Rusijos policija siautėja. EPA – ELTA nuotr.

Maskvoje tūkstančiai opozicinių jėgų šalininkų viešai protestuoja prieš tai, kad daugeliui jų kandidatų neleido dalyvauti rugsėjo 8 d. įvyksiančiose rinkimuose į  miesto parlamentą. Pastaraisiais šeštadieniais juos iš miesto aikščių vaikė iki dantų šarvuoti policijos specialiosios paskirties būrio kovotojai bei Rusijos nacionalinės gvardijos kariai; liepos 27-ąją jie sulaikė daugiau kaip 1 300 asmenų, praėjusį šeštadienį – per 1000.

Rugpjūčio 10 d. numatytas dar vienas opozicijos mitingas, šį kartą – miesto valdžios leidimu.

Valdininkai norėjo, kaip visada, bet neišdegė

2013 metais įvykusiuose Maskvos mero rinkimuose, kuriuos laimėjo Sergejus Sobianinas, dalyvavo 32% rinkėjų. Kas dabar nežino Rusijos sostinės mero! Tuo tarpu iš 7,3 milijono Maskvoje įregistruotų rinkėjų tikrai ne daugelis atsakys, kiek deputatų sudaro jiems atstovaujančią miesto dūmą (45) ar kaip šie vietinių įstatymų leidėjai renkami (vienmandatėse apygardose, tai yra be partinių sąrašų). Pastaruosiuose rinkimuose (2014) į Rusijos sostinės parlamentą dalyvavo tik kiek daugiau kaip 20% rinkėjų. Daugiausia balsų jie atidavė Rusijos valdančiosios partijos, „Jedinaja Rosija“, atstovams. 

Tikrai ne visi maskviečiai žino ir parlamento vadovo pavardę (nuo 2014 metų – teisininkas Aleksejus Šapošnikovas). Jam tapus vadovu, naujienose ėmė šmėžuoti įvairiopos miesto deputatų iniciatyvos, neretai neįgyvendinamos, kaip antai premijuoti nerūkančius darbuotojus, bausti už viešoje vietoje numestą nuorūką. Dauguma naujojo šaukimo dūmos užmojų nepasiteisino, deputatai nurimo, viskas grįžo į senąsias vėžes. Ilgainiui dauguma deputatų net nustojo rodęsi darbo vietoje.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai kas Rusijos sostinės parlamentą vadina tiesiog „tuščia vieta“. Maskvos miesto dūma laikoma mažiausiai teisių turinčiu regioniniu parlamentu Rusijoje. Tepatvirtina milžinišką biudžetą (daugiau kaip 2,5 trilijono rublių,  Rusijos federalinė valdžia dar tik planuoja tiek išleisti ginklavimuisi). Teišklauso mero ataskaitą… Merijai, arba Maskvos vyriausybei, to ir tereikia – kad deputatai paklusniai štampuotų tikrųjų miesto valdytojų siunčiamus įstatymus.

Tai lengvai pasiekiama daugumai miesto deputatų esant valdančiosios partijos nariais; ne pro šalį ir keli sisteminės opozicijos (parlamentinių partijų) atstovai – dėl demokratijos regimybės. Daugumos atstovavimo sistema valdantiesiems pasirodė itin tinkama artėjančiuose rinkimuose. Kadangi „Jedinaja Rosija“ populiarumas pastaraisiais metais smarkiai smuko, nuspręsta, kad merijos palaikomi kandidatai negarsins savo priklausomybės valdančiajai partijai, o stos į rinkimus kaip savarankiškai išsikėlusieji, taigi nepriklausomi; jiems netgi leido kritikuoti miesto valdininkus.

Nepriklausomo TV kanalo „Dožd“ žurnalistų tyrimas atskleidė šiuos kandidatus gavus iš fondų, siejamų su „Jedinaja Rosija“, 800 milijonų rublių. Mat iš savarankiškai išsikėlusiųjų tam, kad būtų įregistruoti kandidatais, reikalaujama atitinkamo apygardos rinkėjų pritarimo, o parašų rinkimas brangiai kainuoja (parlamentinių partijų atstovai nuo to atleisti). 2014-ųjų rinkimuose į miesto dūmą buvo pasišovę dalyvauti ir du tikrieji (nesisteminiai) opozicijos atstovai – Liubov Sobol ir Ilja Jašinas, tačiau neįstengė surinkti kandidatais įregistruoti reikalingo rinkėjų parašų skaičiaus; opozicija rinkimus boikotavo. Valdančiųjų manyta, kad drakonišku vadinamas reikalavimas surinkti 3%, arba 4500-5500, rinkėjų parašų per vieną mėnesį pakiš koją opozicijos veikėjams ir šią vasarą, atostogų įkarštyje. Tačiau jie padarė tai, kas „absoliučiai nerealu padaryti“, ir daugelis surinko tuos „velniškus parašus“.

Rusijos policija sulaikė šimtus protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.

Opozicinės partijos „Jabloko“ kandidatė, vieno Maskvos rajonų deputatų tarybos pirmininkė Jelena Rusakova savo kreipimąsi į savo rinkėjus pradėjo žodžiais „Mes tai padarėme!“ Rašė pavykus surinkti 6500 parašų ir pateikti didžiausią leidžiamą skaičių – 5700. Kandidatė dėkojo „neabejingiems žmonėms“, kurie ieškojo parašų rinkėjų, aukojo pinigus, stovėjo per karštį ir lietų piketuose. „Mes visiems parodėme, kad mes – tikrai jėga“. Dabar svarbiausia, įspėjo kandidatė, apginti parašus, neleisti pripažinti jų negaliojančiais. Reikalaukime sąžiningo ir skaidraus parašų patikrinimo!

Vaiduoklių protestas

Maskvos rinkimų komisija iš 290 kandidatų atsisakė įregistruoti 57 kandidatus, daugiausia tuos, kurie išsikėlė patys, tai yra nepriklausomus (39), tarp jų ir geriausiai sostinėje žinomus opozicijos atstovus. Nors jie ir surinko kiek reikia parašų, tačiau patikrinus pasirašymo lapus nustatyta neleistinai daug netinkamų. Dalis ten įrašytų asmens duomenų, rinkimų komisijos teigimu, nesutapo su vidaus reikalų sistemos kaupykloje esančiais, kitą dalį rašysenos ekspertai pripažino suklastotais (kaip čia sakoma, „nupieštais“). Pastarieji nustatė, pavyzdžiui, kad parašas ir data parašyti ne ta pačia ranka. Į nepriklausomų kandidatų priekaištus, kad grafologai nepateikė kokio nors savo išvadų pagrindimo, rinkimų komisijoje atsakinėjo viena: „Nėra pagrindo abejoti ekspertų kvalifikacija“.

