Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas su aplinkos ministru Simonu Gentvilu sutarė dėl galimybių vietos naujam kariniam poligonui ieškoti visoje Lietuvos teritorijoje. Poligono alternatyvų paieškai Krašto apsaugos ministerija balandžio pabaigoje skelbs naujo Žemės sklypo naujam poligonui įrengti galimybių studijos konkursą.
Atsižvelgdami į Žemaitijos regiono savivaldybių tarybų (Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Akmenės, Kelmės) bei šių savivaldybių bendruomenių prašymus, krašto apsaugos ir aplinkos ministrai sutarė patikslinti Lietuvos Respublikos bendrojo plano sprendinį, kad būtų galima atlikti galimybių ir poreikio studiją naujam kariniam poligonui ir karinio mokymo teritorijoms įrengti visoje Lietuvos teritorijoje.
Šios studijos išvadose nustačius poreikį objektą įrengti kitoje, ne vakarinėje Lietuvos dalyje, jo įrengimas ir bus numatytas kitoje Lietuvos teritorijoje.
Aplinkos ministro S. Gentvilo teigimu, praėjusios kadencijos Seime patvirtintoje Lietuvos Respublikos bendrojo plano koncepcijoje anksčiau numatytos teritorijos kariniam poligonui steigti, atlikus galimybių ir poreikio studiją, gali prarasti aktualumą. „Ir tai bus teisiškai atspindėta Lietuvos plano tekstinės ir grafinės dalies patikslinimuose“, – teigia aplinkos ministras S. Gentvilas.
„Naujasis Lietuvos kariuomenės poligonas išlieka valstybinės svarbos projektas, kadangi modernizuojamai Lietuvos kariuomenei, tiek mūsų šalyje dislokuotiems ir į pratybas atvykstantiems NATO sąjungininkų karimas reikia daugiau vietos kariniam rengimui“, – pabrėžia krašto apsaugos ministras A. Anušauskas.
Šiuo metu Lietuvos kariuomenė rengia karinę studiją, kurią planuoja pabaigti 2021 m. kovo pabaigoje. Pagal Karinės studijos rezultatus bus sudaroma Žemės sklypo naujam poligonui įrengti galimybių studijos techninė specifikacija, kurioje bus nustatyti paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys: nagrinėjama teritorija, planuojamos teritorijos plotas, planuojamos teritorijos fiziniai duomenys, atitiktis karinei veiklai ir kiti reikalavimai rezultatui pasiekti.
Aplinkos ministerija pagal kompetenciją yra atsakinga už Lietuvos Respublikos bendrojo plano bendrojo plano rengimą, sprendinių viešinimą, suderinimą ir patvirtinimą.
Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Po daugiau kaip metus trukusio pasirengimo NATO davė starto šūvį misijos Irake išplėtimui.
Šiuo metu šalyje tarnauja iki 500 karių, jų skaičius palaipsniui bus padidintas iki 4 000, ketvirtadienį po NATO šalių gynybos ministrų konsultacijų sakė organizacijos generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. NATO tikslas – neleisti vėl sustiprėti džihadistų grupuotei „Islamo valstybė“ (IS).
NATO nuo 2017 metų Irake apmoko saugumo pajėgas. Ypač didelis dėmesys skiriamas sprogmenų neutralizavimui ir medicininei priežiūrai. Taip pat teikiamos konsultacijos Irako gynybos ministerijai ir kitoms saugumo žinyboms.
„Prevencija yra geriau nei intervencija, – pabrėžė J. Stoltenbergas. – Apmokymai dabar apims daugiau Irako saugumo institucijų ir teritorijų už Bagdado ribų“. Karių skaičius bus didinamas palaipsniui ir visuomet derinant su Irako vyriausybe.
IS 2014 metais užėmė maždaug trečdalį Irako valstybės teritorijos, tačiau vėlesniais metais buvo beveik visiškai išstumta JAV vadovaujamos karinės koalicijos. 2017 metais Irako vyriausybė paskelbė „pergalę“ prieš IS. Pernai tarptautinė karinė koalicija smarkiai sumažino savo buvimą Irake. Tačiau IS ir toliau turi pogrindinių kuopelių, kurios vykdo atakas.
Kol kas nežinomi koronaviruso pandemijos padariniai misijos išplėtimui. Iš tikrųjų iš 500 ligšiolinės misijos karių šiuo metu Irake, Aljanso duomenimis, yra tik 300.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda per pokalbį telefonu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu aptarė Lietuvos ir Baltijos regiono saugumo bei gynybos klausimus, rengiantis šiais metais vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, grėsmių atgrasymo stiprinimą Baltijos regione ir „NATO 2030“ ateities strategijos rekomendacijas, sakoma Prezidentūros pranešime.
Prezidentas pabrėžė, kad besikeičiančioje geopolitinėje aplinkoje ypač svarbu tęsti NATO adaptaciją, stiprinančią Aljanso galimybes greitai ir efektyviai reaguoti į grėsmes ir iššūkius, kad ir kur jie kiltų. Jensas Stoltenbergas. EPA-ELTA nuotr.
Pradėtas „NATO 2030“ procesas turi sustiprinti gyvybiškai svarbius transatlantinius ryšius, vienybę ir solidarumą tarp sąjungininkų.
