Kvailumas
Budapeštas, sausio 31 d. (AFP-ELTA). Vengrija antradienį sukritikavo Švedijos „kvailumą“ dėl ekstremistinio incidento Stokholme, kuris baigėsi tuo, kad Turkija sustabdė stojimo į NATO derybas su šia Šiaurės šalimi ir jos kaimyne Suomija.
Turkija ir Vengrija išlieka vienintelės 30 valstybių turinčio Vakarų gynybinio aljanso narės, neratifikavusios Švedijos ir Suomijos paraiškų dėl narystės.
Švedijos policijos sprendimas leisti surengti protestą, kurio metu kraštutinių dešiniųjų ekstremistas šį mėnesį sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme, sukėlė Ankaros pasipiktinimą.
Kito tikėjimo šventraščių deginimas yra „nepriimtinas“, sakė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto bendroje spaudos konferencijoje Budapešte su Turkijos kolega Mevlutu Cavusoglu.
Pareiškimas, kad šis veiksmas priskiriamas „žodžio laisvės“ apsaugos sričiai, yra „kvailystė“, pridūrė P. Szijjarto, turėdamas omenyje Švedijos ministro pirmininko pareiškimą po incidento.
„Jei šalis nori įstoti į NATO ir siekia įgyti Turkijos paramą, galbūt jai reikėtų elgtis šiek tiek atsargiau“, – sakė P. Szijjarto.
Naujoms aljanso narėms reikia vienbalsio visų 30 NATO valstybių narių pritarimo.
Vengrijos opozicija kaltina ministro pirmininko Viktoro Orbano valdančiąją partiją „Fidesz“ vilkinimu balsuojant dėl ratifikavimo.
V. Orbanas, artimas Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sąjungininkas, taip pat laikosi dviprasmiškos neutralios pozicijos dėl karo Ukrainoje, reikšdamas tik vangią paramą Kyjivui.
P. Szijjarto antradienį sakė, kad Vengrijos parlamentas kitą mėnesį priims sprendimą dėl abiejų NATO paraiškų patvirtinimo. „Mes turime aiškią poziciją. Pritariame NATO plėtrai“, – sakė jis.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU – Turkijos užsienio reikalų ministras
Ankara, gruodžio 22 d. (dpa-ELTA). Turkija teigia, kad derybos dėl Švedijos paraiškos įstoti į NATO dar toli gražu nebaigtos ir kad reikia imtis tolesnių veiksmų solidarizuojantis su Ankara dėl kovos su terorizmu.
Švedija padarė pažangą vykdydama Turkijos reikalavimus, grindžiamus vasarą pasirašytu memorandumu, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavusoglu ketvirtadienį Ankaroje surengtoje bendroje spaudos konferencijoje su kolega iš Švedijos Tobiasu Billströmu.
Tačiau jis pridūrė: „Nepasiekėme net pusiaukelės, esame dar tik pradinėje stadijoje“.
Švedija ir kaimyninė Suomija gegužės mėnesį pateikė prašymą dėl narystės NATO, susirūpinusios savo saugumu po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tačiau Turkija iki šiol blokuoja jų stojimą, motyvuodama tariama parama grupuotėms, kurias Ankara vadina teroristinėmis.
Birželio susitarime abi Šiaurės šalys, be kita ko, įsipareigojo sustiprinti kovą su terorizmu ir atnaujinti gynybos įrangos pardavimą Ankarai.
„Švedija laikosi savo pažadų. Į susitarimą žiūrime rimtai“, – sakė T. Billströmas, turėdama omenyje neseniai padarytus įstatymų pakeitimus, kuriais siekiama sustiprinti kovą su terorizmu.
Atskirai Ankara reikalauja išduoti dešimtis įtariamųjų terorizmu, įskaitant Švedijoje gyvenantį turkų žurnalistą Bülentą Kenesą. Švedijos Aukščiausiasis Teismas pirmadienį užblokavo B. Keneso išsiuntimą.
Teismo sprendimas „rimtai užnuodijo… nuoširdžias“ derybas su Švedija, pridūrė M. Çavusoglu, tačiau nedetalizavo.
