Narva

Nustebino, kad į Prezidento Gitano Nausėdos sušauktą Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdį buvo pakviestas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. Ar istorikas Š.Liekis – būtent tas asmuo, be kurio negalėtų išsiversti ši taryba?

Tendencingumai dėl įvykių Pietų Kaukaze

Nemanau, jog Lietuva privalo vadovautis principu, esą „kitokį požiūrį turinčius asmenis vejame šalin“. Nėra blogai, kai žmonės nebijo viešai dėstyti savo požiūrių. Tačiau vis tik nereikėtų pamiršti, jog šis istorikas dar visai neseniai LRT.lt portale kėlė klausimą „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“

Demokratinėje valstybėje tokia nuomonė galima. Tačiau už užsienio politiką atsakingos institucijos privalančios neužmiršti, jog tokie istoriko Š.Liekio pareiškimai prieštarauja visuotinai Pasaulyje įsigaliojusioms teritorinio vientisumo taisyklėms. Negalima ignoruoti, jog šis emocingas Š.Liekio akibrokštas – diametrialiai priešingas NATO ir Europos Sąjungos nuomonei, jog Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Šūkavimai dėl tautų apsisprendimo teisės šiuo konkrečiu atveju neverti nė sudilusio skatiko bent jau todėl, kad armėnų tauta turinti valstybę – Armėniją. Tik pamanyk – vienos valstybės armėnams neužtenka. Jie norėtų turėti net dvi valstybes!?

Bent akimirkai įsivaizduokime, jog Lietuva įsiklauso į istoriko Š.Liekio raginimus – pripažįsta Kalnų Karabachą esant Arcachu. Kas tuomet nutiktų? Šitaip Lietuva sukurtų precedentą, kuris leistų pasaulyje subujoti pačioms įvairausioms teritorinėms pretenzijoms – nuo Šalčininkų, Latgalos, Narvos ir baigiant į gabalus draskoma Ukraina, Gruzija, Moldova. Nesusipratimų sąrašą nesunku pratęsti: kokios garantijos, jog savas valstybes ilgainiui nesumanys kurti gausiai Prancūzijoje, JAV gyvenantys armėnai, Vokietijoje įsikūrusi skaitlinga turkų bendruomenė, Didžiojoje Britanijoje apsistoję išeiviai iš Indijos, nekils naujų karų buvusios Jugoslavijos žemėse? Jei iš naujo pradėsime braižyti valstybių sienas, ar pavyks jas braižyti taikiai, be barnių, pykčių? Jei konkrečioje teritorijoje gyvena gausi bendruomenė, tai dar nereiškia, kad ji visuomet turinti teisę kurti valstybę. O santvarka, demokaratinė ar diktatūrinė, čia niekuo dėtos. Nemanau, jog prof. Š.Liekis neišmano šių elementarių dalykų. Tik kodėl jis (ne vien jis) kursto aistras ten, kur jos visiškai nereikalingos? Jei jis – tendencingas Pietų Kaukazo reikaluose, kokios garantijos, jog bus objektyvus dėl kitų sudėtingų užsienio politikos temų?

Lietuvos požiūris į Pietų Kaukazo skaudulius, į Armėnijos – Azerbaidžano – Turkijos nesutarimus – vis dar dažnusyk nenuoseklus, prieštaringas. Lyg ir suprantame, jog Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – neteisi, bet vis tiek gudraujame, slapukaujame. Imkime konkretų pavyzdį: 2011 metų gegužės mėnesį buvo paskelbta publikacija, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“.

O jei taikiai – nepavyksta?

Sakysite, kas gali būti gražiau už humanišką požiūrį? Neapsigaukime. Tokius lozungus derėtų traktuoti kaip beprasmius, nes, mano įsitikinimu, tarsi užkeikimą kartojant „tik taikiai“ visuomet privalu pridurti, o kaip siūloma elgtis, jei konflikto nepavyskta taikiai neutralizuoti? Kvailas, prmityvus socialinių tinklų komentatorius turįs teisę gromulioti pačias didžiausias nesąmones. Tuo tarpu tuščiai burnos neaušinantis valstybės vadovas, ištaręs „tik taikiomis priemonėmis“, čia pat, nedelsdamas, privaląs paaiškinti, kokių priemonių jis grebtųsi, jei konflikto nepavyktų išrutulioti taikiai. Tokia laikysena būtų garbinga, sąžininga.