„Ieškodami tinkamiausio ir efektyviausio atsako į naujai kylančius iššūkius, privalome išlaikyti patikimą atgrasymo ir gynybos laikyseną, nepaleisdami iš akiračio agresyvių Rusijos veiksmų, kurie kelia grėsmę euroatlantiniam saugumui“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas akcentavo, kad Lietuva nekeičia principinės nuostatos skirti 2 proc. šalies BVP gynybai, o iki 2030 m. planuoja investicijas į saugumą ir gynybą padidinti iki 2,5 procento. Lietuva nuosekliai vykdo reikalavimą skirti 20 proc. viso gynybos biudžeto išlaidų įrangai, taip pat aktyviai dalyvauja NATO misijose ir operacijose, tarp jų Irake ir Afganistane.
Šalies vadovas padėkojo NATO sąjungininkėms, dislokavusioms pajėgas Lietuvoje ir užtikrinančioms nenutrūkstamą oro policijos Baltijos valstybėse misiją šiuo sudėtingu laikotarpiu. NATO priešakinių pajėgų bataliono veikla Lietuvoje vykdoma jau ketverius metus.
Per pokalbį padėkota NATO generaliniam sekretoriui už subalansuotą strateginę komunikaciją, kuria pabrėžiamas Aljanso gynybinis budrumas ir pasirengimas atgrasyti grėsmes regione.
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva buvo, yra ir išliks patikima JAV partnerė pasaulyje, Europoje ir Baltijos jūros regione – tai pažymima Seimo priimtoje rezoliucijoje „Dėl strateginės Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų partnerystės įtvirtinimo“.
Už šį dokumentą, kurį parlamentarų grupės vardu antradienį pristatė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, balsavo 108 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 5 parlamentarai.
Rezoliucijoje teikiamas siūlymas steigti NATO Demokratijos atsparumo kompetencijos centrą Lietuvoje. Joje taip pat pareiškiamas pasirengimas organizuoti NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimą Vilniuje 2022 metais.
„Lietuva įsipareigoja atsakingai narystei NATO, didindama kiekvienais metais gynybai skiriamą BVP dalį, kad 2030 metais būtų pasiekta 2,5 procento šalies BVP, modernizuodama ginkluotąsias pajėgas ir prisidėdama prie tarptautinių sąjungininkų operacijų“, – sakoma dokumente.
Jo autoriai pareiškia tvirtą valią įgyvendinti priimančiosios šalies paramos įsipareigojimus, sudaryti tinkamas karinio rengimo sąlygas Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų kariams, plėtoti poligonų infrastruktūrą, siekiant paskatinti sąjungininkus organizuoti bendras pratybas mūsų regione.
Dokumente deklaruojamas siekis išlaikyti ilgalaikę ir nuoseklią JAV paramą Baltijos valstybių pajėgumams plėtoti. Lietuvos Seimas paragino JAV Kongresą palaikyti ir stiprinti Baltijos valstybių saugumo paramos iniciatyvą, kuri leistų sėkmingai įgyvendinti Baltijos valstybių regioninius projektus naudojant tam siūlomus JAV finansinius instrumentus.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rezoliucijoje remiama išrinktojo JAV prezidento Joe Bideno iniciatyva dėl Demokratijų vadovų susitikimo (Democracy Summit) 2021 metais, kuris paskatintų pasaulio demokratijų vadovus susitelkti vieningam atsakui į autokratijų keliamus iššūkius, siekiant laisvų ir demokratinių rinkimų Baltarusijoje.
„Europos ir JAV bendradarbiavimas yra transatlantinio saugumo ir klestėjimo pagrindas, kuriuo esame abipusiai suinteresuoti, todėl Lietuva kartu su JAV yra pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, NATO matomumo ir karinio atgrasymo ir gynybos laikysenos priemonių stiprinimą, platesnę europinę ir transatlantinę integraciją, spartesnę NATO plėtrą į Ukrainą ir Sakartvelą ar kitas narystės NATO siekiančias šalis partneres“, – sakoma dokumente.
Jame akcentuojama, kad Lietuva ir toliau aktyviai prisidės prie Jungtinių Tautų iniciatyvų ginklų kontrolės, neplatinimo ir nusiginklavimo srityse, stiprinant kovą su teroristinėmis organizacijomis ir kitais nusikalstamais nevalstybiniais veikėjais.
„Lietuva sieks dar labiau sustiprinti bendradarbiavimą su JAV energetinio, kibernetinio saugumo ir kitų hibridinių grėsmių užkardymo srityse ir aktyviai palaikyti JAV ir trijų Baltijos valstybių nuolatinį dialogą transatlantinės energetikos partnerytės (P-TEC) klausimais, siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės, energetinio saugumo ir energetinės infrastruktūros vystymo tikslų“, – sakoma Seimo priimtoje rezoliucijoje.