Ankara, gruodžio 3 d. (AFP-ELTA). Švedija išdavė Turkijai nuteistą uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK) narį. Ankara spaudžia Stokholmą imtis tolesnių žingsnių mainais už jos narystę NATO, šeštadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
Mahmutas Tatas, Turkijoje nuteistas kalėti šešerius metus ir 10 mėnesių už narystę PKK, 2015 m. pabėgo į Švediją, tačiau jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas.
Sulaikytas Švedijos policijos, M. Tatas atvyko į Stambulą penktadienio vakarą, pranešė naujienų agentūra „Anadolu“. Jį netrukus po atvykimo į Stambulo oro uostą perėmė Turkijos policija ir šeštadienį perdavė teismui, pranešė privatus NTV transliuotojas.
Turkija kaltina Suomiją ir ypač Švediją suteikiant saugų prieglobstį uždraustoms kurdų grupuotėms, kurias laiko „teroristinėmis“, ir kol kas neratifikuoja šių šalių paraiškų tapti NATO narėmis, nepaisant birželį Madride pasiekto susitarimo.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Suomija ir Švedija atsisakė karinio neprisijungimo politikos, kurios laikėsi dešimtmečius, ir gegužę pateikė prašymus įstoti į NATO. Sprendimui priimti reikalingas visų JAV vadovaujamo gynybos Aljanso narių pritarimas, tačiau Turkija ir Vengrija dar neratifikavo narystės.
Užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu per šią savaitę Bukarešte vykusį NATO susitikimą surengė trišales derybas su Švedijos ir Suomijos kolegomis. „ (Švedijos) pareiškimai geri, nusiteikimas geras, bet turime pamatyti konkrečius žingsnius“, – sakė M. Cavusoglu. Ankara tikisi, kad Stokholmas imsis veiksmų ir išduos nusikaltėlius bei įšaldys teroristų turtą.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA foto
Ankara, lapkričio 3 d. (ELTA). Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu nesutinka su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo vertinimu, kad Suomija ir Švedija įvykdė visus reikalavimus dėl stojimo į NATO.
Turkijos diplomatijos vadovas tai pareiškė ketvirtadienį per spaudos konferenciją su J. Stoltenbergu, praneša portalas „eurointegration“.
„Madride su generalinio sekretoriaus pagalba mes pasirašėme memorandumą. Mes jį pasirašėme ne tik tam, kad pakviestume šias šalis į NATO. Mes pasirašėme memorandumą, kad aiškiai užfiksuotume visus žingsnius, būtinus stojimui. Ir kai kurie iš šių žingsnių nebuvo žengti“, – teigė Turkijos URM vadovas.
Pasak M. Çavuşoğlu, Ankara yra viena aktyviausių Aljanso plėtros šalininkių ir tikisi aktyvesnių Stokholmo ir Helsinkio žingsnių kovoje su terorizmu. Tai bus svarstoma susitikimuose su Švedijos ir Suomijos atstovais, pridūrė jis.
„Su Suomija mes turime ne tiek jau daug problemų. Mes žinome, kad dvi šalys nori prisijungti prie Aljanso kartu. NATO taip pat laiko svarbiu jų stojimą vienu metu, mes irgi to norėtume. Tikimės, kad naujoji Švedijos vyriausybė imsis konkretesnių priemonių“, – pažymėjo Turkijos užsienio reikalų ministras.
Kaip žinoma, iki šiol iš visų NATO šalių Suomijos ir Švedijos narystei Aljanse nepritarė tik Turkija ir Vengrija.
Mevlüt Çavuşoğlu. Turkijos užsienio reikalų ministras. (Мевлют Чавушоглу)
Ankara, rugpjūčio 11 d. (ELTA). Turkija teigia nematanti konkrečių Suomijos ir Švedijos veiksmų, kurių privalu imtis, kad Ankara pritartų šių Skandinavijos šalių stojimui į NATO.
Tai ketvirtadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu, praneša laikraštis „Daily Sabah“.
