Šv. Teresės Akvilietės bažnyčia. Autorės nuotr.

Irma Ąžuolė

Modernieji istorikai ginčijasi, ar Abiejų Tautų Respublika nebuvo kolonijinė. Kolonializmo epochos pradžioje ji priklausė Europos galingųjų ratui, kurio narius vienijo siekimas užgrobti žemes ir jas išlaikyti, kartu teko sunkiai kautis su vidiniais ir išorės priešais.

XVII a. aušroje sąjungininkų prieš bendrą priešą – Osmanų imperiją – ieškojo ir Sefevidų Persija. Vazų dinastijos pradininkas Lenkijoje ir Lietuvoje Zigmantas III į tokią perspektyvą žvelgė palankiai.

Basieji karmelitai į Vilnių atėjo vėliau nei Isfahaną

Vilniaus Šv. Teresės Avilietės bažnyčia, baltuojanti greta Aušros Vartų, yra savotiškas Vazų dinastijos bei jos ryšio su Sefevidų Persija priminimas.

Ankstyvojo baroko stiliaus bažnyčią projektavo italų architektas Constante Tencalla, remdamasis S. Maria della Scala basųjų karmelitų bažnyčios Romoje pavyzdžiu. Bažnyčios įgilintame portale puikuojasi baltame marmure iškaltas Vazų dinastijos herbas – javų pėdas.

Basieji karmelitai buvo viena iš keturių naujų vienuolinių bendruomenių (be to, dar benediktinių, karmelitų ir Laterano kanauninkų), kurios Vilniuje įsisteigė vyskupaujant (1616–1630) Eustachijui Valavičiui. Tai buvo svarbi XVII a. figūra, ne tik kaip bažnyčios hierarchas, bet ir karaliaus Zigmanto III Vazos dvaro pareigūnas, mecenatas.

Šachas Abbasas I
Šachas Abasas Didysis aktyviai bendravo su Europos monarchais, pakvietė vienuolius atvykti su krikščioniška misija.

Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos. Trys pirmieji vienuoliai atkeliavo apsidairyti 1624 m. Po dvejų metų kiti trys karmelitai išsirengė į Vilnių, čia apsistojo jau savuose namuose, nupirktuose magistrato tarėjo Ignaco Dubovičiaus. Fundaciją rėmė, tūkstantį auksinų skyrė ir vyskupas. 1626 m. gruodį karmelitai prie Aušros Vartų atidarė medinę bažnyčią.

Tiesa, ji nebuvo ilgaamžė, sudegė. Puošni barokinė bažnyčia jos vietoje buvo pastatyta 1650 m. Šachas Abbasas I

Įdomu, kad anksčiau nei Lietuvoje basieji karmelitai įsikūrė musulmoniškame krašte – Sefevidų Persijoje, jos sostinėje Isfahane.

Grupė vienuolių karmelitų iš Portugalijos čia atkeliavo 1604 m.

Prie to yra netiesiogiai prisidėjęs 44 metus valdęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Zigmantas III Vaza (1587–1632). Savo motinos Kotrynos Jogailaitės jis buvo išauklėtas uoliu kataliku, jį supę visi artimieji patarėjai buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Finansiškai remti misionierius Europos krikščionis monarchus skatino ir Vatikanas.

Šacho diplomatinis žingsnis: krikščionybės išpažinimo laisvė

Sefevidų Persijos tuomečio valdovo šacho Abaso Pirmojo, praminto Didžiuoju (1587–1629), vardas siejamas su šios valstybės didžiausia galybe. Buvo sukurta nuolatinė kariuomenė, vykdytos ekonominės bei politinės reformos. Per 1603–1623 m. karus su Osmanų imperija Sefevidai užėmė Iraką, Kurdistaną, Užkaukazę.