Bet Lietuvos politikai, istorikai, komentatoriai iki šiol dažnai apsiribodavę būtent raginimu „spręskime taikiai“. Jie apsimesdavę neva nežinantys, jog okupantai iš svetimų žemių retai tepasitraukia gražiuoju, be kraujo praliejimo. Vis dar tebeieškau lietuviškoje spaudoje pranešimų, kaip Lietuvos prezidentai, Seimo pirmininkai, užsienio reikalų ministrai būtų aiškiai, nedviprasmiškai raginę Armėniją grąžinti Azerbaidžanui bent tuos su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusius septynetą rajonų, kuriuos 1992 – 1994-aisiais okupavusi pripažįsta net pati Armėnija. Kol kas tokių neradau.

Beje, oficialusis Jerevanas iki šiol įrodinėja, esą septynetas rajonų  (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) jai reikalingi kaip saugumo koridoriai. Lietuvoje, deja, atsirasdavę „išminčių“, šaukiančių, girdi, Armėnijai jie tikrai būtini siekiant apsisaugoti nuo piktų kaimynų. Šiuo klausimu Armėnijai palankūs Lietuvos komentatoriai net nesusimąstydavę, jog, teisindami Armėnijos veiksmus dėl minėtų septynių rajonų, jie norom nenorom teisina ir tuometinio Kremliaus agresiją prieš Baltijos šalis 1940-aisiais. „Vargšui“ Stalinui neva juk taip pat reikėję buferio, kuris saugotų SSRS nuo Vokietijos puolimo.

Kur ieškoti patikimesnės informacijos?

Žvilgsnis į Rytų Europos studijų centrą

Vienas iš tų, objektyviai į Pietų Kaukazo problemas žvelgiančiųjų, – Lino Kojalos vadovaujamas Rytų Europos studijų centras. Oficialiame jų tinklalapyje skelbiamose apžvalgose „Pasaulio pulsas“ bent jau aiškiai pabrėžiama, jog „Arcacho pasaulis nepripažįsta ir regioną laiko Azerbaidžano dalimi“. Šiame portale nevengiama pasakyti, jog „Armėnija – Rusijos sąjungininkė, jog Armėnijoje – Rusijos karinė bazė“.

Taip pat nebijoma cituoti VD Universiteto Regionistikos katedros prof., islamo tyrinėtojo Egdūno Račiaus nuomonės, jog Kalnų Karabacho konfliktas nėra religinis. Į šiuos profesoriaus žodžius derėtų atidžiai įsiklausyti tiems mūsų religiniams fanatikams, kurie į ginčą dėl Kalnų Karabacho primityviai žvelgia vien per prizmę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis“.

Jei atvirai, būtent šiame portale, nepaisant kai kurių niuansų (esą Azerbaidžanas nenorėjo orientuotis į Vakarus, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – didžiausias demokratas, esą Vakarai labai nuoširdžiai stengėsi sutaikyti Azerbaidžaną su Armėnija), į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą, į Turkijos vaidmenį šiame regione žvelgiama užtektinai objektyviai ir nešališkai.

Žvilgsnis Turkijos pusėn

Tačiau kiek nustebino 2020-ųjų rugpjūtį ten paskelbta Justino Mickaus analizė „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“ (mokslinis redaktorius – dr. Deividas Šlekys). Pirmiausia turiu pripažinti, jog šis tekstas (paskelbtas eesc.lt, 2020 metų rugpjūtis) – ne tik reikalingas, bet ir įdomus, informatyvus. Turkija – įtakinga, galinga valstybė, palaikanti Azerbaidžaną. Turkija – svarbi NATO narė. Tad Lietuvai, norim ar nenorim, tiesiog privalu pažinti turkus.