Rinkimų komisijai atsisakius registruoti nepriklausomus kandidatus, socialiniuose tinkluose pasirodė tema #московскиепризраки (#maskvosvaiduokliai). Maskviečiai, pasirašę už vieną ar kitą kandidatą, stebėjosi ekspertus padarius išvadą, kad jų nėra. Sociologas, filosofas profesorius Grigorijus Judinas Facebook’e įdėjo nuotrauką: jis sėdi prie stalo kandidatės Jelenos Rusakovos štabe, palinkęs ties pasirašymo lapu. Ir pridėjo su ironija: mieli bičiuliai, mane ištiko didelė bėda. Manęs nėra. Maža to – nesama jokio būdo ateiti ir įrodyti komisijai, kad šis parašas yra tikrai mano. Su tuo dar galima būtų kaip nors susitaikyti. Tačiau kartu su manimi nėra mano mamos, šimtų mano kaimynų apygardoje ir tūkstančių kitų maskviečių. Visi mes vaiduokliai. We are the nobodies. Niekas.

Opozicinės partijos „Jabloko“ politinio komiteto narys Viktoras Šeinis (vienas iš Rusijos konstitucijos kūrėjų) pasirašė irgi už partijos bendražygę, vieno Maskvos rajonų deputatų tarybos pirmininkę Jeleną Rusakovą. Sužinojęs, kad jo parašą pripažino negaliojančiu, atvažiavo į apygardos rinkimų komisijos posėdį, tačiau jam nedavė žodžio. Žurnalistams jis aiškino visada pasirašinėjantis vienodai. „Pasirašėme su žmona. Jos parašą pripažino, o mano – ne.“

Rusijos policijos kordonai. EPA-ELTA nuotr.

Dar vienas neįregistruotas kandidatas – opozicijos veikėjas, vieno Maskvos rajonų deputatų tarybos vadovas Ilja Jašinas interviu nepriklausomam leidiniui „Meduza“ piktinosi, kad ir jo parašą išbrokavo. Jis pasirašęs už buvusį Rusijos valstybės dūmos narį Genadijų Gudkovą (šio irgi neįregistravo), o jam pasakę: ekspertai nustatė, kad datą įrašė parašų rinkėjas… „Novaja gazeta“ supažindino su dar vienu rinkėju, kurio parašą nepriklausomo kandidato, vieno sostinės rajonų deputato Konstantino Jankausko pateiktuose dokumentuose pripažino negaliojančiu. Šio maskviečio geras pažįstamas, apygardos rinkimų komisijos narys, aptiko bičiulio parašą kito kandidato lape. Žmogus tvirtino nė nemanęs palaikyti užsimaskavusio partijos „Jedinaja Rosija“ nario (beje, šį įregistravo).

Neįregistruoti nepriklausomi kandidatai teigia surinkę daugiau kaip vieną tūkstantį maskviečių pareiškimų su reikalavimu laikyti jų parašus galiojančiais. Maskvos rinkimų komisija pranešė kai kuriuos anksčiau išbrokuotus pripažinusi. Tačiau kandidatams vis viena pritrūko po kelis šimtus parašų tam, kad būtų įregistruoti. Jie nenuleido rankų ir ėmėsi įstatymų numatytų žygių užginčyti komisijos sprendimą. Tiesa, į apeliacijas dėta nedaug vilčių (prieš kelias dienas Rusijos centrinė rinkimų komisija atsisakė tenkinti kandidatų skundus). Liepos 14 d. Maskvoje kandidatai (tarp jų ir įregistruotieji) susitiko su rinkėjais prie miesto rinkimų komisijos pastato. Liepos 20-ąją įvyko su merija suderintas mitingas, jame dalyvavo daugiau kaip 20 tūstančių žmonių, reikalauta leisti visiems nepriklausomiems deputatams dalyvauti rinkimuose į miesto parlamentą.

Neįregistruota kandidatė, Kovos su korupcija fondo teisininkė Liubov Sobol žurnalistams paaiškino, dėl ko jie ragino maskviečius protestuoti prie sostinės merijos rūmų liepos 27-ąją. Jiems, nepriklausomiems kandidatams, pastatė „beprotišką barjerą“ – reikalaujamus parašus galima surinkti tik didelėmis pastangomis. Jie dirbo ištisomis paromis ir padarė viską, ką leido jėgos. Valdžia iš jų pavogė rinkimus. Dabar jiems nelikę kitų svertų – tik eiti į gatves. „Kitaip mes nenepasieksime permainų.“

Ne ranką paduoti, o talžyti lazda

Tas pats Grigorijus Judinas papasakojo, kas buvo kalbama apygardos, kur išsikėlė Jelena Rusakova, rinkimų komisijoje. Vienas narys pasakęs, kad 5 tūkstančius parašų surinkti neįmanoma – juos kandidatų štabai bus „pripiešę“. Maskvos politinėje administracijoje, jo nuomone, buvo tikri, kad nepriklausomi kandidatai nesulauks tokio pritarimo. O kai jie surinko reikalingus parašus, didelis  viršininkas pasakęs: darykite, ką norite, bet šitų – kad neliktų. Ir kad didelio triukšmo nebūtų. Profesoriaus galva, taip liepti galėjęs tik Sobianinas. 

Opozicijos protesto Maskvoje akimirka. EPA-ELTA nuotr.

Po liepos 14-osios simbolinio beldimosi į Maskvos miesto rinkimų komisijos duris, rytojaus dieną, šios įstaigos vadovas Valentinas Gorbunovas pranešė mielai priimsiantis visus kandidatus, nepatenkintus jų pateiktų dokumentų tikrinimo išvadomis. Tačiau pokalbis neįvyko: komisijos pirmininkas nesutiko kalbėtis su visais iš karto – tik su kiekvienu atskirai. Tačiau ne tai įstrigo pas jį atėjusiam tartis dėl susitikimo Iljai Jašinui. Šis, vieno sostinės rajonų deputatas ir administracijos vadovas, ištiesęs pirmininkui ranką pasisveikinti, o tas demonstratyviai nukišęs dešinę už nugaros… Liko įspūdis, kad daugiau kaip ketvirtį amžiaus rinkimams vadovaujantis valdininkas tiesiog nekenčia opozicijos.