Joje teigiama, kad „Lietuva tęs kovą su priešiškų valstybių vykdomomis dezinformacijos ir propagandos kampanijomis ir, bendradarbiaudama su JAV, imsis aktyvių ir nuoseklių veiksmų, siekiant identifikuoti klaidinamą ir piktavališką informacinę veiklą, užkirsti kelią dezinformacijos sklaidai, nustatyti jos šaltinius ir pateikti tikrovę atitinkančius faktus“. Žygimantas Pavilionis su JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas taip pat pareiškė paramą ir solidarumą JAV pozicijai dėl to, kad 5G ryšio infrastruktūra ES ir NATO valstybėse narėse būtų plėtojama dalyvaujant tik patikimiems ir transatlantinio saugumo kriterijus atitinkantiems gamintojams.
Parlamentarai dokumente pažymėjo, kad Lietuvos Seimas skatins glaudesnį Lietuvos ir JAV dvišalį bendradarbiavimą žmogiškųjų ryšių, politinių partijų, parlamentinėje, „smegenų centrų“, akademinėje, mokslo ir tyrimų, pažangiųjų technologijų ir inovacijų, universitetinių ir studijų mainų programų, visuomenės informavimo priemonių srityse, taip pat plės Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų atstovavimą JAV.
Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje
Troleibusas atpūškavo prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.
Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?
Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.
Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.
Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…
Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…
Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.
Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.
Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?
Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.
Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.
Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.
Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.
Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?
Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.
Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?
Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.
Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!
O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.
XXX
Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.
Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.
Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau..
Prisėdau.
Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.
Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?
Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.
Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.
Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.
Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.
Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.
Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?
Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos.
Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?
Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.
O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.
O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.
Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.
XXX
Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.
Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.
Kodėl gi ne?
Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.
Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.
Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.
Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.
Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.
Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.
Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.
Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.
Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.
Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.
Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…
XXX
Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.
Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.
Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.
Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinių Valstijų NATO partnerės, vis spaudžiamos prezidento Donaldo Trumpo, toliau didina išlaidas gynybai. Preliminariu vertinimu, šiais metais europiečių partnerių ir Kanados gynybos išlaidos augs 4,3 proc., trečiadienį sakė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Išlaidos gynybai augs šeštus metus iš eilės. „Aš tikiuosi, kad ši tendencija tęsis“, – spaudos konferencijoje sakė NATO vadovas.
JAV prezidentas D. Trumpas jau seniai priekaištauja dėl nesąžiningo naštos pasidalijimo NATO ir pirmiausiai Vokietiją užsipuola dėl palyginti nedidelės išlaidų dalies. NATO viršūnių susitikime Briuselyje prieš dvejus metus D. Trumpas net pagrasino, kad JAV trauksis iš Aljanso, jei ne visos partnerės tučtuojau skirs gynybai 2 proc. savo BVP.
Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl 2 proc. gynybos išlaidų tikslo sutarta 2014 metais. Remiantis susitarimu, visi sąjungininkai iki 2024 metų turi priartėti prie tikslo skirti gynybai mažiausiai 2 proc. savo BVP.
Remiantis trečiadienį pristatytais skaičiais, 2020-aisiais 2 proc. tikslą be JAV pasieks tik dar devynios NATO narės. Tai Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija, taip pat Graikija, Didžioji Britanija, Rumunija, Lenkija, Prancūzija ir Norvegija. Daugelis kitų NATO valstybių iš 30-ies dar yra toli šio tikslo.
Tarp jų, pavyzdžiui, yra Ispanija, skirianti 1,2 proc., Belgija su 1,1 proc. ir Liuksemburgas, atseikėjantis tik 0,6 proc. savo BVP.
Palyginimui: JAV šiais metais gynybai skirs 758 mlrd. dolerių (663 mlrd. eurų). Tai yra 3,9 proc. šalies BVP.
Melagėlis
Nuolatinę informacinės aplinkos stebėseną atliekantys Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK SKD) analitikai per praėjusį mėnesį fiksavo aktyvų neigiamos informacinės veiklos intensyvumą. Rugsėjo 1-30 dienomis identifikuota per 260 svarbiausių neigiamos informacinės veiklos atvejų, kurių pagrindiniais taikiniais buvo Lietuvos užsienio politika, energetinė šalies nepriklausomybė ir ekonomika, narystė NATO, mūsų valstybės istorija, kultūra, švietimas bei konstitucinių pagrindų apsauga.
Anot Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento, skleidžiant klaidinančio ir manipuliacinio pobūdžio informaciją buvo siekiama daryti poveikį visuomenei, skatinti piliečių nepasitikėjimą naryste NATO ir pačiu Aljansu, Lietuvos aukščiausiomis valdžios institucijomis bei mažinti gyventojų lojalumą valstybei.
Rugsėjo 22 d. LK SKD ekspertai fiksavo bei atrėmė kibernetinį informacinį išpuolį prieš Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Įsilaužus į Lenkijos naujienų portalą polanddaily.com buvo publikuotas realybės neatitinkantis straipsnis, teigiantis, kad Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai neva „už uždarų durų” ES siūlė į Baltarusiją nusiųsti taikos palaikymo pajėgas. Baltarusiškų plakatų paroda. Aliaksandras Lukašenka. Slaptai.lt nuotr.
Kiek vėliau ši melaginga informacija taip pat buvo patalpinta liveleak.com svetainėje ir siekiant padidinti jos matomumą į JAV leidžiamo savaitraščio „The New Yorker” redakciją buvo išsiųstas suklastotas (angl. k. spoofed) Lietuvos užsienio reikalų ministerijos laiškas, neva patvirtinantis tariamo Lietuvos ir Lenkijos ministrų dvišalio pokalbio faktą. Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministerija rugsėjo 23 d. išplatino oficialų pranešimą, kuriuo patvirtino, kad prieš ją buvo įvykdyta kompleksinė kibernetinė – informacinė ataka ir jos metu platinta informacija yra melaginga.