Savo galią šachui padėjo stiprinti mezgamas karinis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas su krikščioniškuoju pasauliu. Buvo svarbu savo kariuomenę aprūpinti artilerija ir šaunamaisiais ginklais, taip įgyjant pranašumą kovojant su Turkija, taip pat užsitikrinti šilko bei kitų prekių eksporto rinkas. Reformuoti kariuomenę pagal britišką modelį jam padėjo šacho kvietimu atvykę ir ne vienus metus Abaso I dvare gyvenę keliautojai broliai Antonis ir Robertas Shirley.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Siekdamas įgyti sąjungininkų Abasas I ėmėsi gudraus diplomatinio žingsnio. Jis kreipėsi į popiežių Klemensą VIII siūlydamas įsteigti nuolatinę atstovybę.

Isfahane išties buvo įsikūrusios trijų katalikiškų denominacijų misijos: jėzuitų, basųjų karmelitų, vėliausiai – kapucinų. Tačiau ilgiausiai ir sėkmingiausiai veikė karmelitai (paskutinis vienuolis iš Isfahano išvyko 1752 m.). Vienuolyne apsistodavo keliautojai, diplomatai ir pirkliai. Pas karmelitus poilsį rasdavo misionieriai, vykstantys į tolimesnes šalis – Indiją ir toliau.

Vienuoliai vertėjavo, gydė, tarpininkavo su vietos valdžia, pristatydavo į Europą korespondenciją. Jiems buvo patikėtas diplomatų bei tarpininkų tarp Sefevidų ir Vakarų vaidmuo.

Šachas suteikė nemažai laisvių. Vakarų krikščionys galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir atlikti apeigas, statyti bažnyčias, skambinti varpais dieną ir naktį. O pirkliai, tarp kurių vyravo armėnai, gavo privilegiją nemokėti muito.

Vakariečiai šachui Abasui I savo ruožtu buvo informacijos šaltinis apie Vakarus, padėjo kurti santykius.

Istorikų pastebėjimu, krikščionių padėtis Sefevidų Persijoje turėjo daugiau teigiamų bruožų palyginti su kitų religinių mažumų grupėmis: judėjais, zoroastriečiais, sunitais. Vis dėlto ilgainiui atsirado suvaržymų.

1622 m. prasidėjo krikščionybės tikėjimą priėmusių musulmonų persekiojimas, o paskutiniais savo valdymo metais Abasas Didysis išleido įsakymą, pagal kurį atsivertusiems musulmonams suteikta išskirtinė teisė paveldėti savo giminaičių turtą iki 7 kartos (vėliau sutrumpėjo iki 4). Šachas Abasas II (1642–1666) pakartotinai patvirtino šį vediktą. Tai lėmė, kad XVII a. antrojoje pusėje į islamą perėjo 50 tūkst. krikščionių.

Požiūrio į krikščionis kaitai turėjo įtakos santykiai su Europos valstybėmis. Sefevidų Persijos valdovams negalėjo patikti ir tai, kad karmelitų ordinas pamažu tapo europiečių politinio skverbimosi į šalį įrankiu.

Pastebėta, kad katalikų misijos neapsiribojo tikybos žodžiu. Vienuoliai užrašuose fiksavo duomenis apie karavanų ir jūrų kelius, ekonomiką, valstybės sanklodą, politinę padėtį, kalbą, religiją. Misionierių veikla turėjo žvalgybinės veiklos požymių.

Karmelitai buvo finansuojami Vatikano, o nuo 1656 m. ordinas pradėjo mokėti metinę piniginę algą. Materialinę ir politinę paramą teikė Europos valstybių atstovybės, kurios veikė Sefevidų Persijos dvare. Misionierius taip pat globojo Europos monarchai. Oficialiais Persijos karmelitų globėjais save laikė Zigmanto III Vazos sostą paveldėjęs Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (1638–1648), Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (1643–1715), Šventosios Romos imperatorius bei Vengrijos, Čekijos, Kroatijos ir Slavonijos karalius Leopoldas I Habsburgas (1658–1705).

Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę grėsmę

Europos monarchams partnerystė su Sefevidų Persija buvo strategiškai svarbi. Susivienyti su tolimąja Persija prieš artimesnę islamo grėsmę – istorinis krikščionių valdovų bandymas. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Zigmantas III Vaza taip pat laikė, kad tai yra potencialus sąjungininkas būsimuose karuose su Osmanų Turkija.