Liepos 25-ąją miesto rinkimų komisija nagrinėjo kandidatų skundus ir vėl atsisakė juos įregistruoti. Dvi savaites protesto vardan badaujanti Liubov Sobol nutarė likti nakvoti pastate. Naktį apsauginiai ją išnešė – minkštasuolyje, kuriame sėdėjo. Kitą dieną komisijos narys Dmitrijus Reutas paaiškino: „Mūsų apsauga išnešė sofą, kad iškratytų parazitus, blakes ir kitus.“ Tai tas pats narys, kuris įspėjo kandidatų skundus tiriančias apygardų komisijas: jeigu komisija pernelyg švelniai vertins ar nepastebės kokio pažeidimo – tai mes pastebėsime ir nepraleisime. Nė užuominos apie tai, kad negalint įrodyti kandidato į deputatus pažeidimo reikalaujama spręsti jo naudai. 

Maskviečiai juos praminė „kosmonautais“. EPA-ELTA nuotr.

Kai šitaip, ko norėti iš valstybės represinių tarnybų (силовики) generolų ir eilinių? Liepos 14 d. policininkai talžė prie Maskvos rinkimų komisijos pastato atėjusius piliečius, 39 sulaikė. Paskesniais šeštadieniais į bulvarus ir aikštes pasiųsti kosmonautai (taip vadinami šalmuoti, kaukėti, šarvinėmis liemenėmis vilkintys policijos specialiosios paskirties būrio OMON kovotojai ir Rusijos nacionalinės gvardijos kariai) švaistėsi lazdomis kaip reikiant.

Visa tai – daugeliui fotografuojant, filmuojant, ne vienam nepriklausomam kanalui tiesiogiai rodant. Ir ašaros, ir juokas: viena dama, sulaikius sutuoktinį, valdingai šaukė, kad ji esanti partijos „Jedinaja Rosija“ narė ir kad tuoj pat prisistatytų šalmuotųjų vyresnysis („Aš nuo 2007 metų partijoje, nuo pat pradžių. O jiems tas pats, ką griebti. Kas pakelia balsą, tą ir griebia!“). Sutuoktiniai atvažiavo iš Smolensko ir buvo išėję pasižvalgyti po sostinės centrą…

Liepos 27 d. sulaikė ir žinomą rašytoją, publicistą Viktorą Šenderovičių. Jis filmavo telefonu vieną sostinės aikščių. Pakluso neprisistačiusių pareigūnų reikalavimui nustoti filmavus, tačiau nesutiko pereiti į kitą bulvaro pusę, kaip buvo paliepta. Tada išgirdo: „Skaičiuoju iki trijų“… Toliau viskas vyko, vėliau parašė, kaip kine apie Lotynų Amerikos chuntas. Rašytojas paklausė jį sulaikiusio žaliūko: ar suvokiate, kad jūs visi esate tikri banditai. Tas atkirto, kad jam nusispjauti, ką jie apie juos galvoja. Ir kad jiems dar teks… (negražūs, įžeidžiami žodžiai).

Rugpjūčio 3-iosios vidurdienį maskviečiai ėjo ne į mitingą, o „pasivaikščioti Bulvarų žiedu“. Liubov Sobol sulaikymas prieš prasidedant: „vaikštynėms“ atrodė kaip kokia specialioji operacija. Jos ilgai tykojo prie durų, pro kurias turėjo išeiti; moteris spėjo įsėsti į iškviestą taksi, tačiau pareigūnai traukte ištraukė ir nusivedė į savo tarnybinį automobilį; badaujanti protestuotoja sulaikoma jau kelintą kartą. Kosmonautus dabar drąsiai galima buvo pervardyti į alkanus vilkus: po 4-5 slinko ratais aplink žmonių būrelius ir nužiūrėtą auką vedė ar nešė į grotuotus autobusus; dažnai aikštėse jų buvo daugiau nei žmonių.  

Sant Peterburgo parlamento frakcijos „Jabloko“ vadovas, politologas ir publicistas Borisas Višnevskis pranešė, kad tą dieną jų mieste įvyko solidarumo su maskviečiais mitingas. Sostinėje jis pamatė užtvertas gatves, uždarytas kavines ir parduotuves, padangėje sraigtasparnius ir ant žemės kosmonautus, svaigstančius nuo savo galybės taikių žmonių akivaizdoje ir nebaudžiamumo. Ir vis dėlto slepiančius veidus po kaukėmis. Ko taip išsigando Maskvos valdžia? Savų piliečių, išėjusių be „leidimo“ pasivaikščioti po savo miestą? Prieš juos pasiuntė pajėgas, pakankamas karinei operacijai vykdyti. Savo pastabas apie Maskvoje pamatyta pavadino: „Tai buvo klasikinis karinio perversmo vaizdas“.

Kratos, areštai, baudžiamosios bylos

Liepos 24 d. Rusijos tyrimų komiteto Maskvos miesto valdyba pranešė iškėlusi baudžiamąją bylą dėl trukdymo pasinaudoti rinkimų teise ir rinkimų komisijos darbui: vieno iš judėjimų atstovai įtariami liepos mėnesį rengę neteisėtus mitingus, piketavę prie miesto rinkimų komisijos pastato, taip pat grasinę smurtu rinkimų komisijų nariams.

Tos dienos rytą prie gyvenamojo namo laiptinės sulaikė pasimankštinti išėjusį opozicijos veikėją, Kovos su korupcija fondo vadovą Aleksejų Navalną. Vakarop teismas patenkino prašymą suimti jį 30 parų už liepos 20-osios mitinge išsakytą raginimą ateinantį šeštadienį surengti protesto mitingą prie Maskvos merijos rūmų, jeigu iki to laiko nebus įregistruoti visi nepriklausomi kandidatai; leista suimti dar kelis aktyvistus. Vėlų vakarą įsakmiai pasibeldė į Dmitrijaus Gudkovo buto duris – krata! Ieškojo „atsišaukimų dėl mitingų ir rinkimų komisijų užgrobimo planų“, išėjo po vidurnakčio, paėmę kompiuterius, telefonus ir palikę šaukimą kitą rytą atvykti į Tyrimų komiteto miesto valdybą liudytoju byloje dėl trukdymo rinkimams. Tą vakarą kratė ir dar du aktyvistus, kitus iškvietė liudytojais.

„Novaja gazeta“ po viso šito nurodė, kas iš tikrųjų trukdo rinkimų komisijų darbui. Visoje Rusijoje žinoma – tai ilgus metus daro vietiniai vykdomosios valdžios atstovai, nurodinėjantys komisijoms ir slapstantys nuo valdžios malonės priklausančių balsų skaičiuotojų nusikaltimus. Pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį reikia bausti tuos, kurie klastoja rinkimus Rusijoje ir dangsto nusikaltėlius.

