matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko  fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.

Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.

Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.

Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.

Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje  yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.

Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems  dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.

Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas

2020.05.07; 06:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.

Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.

Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.

Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.

Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų  3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.

Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:

1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;

2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;

3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;

4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;

5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.

Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.

Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.

Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.

Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).

O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.

Žaizda. Slaptai.lt nuotr.

Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.

Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.

Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.

Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S

uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.21; 14:00

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.

Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.

Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.

Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.

Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.

Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.

snoras
Snoras. Slaptai.lt nuotr.

Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.

Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?

Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.

Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.

Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai  atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.

Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.

Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!

Vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.

Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.

Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą  informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.

Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.

SOS – gelbėjimo ženklas

O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!

Daktaras  Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.02; 05:30

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (yootube). Žiūrovai šį filmą laikas nuo laiko vis iškelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo virš 100 000 žmonių.

Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlaikytas, tuo skanesnis.

Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.

Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus. Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.

Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip Wikileaks, Panama papers, Paradis papers ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV  per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.

Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad, kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasaskojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė – kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“

Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“

(https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/03/07/news/vsd-skandalo-pursluose-smezuoja-garsios-pavardes-13918321/).

Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu II KAM departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai  jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę.

Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama. Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.

Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo.

Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo. Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – pačio VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo mane kaip komiteto pirmininką sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK.

Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas  buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.

Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų klanui suduoto smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“.

Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“, R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, – V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.

Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra grubus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių. Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..

Šios organzcijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.

Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.

O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.

Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.

Praėjo virš dešimt metų, o dauguma tų kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo  Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.

Teksto autorius – Dr. Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, buvęs Seimo NSGK pirmininkas

2020.03.09; 15:15

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Senovėje, kai tik žmonės išmoko keistis savo darbo vaisias, atsirado verslo užuomazgos. Verslas pats savaime nėra blogis. Jis –“greičiau būtinybė, nes suteikia pragyvenimo šaltinį daugybei žmonių. Tačiau mes gyvename jau ne senaisiais laikais. Šiandieninis pasaulis tapo labai dinamiškas. Neįtikėtinais tempais spartėjanti mokslo ir aukštųjų technologijų pažanga neišvengiamai reikalauja keisti ir atgyvenusius verslo modelius bei žmonių tarpusavio santykius. Be naujo požiūrio į įmonių valdymą, į verslo santykius su pridėtinę vertę kuriančiais asmenimis bei likusia bendruomene žmonijos pažanga neįmanoma. Čia į pirmą planą iškyla esminis skaidrumo, sąžiningumo ir atsakomybės naratyvas.

Laikas nuo laiko tarptautinės žiniasklaidos, dar nepasidavusios fakenews“ įtakai, atliekami tyrimai – tokie, kaip „“Panama papers“, Paradise papers“ arba kaip neseniai per Vokietijos TV parodytas reportažas apie Lietuvos turtingiausiųjų penketuke besipuikuojančio „Girtekos“ savininko vairuotojų vergišką dalią – parodo visiškai neatsakingą ir amoralų verslo atstovų elgesį. Dar vienas pavyzdys – stambios pervežimo bendrovės ,,Vlantana“Norge“ priverstinis atsitraukimas iš Norvegijos po kilusio darbuotojų išnaudojimo skandalo. Ką jau bekalbėti apie anekdotu tapusį „Grigeo Klaipėda“ vamzdį ar savaitę gesintą gaisrą Alytuje – tokius pavyzdžius galima vardint ir vardint. Jie atskleidžia šiuolaikinių savininkų gobšumą, totalią atsakomybės stoką ir, kas dar baisiau, – jų niekinantį požiūrį į likusią bendruomenę, kuri, kaip žinome, ir sudaro piliečių daugumą.