Šachas Abasas Didysis 1599 m. išsiuntė pasiuntinius į svarbiausias Europos sostines, tarp jų ir Vatikaną bei Varšuvą, su kvietimu kurti sąjungą prieš Osmanus. Valdovo žinią gabenęs britas Antonis Shirley (1565–1635) ir šacho patikėtinis Huseinas Ali Beg Bayat Rusijoje susidūrė su sunkumais, pasiuntiniai pusmečiui buvo sulaikyti caro Boriso Godunovo, kuris sąmoningai siekė užkirsti kelią Respublikos ryšiams su Sefevidų Persija.

Aplinkybės iš tiesų sutrukdė laiku ir tinkamai atlikti diplomatinę misiją, mat šachas Abasas Didysis jau iš Zigmanto III Vazos siųsto pasiuntinio sužinojo, kad Lenkijos karaliui skirtos dovanos nebuvo perduotos, dėl to labai supyko.

Zigmanto III Vazos pasiuntinys buvo iš Persijos kilęs armėnų pirklys Seferas Muratovičius (Sefer Muratowicz). Žinoma, kad šis ne vieną kalbą mokėjęs asmuo su Osmanų Turkijos pasiuntiniais į Respubliką atvyko apie 1596 m., pradžioje įsikūrė Lvove, o paskui Varšuvoje ir sugebėjo pelnyti tokį karaliaus asmeninį pasitikėjimą, kad 1601 m. monarcho pavedimu išvyko į Sefevidų Persiją.

Zigmanto III Vazos pasiuntinys į Sefevidų Persiją 1601-1602 m. kelionę detaliai aprašė, užrašai buvo ne kartą publikuoti lenkų kalba.

Kaip pastebi lenkų istorikai, armėnų prekybininko pasitelkimas ir asmeninis bendravimo kanalas su Sefevidų šachu Abasu Didžiuoju yra pavyzdys, kaip ATR valdovas užsienio politikoje nepaisė savo parlamento, veikė savo nuožiūra.

Muratovičiaus kelionės tikslas buvo nustatytas jo sutartyje su karaliumi. Zigmantą III Vazą domino persiškas šilkas. Po metų persiški prabangūs kilimai, audiniai papuošė Varšuvos rūmus ir palapines; keli kilimai dabar saugomi Miuncheno centre esančiuose Residenz rūmuose, buvusioje Bavarijos karalių rezidencijoje. Tačiau svarbiausia misijos užduotis buvo užtikrinti tiesioginį nuolatinį kontaktą su potencialiu sąjungininku prieš Osmanų imperiją.

Karališkojo pasiuntinio statusas ir prekybininko įgūdžiai armėnų pirkliui padėjo įveikti tuomet pusmečio reikalavusius atstumus tarp Varšuvos ir Isfahano. Istorikų vertinimu, būtent armėnų pirkliui per konfidencialias derybas su šachu prie šachmatų lentos pavyko pasiekti Lenkijos ir Sefevidų Persijos santykių persilaužimą.

Respublikos valdovas dosniai atsidėkojo. Muratovičiui buvo suteikta privilegija importuoti prekes iš Rytų, suteikta teisinė neliečiamybė bei karališkojo tiekėjo bei dvariškio statusas. Beje, savo diplomatinę misiją, vykdytą karaliaus pavedimu, armėnų pirklys detaliai aprašė, jo užrašai ne kartą buvo publikuoti lenkų kalba.

Po to tarp Varšuvos ir Isfahano buvo dar ne vienas kontaktas.

1605 m. į karaliaus Zigmanto III dvarą Varšuvoje atkako šacho pasiuntinys Mehdi Kuli benTurkman su žinia apie Abaso Didžiojo pergales prieš sultoną. Tikėtasi, kad tai paskatins sprendimą prisidėti prie koalicijos prieš Osmanus.

Dar kartą šacho Abaso Didžiojo pasiuntiniai, šįkart vadovaujami anglo Roberto Sherley (1581–1628), pas Anglijos ir kitus Europos monarchus su diplomatine misija buvo išsiųsti 1608 m. Pirmasis buvo aplankytas Zigmantas III Vaza. Laiškais šachas kvietė šlietis prie antiosmaniškos koalicijos, kurią sudarytų Anglija, Prancūzija, Šventoji Romos imperija, ATR bei maskvėnai. Šachas siūlė jungtinėms pajėgoms su jo armija susitikti Alepe.