Didžiausias neigiamos informacinės veiklos suaktyvėjimas užfiksuotas rugsėjo 2-4 d., rugsėjo 10-16 d. ir rugsėjo 20-25 d. Šios eskalacijos daugiausia sietinos su vieningu trijų Baltijos šalių susitarimu dėl Astravo AE boikoto, Rusijos ir Baltarusijos premjerų susitikimu dėl baltarusiškų krovinių tranzito nukreipimo iš Klaipėdos uosto, prezidento G. Nausėdos raginimu ES įvesti sankcijas Baltarusijai, Seimo rezoliucija „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos Sąjungos Baltarusijai”, vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo generolo T. Radfordo vizitu Lietuvoje, Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimu Sočyje, Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikimu, NATO ir Lietuvos kariuomenės pratybomis bei Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitu Lietuvoje.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Praėjusį mėnesį itin eskaluota įtemptų Lietuvos ir Baltarusijos santykių tema. Priešiškoje informacinėje aplinkoje provokuota aktyvi žodinė konfrontacija, kuria siekta diskredituoti Lietuvos Respublikos prezidento poziciją ir sumenkinti Seimo rezoliuciją „Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos sąjungos Baltarusijai”. Baltarusijos bei Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida savo publikacijose kaltino Lietuvą bandymu destabilizuoti Rusijos ir Baltarusijos vienybę. Buvo formuojamas Lietuvos kaip aršios, veidmainės kaimyninės šalies įvaizdis, menkinamas jos politinis svoris ir statusas ES. Lietuva kartu su Lenkija buvo vaizduojamos kaip nesavarankiškos, JAV parankinės valstybes, kurioms kurstyti ir finansuoti perversmą Baltarusijoje liepia Vašingtonas.
Baltarusijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės rugsėjo mėn. taip pat didelį dėmesį skyrė gynybos sričiai. Priešiškoje informacinėje aplinkoje pradėtas formuoti naratyvas, kad Lietuva neva kėsinasi į Baltarusijos teritorinį vientisumą ir itin aktyviai tęstas jau anksčiau išryškėjęs naratyvas, kad mūsų valstybė neva provokuoja Baltarusiją dėl NATO pajėgų dislokavimo pasienyje. Šiuo laikotarpiu priešiškose portaluose buvo pabrėžiamas tariamai agresyvus NATO pobūdis ir jo keliama grėsmė regiono saugumui. Baltarusijos ir Kremliaus kontroliuojamuose naujienų portaluose buvo skleidžiama manipuliacinio ir klaidinančio turinio informacija, kad Lietuva, Lenkija ir JAV nori paversti Baltarusiją mūšio lauku, o NATO, planuodama „didelį karą Europoje, siunčia karinės technikos vilkstines”.
Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rugsėjo 1 d. Baltijos šalių vieningai priimta bendra pozicija dėl Baltarusijos Astravo AE boikoto taip pat sukėlė didelį Kremliaus ir A. Lukašenkos kontroliuojamos žiniasklaidos nepasitenkinimą. Lietuva apkaltinta neva skleidžianti melą apie netinkamą šios branduolinės jėgainės saugumą, eskaluotas naratyvas apie gyventojams brangsiančią elektros kainą, Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsisakius pirkti elektros energiją iš Astravo AE.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai įspėja šalies visuomenę būti budriems, atidžiai ir kritiškai vertinti gaunamą informaciją, pasikliauti ne vienu, o keliais informaciniais šaltiniais ir vadovautis oficialių institucijų bei pagrindinių žiniasklaidos priemonių platinamomis naujienomis.
NATO vadovas Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
NATO reikia naujos strategijos, pritaikytos naujausių technologijų, terorizmo ir Kinijos iškilimui pasaulyje, kuri pakeistų prieš dešimtmetį parengtą planą, teigė Aljanso vadovas.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pernai pareiškė apie NATO „smegenų mirtį“ ir pareikalavo naujos strategijos, kurioje, be kita ko, Aljansas įsipareigotų atnaujinti po Krymo aneksijos nutrauktą dialogą su Rusija ir susitelkti ties kova su islamistų terorizmu.
Atsižvelgdama i Prancūzijos lyderio prieštaringai vertinamus komentarus, NATO peržiūrės savo strategiją – dokumentą apie grėsmes ir tai, kaip reikėtų į jas reaguoti, Slovakijos sostinėje Bratislavoje sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
„Atėjo laikas išplėtoti naują NATO strategiją, pasauliui iš esmės pasikeitus“, – GLOBSEC saugumo forume sakė J. Stoltenbergas.
Jis iniciatyvą pavadino „NATO 2030“.
J. Stoltenbergas paragino valstybes nares „apsibrėžti bendrus principus ir standartus naujosioms technologijoms“, kad šie atlieptų su „pertraukiančiomis technologijomis“, kai naudojami didieji duomenys ir kibernetinė telekomunikacija, susijusius iššūkius.