Po liepos 27 d. vykusios protesto akcijos sulaikė penkis neįregistruotus kandidatus (išvakarėse krėtė jų ir artimųjų  butus, biurus), teismai skyrė administracinį areštą iš viso daugiau kaip 60 asmenų; Liubov Sobol skyrė 300 tūkstančių rublių baudą (motinų, auginančių 14 metų nesukakusius vaikus, neleidžiama areštuoti). Tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl riaušių (массовых беспорядков) organizavimo ir smurto prieš valdžios atstovus; riaušių organizavimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo 8 iki 15 metų. Pranešime nurodoma, kad grupė asmenų per socialinius tinklus ragino dalyvauti uždraustoje akcijoje, gerai žinodama tai galint išprovokuoti riaušes. Kai kurie akcijos dalyviai nepaisė teisėtų valdžios atstovų reikalavimų, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, smurtavo prieš tuos atstovus, įvykdė kitus neteisėtus veiksmus.

Dar iki paskelbiant šį pareiškimą sostinės meras Sergejus Sobianinas komentare per merijai priklausantį TVC kanalą protesto akciją pavadino „riaušėmis“, o pareigūnų, kuriems norįs padėkoti, veiksmus – „visiškai adekvačiais“, juos „tiesiog privertė“.

Prokurorams vaidenasi pilnos teroristų gatvės

Riaušės, kaip žinoma, tai smurtas, pogromai, padegimai, ginkluotas pasipriešinimas. Kai padaroma didelė turtinė žala, nukenčia žmonės. 2012 metų pavasarį Bolotnaja aikštėje leistojo mitingo dalyvių susirėmimas su policininkais išvirto į masinius sulaikymus. Į kaltinamųjų suolą sėdo 35 asmenys, du „Milijonų maršo“ vedliai buvo nuteisti ketverius su puse metų kalėti kaip „riaušių“ organizatoriai. Anoje byloje „didele turtine žala“ pripažino asfalto dangos sugadinimą. Dabar iškeltoji byla, rašoma, grindžiama Rusijos gvardijos karių parodymais, kad jie nukentėjo nuo protestuotojų, „patyrė didelį fizinį skausmą ir moralinę žalą“. Suimta trylika įtariamųjų, bylą tiria 84 tyrėjai (trys iš jų dalyvavo „Bolotnaja byloje“).

Liepos 27 d. suėmimai prasidėjo likus 2 valandoms iki „vaikštynių“ pradžios. Kiek vėliau socialiniuose tinkluose pasklido pranešimai apie sulaikytas pagyvenusias moteris, OMON’o kovotojų atsivestus šunis bei visus paskesnius žiaurumus… Pilietinės visuomenės ugdymo ir žmogaus teisių taryboje prie Rusijos prezidento rinkimų teisės komisijai vadovaujantis profesorius Ilja Šablinskis viską matė savo akimis.

Netrukus leidiniui „Komersant“ profesorius papasakojo išvydęs taikią minią, žmonės teskandavę šūkius ir ėję iš vienos vietos sostinės centre į kitą. Jis taip pat matęs, kaip Rusijos gvardijos ar OMON’o pareigūnai išgriebė iš minios dešimtis taikiai stovėjusių žmonių, neretai merginų, ir nuvilko į specialiuosius autobusus (автозаки). Ar reikėjo užtverti gatves, supti žmones, jeigu minia nerodė jokios agresijos? Šie veiksmai buvo nė kiek nesusiję nei su piliečių, nei ne valdžios įstaigų saugumu. Profesorius priėjo išvadą: tai buvo demonstratyvus žiaurumas (жестокость), noras įbauginti ir nubausti. Jis sakėsi pateiksiąs Rusijos prezidentui ataskaitą, kurioje bus kalbama ir apie „grėsmes, kylančias dėl visiško policininkų nebaudžiamumo“.

Liepos 30 d. įvykusiame Rusijos generalinės prokuratūros kolegijos posėdyje tarp antrajame pusmetyje prokurorams nuveiktinų užduočių nurodyta griežtai (жестко) užkardyti neteisėtų ir nesuderintų viešų akcijų organizatorių ir dalyvių veiksmus. Apie tai pranešė valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. Prokurorams būtina laiku reaguoti į piliečių rinkimų teisės pažeidimus ir pasitelkti tam „visą arsenalą reagavimo priemonių, įskaičiuojant ir rinkimų komisijų antiteroristinę apgintį“. 

Opozicijos protestuoja Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Prieš kelias dienas Maskvos prokuratūra kreipėsi į teismą su prašymu atimti tėvystės teises sutuoktiniams, kurie atėjo į liepos 27-osios mitingą su vienerių metų sūneliu. Tai, kad perdavė vaikutį kitam žmogui, prokuratūra laiko piktnaudžiavimu tėvų teisėmis pakenkiant sūnaus interesams (palikimas pavojuje, nevykdymas pareigos auklėti nepilnametį). Advokatai stebisi: visiškas kliedesys. Kai neseniai motina pririšo vaiką prie medžio ir nuėjo, tada tikrai buvo palikimas pavojuje. O čia – patikėjo sutuoktinės pusbrolio globai. Tiesa, šis buvo savanoriu tos pačios Liubov Sobol rinkimų štabe…

Ar sudrebės langai ir sienos?

Praėjusį ketvirtadienį „Novaja gazeta“ paskelbė peticiją. Rusijos konstitucijos laiduojamas teises taikiai gynę piliečiai, rašoma joje, dabar persekiojami už savo įsitikinimus. Baudžiamasis persekiojimas negali būti sąskaitų su politiniais oponentais suvedinėjimo būdas, jis toliau kursto pilietinį konfliktą Rusijoje. Leidinys pranešė, kad reikalavimą nutraukti bylą dėl riaušių Maskvoje akivaizdžiai nesant nusikaltimo sudėties pasirašė daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių.

Rusijos opozicijos mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Liepos 27-ąją, kai Maskvos centre vaikė protestuotojus, federaliniai TV kanalai rodė, kaip Sant Peterburge viešintis Vladimiras Putinas batiskafe leidžiasi į Suomių įlankos dugną prie Antrojo pasaulinio karo metais nuskandinto sovietinio povandeninio laivo. Ne vienas Maskvos įvykius vertinęs autorius pasigavo „dugną“: Rusijoje rinkimų istorija pasiekė dugną, dabar tikrosios opozicijos kandidatas ne tik neturi teisės būti išrinktas, bet ir vien jo iškėlimas laikomas vos ne nusikaltimu. O kas jį palaiko – jeigu ne nusikaltėliai, tai piktybiniai pažeidėjai, kuriems ne nuodėmė užvožti lazda, užpjūdyti šunimis. Kitam autoriui rodosi: Rusijos valdžia priėjo prie pavojingos ribos (irgi dugnas).