Istorinės aplinkybės tam nebuvo palankios, Zigmantas III Vaza šachui Abasui Didžiajam galėjo pasiūlyti tik asmeninę draugystę.

1600 m. Respublika įsitraukė į karus su Švedijos karalyste ir Maskvos valstybe. Varšuvos seimas norėjo palaikyti taiką su Osmanų Turkija, už ją pasisakė 1605 bei 1606 m. Koalicijos su persais perspektyva atitolo, juolab kad atsirado problemų ir šalies viduje – kilo maištas, vadinamas Zebžidovskio rokošu (1606–1608).

Tačiau taika su Osmanų Turkija nebuvo ilgaamžė.

1620 m. rudenį, kai turkai pradėjo rengtis žygiui prieš Lenkiją, Varšuvos seimas ir karalius kariuomenės vadovavimą pavedė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui. 1621 m. liepą jis drauge su kitais ryškiais LDK vadais – Aleksandru Sapiega, Mikalojumi Zenavičiumi, Aleksandru Radvila, Jonu Zaviša – per Lvovą pajudėjo pietų kryptimi ir susijungė su Krokuvos vaivados Stanislavo Lubomirskio vadovaujamais lenkų pulkais.

Persiškas kilimas su karališkuoju Zigmanto III Vazos herbu – šacho Abaso Didžiojo dovana Lenkijos karaliui.

Rugsėjį prie Chotyno ant Dniestro kranto prasidėjo mūšiai, trukę visą mėnesį. 70 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos valstybės karių, iš kurių pusę sudarė kazokai. Osmanų kariuomenė, dvigubai ar net trigubai didesnė, buvo sutriuškinta. Tačiau skaudžių nuostolių patyrė ir Respublika. Rugsėjo 24 d. nuo žaizdų mirė didysis etmonas Chodkevičius.

Teigiama, kad sultono Osmano II kariuomenę pavyko įveikti tai, kad tuo pat metu šachas Abasas I surengė žygį į Rytų Turkiją.

2019.10.22; 07:00

Pekino teismas nuteisė Japonijos pilietį 12 metų kalėti už šnipinėjimą. Tai antradienį pranešė televizijos kanalas NHK.

Jo duomenimis, omenyje turimas Saporo (Hokaido prefektūros administracinio centro) 73 metų amžiaus gyventojas. Jis buvo suimtas 2015 metais. Be to, teismas įpareigojo vyrą sumokėti 3,27 milijono jenų (apie 26 tūkstančius eurų) baudą.

2015 ir 2017 metais Kinijoje iš viso buvo suimta 11 Japonijos piliečių, kaltinamų šnipinėjimu. Keturi iš jų jau nuteisti. Šių metų gegužę Čuncino mieste Kinijos pietvakariuose už misionierišką veiklą buvo sulaikyta apie 20 japonų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.11; 03:00