NATO generalinis sekretorius taip pat pabrėžė poreikį atsižvelgti į „esmini pasaulio galios balanso pokyti, dėl Kinijos iškilimo“, taip pat „brutalesnių terorizmo formų iškilimą, didesnį nestabilumą į pietus nuo Aljanso, Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje“.
NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.
Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu susitikęs šalies vadovas Gitanas Nausėda tikina, kad buvo kalbama apie požiūrį į JAV svarbą NATO gynybos politikos klausimais. Pasak prezidento, nereikėtų kelti priešpriešos tarp JAV indėlio NATO gynybos politikoje ir Europos autonomijos siekio.
G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys neįsivaizduoja savo saugumo be Amerikos indėlio.
„Čia kartais velnias slypi detalėse, kartais vienas ar kitas terminas ir jo traktuotė pakeičia visą vaizdą. Galiu pasakyti tai, ką sakiau vakar, man atrodo, pakankamai aiškiai per delegacijų derybas – Lietuva netraktuoja strateginės autonomijos siekio kaip konkurencijos JAV dalyvavimui NATO veikloje“, – po apsilankymo Rukloje su E. Macronu žurnalistams sakė G. Nausėda. Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tai Lietuva traktuoja kaip papildantį NATO pajėgumus veiksnį. Jokiu būdu tarp šių dviejų dalykų negali būti priešpriešos ir konkurencijos. Priešingu atveju, nukentės NATO gebėjimas tinkamai vykdyti savo misiją“, – sakė Lietuvos prezidentas.
G. Nausėda taip pat pasidžiaugė matąs teigiamų poslinkių ES ir JAV ekonominiuose santykiuose.
„Ekonominio bendradarbiavimo klausimais matome tam tikrų poslinkių – štai visai neseniai pasiektas susitarimas dėl muitų mažinimo tam tikroms prekių grupėms. Tai geras pavyzdys, kuris rodo, kad, norint kalbėtis, derėtis, siekti rezultato, galima jį pasiekti, nors galbūt tai kartais atrodo sudėtingai pasiekiama“, – pabrėžė G. Nausėda.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Kartu prezidentas patikino, kad visoms Baltijos šalims itin svarbus JAV indėlis NATO gynybos politikoje.
„Aš esu optimistas, ir visos Baltijos valstybės turbūt yra nusiteikusios labai aiškiai, kad JAV dalyvavimas mūsų kolektyvinės gynybos sistemoje yra kritiškai svarbus veiksnys, ir mes nelabai įsivaizduojame savo šimtaprocentinio saugumo be JAV įsitraukimo“, – pridūrė G. Nausėda.
B-52 Stratofortress. Youtube.com nuotr.
Virš Lietuvos penktadienį praskrido JAV strateginis bombonešis B-52, o jį lydėjo šiuo metu NATO oro policijos misijoje dalyvaujantys Ispanijos ir Jungtinės Karalystės naikintuvai. Šis skrydis – tai iš anksto koordinuotos JAV su kitų NATO sąjungininkių pajėgomis treniruotės, kuria siekiama pademonstruoti Aljanso vienybę ir solidarumą, dalis.
Tokie iš anksto suplanuoti JAV bombonešių praskridimai, prie jų prisijungiant vis kitiems daugelio sąjungininkų naikintuvams, penktadienį vyks virš visų 30 NATO valstybių Europoje ir Šiaurės Amerikoje, pažymima Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
„Šia treniruote mūsų strateginė transatlantinė partnerė JAV demonstruoja solidarumą ir kolektyvinės gynybos įsipareigojimus sąjungininkams bei visam Aljansui ir gebėjimą operatyviai reaguoti į grėsmes globaliu mastu“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas pabrėžia, kad Jungtinių Amerikos Valstijų įsipareigojimas Lietuvos ir kitų NATO partnerių saugumui yra nepajudinamas. Ši treniruotė rodo, kad Aljansas išlieka pasirengęs ir pasiryžęs vykdyti įsipareigojimus abipus Atlanto.
Treniruotėje dalyvaujantys šeši JAV karinių oro pajėgų bombonešiai B-52 „Stratfortress“ į Jungtinę Karalystę atskrido iš Minoto karinės oro bazės Šiaurės Dakotoje rugpjūčio 22 dieną. Tai ne pirmas kartas, kai JAV strateginiai bombonešiai atlieka tokias treniruotes virš Baltijos šalių ir kitų NATO sąjungininkių. Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, nuo 2018 m. JAV atliko daugiau kaip 200 strateginių bombonešių B-52 kartu su NATO sąjungininkais treniruočių, taip pat ir virš Lietuvos, kai dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad reikia nusiteikti, jog neramumai Baltarusijoje užsitęs.
Komentuodama trečią savaitę besitęsiančius Baltarusijos pilietinės visuomenės protestus, raginančius trauktis brutalias represijas prieš šalies piliečius naudojantį Aliaksandro Lukašenkos režimą, A. Skaisgirytė tvirtina, kad politinė krizė kaimyninėje valstybėje tampa lėtine, ilgai užsitęsti galinčia krize.
„Manau, kad mes išeina į tą fazę, kuomet yra lėtinė krizė. Reikia nusiteikti, kad tai nebus labai greitas sprendimas“, – „Žinių radijui“ teigė prezidento patarėja.