Taip pat šio teksto autorius – vienas iš tų, kurie, man regis, stengiasi nuoširdžiai perprasti visus Lietuvos – Turkijos diplomatinių santykių niuansus. Atidžiai skaitant minėtą J.Mickaus analizę rasite daug teisingų išvadų. Pavyzdžiui, Turkija galinti rimtai paveikti Lietuvos interesus, sakykim, blokuodama NATO planus ginant Baltijos valstybes, o Lietuva per daug maža, kad galėtų stumtelėti šią valstybę sau norima linkme. Lietuvą neramina Turkijos sprendimas rinktis rusiškas S-400 raketines gynybos sistemas, Ankaros griežtas tonas persekiojant Fetulos Giuleno (Fethullan Gulen) šalininkus, aštrūs Ankaros ginčai su Prancūzija ir Vokietija, ignoruojamos žmogaus ir spaudos teisės bei lasvės…

Kur – lietuviškųjų klaidų analizė?

Tačiau leiskite paklausti, kodėl šioje analizėje tepateikiamas tik vakarietiškas požiūris į F. Giuleno judėjimą, o apie oficialius Turkijos argumentus – nė mur mur? J.Mickaus darbas apie Lietuvos –  Turkijos santykius vadintinas moksliniu (ne šiaip sau nurodytas mokslinis redaktorius). O moksliniame darbe, kurį skelbia ne privatus leidinys, bet Rytų Europos studijų centras, turėtų būti bent trumpai išdėstyti Ankaros argumentai, patinka jie mus ar ne. Tada aš, skaitytojas, lygindamas vakarietiškąjį ir turkiškąjį variantus, galėčiau pats susidaryti savo nuomonę. Ar ne taip?

Į akis krenta ir kitas keistas aspektas – nė kiek neanalizuojamos Lietuvos klaidos, padarytos bendraujant su Turkija. Neanalizuojamos todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad siekiama jas nutylėti?  Bet kokiu atveju – toks elgesys nėra toliaregiškas. Mokslinio darbo autorius pripažįsta, jog Turkija reikalinga Lietuvai ir kaip karinė sąjungininkė (pavyzdžiui, ji turinti patirties kovojant prieš privačią rusų karinę kompaniją Wagner, ji turi interesą neutralizuoti Rusijos keliamas grėsmes, turkų karo lakūnai jau saugoję mūsų oro erdvę, Turkija užmezgusi draugiškus santykius su Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, siekia plėtoti per jos teritoriją Europon tiesiamus dujotiekius ir naftotiekius), ir kaip šalis, su kuria būtina intensyviau plėtoti prekybinius santykius.

Tačiau drįstu manyti, jog realiai Lietuva elgiasi taip, tarsi jai sarbiausia būtų palaikyti … kuo draugiškesnius santykius su Turijos oponente Armėnija. Analizėje pasigedau svarstymų, kodėl tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skridęs oficialaus vizito į Armėniją, bet ne į Turkiją, kodėl naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė buvo priėmusi kažin kokį taikos planą dėl Kalnų Karabacho atvežusią Armėnijos premjero N.Pašiniano žmoną, o ne Turkijos vadovų žmonas, taip pat, be abejo, turinčias nuomonę apie nesusipratimus dėl Kalnų Karabacho. Lietuvoje pastatyti net trys armėniški hačkarai, o turkams svarbaus akcento mūsų miestuose – nė vieno.

Kaip pasielgė Lietuvos Mokslų Akademija?

Štai J.Mickus tarsi pripažįsta, jog Turkiją gali erzinti, kam 2005 metais Lietuva priėmė rezoliuciją, kuria pripažino buvus armėnų tautos genocidą. Tačiau šį Lietuvos žingsnį, mano supratimu, per daug lengvai pateisina: Lietuva neva galinti deeskaluoti Seimo 2005 metų priimtus sprendimus pripažįstant armėnų tautos genocidą kaip nuoseklų rūpinimąsį tautų, etninių grupių ir žmogaus teisių problemomis.