Rašytoją Viktorą Šenderovičių į policijos skyrių vežė tvankybėje su dar 22 sulaikytaisiais. Vienas vyras prabilo: „Vyrai, kada šakes imsime?“ (Мужики, когда вилы брать будем?) – jis buvo atėjęs net ne kandidatų ginti, o tiesiog alučio atsigerti. Šenderovičius kelia klausimą, kiek dar gali išsilaikyti „tokia chunta su amputuotu socialiniu atstovavimu“, visiškai įvariusi save ir visus į kampą. Istoriškai neilgai, tačiau sugadinti gyvenimą dar vienai kartai įstengtų.

Kiti autoriai, rašydami apie Maskvos įvykius, priminė Francą Kafką ir Eženą Jonesko, kiti tiesiog konstatavo absurdą. Ne vienas Maskvos ore pajuto revoliucijos dvelksmą: kas vos ne rytoj įvyksiančios, kas tada, kai rasis conditio sine qua non – būtinos sąlygos, ir tada dabartiniai įvykiai pasirodys buvę lūžio momentu Rusijos istorijoje…

Nesiginčyta dėl vieno: opozicinės Rusijos jėgos vėl susivienijo. Žmonės gatvėse skandavo „Mūsų valia!“ ir „Rusija bus laisva!“ Kas iš to bus?

2019.08.10; 06:45

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas. vitalidrobishev.livejournal.com

Nors imk ir statyk ne vienos serijos TV detektyvą. Ko, rodosi, bijoti šiam pažiūrėti visais atžvilgiais maloniam ponui, kurį nuotraukoje matome patarnaujantį Rusijos prezidentui prie vaišių stalo?

Dingo be žinios po susitikimo su žurnalistu

Spalio 2-osios vakarą šis Sankt Peterburgo gyventojas vienoje miesto kavinių susitiko su laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistu, o po to patraukė namo. Praėjus gerai valandai, paskambino žurnalistui: tai tavo žmonės mane seka, dviese… Ir nutilo. Dar po valandos jo telefonu atsiliepė nepažįstamas vyras ir pasakė žurnalistui netoli daugiabučio, kur gyvena, radęs du telefonus ir matęs pamestą batą. Kitą rytą žurnalistas kreipėsi į policiją. Vėliau Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė, kad Rusijos tyrimų komiteto Peterburgo valdyba atlieka patikrinimą dėl 61-erių Valerijaus Amelčenkos dingimo be žinios.

Šiuo paslaptingu dingimu labai susidomėjo vietinis leidinio „Nevskije novosti“ reporteriai. Policijoje jie sužinojo pareigūnus apžiūrėjus tą vietą, apklausus aplinkinių namų gyventojus: ne vienas tą vakarą kieme girdėję šūvį. „Nevskije novosti“ redakcijoje perskaitę žurnalisto Deniso Korotkovo, kuris ir pranešė policijai apie savo pašnekovo dingimą, pastarąsias publikacijas. Jis rašė leidiniams „Fontanka“ ir „Novaja gazeta“ apie privačias karines bendroves, „kai kada darydamas labai drąsias prielaidas ir skelbdamas įvairių žmonių asmens duomenis“. Po kai kurių publikacijų jis pranešdavo esąs sekamas. Neatmestina dingusį Amelčenką buvus jo informatoriumi kaip tik šiuo reikalu. „Nevskije novosti“ paskambinę Korotkovui, tačiau jis atsisakęs kalbėti apie paslaptingą savo informatoriaus dingimą. „Visus ką nors žinančius apie šį incidentą prašome paskambinti į redakciją.“

Spalio 14 d. tas „Nevskije novosti“ pranešė sulaukę neprisistačiusio vyro skambučio. Jis papasakojo kalbėjęs su dingusiojo giminaičiais, pažįstamais ir tie sakė Korotkovą jiems be perstojo grasinant. Jie nežino, kur Amelčenka, ir spėja žmogaus jau nesant gyvo. „Manau, kad į tai tiesiogiai įsivėlęs Korotkovas.“ Leidinys priminė, kad „Novaja gazeta“ žurnalistas pranešė apie dingusį informatorių spalio 3 d. – „jau tada būta įtarimo, kad, galimas dalykas, įvyko žmogžudystė ir į šią situaciją kažin kaip įsivėlęs pats žurnalistas.“

„Federalinė naujienų tarnyba“ po kelių priminė apie anonimo skambutį ir žurnalisto grasinimus informatoriaus šeimai („tai išsiaiškins pareigūnai“). Tačiau „dabar įdomiausia štai kas“: kodėl žurnalistas dirba, kaip nurodoma, konkrečiame laikraštyje, tačiau nieko nerašo? Nepaskelbė nei vienos žinelės. Kam federalinis leidinys (turima galvoje „Novaja  gazeta“ redakciją, į kurią Korotkovas atėjo rugsėjo mėnesį iš Sankt Peterburgo internetinio leidinio „Fontanka“ – red.) laiko darbuotoją su abejotina reputacija? Štai neseniai vienas Donbaso savanorių sąjungos narys pokalbyje su „Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalistu pavadino jį „Rusijos išdaviku“, nes jis savo tyrimuose paskelbė Sirijoje dirbančių Rusijos karių asmens duomenis. Ir kodėl jis, kaip kalbama, tik laikomas dirbančiu redakcijoje, o iš tikrųjų rašo užsienio leidiniams, tarp jų BBC, ir bendradarbiauja su kai kuriais buvusiais Rusijoje teisto oligarcho Michailo Chodorkovskio darbuotojais?

„Federalinė naujienų tarnyba“ pati ir atsako į šį dar ir teksto antraštėje iškeltą klausimą („Журналист, который не пишет: почему «изменник Родины» Денис Коротков на новом месте не написал ни одной статьи“): greičiausiai žurnalistas, darantis konkrečią žalą Rusijai (asmens duomenų paskelbimas), ir užsienio leidiniai, suteikiantys žodį daugeliui opozicijos veikėjų, susivienijo abipusiai naudingo finansinio bendradarbiavimo pagrindu. Esama ir versijos Korotkovą ketinant išvažiuoti į užsienį ir iš ten toliau veikti prieš Rusijos interesus. Bet kuriuo atveju toks žurnalisto blaškymasis, miglota istorija apie galimą jo informatoriaus nužudymą verčia sekti jo veiklą.