„Viskas priklauso nuo Baltarusijos visuomenės: kiek ši visuomenė eis iki galo, kad pagaliau taptų laisva“, – pridūrė ji.
Kartu A. Skaisgirytė pakomentavo ir A. Lukašenkos pastaruoju metu aktyviai skleidžiamą agresyvią retoriką NATO atžvilgiu bei groteskišką pasirodymą su automatu „Kalašnikov“ rankose. Patarėjos teigimu, tokiu būdu A. Lukašenka ne tik siunčia žinutes Baltarusijos piliečiams ir tarptautinei bendruomenei, tačiau kartu konstruoja ir menamus išorės priešus.
„Tokioje situacijoje šios valstybės faktinis vadovas tiesiog ieško priešų užsienyje. Todėl jo retorika labai aiški: NATO grasina, NATO šalia Baltarusijos sienos rengia mistines pratybas, kad kažkokie vadovai inicijuoja neramumus Baltarusijoje. Ši retorika, kurią mes jau ne kartą esame girdėję, šiuo atveju dar labiau sustiprėjo“, – teigė prezidento patarėja.
Demonstratyvų A. Lukašenkos pasirodymą su automatu rankose, aiškino A. Skaisgirytė, galima įvertinti kaip nevykusį bandymą sustiprinti šį įspūdį.
„Jo įvaizdis – karinė uniforma su automatu, taip pat jaunuolis (A. Lukašenkos sūnus – ELTA), aprengtas atitinkamai, yra skirtas sustiprinti įspūdį, kad šalį puola. Bet aš nežinau, ar įmanoma šiais laikais taip paprastai apkvailinti (visuomenę – ELTA): socialiniuose tinkluose yra pilna kitokios informacijos“, – samprotavo A. Skaisgirytė, pridurdama, kad faktinio valstybės vadovo pasirodymas su automatu rankoje, ko gero, yra žinutė tiek Baltarusijos piliečiams, tiek užsienio valstybėms.
„Tai buvo žinutė ir saviems, ir užsieniui: užsieniui – nesikiškite, o saviems – žiūrėkite, užsienis puola, reikia gintis“, – pastarojo savaitgalio A. Lukašenkos pasirodymą komentavo A. Skaisgirytė.
A. Lukašenka pasirodė su neužtaisytu automatu rankoje
Sekmadienį Minsko centre susirinko dešimtys tūkstančių prieš A. Lukašenkos režimą protestuojančių baltarusių. Tuo metu virš Minsko, kur vyko didžiulės demonstracijos, pastebėtas sraigtasparnis. Žiniasklaida paskelbė, kad juo skrido prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
Viešojoje erdvėje taip pat paplito įrašas, kuriame matyti, kaip iš jo išlipa ginkluoti vyrai, o vienas jų – A. Lukašenka su automatu „Kalašnikov“ rankose. Vaizdo įraše pastebėtas ir karine uniforma vilkintis A. Lukašenkos sūnus.
A. Lukašenka kaltina Vilnių ir Varšuvą dėl neramumų kurstymo
Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš Baltarusijos ir Rusijos valstybės.
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – teigė A. Lukašenka.
Paskelbė aukščiausią kovinę parengtį
Tariamas Baltarusijos vadovas savaitgalį taip pat pareiškė, kad prie šalies sienų yra užfiksuotas NATO pajėgų „rimtas judėjimas“, todėl, pasak jo, Baltarusijoje įvedama aukščiausio lygio kovinė parengtis.
Jis nurodė imtis „pačių griežčiausių priemonių“ ir užkirsti kelią bandymams nuversti jo režimą.
„Akivaizdu, kad vidaus politinė situacija mūsų šalyje yra kurstoma planuojant spalvotąją revoliuciją“, – A. Lukašenką cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“. Aliaksandras Lukašenka rimtai išsigandęs. EPA – ELTA nuotr.
A. Lukašenkos teigimu, Baltarusijos kariuomenė turi „imtis pačių griežčiausių priemonių, kad apsaugotų mūsų šalies teritorinį vientisumą“.
ELTA primena, kad demonstracijos Baltarusijoje prasidėjo po rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko 26 metus šalį valdančiam A. Lukašenkai.
Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė protestų bangą, kuri tęsiasi iki šiol. Kilusius protestus valdžia malšino smurtu, kurių metu keli žmonės žuvo ir buvo sulaikyti tūkstančiai, pranešama apie kankinimus sulaikymo įstaigose.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregatos plaukia į Klaipėdą. KAM nuotr.
Pirmadienį NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios jūrų grupės (NATO NPKL1G, Gangl. Standing NATO Maritime Group One) fregatos NRP Corte-Real (F332) ir HCMS Toronto (333) švartuosis Klaipėdos uoste, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).
Siekiant užtikrinti COVID–19 prevenciją, laivai visuomenei atviri nebus, tačiau Klaipėdos gyventojai ir miesto svečiai kviečiami pasitikti sąjungininkų laivus ir stebėti junginio įėjimą pro uosto vartus nuo Šiaurinio miesto molo.
Vizito metu SNMG1 laivų junginio vadas – flotilės admirolas José António Mirones susitiks su Klaipėdos miesto meru Vytautu Grubliausku ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) vadu jūrų kpt. Giedriumi Premenecku.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregatos švartuosis Klaipėdoje. KAM nuotr.