bercas

Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.
Dž.Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.
1942 metais kiniečių valstietis Šanchajuje gyvenusiam Dž.Bėrčui parodė, kur slapstosi  amerikiečių lakūnas papulkininkis Džeimsas (Džimis) Dolitlis su savo keliolikos vyrų komanda. Papulkininkis Dž.Dolitlis buvo ypatingai svarbus asmuo. Likimas jam pirmąjam lėmė pulti Japoniją, bombarduojant Tekančios saulės šalį iš galingų amerikietiškų bombonešių.
Štai tada Dž.Bėrčas atliko pirmąją savo žvalgybinę užduotį. Amerikiečių lakūnus jis saugiai nuvedė ten, kur buvo įsikūrusi nedidelė JAV karių bazė. Atsisveikindamas su bombonešių lakūnais Dž.Bėrčas užsiminė, kad pasijustų esąs labai laimingas, jei “Skraidančiųjų tigrų” eskadrilės vadui generolui Klerui L.Šeno būtų perduotas jo prašymas. O prašymas toks: jis norėtų tapti kariuomenės kapelionu. Generolas Kleras L.Šeno, į savo eskadrilę subūręs civilinės amerikiečių aviacijos lakūnus profesionalus, palaimino misionieriaus Dž.Bėrčo prašymą. Tačiau Dž.Bėrčas į eskadrilę buvo priimtas ne kaip misionierius, o kaip … žvalgas. Gal tuo metu žodis “žvalgyba” skambėjo per daug pompastiškai. Ir vis dėlto nuo to momento Dž.Bėrčo gyvenime svarbiausiu tikslu tapo karinės užduotys, o misionieriaus abitas tapo kaip puiki priemonė “pėdų mėtymui”.
Po Antrojo pasaulinio karo generolas Kleras L.Šeno rašė savo prisiminimuose: “Ponas Bėrčas nepastebėtas prasibrovė per japonų užimtas teritorijas ir sugebėjo patekti pas kiniečių partizanus. Pas kiniečių partizanus jis praleido keletą mėnesių. Per tą laikotarpį sugebėjo sumontuoti keletą galingų specialių radiosignalų gaudytuvų, kurie mums suteikė galimybę žinoti, kas vyksta gretimuose uostuose. Bėrčo dėka mes turėjome tikslios informacijos, kokias operacijas planuoja net keliuose artimiausiuose uostuose stovėję japonų karo laivai.” Dž.Bėrčas tuo metu buvo pelnytai vadinamas “14-osios JAV oro pajėgų armijos akimis ir ausimis”.
Vėliau Dž.Bėrčas tapo JAV armijos ryšių karininku, komandiruotu į Šanduinio provicijoje stovėjusius kiniečių armijos dalinius. Minėtoji provincija – Šiaurės Kinijoje. 1945 metais žvalgybinės funkcijos, susijusios su informacijos apie Kiniją rinkimu, kaupimu ir analizavimu, buvo perduotos JAV Strateginių tarnybų valdybai. Dž.Bėrčui buvo pavesta palaikyti ryšį su šia valdyba. Jis tapo pilnateisiu valdybos darbuotoju.
Po Japonijos kapituliacijos 1945-ųjų rugpjūčio 15-ąją amerikiečiai nepasitraukė iš Kinijos. Darbo jiems Kinijoje užteko ir po karo. Amerikiečiai rūpinosi į nelaisvę pakliuvusių karių reikalais, prižiūrėjo, kaip nuginkluojami japonų daliniai. Taip pat daug dėmesio skyrė žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimui.
1945-aisiais Kinijoje įsiplieskė pats tikriausias pilietinis karas tarp proamerikietiškai ir prosovietiškai nusiteikusių kinų. Dž.Bėrčas kaip Amerikos atstovas neišvengė šių intrigų. 1945 metų rugpjūčio 25 dieną kinų komunistai atsitiktinai sučiupo Dž.Bėrčą ir žiauriai nužudė. Tikslios šios žmogžudystės priežastys nežinomos. Vargu ar kinų komunistams tuo metu buvo žinoma apie Dž.Bėrčo žvalgybinę veiklą. Priešingu atveju komunistai Dž.Bėrčą būtų tardę. Tačiau žinių apie tardymus neužfiksuota. Kinų komunistai nužudė Dž.Bėrčą greičiausiai tik dėl to, kad šis buvo JAV pilietis.
Žymus amerikiečių antikomunistas Robertas Velčas 1950-aisiais metais pareiškė, jog “Dž.Bėrčas tapo pirmąja “šaltojo karo” auka”. Šis pono R.Velčo posakis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje. Dž.Bėrčas dabar išties daug kur laikomas pirmąja “šaltojo karo” auka. Antikomunistinėmis pažiūromis garsėjantis R.Velčas įkūrė konservatyviųjų Amerikos jėgų judėjimą, šią organizaciją pavadindamas Džono Bėrčo vardu.
Nuotraukoje: Džonas Bėrčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas.
2011.11.21
Redakcijos prierašas.
Lapkričio 23 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia naują “Slaptųjų takų” priedo numerį. Norintieji įsigyti “XXI amžių” su specializuotu priedu “SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.

 
Dž. Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.

Continue reading „Norėjo tapti kunigu, o tapo žvalgu“