Gedulo vainikas prie redakcijos durų

Spalio 17 d. prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, nežinomi asmenys paliko gedulo vainiką su baltame lape parašyta: „Denisas Korotkovas – Tėvynės išdavikas“. O rytojaus dieną žurnalistai rado pintinę su nupjauta avino galvą (Главному редактору „Новой газеты“ с приветом Вам и Короткову).

„Novaja gazeta“ paskelbė pareiškimą dėl šmeižto kampanijos, sukurstytos prieš leidinį ir jo žurnalistus socialiniuose tinkluose. Internete skelbiami grasinimai fiziškai susidoroti su žurnalistais, o prie redakcijos paliktos „dovanos“ pranašauja mirtį konkretiems asmenims. „Mes netylėsime, – rašo žurnalistai, – juo labiau kad kuo tikriausiai numanome, iš kur grasinama. Mes turime tik du ginklus: tai viešumas – todėl tęsiame savo darbą; ir įstatymas.“ Žurnalistai pareikalavo ištirti grasinimo faktus ir nubausti kaltuosius.

Gedulo vainikas ir pintinė su nupjauta avino galva – ‘dovanos“ liberalaus laikraščio redakcijai

„Novaja“ paskelbė vainiko ir pintinės su avino galva nuotraukas ir priminė, kas yra Denisas Korotkovas, kurio pavardė ten aiškiai matyti. Tai – žinomas Piterio žurnalistas, daug metų dirbęs leidinyje „Fontanka“. Kriminalinių tyrimų autorius. Daug laiko skyrė „Kremliaus virėjo“ Jevgenijaus Prigožino verslo imperijos ir Rusijos privačių karinių kompanijų veiklai tirti. Korotkovą puolė Prigožino „trolių fabrikas“, jam ne kartą grasinta fiziniu susidorojimu. Dėl to jis buvo priverstas išvažiuoti iš Rusijos. Grasinta ir „Fontanka“ vadovybei.

Kai kito liberaliu laikomo leidinio, „Meduza“, atstovai paklausė „Novaja gazeta“ leidėjo Dmitrijaus Muratovo, kas užpjudė žurnalistus, tas atsakė gerai numanąs: „Mums atsiuntė galvą, o viename restoranų – ir aš žinau, kas jo savininkas, – suvalgys kas liko…“

Jo žodžiais, pjudė vyrukai iš „Federalinės naujienų tarnybos“ aplinkos, artimos „trolių fabrikui“. Naujas laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas dar nepaskelbė „Novaja“ nė vieno teksto, tačiau jie nori sukompromituoti autorių dar iki pasirodant jo pirmam rašiniui. „Manau, jie nujaučia – laikraštis kažką rengia.“

Radijui „Echo Moskvy“ Muratovas pasakė visa tai prasidėjus ne prieš dvi dienas, o daug anksčiau. Kadaise, kai leidinys tyrė rusų nacionalistinės organizacijos siautėjimą, gaudavo kiaulių galvas. Jau šiais metais jiems buvo atsiuntę žiurkę, papjautą didžiuliu durklu su svastikos ženklu… Leidėjas „Echo Moskvy“ žurnalistei sakė tą patį: gal Prigožino aplinka ar jo parankiniai „Federalinėje naujienų tarnyboje“ nugirdo „Novaja  gazeta“ ketinant paskelbti kažin ką, kas gali pakenkti jų darbdavio interesams. Denisas daug žino, pavyzdžiui, istoriją, kaip Prigožino kompanija („Euro Polis“) susitarė su Sirijos vyriausybe dėl dalies naftos gavyboje mainais į privačios karinės kompanijos būrį kovai su teroristais. Todėl iš anksto kompromituoja autorių ir leidinį. „Tai pati tikriausia išankstinė cenzūra, spaudimas žurnalistams, visuomeninei nuomonei, kliudymas žurnalistams vykdyti savo pareigą.“

Apie kai kurias „Prigožino struktūras“

2012 metų gegužę įvykusioje Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijoje vaišių stalą padengė kompanija „Konkord“, priklausanti Sankt Peterburgo verslininkui Jevgenijui Prigožinui. Šiam restoranų savininkui priskiriamų neaiškių „struktūrų“ veikimu žurnalistai susidomėjo po to, kai netrukus po rinkimų Kremliui paklusni televizijos kompanija NTV parodė opoziciją šmeižiantį filmą („Анатoмия протeста“). Jo autoriai tikino, jog opozicijos veikėjai provokacijomis siekia diskredituoti vėl išrinktą prezidentą Putiną palaikančius mitingus, o į jų pačių rengiamas protesto žmonės ateina tik todėl, kad jiems sumokama.

Netrukus „Novaja gazeta“ parašė opozicijos akcijose veikus Prigožino „agentus“, kurie, be kita ko, inscenizavo kai kuriuos „Protesto anatomijoje“ parodytus kadrus. Leidinys pateikė provokacijų vadovo ataskaitas Prigožinui. „Pasiūliau nemokamas maisto tiekimo paslaugas. Jie laimingi. Apskritai, pakliūti į organizacinį komitetą pasirodė labai lengva, jie ir dabar per socialinius tinklus renka aukas ir bus patenkinti bet kokia pagalba.“ Iš kitos ataskaitos: „Man pavyko duoti pinigų Aleksejui…“ Sužinota, kad Prigožinas skaitė „Protesto anatomijos“ scenarijų. Leidinio šaltinių teigimu, šio filmo kūrėjams nurodinėjo „restoranų savininkui artimas Rusijos vyriausybės valdininkas“.

Visame pasaulyje dabar pagarsėjęs „trolių fabrikas“ savo veikimą iš Sankt Peterburgo pradėjo „Internetinių tyrimų tarnybos“ pavadinimu. Žurnalistai šios „struktūros“ duris aptiko ir pravėrė apie 2013-ųjų vidurį. Ten keli šimtai žmonių ištisą parą sėdėjo prie kompiuterių ir pagal „technines užduotis“ rašė į socialinius tinklus Kremliaus politiką giriančius ir Rusijos priešus užsienyje bei šalies viduje pliekančius komentarus. „Novaja gazeta“ 2014 metų pradžioje paskelbė turinti įrodymų, kad „Internetinių tyrimų tarnybai“ pinigai pervedami per „struktūras“, įeinančias į kompanijų grupę „Konkord“.