Pasak ministro, Švedija ir Suomija kol kas neįvykdė susitarimų dėl „kurdų teroristų“ ekstradicijos į Turkiją.
Jis taip pat informavo, kad Stokholmas ir Helsinkis pasiūlė Ankarai rugpjūčio mėnesį surengti susitikimą šiuo klausimu.
„Mes tikimės, kad mūsų pirmasis susitikimas įvyks rugpjūčio 26-ąją“, – pareiškė M. Çavuşoğlu.
Anksčiau ketvirtadienį pasirodė pranešimų, kad Švedijos vyriausybė nusprendė išduoti Turkijai vyrą, kurio ten ieškoma dėl sukčiavimo. Kaip pažymi „Reuters“, tai pirmas ekstradicijos atvejis nuo to laiko, kai Ankara pareikalavo, kad Stokholmas išduotų jai kai kuriuos žmones mainais už tai, kad Švedijai buvo leista oficialiai pateikti paraišką dėl narystės NATO.
Gegužės mėnesį Suomija ir Švedija pateikė paraiškas dėl stojimo į NATO. Birželį per Aljanso viršūnių susitikimą Madride abiejų šalių priėmimą iki paskutinės minutės blokavo Turkija. Ji tebekelia savo reikalavimus, grasindama, kad dar gali užblokuoti Suomijos ir Švedijos stojimą į NATO ratifikavimo etape.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda nesutinka su nuskambėjusiu Turkijos užsienio reikalų ministro pareiškimu, kad Maskva teisėtai reikalauja panaikinti jai taikomas sankcijas, manais už Rusijos pagalbą į pasaulio rinkas išgabenti Ukrainos grūdus. Pasak prezidento, derėtis su karą pradėjusia valstybę dėl jai pritaikytų sankcijų yra pavojinga.
„Paklauskime ką patys ukrainiečiai galvotų. Ar mainais už atvėrimą jų eksportui Odesos ar kitų uostų… Ar jie sutiktų, kad sankcijos Rusijai būtų švelninamos. Aš manau, kad atsakymą yra nesunku prognozuoti. O mano pozicija yra labai aiški – jei mes imsime abejoti savo sankcijų tikslingumu arba jomis pradėsime prekiauti, tai sukurs papildomas paskatas Rusijai imtis naujų agresijos formų“, – bendroje Lietuvos ir Graikijos prezidentų spaudos konferencijoje trečiadienį sakė G. Nausėda.
„Šitaip mes galime pasiekti tokį lygį, kada iš sankcijų nebe kažin kas liks ir Rusija naudosis visomis galimybėmis toliau plėsti savo agresiją Ukrainoje“,– pažymėjo G. Nausėda, prisimindamas ir Ukrainos prezidento išsakytą nuomonę.
„Aš puikiai prisimenu prezidento Zelenskio žodžius, kad, galbūt, viskas būtų pakrypę kitaip, jeigu mes dar karui neprasidėjus būtume elgęsi gerokai ryžtingiau sankcijų atžvilgiu ir ėmę sankcijas taikyti anksčiau ir pakankamai griežtai. Dabar mes tiesiog mėginame veržti tą sankcijų žiedą ir tikimės, kad tos sankcijos turės pasekmių Rusijos ekonomikai, o per tai turės pasekmių ir Rusijos elgesiui. Manau, kad turime likti nuoseklūs ir nepradėti blaškytis ir demonstruoti savo nevieningumą“, – apibendrino G. Nausėda.
Turkijos užsienio reikalų ministras trečiadienį „teisėtais“ pavadino Rusijos reikalavimus nutraukti sankcijas siekiant padėti grūdams patekti į pasaulio rinką.
„Jei mums reikia atverti tarptautinę rinką Ukrainos grūdams, Rusijos eksportui trukdančių kliūčių pašalinimą laikome teisėtu reikalavimu“, – per bendrą spaudos konferenciją su Rusijos kolega Sergejumi Lavrovu Ankaroje sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, balandžio 24 d. (dpa-ELTA). Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas prieš vykdamas į Maskvą ir Kyjivą apsilankys Turkijoje. Jį pirmadienį priims prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, sekmadienį pranešė Ankara.