Laivai Baltijos jūroje dislokuojami, siekiant stiprinti saugumą jūroje ir užtikrinti NATO sąjungininkų solidarumą ir įsipareigojimą kolektyvinei gynybai.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregata. KAM nuotr.
NATO NPKL1G – tai vienas iš keturių Aljanso nuolatinės parengties jūrų pajėgų junginių. Šiuo metu NATO priklauso keturios nuolatinės parengties laivų junginių grupės.
Dvi iš jų (SNMG1 ir SNMG2) jungia didelius antvandeninės kovos laivus, kaip fregatos ir kreiseriai.
Kitos dvi junginių (SNMCMG1 ir SNMCMG2) grupės – tai laivų junginiai, kuriems priklauso priešmininės kovos laivai.
Šiuo metu SNMCMG1 junginiui vadovauja Lietuvos KJP karininkas kmdr. A. Venckūnas, taip pat skirtas štabo ir aprūpinimo laivas „Jotvingis“ (N42). Nuo 2006 m. Lietuva kas antrus metus skiria priešmininius laivus vykdyti užduotis šios grupės sudėtyje.
Nuolatinės parengties laivų junginių grupės yra NATO tarptautinių greito reagavimo pajėgų jūrinio komponento dalis, tiesiogiai pavaldi NATO sąjungininkų jūrų vadavietei (angl. NATO Allied Maritime Command, trump. NATO MARCOM), kuri yra įsikūrusi Didžiojoje Britanijoje.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Johnas Boltonas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.
Donaldui Trumpui laimėjus lapkritį vyksiančius JAV prezidento rinkimus, antros prezidento kadencijos metu gali žlugti NATO, perspėja buvęs D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas, išreiškęs viltį, kad lapkritį D. Trumpas pralaimės rinkimus.
J. Boltonas taip pat smarkiai sukritikavo D. Trumpo sprendimą patraukti dalį amerikiečių karių iš Vokietijos. Šis žingsnis, pasak J. Boltono, nebuvo platesnės strategijos dalis, o tiesiog D. Trumpo noras nubausti Berlyną dėl prekybos deficito ir 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiančio gynybos biudžeto neužtikrinimo.
„Tai nėra tinkamos priežastys. Jis taip daro, nes mano, kad Vokietija to nusipelnė“, – interviu naujienų agentūrai DPA sakė J. Boltonas, pabrėždamas, kad tai buvo D. Trumpo bausmė Vokietijai.
„Manau, kad žala, kurią D. Trumpas padarė tiek JAV viduje, tiek tarptautiniu mastu, yra ištaisoma gana greitai, jei jis vadovautų šaliai tik vieną kadenciją. Jei jis vadovautų ir antrą kadenciją, manau, kad būtų padaryta daugiau žalos, kurią ištaisyti būtų sunkiau.
Manau, kad per antrąją D. Trumpo kadenciją kiltų grėsmė NATO. Iš tiesų, neatrodo, kad Europoje žmonės tai supranta“, – teigė buvęs D. Trumpo patarėjas.
Buvęs D. Trumpo patarėjas prezidentą apibūdino kaip žmogų, kurio pasaulėžiūra yra nenuosekli ir dažnai keičiasi. Pasak J. Boltono, praėjus beveik ketveriems D. Trumpo prezidentavimo metams, jis vis dar nesupranta savo darbo svarbos.
„Jis vis dar nesupranta, ką reiškia būti Jungtinių Valstijų prezidentu“, – pareiškė J. Boltonas.
Rukloje surengta NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės vadų pasikeitimo ceremonija. KAM nuotr.Ceremonija Rukloje. KAM nuotr.
Bendromis pastangomis būtina siekti padaryti NATO priešakinių pajėgų batalioną efektyviomis jungtinėmis pajėgomis, užtikrinant taiką ir stabilumą šioje Europos dalyje, sakė antradienį Rukloje surengtoje kovinės grupės vadų pasikeitimo ceremonijoje dalyvavęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
„Mes visi turime tęsti bendras pastangas, kad pasiektume dar vieną svarbų tikslą – padaryti NATO priešakinių pajėgų batalioną efektyviomis jungtinėmis pajėgomis, turinčiomis svarbią sąjungininkų paramą ore ir jūroje, kurios nedelsiant pasiruošusios veikti tiek pratybų, tiek ekstremalių situacijų metu. Tai reiškia, kad priekyje mūsų – išbandymus ir, tikėkimės, pozityvų atlygį atnešiantys laikai. Esu tikras, kad bendromis pastangomis mes pasieksime šiuos tikslus ir toliau užtikrinsime taiką ir stabilumą šioje Europos dalyje“, –sakė krašto apsaugos ministras.
Ceremonijos metu Vokietijos kariuomenės pulkininkas leitenantas Axelas Niemannas perdavė vadovavimą naujosios, 8-osios, NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės rotacijos Lietuvoje vadui Vokietijos karininkui plk. ltn. Peerui Papenbroockui.