Suprantama, po viešų demaskavimų neišvengiamai seka skaudžios pasekmės, ir ne tik šioms kompanijoms, bet ir visam didžiajam verslui. Dauguma visuomenės mano ir toliau manys, kad verslininkai yra blogis, o jų vienintelis tikslas – apgaudinėti kitus darbuotojus bei valstybę, mokant sukuriamai vertei neadekvačiai mažus, t.y. neproporcingus atlyginimus. Taip pat – nemokant mokesčių arba mokant juos ne visus, apgaudinėti verslo partnerius, nuolat laimėti viešuosius pirkimus, duodant kyšius, taupyti kokybės sąskaita, taip apgaunant klientus, ir t.t. Trumpiau tariant, visuomenė yra įsitikinusi, kad verslininkai siekia vienintelio tikslo – pralobti bet kokia kaina. Ir negalima teigti, kad tai – netiesa, juo labiau kai aplinkui matome tiesiog neįtikėtinus šešėlinės ekonomikos mastus.

Tačiau ką daryti tiems verslininkams, kurie elgiasi visiškai priešingai – moka padorius atlyginimus, su savo darbuotojais elgiasi kaip su bendro veikimo partneriais, kurie moka mokesčius, neduoda kyšių, nors per tai praranda gerų užsakymų ir nemažą dalį naudos? Kaip gyventi Lietuvoje tokiems verslininkams – dar ir žinant, kad visuomenė juos vis tiek priskiria prie „blogiukų“? Maždaug – žinome jus, jūs ten visi tokie…

Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.

Skaudu tai pripažinti, tačiau esant aptariamai padėčiai padoriam, sąžiningam verslui tiesiog nebelieka jokių paskatų elgtis skaidriai ir sąžiningai. Nes dėl šitokio savo elgesio jie ne uždirba, o praranda. Net ir viešoje erdvėje, žiniasklaidoje retai sutinkame pasakojimus apie skaidrų, atsakingą verslą ar pažangius, dorus verslininkus – išskyrus pačių apmokėtą atvirą, o dar dažniau – užslėptą reklamą.

Kyla amžinas klausimas – ką daryti? Pabandysiu į jį atsakyti.

Visų pirma, mes manome, kad įmanoma gauti apčiuopiamų rezultatų atliekant du tarpusavyje glaudžiai susijusius veiksmus. Pirmasis -atskiriant skaidrų, atsakingą verslą nuo šešėlinio, nesąžiningo. Antrasis – įgyvendinti ilgalaikę plataus masto visuomenės švietimo programą apie naujovių panaudojimo galimybes ir jas atitinkančių skaidrių santykių naudą kiekvienam asmeniškai ir visai valstybei bei ES. Tai – ne tik agitacija. Tai – praktiniai dalykai, ir jie jau pradėti daryti. Šia linkme itin daug nuveikė skandinavai. Man teko kelerius metus su jais dirbti, įgyvendinant kelis, būtent verslo skaidrinimo projektus. Sukaupiau nemažai patirties. Esu sukūręs net mokslinio lygmens Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji apima platesnį mūsų valstybės gyvenimo kontekstą, kuriuo pasidalinsiu kituose straipsniuose.

Kalbant apie verslą kaip šios sistemos sudedamąją dalį, būtina pasakyti, kad ji jau paruošta ir Švedijoje bei Suomijoje aprobuota praktikoje. Tai – metodika, kaip atskirti skaidrias įmones nuo neskaidrių. Trumpai būtų galima paminėti, kad pagal šią metodiką pirmiausia yra vertinama įmonių/bendrovių savininkų ir vadovų reputacija. Įmonių savininkai ir vadovai šiais laikais turi būti vieši asmenys ir viešai deklaruoti savo interesus, savo elgseną bei ryšius. Jie negali turėti jokio kriminalinio šešėlio arba ryšių su kriminalu. Kai kas pasakys, kad esu privatus asmuo ir darau ką noriu. Deja, tai – išsisukinėjimas. Norint būti skaidriam, pirmiausia reiškia būti viešam, nors užbėgdamas pasakysiu, kad skaidrumo reikalavimai taip pat turi galioti ir viešojo informavimo priemonėms bei naudojamiems viešumo metodams.

Verslininkas privatus yra tik tiek, kiek jis nesinaudoja kitų žmonių paslaugomis. O jeigu mes savanoriškai susisaistome sutartiniais santykiais – ar tai bus su darbo santykiais susijusios sutartys, ar sutartys su verslo partneriais – visa tai jau išeina už asmens privatumo ribų.