NATO narė Turkija palaiko gerus santykius ir su Ukraina, ir su Rusija ir siūlosi būti tarpininke taikos derybose. Kovą abiejų šalių delegacijos susitiko Stambule.
A. Guterresas antradienį vyks toliau į Maskvą, kur susitiks su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu, o ketvirtadienį Ukrainoje, be kita ko, kalbėsis su prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Šeštadienį A. Guterresas karą Ukrainoje telefonu aptarė su Izraelio premjeru Naftaliu Bennettu. Panašiai kaip Turkija, Izraelis palaiko glaudžius santykius su Maskva ir Kyjivu.
Turkija iki šiol nedalyvauja Vakarų sankcijose prieš Rusiją, tačiau nuo kovo pradžios riboja Rusijos karo laivų judėjimą Dardanelų ir Bosforo sąsiauriais. Šeštadienį užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, be to, pranešė, kad Turkija uždarė oro erdvę kariniams ir civiliniams lėktuvams, kurie skraidina karius iš Rusijos į Siriją. Sirijos pilietiniame kare Rusija yra prezidento Basharo al Assado pusėje. Turkija kaimyninėje šalyje taip pat yra dislokavusi dalinių, tačiau remia sukilėlius.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. EPA – ELTA foto
Kyjivas, kovo 9 d. (ELTA). Trečiadienį Ukrainos URM vadovas Dmytro Kuleba atskrido į Turkiją, kur ketvirtadienį turėtų įvykti jo derybos su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu.
Tai tviteryje pranešė Ukrainos URM atstovas Olehas Nikolenka.
„Turkijos užsienio reikalų ministro Mevlüto Çavuşoğlu kvietimu D. Kuleba atvyko į Antaliją“, – parašė O. Nikolenka.
D. Kulebos ir S. Lavrovo susitikimą planuojama surengti diplomatinio forumo kuluaruose Antalijoje. Jame taip pat dalyvaus Turkijos URM vadovas.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad ministrų susitikimas labai svarbus derybų procesui tarp Maskvos ir Kijevo.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Rusijos užsienio reikalų ministerija patvirtino, kad Turkijoje susitiks Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas ir jo kolega iš Ukrainos Dmytro Kuleba, praneša BBC. R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Tai bus pirmasis jųdviejų susitikimas nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios vasario 24 dieną.
Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ trečiadienio rytą citavo ministerijos atstovę Mariją Zacharovą, kuri nurodė, kad S. Lavrovas vyks į tarptautinį diplomatijos forumą Antalijoje, kur rengiamas jo „kontaktas“ su D. Kuleba.
Šį susitikimą pasiūlė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Prieš tai buvo pranešta, kad ministrų susitikimas vyks kovo 10 dieną, o pats diplomatinis forumas turėtų prasidėti kovo 11-ąją.
Ligšiolinėse Rusijos ir Ukrainos taikos derybose konkrečių susitarimų nepasiekta.
Mevlüt Çavuşoğlu (Мевлют Чавушоглу)
Ankara, vasario 28 d. (AFP-ELTA). Karo laivai nebegalės plaukti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Tai pirmadienį paskelbė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Šis sprendimas gali skaudžiai smogti Rusijos kariniam laivynui. Sąsiauriai jungia Viduržemio jūrą su Juodąja jūra. Remiantis tarptautine Montrė sutartimi, Turkija karo metu gali riboti karo laivų plaukimą.
Turkija praėjusią savaitę smarkiai sukritikavo Rusijos pradėtą Ukrainos puolimą.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ankara, gruodžio 15 d. (ELTA). Buvęs Turkijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Serdaras Kiliças bus paskirtas šalies specialiuoju atstovu santykiams su Armėnija normalizuoti. Tai trečiadienį pranešė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu, kuris lankosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose su vizitu.
