Taip, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kompromituoja Prancūziją. Būtų galima dar aštriau tarti: Prancūzijos lyderis kompromituoja tiek Europos Sąjungą, tiek NATO, nes šios organizacijos gerbia šalių teritorinio vientisumo principus, jų laikosi, o štai Prancūzijos vadovas demonstratyviai nusispjauna į pasaulio pripažintas teritorinio vientisumo taisykles, kai kalbama apie Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Karabacho.
Taigi: tarptautinė bendruomenė visuose savo dokumentuose teigia, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Ką tai reiškia? Aiškiau nė nebūna: visi armėnų kariškiai privalo kuo greičiau nešdintis iš šių teritorijų. Nebent oficialusis Baku jiems būtų leidęs pasilikti. Bet Azerbaidžanas niekad nesutiko padovanoti Armėnijai nė vieno Karabacho žemės centimetro. Be kita ko, Azerbaidžanas beveik tris dešimtmečius prašė, kad Europa padėtų jam taikiai susigrąžinti Karabachą. Derybinė Minsko grupė turėjo užtektinai laiko (tiksliai kalbant, – 28-erius metus), kad įtikintų oficialųjį Jerevaną atiduoti tai, kas jam nepriklauso. Deja, Minsko grupė, kuriai didelės įtakos turėjo oficialusis Paryžius, elgėsi keistai, nesuprantamai – nespaudė agresorės Armėnijos, kad ši paliktų svetimas žemes. Greičiau spaudė Azerbaidžaną, kad šis susitaikytų su teritoriniais praradimais.
2020-ųjų rudenį, nusivylęs Minsko grupės tūpčiojimais vietoje, Azerbaidžanas panaudojo karinę jėgą – susigrąžino beveik visą Karabachą. Azerbaidžanas pasielgė teisingai – kiek gi galima laukti? Juk mes nesmerkiame Ukrainos, kai ši jėga vaduoja savo žemes. Mes nesmerksime ir Gruzijos (Sakartvelo), kai jis karinėmis priemonėmis sumanys susigrąžinti Pietų Osetiją su Abchazija, nepriekaištausime ir Moldovai, kai ji ims jėga vaduoti Padniestrę! Nes šalių teritorinis vientisumas – vertybė, kurią reikia gerbti, puoselėti ir ginti. Tad kodėl Azerbaidžano pastangų Prancūzija nelaiko teisėtomis?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Deja, tenka konstatuoti, kad po sėkmingos 44 paras trukusios azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį Prancūzija griebėsi bjaurių gudrybių, kad tik pakenktų sėkmingai savas žemes vaduojančiam Azerbaidžanui. Sąžiningai kalbant, Prancūzija atvirai stojo rūpintis ne aukos, o agresoriaus interesais. Kiek tuomet prancūziškai išlieta purvo, esą Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą, esą kaltas dėl naujų įtampų Pietų Kaukaze, esą nesirūpina civilių saugumu! Įsidėmėtina ir tai, kad tais metais Prancūzijoje prieš Azerbaidžano diplomatines ir kultūrines atstovybes Armėnijos atstovai surengė kruvinų išpuolių, tačiau nei Prancūzijos žvalgyba, nei Prancūzijos policija nesulaikė riaušininkų, niekas iš armėniškąjį separatizmą remiančiųjų nebuvo nuteistas.
Šiandien – 2022-ųjų rudenis. Per pastaruosius dvejus metus Prancūzijos elgesys nepasikeitė. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, viena vertus, tvirtina norįs kuo greičiau pasirašyti taikos susitarimą su Azerbaidžanu pripažindamas Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, antra vertus, ieško bent menkiausio preteksto nepasitraukti iš Karabacho. Viena iš pamėgtų N. Pašiniano taktikų – rengti karines provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius ir šaukti, esą tai azerbaidžaniečiai pyškina į „vargšus armėnus“. Arba slapta minuoti teritorijas, kurias anksčiau ar vėliau privalės grąžinti Azerbaidžanui.
