Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30