Didelis kūno svoris ne tik estetinė problema. Priešingai – su išvaizda tai susiję mažai, kadangi būtent nutukimas sukelia labai daug įvairių sveikatos problemų. Ne tik fizinių, tačiau ir psichologinių, kadangi žmonės su dideliu svoriu, deja, jaučiasi kur kas vangesni, dažnai net mažiau socializuojasi, kadangi jiems gėda.
Ilgus metus kova su dideliu svoriu atrodė labai sudėtinga, kadangi visi žino, kad dietos – tik trumpalaikis efektas. Džiugu, kad atsirado skrandžio mažinimo operacija, kuri kardinaliai pakeitė požiūrį į svorį ir tuo pačiu metodus, kurie tinka kovoje su juo. Svarbiausia yra pasiryžti ir surinkti svarbiausius faktus, kurie padės suprasti – ar Jums to reikia.
Trumpai drūtai – šis straipsnis, kuriame aptarsime dažniausiai minimus mitus apie skrandžio mažinimą,
MITAS – po operacijos nebegalėsite nieko skanaus valgyti
Bene pats dažniausias mitas yra tai, kad po operacijos žmogaus mityba keisis taip kardinaliai, kad jis turės pamiršti ir mėsą, ir saldumynus. Geriausiai šį mitą gali paneigti tie, kurie jau ne vienerius metus yra po operacijos ir valgo ne tik sočiai, tačiau ir skaniai. Svarbiausia, kad svoris – krenta.
MITAS – žmogui nereikės dėti pastangų, o svoris kris
Vėlgi – ne. Žmogui bus išoperuotas skrandis, kuris padeda kur kas greičiau pajusti sotumo jausmą. Taigi, dažniausiai norėsis valgyti kuo mažiau ir natūraliai svoris kris. Tačiau reikia suprasti, kad operacija padės sumažinti persivalgymo priepuolius, tačiau ne emocinį santykį su savimi bei savo kūnu. Operuojamas skrandis, o ne galva. Štai todėl žmogus ir po operacijos turės dėti pastangas, kad svoris tikrai kristų.
MITAS – po operacijos bus labai sunku
Kiekviena operacija yra iššūkis žmogaus organizmui ir tai yra visiškai normalu. Tačiau tai nėra operacija, kuri kažkuo sudėtingesnė nei daugelis kitų, kurias chirurgai daro kasdien. Taigi, nereikia tikėtis kažkokios labai ypatingo sunkumo, kadangi jo – nebus.
MITAS – operacija turės ateityje būti kartojama
Šiuolaikinė medicina labai dideliais žingsniais juda į priekį, kad žmonės galėtų kartą ir visam gyvenimui susitvarkyti sveikatos problemas. Šiuo metu skrandžio mažinimas tikrai padeda pasiekti ilgalaikį efektą, kurio pakartotinai daryti ateityje nėra būtina.
MITAS – operacija turi daug komplikacijų
Po operacijos tikrai nereikia tikėtis kokių nors ypatingų komplikacijų, kurios apsunkintų gydymą arba gyvenimą. Tikrai ne. Pati operacija yra gana paprasta ir dažniausiai labai sėkminga.
MITAS – po operacijos moteris nebegalės pastoti
Mitas, kad po operacijos moteris nebegali pastoti. Priešingai, džiugu, kad numetusios svorio moterys dažniausiai ne tik kur kas paprasčiau pastoja, tačiau ir sėkmingai išnešioja vaiką, jį žindo.
Skrandžio mažinimo operacijos jau nebėra inovacija, tad džiugu, kad vis daugiau žmonių jas renkasi kaip gyvenimą keičiančią alternatyvą.
Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.
Kaip atskirti mitą nuo tiesos
Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.
Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.
Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.
Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.
Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).
Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.
Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką
Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.
Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.
Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.
Antroji citata: melikams nieko netrūko
Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.
Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.
1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.
Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.
Trečioji citata: apie tikruosius tikslus
Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…
Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.
Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.
Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.
Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?
Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.
Izraelis Ori. Senovės piešinys
Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.
Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.
Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.
Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?
Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius
Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.
Dažnai skaitome, girdime apie mitus, dažniausiai savo kilme nesusijusius su senoviniais mitais, tačiau tenkinančius mito kriterijus, nes paremtus absoliučiu tikėjimu ir tapatumu. Lietuva turi Konstituciją, turi demokratinę Respubliką, turi valstybės valdymo institucijas. Tačiau ar tikra valstybė, ar tikra demokratija, ar tikra Nepriklausomybė? Gal visa tai nerealu, mitas? Čia skaitytojo vertinimui teikiu du mitus iškart, nes jie susiję.
Pirmas mitas: 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį.
„Iš dalies mane liūdina, kad nušviečiant Rusijos įvykius žiniasklaidoje dažnai žmonės painioja šalies būseną (pavyzdžiui, tai, kad žmonės daug girtuokliauja, mažai uždirba ir, išvedus vidurkį, vargsta) su jos trajektorija (žmonės girtuokliauja daugiau, uždirba mažiau ir vargsta vis labiau)“, – rašo Markas Adomanisas savo tinklaraštyje portale “Forbes”.
“Net Vladimiro Putino gimimo dieną „Rusijos engimo aparatas nenutraukė savo darbo“, – rašo žiniasklaida, turėdama omenyje piketuotojų, kurie ragino pasiųsti senelį V.Putiną į pensiją, suėmimus. Meilikavimas jubiliejaus dienomis „kartais pasiekdavo kraštutinumus ir atrodė kaip subtili Putino-didvyrio paveikslo satyra“.
Beje, kai kam spalio 7-oji – Anos Politkovskajos atminimo, o ne Vladimiro Putino gimimo diena, – primena užsienio žurnalistai.
Niekada anksčiau nebuvo įvesta tiek teisių ir laisvių apribojimų per tokį trumpą laiką, – taip komentuoja ABC dabartinę situaciją Rusijoje. Prezidentas V.Putinas stengiasi sugriežtinti kontrolę, kad kompensuotų savo populiarumo smukimą, rašo Rafaelis Maniueka.
