Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje trečiadienio vakarą atidaroma unikalaus radinio paroda. Biržų rajono Parupės kaime atrastas kirvis tapo seniausiu šiuo metu žinomu ir datuojamu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitaisė labai retai Europoje randamų Lyngby tipo kirvių sąraše.
Seniausiam kirviui Lietuvoje – 13 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu, tokio senumo rago dirbiniai įprastai sunyksta, tad stebuklas yra ne tik tai, kad jis išliko, bet ir tai, kad po virtinės atsitiktinumų pasiekė mūsų laikus.
„2014 m. kasdami žemę Viliaus Venckūno sodyboje vyrai aptiko netikėtą radinį – ragą. Ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas V. Venckūną viešėjo draugas iš Vokietijos. Pamatęs radinį, prisiminė, kad panašų matė Vokietijos muziejuje. Savininkas, supratęs, koks senas ir retas šis radinys, atidavė jį specialistams, o nuo šios savaitės unikalų radinį bus galima išvysti ir parodoje, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.
Prakalbinti unikalų eksponatą padėjo Klaipėdos universiteto specialistų dr. Tomo Rimkaus, prof. habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Gvido Slah atlikti tyrimai, leidžiantys kalbėti apie kirvio naudojimo paskirtį bei intensyvumą. Kirvis buvo tiriamas Klaipėdos universiteto Archeologinės medžiagos tyrimų bei Londono Biomokslinių inovacijų centro (BETA) radiokarboninėje laboratorijose.
„Parodoje lankytojai išvys ganėtinai lygaus paviršiaus kirvį, tačiau mikroskopu priartinus vaizdą 115 kartų, galima matyti paviršiaus blizgesį ir įsirėžusias linijas. Jos parodo, kad įrankis buvo naudojamas dažnai, o tik tam tikroje vietoje pastebimas blizgesys išduoda kirvio rankenos sąlytį su kailiu ar oda. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis intensyviai kontaktavo su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais”, – tyrimų akcentus atskleidžia G. Slah. Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Viename rago įtrūkime aptiktas mažytis angliukas iš vėlesnės žmogaus veiklos nepaliesto sluoksnio. Tai leidžia spėti, kad kirvis ilgą laiką, o gal ir niekuomet po to, kai buvo pamestas, nebuvo judintas.
Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors savo laiku jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų rastas Nųrre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.
Taigi, byloje dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo įamžinimo Vilniaus mieste teisingumas nugalėjo. Vienintėlis jam Lietuvos priešų inkriminuojamas priekaištas, esą jis žinojo, kuriam tikslui žydai perkeliami į geto (likvidavimui), iš neįrodyto fakto virto įrodytu faktu, kad J. Noreika tikrai nežinojo mirtino tikslo, nes net patys naciai jo nežinojo:
Liko užbaigti Kazio Škirpos atminimo įamžinimo Vilniaus mieste bylą. Neabejoju, kad Konstitucinis Teismas, paklaustas, ar Vilniaus miesto Tarybos sprendimas pervadinti Kazio Škirpos alėją Tarybos nustatytos Kazio Škirpos kaltės pagrindu kartais nėra niekinis, atsakytų taip, niekinis. Ne Tarybos kompetencijoje politiniu balsavimu nustatinėti to ar kito žmogaus kriminalinę kaltę tolimoje praeityje.
Lieka du keliai: arba laukti naujos Tarybos, kuri atšauks šitą nesamonę, rinkimų, arba siekti sugrąžinti Vilniui Kazio Škirpos alėją teisiniu keliu. Ir ne tik alėją.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Jau praėjo beveik savaitė po to, kai užfiksuota, jog dingo granitinė atminimo lenta K. Škirpai ir kitiems Lietuvos kariams-savanoriams nuo Gedimino pilies muziejaus vidinės sienos. Aną penktadienį, drauge su pulk. K. Škirpos marčia Kristina Tyliūte-Škirpiene, žinomas istorikas ir publicistas Vidmantas Valiušaitis pakilo į bokšto viršūnę. Prie vėliavos stiebo pagrindo rado pritvirtintą tik nuasmenintą lentelę su užrašu, kad 1919 m. sausio 1 d. čia buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vardai jau ištrinti.
Stebina, kad iki šiol nesigirdi šios istorijos tęsinio, pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus vadovybės paneigimo ar paaiškinimo.
Bet ir visuomeninių organizacijų, kovojusių už teisingumą J. Noreikos pomirtinėje byloje, nesigirdi.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Užtat Vilniaus meras sureagavo žaibiškai. Jis nieko apie tai nežino, be to, čia ne jo daržas, tai ir pupos ne jo.
Nežinom, ar originali lenta buvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) vertybių sąrašą. Matyt, vėl – ne, kaip ir pirmosios atminimo lentos Jonui Noreikai atveju. Kitaip KPD turėtų padaryti atitinkamą pareiškimą.
Keista istorija. Nebent išsigando Nacionalinio muziejaus vadovybė ir originali lenta su Kazio Škirpos ir jo bendražygių pavardėmis vėl yra Gedimino pilies bokšto vidinėje sienoje?