„Siekdami normalizuoti santykius su Armėnija, savo specialiuoju atstovu mes paskirsime buvusį Turkijos ambasadorių Vašingtone S. Kiliçą“, – sakė URM vadovas televizijos kanalui TRT.
Pirmadienį M. Çavuşoğlu pareiškė, kad Ankara artimiausiu metu paskirs specialųjį atstovą santykiams su Armėnija normalizuoti. Jis taip pat pranešė, kad Turkija ketina pradėti užsakomuosius skrydžius į Armėnijos sostinę Jerevaną.
Antradienį Armėnijos URM atstovas Vaanas Unanianas savo „Facebook“ paskyroje konstatavo, kad Jerevanas teigiamai vertina šį pareiškimą ir taip pat paskirs specialųjį atstovą.
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo.
2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Tarptautinė bendruomenė dažnai smerkia visų formų ir apraiškų terorizmą bei skelbia apie pasiryžimą kovoti su terorizmu. Tai yra tinkamas požiūris, nes terorizmas išlieka didele grėsme visos žmonijos saugumui, gerovei, vertybėms ir šviesesnės ateities perspektyvoms.
Pastaraisiais metais terorizmo reiškinys pasikeitė. Proceso metu, plečiantis teroristinių organizacijų tikslams ir priemonėms, jų veiksmai įgavo naujų aspektų. Teroristinės organizacijos bando prisitaikyti prie socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių bei sparčiai besikeičiančios tarptautinės aplinkos. Kai kurios teroristų grupės nėra aiškiai matomos ir slepiasi už gudriai sukurtų propagandos įrankių.
Šiuo atveju taip pat reikia peržiūrėti mūsų pasaulinę kovos su terorizmu strategiją. Veiksmingai kovai su terorizmu reikia visapusiško naujos kartos teroristinių organizacijų suvokimo ir supratimo, taip pat naujos perspektyvos ir tvirtos politinės valios, kurią tarptautinė bendruomenė turėtų parodyti šia linkme.
Atėjo laikas sugriauti stereotipus, peržiūrint mūsų nusistovėjusias prielaidas naujos terorizmo grėsmės akivaizdoje. Naujo tipo teroristinė organizacija, būtent Fetullah Teroro Organizacija (FETO) ir Turkijos kova prieš ją, yra ryšku spavyzdys šiuo atžvilgiu.
2016 m. liepos 15 d. Turkija susidūrė su žiauriu FETO bandymu įvykdyti perversmą. FETO, slapta teroro organizacija, kuri infiltravosi į valstybės įstaigas, bandė sunaikinti demokratiją ir jėga nuversti demokratiškai išrinktą valdžią. Tą juodą naktį dėl FETO teroristinių išpuolių žuvo 251 mūsų pilietis ir daugiau nei 2000 piliečių buvo sužeisti. Valstybės institucijos, ypač tautos laisvą valią įkūnijantys Parlamentas ir Prezidentūra, buvo puolami sunkiąja ginkluote, įskaitant tankus, karinius lėktuvus ir sraigtasparnius.
Kaip FETO nariai tąnaktį galėjo taip žiauriai elgtis prieš turkų tautą? Kaip jie tapo tokie priešiški išrinktai valdžiai ir teisėtai konstitucinei tvarkai? Mūsų atsakymuose į šiuos klausimus gali būti užuominų apie šios labai pavojingos grupės, kuri efektyviai veikia daugelyje šalių, atsiradimą ir struktūrą.
Šios klastingos organizacijos nariai Turkijoje ir įvairiose kitose šalyse buvo ideologiškai indoktrinuojami, o jų smegenys plaunamos, piktnaudžiaujant švenčiausiomis nacionalinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, dažniausiai vadinamosiose švietimo įstaigose, mokyklose, kalbų centruose ar bendrabučiuose. Jų pasaulėžiūra taip pat buvo suformuota sekant sukurtą išminties mitą, pastatytą aplink vadeivą Fethullah Gulen, kuris buvo paskelbtas vadinamuoju „visatos imamu“. Iškreipta FETO hierarchija įpareigoja jo įsakymus vertinti kaip absoliučius faktus ir jais negalima abejoti, net jei jie prieštarauja demokratinėm svertybėms i ržmogaus teisėms. FETO, siekdama užtikrinti visišką paklusnumą, taip plauna jaunų žmonių protus, kad galiausiai jie susvetimėjo su savo draugais, net su savo šeima. FETO perversmo rengėjai, kaip nuotolinio valdymo robotai, nedvejodami, vos gavę FETO nurodymus, nukreipė ginklus į savo kolegas ir bendražygius, kad paskerstų juos liepos 15-osios naktį.