Ar tikrai? Kodėl J.Mickaus mokslinėje studijoje smulkiai nepapasakota, kaip toji rezoliucija buvo priimta? Ogi pustuštėje Seimo posėdžių salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse, kai daugeliui parlamentarų rūpėjo šventinės dovanos ir šventinės vakarienės. Bet svarbiausia štai kas: rašant apie 2005-ųjų priimtą rezoliuciją visuomet būtina pabrėžti, jog Lietuva, prieš žengdama lemtingąjį žingsnį, nė nepasistengė išklausyti Turkijos argumentų. Prieš priimdama Armėnijai palankią rezoliuciją mes nenusiuntėme į Turkijos archyvus nė vieno istoriko, nė vieno tyrinėtojo. Žodžiu, neišklausėme antrosios pusės. Tai – skandalinga. Tai – nedovanotina. Solidi, rimtai į politiką žvelgianti, valstybę reprezentuojanti institucija taip neturėjo pasielgti. Pirma – išsami turkiškų archyvų analizė (Armėnija į savo archyvus neįsileidžianti), ir tik po to – išsami diskusija dėl genocido Seimo plenarinių posėdžių salėje. Juk pareiškimas dėl genocido – tai ne niekuo neįpareigojantis sveikinimas nepriklausomybės dienos proga. Tai – rimtas kaltinimas.

Beje, 2019-ųjų metų gruodžio 13 dieną Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas drauge su Eurazijos studijų centro vyresniuoju analitiku, mokslų daktaru Turgut Kerem Tuncel buvo susiruošę į Lietuvos Mokslų Akademiją – ten ketino pristatyti turkiškąjį požiūrį į tragiškus tiek turkams, tiek armėnams 1915-uosius metus. Bet paskutinę akimirką Turkijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams bei politikams nebuvo leista išdėstyti savo nuomonės. Lietuvos Mokslų Akademija jų neįsileido. Nors Turkijos ambasada su MA vadovybe buvo iš anksto susitariusi dėl salės.

Kur – Armėnijos ambasados intrigų analizė?

Taigi MA neįsileido Turkijos, kurios karo lakūnai jau saugojo mūsų padangę, ambasadoriaus! Tuo tarpu Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui su savais istorikais kiek anksčiau leista kiek tik geidžia širdis vienoje iš MA salių kritikuoti tiek tuometinę Osmanų imperiją, tiek dabartinę Turkijos valdžią. J.Mickaus analizėje „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“apie šį incidentą – nė žodelio. Nesuprantu, nesuvokiu, kaip apsiverčia liežuvis kalbėti apie Lietuvos – Turkijos tarpusavio santykius ir nutylėti šį nepagarbų spjūvį Turkijos pusėn? Iš Turkijos reikalaujame milžiniškos karinės apsaugos, bet turkams neleidžiame nė prasitarti diskutuojant dėl istorinių įvykių? Man regis, rašydamas šį veikalą J.Mickus privalėjo ne tik paminėti buvus tokį skandalą, bet ir reikalauti iš Lietuvos Mokslų Akademijos vadovų oficialaus, išsamaus paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl juos paskutinę akimirką privertė pakeisti nuomonę – Turkijai atsukti nugarą? Primityvūs akademijos pasiaiškinimai, jog salės netikėtai prireikė kitam labai svarbiam renginiui, – neįtikinami. Nė neabejoju, jog tąsyk intrigas sumaniai kurpė Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.

Žodžiu, skaityti J.Mickaus darbą buvo įdomu. Bet nuolat kirbėjo mintis retoriškai paklausti, ar autorius prašęs Turkijos ambasados paaiškinimų? Šį klausimą nusiunčiau Turkijos ambasadoriui G.Turanui. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas atsakęs: „Ne, niekas pas mus nesikreipė“.

Turkijos nuomonių laikyti šventa tiesa nebūtina. Į oficialias Turkijos pozicijas verta žiūrėti kritiškai, priekabiai. Bet jei siekiame kuo didesnio objektyvumo, jų negalima ignoruoti. Mums reikia žinoti, koks oficialus Ankaros požiūris į F.Giuleno judėjimą, kodėl ji pasirinkusi rusiškas raketas, kodėl kai kuriuos kurdų kovotojus laikanti teroristais, kodėl nesutaria dėl teritorinių vandenų su Graikija, kodėl jai nepriimtinas Prancūzijos prezidento elgesys.

Jei analizuosime vien Prancūzijos, JAV, Armėnijos ar Graikijos žvilgsnį į Turkiją, visko iki galo nesuprasime. Ilgainiui tik malkų priskaldysime.

2021.01.17; 06:00