo dvidešimt septyni kartai, taigi trejos devynerios įvairių grūdų, kuriuos supildavo į vieną mišinį, sudaigindavo, sumaldavo salyklą ir padarydavo alų“[3]. Nematau būtinybės apsunkinti skaitytoją įvairiomis aprašyto veiksmo, jo tolesnės tąsos detalėmis. Tik reziumuodamas pastebėsiu, kad šeimininkas, sukalbėjęs atitinkamą sakralinį tekstą, pats išgerdavo tris toms apeigoms specialiai padarytus kaušelius. „Išgėręs juos, – kaip teigia studijos autorė, – perduodavo žmonai, broliui, vaikams. Taip trys kaušeliai apeidavo ratu devynis kartus.“ Štai pagal tokią nuo senų senovės einančią tradiciją, kurios aprašą E. Usačiovaitė atrado pas Matą Pretorijų (rašiusį XVII a. pabaigoje), „kiekvienas ritualo dalyvis alaus išgerdavo trejus devynerius kartus“[4]. Anot minėto Pretorijaus, taip būdavo atšvenčiama „trijudewiniu“ – trejų devynerių šventė, turėjusi Samborijos pavadinimą. Ji buvo švenčiama nuėmus visą rudens derlių.
Skaitytojo dėmesį noriu atkreipti į ką tik suminėtos šventės pavadinimą – Samborija. Mes turime gražų, nuo seno paveldėtą ir Atgimimo metais prisimintą žodį Sambūris. Ar gali kam nors kelti abejonių prūsų šventės Samborijos paskirtis? Tai buvo ir giminės, bendruomenės dvasinio susitelkimo, dvasinių ryšių užtvirtinimo šventė!
Aukščiau kalbėjome apie midų, kaip šventą apeiginį gėrimą. Čia gi kalbame apie alų. Tačiau net ir iš tokio fragmentiško aprašo matome, kad senovėje ir alus, jo gamyba ir vartojimas sudarė aiškų šventinių apeigų elementą. Pagaliau ne taip jau svarbu: midus ar alus… Svarbu pats veiksmas, apeiga, sustiprinanti žmonėms bendruomeniškumo dvasią ir tuo pačiu – suteikianti kitokią, nuo žemės rūpesčių pakylėtą prasmę.
E. Usačiovaitės aprašytai Samborijos šventei skirtą alaus (iš įvairių grūdų) darymo ir jo vartojimo apeigai dėmesį skyriau su vienu, manau, ir pačiam skaitytojui suprantamu motyvu… Turime teisę kai kuriuos elementus iš gana sudėtingo „trejų devynerių“ ciklo perkelti ten ir tiems, kurie švenčių progomis susirinkdavo ant apeiginio piliakalnio ar šalia jo. Šventės šventimas neabejotinai turėjo turtingą savo ceremonialą (šventines apeigas). Apie tai tiesiogiai ir netiesiogiai byloja na kad ir minėtos Samborijos šventės šventimas šeimoje.
Prieš antrąjį pasaulinį karą (ir net „caro laikais“) Lietuvos vaistinėse pardavinėdavo „Trejų devynerių“ buteliukus vaistams. Prisipažinsiu skaitytojui… Frontui praslinkus sužinojome, kad Palangos (kur tuomet gyvenau) vaistinės savininkas pabėgęs ir ji dabar atlapa. Aš su savo tokiu pat aštuonmečiu bičiuliu nuskubėjome paplėšikauti. Nepamenu, ką jisai surado, bet aš su dideliu pasitenkinimu „nuglemžiau“ dvi kartonines dėžutes su „Trejų devynerių“ etiketėmis…
Šiandien mūsų šalyje tebepraktikuojama „Trejų devynerių“ trauktinės (kelių rūšių) gamyba ir, žinoma, – gana platus vartojimas. Bet visa tai jau panašu į Salvadoro Dali siurrealizmą… Gal išskyrus žoleles, kurias tuo vardu dar galime aptikti kai kuriose vaistinėse.
Keista, labai keista, kai atsiranda kažkas net iš mokslo bendruomenės, kuris stengiasi įtikinti skaitytoją, kad mūsų protėviai gyveno primityvų, vien sunkiais darbais ir įvairiais prietarais dusinamą gyvenimą. Atvirkščiai… Anų laikų gyvenimas buvo kupinas atsikartojančių emocionalių išgyvenimų. Kupinas sielos pakylėtumo ir atgaivos nuo susitikimų su bendruomenės nariais. Net ir vadinamieji prietarai tarnavo ne dvasios vergovei, o žmogaus buvimo pasaulyje pilnatvei, socialinių psichologinių santykių praturtinimui. Trumpai tariant, mūsų protėviai, materialiai gal vargdami ir darbais prakaituodami, gyveno ganėtinai išmoningą ir turiningą dvasinį gyvenimą.
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.10.06; 15:00
[1]Beлecoвaкнигa. – Изд. 2-oe иcпpaвлeннoe. Mocквa, Meнeджep, 1995.
[2]Žr.: Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos. – Vilnius, Versmė, 2014, p. 326–339.
[3] Ten pat, p. 333.
[4] Ten pat, p. 333–334.