Su FETO susiję asmenys taip pat sugeba pasislėpti įgydami įvairias tapatybes visuomenėje, kurioje gyvena. Organizacija specialiai taikėsi į civilinę, karinę ir saugumo biurokratiją. Galutinis viso to tikslas yra perimti valstybės institucijas.
Turkijos patirtis prieš bandymą įvykdyti perversmą yra pilna pavyzdžių neteisėtų metodų, kurių FETO gali imtis savo planams įgyvendinti. Tai yra ir politikų bei biurokratų šantažas, didelio masto sisteminės apgaulės per centrinius egzaminus, siekiant kad jų nariai patektų į valstybines institucijas, manipuliavimas, fiktyvūs ieškiniai siekiant inicijuoti teisminius procesus prieš jų oponentus, naudojimasis jiems priklausančių žiniasklaidos, verslo, mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų tinklais.
Pirmasis FETO taikinys, žinoma, yra Turkijos Respublika. Dėl šios priežasties jie užsiima sistemine juodosios propagandos veikla, kuria siekiama nukreipti tarptautinę viešąją nuomonę prieš Turkiją. Vis dėlto norėčiau pasidalinti draugišku patarimu: būtų didelė klaida manyti, kad FETO kelia grėsmę tik Turkijai. Neabejotina, kad teisiniai tyrimai, kurie bus pradėti tose šalyse, kuriose FETO yra įsikūrusi, atskleis daug neteisėtos veiklos, pradedant finansine korupcija ir baigiant sukčiavimu vizų ir prieglobsčio prašymuose. Pats laikas šioms šalims žengti šį žingsnį.
Priešingai nei teigia jos nariai, FETO yra ne politinio konflikto Turkijoje šalis, o kruvinas terorizmo ir nusikaltėlių tinklas. Visos Turkijos Didžiajame nacionaliniame medžlise atstovaujamos politinės partijos, valdančiosios ar opozicinės, taip pat laiko FETO teroristiniu ir nusikalstamu tinklu.
Mano žinutė aiški. Turime veikti kartu ir ryžtingai prieš visas teroristines organizacijas, neatsižvelgiant į jų formas, įskaitant FETO. Negalima siekti kompromiso su tais, kurie vykdo teroro aktus. Kaip ir FETO atveju, turime ginti demokratiją ir laisves, atsižvelgdami į paslėptą terorizmo veidą. Esame skolingi tai savo piliečiams, terorizmo aukoms ir ateities kartoms.
Mevlüt Çavuşoğlu – Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministras
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.
Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.
Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.
Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.
M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu su oficialiu vizitu Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu (Mevlut Cavosoglu).
Svečias susitiks su Lietuvos diplomatijos vadovu, taip pat bus priimtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio.
Susitikimuose bus aptarti Lietuvos ir Turkijos dvišaliai santykiai, ekonominio bendradarbiavimo plėtojimo galimybės, diskutuojama aktualiais Europos Sąjungos (ES) ir Turkijos darbotvarkės klausimais, aptariama saugumo situacija regione, bendradarbiavimas NATO, santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje.
M. Čavušoglu Lietuvoje pastarąjį kartą lankėsi 2015 m. balandį. Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pastarąjį kartą Turkijoje lankėsi 2016 m. rugpjūtį. Tai buvo pirmasis ES arba NATO šalies užsienio reikalų ministro vizitas į Turkiją po 2016 m. liepą šalyje nepavykusio bandymo įvykdyti karinį perversmą.