Kita taktika – ieškoti užtarimo Paryžiuje. O Prancūzijos prezidentas, tarsi būtų ne Prancūzijos, bet Armėnijos pastumdėlis, vėl šaukia, esą tai Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Ne veltui Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui pritrūko kantrybės ir jis viešai pareiškė: Azerbaidžanui nebereikia Minsko grupės paslaugų, Azerbaidžanui nepriimtini tendencingojo Paryžiaus tarpininkavimai. Neoficialiuose diplomatiniuose pokalbiuose oficialusis Baku net juokavo: jei ponas E. Macronas taip atkakliai siekia išplėsti Armėnijos teritoriją, tegul armėnams atiduoda, pavyzdžiui, pietų Prancūziją. Teisingas pastebėjimas: kas Prancūzijos prezidentui suteikė teisę dalinti svetimas teritorijas? Jei jau sąžiningai ieškome kaltųjų dėl 2020-ųjų rudens karo, turime pripažinti, jog, vaizdžiai tariant, dėl 2020-ųjų karo kalta … ir bedantė Minsko grupė, nesugebėjusi padėti Azerbaidžanui, ir Paryžius, visąlaik slapta kurstęs separatistines Jerevano viltis.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidento dar būtų galima pasiteirauti, kodėl prancūzų slaptosios tarnybos taip ir nesučiupo nė vieno šių metų spalio mėnesį riaušes prie Azerbaidžano atstovybių Paryžiuje rengusio armėnų separatisto? Bjaurių išpuolių 2022-ųjų spalio mėnesį būta dviejų. Po pirmojo, kuomet susirūpinęs Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas paskambino į Paryžių, E. Macronas pažadėjo: daugiau nepasikartos. Bet – pasikartojo.
Prancūzijos lyderio žodis – nevertas nė sudilusio skatiko?
Beje, šių metų spalio 10-osios vakarą Vašingtone nežinomi asmenys iš automatinių ginklų apšaudė Azerbaidžano diplomatų automobilį. JAV slaptosios tarnybos kaltininkų dar nerado. Greičiausiai ir nesučiups, mat JAV, kaip ir Prancūzijoje, gyvena gausios armėnų bendruomenės. Oficialusis Vašingtonas, kuomet iškyla Karabacho tema, taip pat nėra iki galo nuoseklus.
Visi puikiai žinome: 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas per 44 dienas sugebėjo susigrąžinti didžiąją dalį 1988- 1994-aisiais prarastų teritorijų. Po šio sėkmingai unikalaus karinio žygio Azerbaidžanas atkūrė savo teritorinį vientisumą. Apie šią puikiai parengtą karinę operaciją artimiausiu metu savo skaitytojams papasakosime plačiau.
O dabar – apie tai, kad viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau pranešimų, demaskuojančių ESBO Minsko derybų grupės neveiklumą. Remiantis į dienos šviesą prasiveržiančiomis derybų smulkmenomis nekyla abejonių, jog Baku pasielgė ne tik teisingai, bet ir išmintingai, nebelaukęs Vakarų pagalbos atkuriant šalies teritorinį vientisumą. Jei azerbaidžaniečiai būtų trypčioję vietoje lūkuriuodami Minsko grupės paramos, armėnų separatistai iki šiol nebūtų iškrapštyti iš Kalnų Karabacho ir gretimų septynių rajonų.
Štai azerbaidžanietiškas portalas minval.az pasakoja apie kai kuriuos JAV diplomato Ričardo Hoglando, dalyvavusio ESBO Minsko grupės darbe, prisipažinimus. Šis amerikiečių diplomatas atsargiai prasitarė, jog darbas ESBO Minsko grupėje tarp rimtų diplomatų niekad nebuvo laikomas prestižiniu. Į šią grupę komandiruodavo dažniausiai tuos diplomatus, kuriems neatsirasdavę tuomet rimtesnių laisvų pareigų, arba diplomatus, kuriems būdavo belikęs trupučiukas iki pensijos. Šitaip tvirtindamas amerikiečių diplomatas norėjo pasakyti, jog Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu diplomatai iš Minsko grupės per daug niekad nesirūpindavo, per daug niekad nepergyvendavo. Nepaisant abejingumo Kalnų Karabacho likimui diplomatai apsistodavo pačiuose prabangiausių penkių žvaigždučių viešbučių vyriausybiniuose apartamentuose, kur veikdavo nemokamas alkoholinių gėrimų baras ir dirbdavo privati virtuvė, gaminusi pačius įmantriausius patiekalus. Žodžiu, nepaisant apvergtinų derybų rezultatų diplomatai gyvendavo tarsi karaliai.