Ilgainiui po „trolių fabriko“ stogu ėmė rastis oficialiai įregistruoti leidiniai. Žurnalas RBK 2017 metų pavasarį paskelbė tyrimą, rodantį, kaip „trolių fabrikas“ išvirto į „medijų fabriką“ su 36 milijonų skaitytojų auditorija. RBK priskaičiavo į „patriotinį holdingą“ įeinant bent 16 leidinių, tarp jų ir čia jau paminėtą leidinį „Nevskije novosti“. Irgi paminėtoji „Federalinė naujienų tarnyba“ pradėjo veiklą tame pačiame pastate, kaip ir „trolių fabrikas“ –  tai įvyko audringąjį 2014-ųjų pavasarį.

O apie 2012-ųjų vidurį Peterburge pradėta nemokamai dalyti „laikraštį apie laikraščius“ (Газетa о газетах), šaukiantį į kovą su „nesąžiningais leidiniais ir žurnalistais“. „Novaja“ paskelbė dokumentą, kuriame „Laikraščio apie laikraščius“ didžiausiu nuopelnu laikomas įrodymas leidinį „Argumenty i fakty“ spausdinant apmokamus tekstus. Šioje ataskaitoje žadama „iki 01/01/13 išleisti dar dvi provokacines publikacijas, demaskuojančias žurnalistus“. Nurodomas užmojis ne tik apšmeižti tam tikrus žurnalistus – jų demaskavimas gali tapti dingstimi reikalauti įstatymo dėl žiniasklaidos sugriežtinimo. Kam atsiskaitoma – nenurodyta.

Papasakojo ne viską

Spalio 22 d. „Novaja gazeta“ paskelbė, ką Denisas Korotkovas sužinojęs iš savo informatoriaus iki šiam paslaptingai dingstant („Повар любит поострее“). Amelčenka žadėjęs autoriui atskleisti dar kai kurias kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos, kurios užduotis vykdė 2012–2017 metais, padarytas piktadarystes – po to, kai atsidurs saugoje vietoje. Susitarta: jį ištikus kokiam fors major, „Novaja“ galės paskelbti jo pateiktus duomenis po spalio 20-osios. Iki tos dienos apie Amelčenkos dingimą nieko nepaaiškėjo, ir leidinys papasakojo, „kodėl Jevgenijaus Prigožino priešams ir oponentams nutinka nelaimės“ (Почему с врагами и оппонентами Евгения Пригожина случаются несчастья. История нескольких провокаций).

Gali būti, spėjo autorius, Amelčenka nusprendė suvaidinti esąs pagrobtas – pats vienas pasislėpti ir nuo buvusių bendrininkų keršto už pasakyta, ir nuo žurnalistų persekiojimo. Tačiau lygiai tikėtina jį susitikus su „kuratoriais“ ir dabar rengiantis paneigti savo žodžius. Korotkovas atkreipė dėmesį „Nevskije novosti“ iš Prigožino leidinių holdingo jau parašius, kad „pats žurnalistas galėjo susidoroti su savo informatoriumi“.

Amelčenka žurnalistui papasakojo, kad darbą jam pasiūlė pažįstamas, Michailovas, ir iš pradžių jis buvo pavaldus jam. Apie tai, kad visi jie dirba verslininkui pavarde Prigožinas, „girdėjo iš žmonių“. Apie save Amelčenka nieko nesakė ir apie jo praeitį žinoma nedaug: 1999 metais Peterburge dalyvavo apiplėšime, jį nuteisė kalėti 7 metus ir išleido į laisvę anksčiau laiko. O štai Andrejus Michailovas – žurnalistams gerai žinomas. Jie išaiškino jį dirbus „Prigožino struktūrose“ 2012–2014 metais ir kūrus „Internetinių tyrimų tarnybą“ su paskesniais leidiniais, tarp jų – ir „Laikraštį apie laikraščius“.

Vėliau Amelčenka buvo pavaldus tiesiogiai  kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos viršininkui (redakcijos duomenimis, kadaise dirbęs milicijoje). 2014–2016 metais jis su kitais „Konkord“ samdiniais daug laiko praleido Ukrainoje – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, taip pat centrinės valdžios kontroliuojamose teritorijose. Svarbiausius dalykus apie tai, ką ten veikė, ir apie nuotykius Sirijoje, kur jie Prigožino saugumo tarnybos nurodymu išvyko 2017 metų pradžioje, pažadėjo papasakoti vėliau, kai bus saugioje vietoje; tepapasakojo, kaip Sirijoje bandė kažin kokius nuodingus preparatus. 

Kremliuje irgi perskaitė

Ko gero pats pirmasis atsiliepė Permainų partijos pirmininkas Dmitrijus Gudkovas (tarp šios partijos kūrėjų yra buvusi kandidatė į prezidentus Ksenija Sobčak, tad ir partija turėtų būti panaši): „Labai trumpai ilgo straipsnio „Novaja“ apie Prigožiną esmė: jo pasamdyti žmonės bando nuodus su belaisviais ir sukilėliais. Šie nuodai naudojami opozicionieriams (bent jau – Rusijoje) žudyti. O vykdytojus po to užmuša.“

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Dvi ištraukos iš „Novaja“ skaitytojų tą dieną atsiųstų komentarų. Bet kurioje kitoje šalyje tokia publikacija būtų bomba valdžiai, bet tik ne mūsų. Manote, tuo susidomės teisėsauga? Susidomės… kaip gavo šią informaciją. – Mes vis juokaujame (kad baimė neparalyžiuotų), o mums prieš akis – informacija apie tikriausius ir valstybinius, ir tarptautinius nusikaltėlius, ir apie nusikaltimus prieš asmenį ir visuomenę. Iš straipsnio matyti, kad dauguma vykdytojų ir organizatorių yra išeiviai iš Piterio milicijos aplinkos, kur jie dirbo 10-ajame dešimtmetyje. Būtent tada susidarė glaudus ryšys ir bendradarbiavimas nusikaltėlių su milicija, KGB ir merijos valdininkais. Būtent šis banditinio Peterburgo aštuonkojis yra dabartinės valdžios pagrindas. Liūdniausia, kad jų rankose nelemtai pagarsėjęs raudonasis mygtukas, laukinių rankose.