Galų gale net konkretus asmuo yra susaistytas tam tikrais apribojimais – tiek teisiniais, tiek moraliniais, tiek bendrakultūriniais, t.y. žmonių tarpusavio bendravime priimtomis civilizuotomis normomis. Būtent todėl reputacijos aspektas skaidrumo vertinime yra labai svarbus. Tarp kriterijų taip pat numatyti tokie svarbūs skaidrumo vertinimo rodikliai, kaip:

– situacija su mokestinėmis prievolėmis (mokesčių mokėjimas),

– privalomos draudiminės įmokos į pensijų fondą (Lietuvoje – SODRA),

– darbuotojų nuo nelaimingų atsitikimų draudimas,

– civilinės atsakomybės draudimas,

– darbų sauga ir darbo santykiai,

– padorūs ir teisingi santykiai su partneriais/klientais.

Be šių kriterijų yra dar viešumo rodikliai, kaip:

– savininkų gaunama nauda – dividendai,

– vieši vadovų atlyginimai,

– vidurinės grandies vadovų atlyginimai (vidutiniai),

– darbuotojų atlyginimai (min.; max.;),

– eilė kitų, tame tarpe kokybės rodikliai, į kuriuos įeina ir aplinkosauginiai reikalavimai bei draugiškas santykis su aplinka, ir t.t.

Ši kriterijų/rodiklių visuma, ją teisingai įvertinus, leidžia žengti kitą žingsnį link skaidraus verslo įteisinimo.

Esmine šios nelengvos, bet reikalingos verslui sistemos naudingumo išraiška taptų Skaidraus verslo registro (SVR) įkūrimas Lietuvoje. Skandinavijoje panašūs dariniai, tik kitais pavadinimais, jau veikia. Tokio registro būtinai reikia ir mums, nes tik taip įmanoma tegul ir ne  idealiai (gyvenimas yra banguojantis) atskirti vadinamus žulikus“ nuo padorių, atsakingai verslaujančių.

Lietuvą statyti – ne griauti. Slaptai.lt nuotr.

Tik skaidrumo kriterijus atitinkantys verslo subjektai galėtų būti įtraukti į siūlomą kurti Skaidraus verslo registrą. Šio registro dalyviams numatoma išduoti Skaidraus verslo sertifikatus. Suprantama, jeigu paaiškėtų, kad verslo subjektas pateikė neteisingus duomenis ar atsitiko kažkas, kas pablogino situaciją, toks Skaidrumo sertifikatas būtų atimamas ir įmonė išbraukiama iš registro. Suprantama, apie tai viešai paskelbiant.

Manome, kad būtų tikslinga pasiūlyti visam skaidriam ir atsakingam Lietuvos verslui stengtis tapti SVR dalyviais. Tokio Registro steigimo inciatoriais galėtų tapti Lietuvos pramonininkų konfederacija. Taip ne tik atskirtume sąžiningą verslą nuo šešėlinio, korumpuoto, bet ir sukurtume pasitikėjimo verslu atmosferą.

SVR nauda akivaizdi. Ji – keleriopa. Visų pirma, SVR dalyviai, turėdami Skaidraus verslo sertifikatus, lengviau gaus užsakymų užsienyje, šia informacija galės pasinaudoti užsakovai Lietuvoje bei potencialūs investuotojai. Jau vien SVR atsiradimas bus naudingas tuo, kad visuomenė laikui bėgant pradės suvokti, jog ne visas verslas yra grobuoniškas ir ne visi verslininkai siekia naudos bet kokia kaina. Be to, neišvengiamai atsiras ir šešėlinio verslo Juodasis sąrašas“, o gal net ir jo „pilkasis“ variantas, tad tie, kas gudrauja, papirkinėdami žiniasklaidą, ir viešumoje save be pagrindo pristatinėja išskirtinai pozityviai ar net moko kitus, neišvengiamai atsidurs atitinkamoj padėtyj.

Tegul šios mano mintys bus įžanga į jau seniai pribrendusią diskusiją apie skaidraus, atsakingo verslo naudą tiek patiems verslininkams, tiek ir visai mūsų valstybei.

Teksto autorius Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Verslo ir politikos ekspertas

2020.02.24; 06:00