Amerikiečių diplomatas taip pat yra užsiminęs, kokį klastingą planą dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo buvo sugalvojęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Visų detalių smulkiai nepasakosime. Tiesiog pabrėžiame, jog tas planas, pramintas „Lavrovo planu“, buvo – žymiai naudingesnis Jerevanui ir visiškai nepriimtinas Baku. Tačiau įdomiausia net ne tai, kuriai pusei jis buvo priimtinesnis. Šiandien aiškėja, kad S.Lavrovas stūmė sureguliavimo planą, kurio nė nesiruošė laikytis. Net jei armėnai ir azerbaidžaniečiai būtų sutikę su ten surašytomis formuluotėmis, Kremlius paskutinę minutę pats būtų atsisakęs savo paties plano ir tokiu būdu sužlugdęs derybas. Štai kokia politinė intriga – apsimeta, jog rimtai ieškoma išeičių, o iš tikrųjų – derybos vilkinamos iki begalybės.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Kita įdomi detalė. 2011-aisiais metais buvo rengiami pasirašymui vadinamieji Kazanės dokumentai. Tikrųjų dokumento versijų žiniasklaidai taip ir nepavykę gauti. Galima tik spėlioti, kodėl Azerbaidžanas jį kategoriškai atmetęs. Matyt, juo remiantis būtų įteisinta armėniškoji Kalnų Karabacho okupacija.
Kas taip leidžia manyti? Rusijos saugumo tarybos vienas iš vadovų Rašidas Nurgalijevas, duodamas interviu leidiniui „Rosijskaja gazeta“, prasitarė, jog nei 2016-aisiais parengtas konflikto sureguliavimo planas, nei jo pakoregavimai 2019-aisiais nenumatė, jog bus atsižvelgta į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, jog į Kalnų Karabachą galės sugrįžti iš ten išvyti visi azerbaidžaniečių pabėgėliai. Žodžiu, Azerbaidžano lūkesčiai demonstratyviai ignoruoti. Tuo tarpu iš Azerbaidžano reikalauta, kad jis įstotų į visas Rusijos kontroliuojamas karines – ekonomines organizacijas. Pavyzdžiui, į Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją KSSO.
Tačiau Maskvai apgauti Baku nepavyko. Įsidėmėtina: net tuometinis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas buvo atvažiavęs svečiuosna. Duodamas interviu leidiniui „Vest v subotu“ jis piršo mintį: nereikia nieko keisti, tereikia laukti, tegul prabėga keletas dešimtmečių, užauga naujos kartos, ir tada bus nuspręsta, kokio statuso vertas Kalnų Karabachas. Svarbiausia, kad būtų tylu – ramu, kad niekas nešaudytų.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ši detalė labai svarbi – ji paneigia apžvalgininkų, kurie įrodinėja, esą Maskva ketino pagelbėti Baku, pranešimus.
Beje, kai 2016-ųjų kovo 31-ąją – lanandžio 1-ąją Armėnijos ginkluotosios pajėgos ėmė masiškai šaudyti į Azerbaidžano kariškius ir sulaukė galingo atkirčio, nei Vakarai, nei Armėnija nesusimąstė – o juk Azerbaidžas jau pajėgus susigrąžinti iš jo atimtas žemes jėga.
Taigi dar 2016-ųjų balandį, lygiai prieš penkerius metus, Azerbaidžanas pademonstravo, jog siekia atkurti savo teritorinį vientisumą ne tik taikiai, derybų keliu, bet ir karinių priemonių pagalba. Deja, Vakarai ir Jerevanas neišmoko 2016-ųjų kovo 31-osios – balandžio 1-osios pamokų.
Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.
Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.
Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.
Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.
Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.
Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.
Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım
Dėl padėties šiauriniame Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefonu kalbėjosi su Armėnijos užsienio reikalų ministru Zohrabu Mnatsakanyanu ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministru Jeyhunu Bayramovu.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, pokalbiuose aptarta padėtis prie Armėnijos-Azerbaidžano sienos, kur nuo liepos 12 dienos vyksta intensyvūs susišaudymai, iš abiejų pusių pareikalavę žmonių aukų ir sužeistų, padaryta daug žalos civilinei infrastruktūrai.
L. Linkevičius išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, pažymėjo, kad Lietuvą su abejomis Kaukazo šalimis sieja draugiški santykiai, todėl esame ypatingai suinteresuoti, kad situacija būtų kuo greičiau suvaldyta.
„Atsinaujinęs ginkluotas konfliktas tarp dviejų Rytų Partnerystės šalių kelia didžiulę grėsmę saugumui regione. Konfrontacija nereikalinga nei vienai iš šalių, dabar svarbiausia ryžtingai suvaldyti situaciją, padaryti strateginę pauzę, nutraukiant ugnį ir susilaikant nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų skatinti tolesnį eskalavimą”, – pabrėžė užsienio reikalų ministras, kviesdamas šalis išnaudoti turimas dvišalio komunikavimo galimybes bei pažymėdamas stipresnio ESBO Minsko grupės įsitraukimo būtinybę.
Situaciją Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje L. Linkevičius telefonu aptarė ir su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu. Pokalbyje pažymėta, kad konfrontacija neatneš naudos nei vienai iš pusių, pabrėžta būtinybė, kad šalys griežtai laikytųsi ugnies nutraukimo.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.
Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.
Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.
2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.
2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.
„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).
Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.
Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.
„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.
Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.
Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.
Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.
Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?
Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?
Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.
Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.
Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais
Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?
Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…
Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.
Keista paroda
Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.
Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.
Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.
Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.
Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.
Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.
Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.
Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?
Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?
Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.
Lietuvos URM paaiškinimai
Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.
Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?
Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:
„Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?
Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?
Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“
Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:
„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.
Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.
„Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.
Provokacinio pobūdžio deklaracija
Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.
Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.
Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.
Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).
Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.
Varėnos mero akibrokštas
Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.
Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.
Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių
Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.
Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.
Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją. Karinis išpuolis prieš civilius azerbaidžaniečius surengtas vakar apie 21 val. vietos laiku.
Armėnijos provokacija
Tądien armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai buvo išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams pavyko išgelbėti jos gyvybę.
Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmiai intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė vos prieš keletą dienų.
Azerbaidžaniečių medikams pavyko išgelbėti sunkiai sužeistos azerbaidžanietės Gulijevos Sarvinaz gyvybę
Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės. Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnai tikriausiai šauktų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Išpuoliai, kokie buvo surengti kad ir liepos 4-osios vakarą, byloja apie teroristinę Armėnijos valstybės prigimtį. Šitaip elgdamasi Armėnija akivaizdžiai pažeidžia visas tarptautines humanitarines normas, įskaitant ir Ženevos konvenciją, ir įstatymus, ginančius vaikų bei fundamentaliąsias žmogaus teises.
Panašaus pobūdžio provokacijų Armėnija dažniausiai griebiasi po Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės atstovų vizitų į regioną.
Tarptautiniai ekspertai mano, kad Armėnija bet kokia kaina, net ir apšaudydama civilius objektus, siekia sau naudinga linkme pakeisti derybų dėl Kalnų Karabacho kryptį.
Mat po tokių klastingų atakų Azerbaidžanui kai kada teka regti atsakomuosius žingsnius, ir Armėnija įgyja pretekstą šaukti, esą pirmasis pradėjo šaudyti Baku.
Ajazo Mirzojevo nuotraukoje: per karinę Armėnijos ataką žuvusi azerbaidžaniečių mergaitė Zahra Gulijeva. Ji tebuvo sulaukusi dviejų metukų
Armėnija iki šiol neišvedusi savo ginkluotųjų pajėgų iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho – laiko jį okupavusi padedant Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Įtampa šiame regione tvyro būtent dėl to, kad oficialusis Jerevanas nelinkęs azerbaidžaiečiams grąžinti neteisėtai užimto Kalnų Karabacho.