„Kremliuje matė „Novaja gazeta“ publikaciją apie žmones, neva susijusius su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, – pranešė Valstybinė naujienų tarnyba TASS. Laikraštis paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad asmenys, susiję su verslininko Prigožino struktūromis, esą gali būti prisidėję prie užpuolimų ir kitų nusikaltimų ir Rusijoje, ir užsienyje. Prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pasakė, kad tai – vienas iš daugelio žurnalistinių tyrimų. Kremliui tokiuose reikaluose svarbiausia detali atitinkamų teisėsaugos organų informacija. „Mums nežinoma, kad kompetentingi organai būtų patvirtinę paskelbtą informaciją.“

TV kanalas „Cargrad“ (atstovauja Rusijos radikaliesiems dešiniesiems, monarchistams) taip atpasakojo sekretoriaus pasakyta: „Nėra tikrų duomenų, todėl ir komentuoti, iš esmės, nėra ką“. Tačiau pirmiausia atpasakojo Gudkovo parašytą, tai yra „straipsnio esmę“, ir suteikė žodį Afganistano veteranų sąjungos  pirmininko pavaduotojui, atsargos pulkininkui. Šis užsipuolė „Novaja gazeta“. Patikėjus tuo, ką jie rašo, mes gyvename policinėje valstybėje – tiek to, dar pusė bėdos. Bet šioje policinėje valstybėje veikia kažin kokie mirties eskadronai, prisidengę kažin kokiomis struktūromis! Mūsų teisės aktuose numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, kitus kriminalinius nusikaltimus ir pagal juos turėtų atsakyti šis laikraštėlis.“

Paaiškėjus naujoms aplinkybėms

Tą pačia dieną Rusijos opozicijos veikėjas, Kovos su korupcija fondo vadovas Aleksejus Navalnas savo internetinėje svetainėje leidinio „Novaja gazeta“ paskelbtą tyrimą apie „Putino virėjo“ veiklą pavadino „sensacingu“. Navalnas priminė, kad 2016 metų rudenį nenustatytas asmuo užpuolė šio fondo teisininkės Liubovės Sobol sutuoktinį. Ir tada jis iš karto sakęs, kad Prigožino prisidėjimo prie to versija turi būti tiriama pirmiausia, nes ši teisininkė iškėlė aikštėn jo kartelinius sandorius. O dabar „Novaja gazeta“ nustatė, kad tas užpuolikas tarnavo Prigožinui ir vėliau mirė mįslingomis aplinkybėmis. Visa tai „Novaja“ pranešė informatorius, pats netrukus paslaptingai dingęs. Kovos su korupcija fondas dar kartą kreipiasi į Federalinę saugumo tarnybą ir Tyrimų komitetą, reikalaudamas nedelsiant imtis veiksmų. Viskas rodo, kad „Putino virėjas“ yra ne šiaip korupcijos veikėjas, o žudikas ir teroristas. Jis turi sėdėti teisiamųjų suole.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Iš tikrųjų – tada tebuvo praėjusios kelios dienos nuo šio užpuolimo, kai Navalnas kreipėsi į Tyrimų komitetą, Vidaus reikalų ministeriją ir prezidentą Vladimirą Putiną su prašymu iškelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo į gyvybę ir sveikatą. Jis nurodė tai galint būti susiję su verslininko Jevgenijaus Prigožino kontroliuojamų kompanijų veiklos tyrimu, kurį vykdė ir užpultojo sutuoktinė. Ji kreipėsi į atitinkamas valstybines žinybas dėl Prigožino patraukimo atsakomybėn. Navalnas šiuose laiškuose priminė leidinio „Fontanka“ bei BBC rusiškosios redakcijos tyrimų išvadas, kad Prigožinas gali būti susijęs ir su žurnalistų sekimu bei opozicijos veikėjų užpuolimais. (Šių metų vasarą nukentėjusiojo advokatas apskundė vienam Maskvos teismų policijos pareigūną, kuris keletą kartą atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo, ir teismas pripažino šį neveikimą neteisėtu. Skundas dėl šio policijos kapitono neteisėtų veiksmų pateiktas Europos žmogaus teisių teismui.)

Ar ne kitą dieną po kalbamo užpuolimo internete parodė vaizdo stebėjimo kameros įrašą, kuriame aiškiai matyti užpuoliko veidas prieš pat jam padarant nusikaltimą. Tada vienas komentatorių parašė: „Taip, apsišvietė. Vykdytoją greičiausiai irgi pašalins…“ Žurnalistams prireikė pusantrų metų užpuoliko asmenybei nustatyti, tačiau įtariamojo jau nebuvo tarp gyvųjų… Neturėjo nė 40-ies. Rado negyvą vonioje, ant grindų stovėjo nugertas butelis alkoholio, nors šiaip velionis nevartojo nei svaigalų, nei kokių kvaišalų. Jo laidotuvėse dalyvavęs Amelčenka, kaip parašė „Novaja“, prisipažino ne kartą vykęs į „operacijas“ kartu su šiuo žmogumi, anksčiau dirbusiu vaistinėje. Jis esą įšvirkštęs teisininkės sutuoktiniui kažin kokią medžiagą ir tuo siekta pagąsdinti būtent ją. Po to, kai kompanijos „Konkord“  saugumo tarnyboje atsirado šis provizorius, „operacijose“ imta dažniau naudoti cheminius preparatus.

Tą pačią spalio 22-ąją Pskovo politikas, partijos „Jabloko“ vietinio skyriaus pirmininkas Levas Šlosbergas irgi kreipėsi į Tyrimų komitetą su prašymu imtis veiksmų – iš „Novaja gazeta “ tyrimo paaiškėjus, kad dėl miesto visuomenės veikėjo Sergejaus Tichonovo mirties gali būti kalti Prigožino parankiniai. Anot Amelčenkos, 2016-ųjų vasarą jam su bendrais „kuratorius“ nurodęs pamokyti Pskove vieną interneto rašinėtoją. Jie patykoję šį 40–45 metų vyrą pakeliui į tarnybą, vienas įšvirkštęs jam kažin kokių nuodų ir „Greitoji pagalba“ niekuo negalėjusi jam padėti –  jis mirė ten pat gatvėje, netoliese savo namų. „Kuratorius“ reikalavęs tikrų jo mirties įrodymų ir Amelčenkai tekę suradus nufotografuoti jo kapą. Žurnalistai savo ruožtu patikrino ir įsitikino: velionio artimieji neabejoja medikų išvada jį mirus nuo širdies priepuolio.

Naktį į spalio 25-ąją „Fontanka“ pranešė, kad, „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka ir dalyvaujant jo advokatui pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. Tą pačią naktį internete pasirodė jo „pareiškimo policijos skyriaus viršininkui“ kopija.

(Bus tęsinys)

2018.11.21; 09:00