„Septintoji NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės rotacija Lietuvoje buvo visiškai kitokia dėl pasaulį užklupusios koronaviruso pandemijos. Mes susidūrėme su nematomu priešu, tačiau griežtomis priemonėmis ir karių disciplinos dėka sugebėjome įveikti šią grėsmę. Misiją sėkmingai atlikome ir tuo didžiuojuosi“, – sakė tarnybą baigiantis vadas plk. ltn. A. Niemannas. Už puikią tarnybą Lietuvoje krašto apsaugos ministras R. Karoblis jam įteikė krašto apsaugos sistemos lygmens medalį „Už pasižymėjimą“. Taip pat plk. ltn. A. Niemannui įteikta ir Lietuvos kariuomenės vado dovana.
„NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė demonstruoja Aljanso solidarumą, ryžtą ir sugebėjimą ginti NATO gyventojus ir teritoriją nuo bet kokios galimos agresijos. Mūsų tikslas – užtikrinti taiką ir užkirsti kelią konfliktams, o tai prisideda prie bendros NATO atgrasymo ir gynybos laikysenos. Mano, kaip NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės vado, misija Lietuvoje – užtikrinti patikimą atgrasymą, pagrįstą mūsų kariniais pajėgumais, pratybomis ir pasirengimu“, – sakė naujasis NATO kovinės grupės Lietuvoje vadas Lietuvoje. Jo vadovaujamas Vokietijos kariuomenės 104-asis tankų batalionas ateinančius šešis mėnesius vėl sudarys naujosios tarptautinio bataliono kovinės grupės rotacijos pagrindą. Plk. ltn. P. Papenbroockui ir didžiajai daliai jo karių Lietuva ir pati užduotis puikiai pažįstama – jie sudarė 5-osios rotacijos pagrindą 2018 metais.
Iškilmingoje vadų pasikeitimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Gintautas Zenkevičius, Sausumos pajėgų vadas brg. gen. Raimundas Vaikšnoras, Tarptautinės Šiaurės rytų divizijos vadas Krzysztofas Motackis, kiti svečiai.
Šiuo metu NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupės pagrindą sudaro Vokietijos kariai, joje taip pat tarnauja liepą prie jos prisijungę Prancūzijos kariai, karius yra skyrę Nyderlandai, Norvegija, Čekijos Respublika, Belgija, Islandija ir Liuksemburgas. Kovinė grupė yra sudėtinė Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“, kuriai vadovauja brigados vadas plk. Mindaugas Petkevičius, dalis.
NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę sudaro trys kovinės kuopos, kovinės paramos pajėgos, viena aprūpinimo ir logistikos kuopa, karo policija ir medikai. NATO kovinė grupėje – 700 transporto priemonių: tai – koviniai tankai, šarvuotosios pėstininkų kovos mašinos, ratuotieji šarvuočiai ir šarvuotieji transporteriai ir iš dalies šarvuotieji sunkvežimiai.
Prasidėjus 8-ajai rotacijai kuopos ir štabo skyriai rengs bendrus mokymus ir pratybas. Be šaudymo pratybų ir pratybų poligone, vyks ir vadavietės pratybos, per kurias bus tobulinamas vadovavimo procesas. Svarbiausia mokymų dalis bus šių metų rudenį vyksiančios sertifikavimo pratybos, per kurias NATO kovinė grupė turės įrodyti, kad yra pasirengusi ginti šalį ir Aljansą.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Europos Sąjungos vėliavos
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė nesuprantąs, kodėl JAV turėtų ginti Vokietiją nuo Rusijos.
„Vokietija moka Rusijai milijardus dolerių per metus už energiją, o mes turime saugoti Vokietiją nuo Rusijos. Apie ką čia viskas?“, – trečiadienį tviteryje rašė JAV vadovas, komentuodamas JAV sprendimą išvesti didelę dalį savo karių iš Vokietijos.
D. Trumpas, be kita ko, dar kartą papriekaištavo Vokietijai neskiriant pakankamai lėšų NATO kolektyvinei gynybai paremti. JAV vadovas ne kartą reikalavo, kad visos NATO narės gynybai skirtų bent 2 proc. BVP.
Trečiadienį JAV gynybos sekretorius Markas Esperas paskelbė, kad JAV išves iš Vokietijos 11 900 karių. Iš jų apie 6 400 bus išsiųsti namo, o maždaug 5 600 perkelti į kitas Europos šalis. JAV laikys Vokietijoje ne daugiau kaip 25 000 karių.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, kad prieš priimdama sprendimą patraukti dalį Vokietijoje dislokuotų karių JAV tarėsi su sąjungininkėmis.
„Taika ir saugumas Europoje yra svarbus veiksnys, darantis įtaką Šiaurės Amerikos saugumui ir klestėjimui, mums susiduriant su vis mažiau nuspėjamu pasauliu, laikydamiesi išvien esame stipresni ir saugesni“, – sakė jis.
„JAV prieš šiandienos pareiškimą išsamiai tarėsi su visomis NATO sąjungininkėmis“, – teigė J. Stoltenbergas.
Trečiadienį Pentagonas pranešė, kad JAV planuoja iš Vokietijos patraukti 11 900 karių, daugiau nei buvo žadėta anksčiau. Kai kurie iš šių karių bus perkelti į Italiją ir Belgiją.
Iš 34 500 JAV kariškių, dislokuotų Vokietijoje, maždaug 6 400 bus išsiųsti namo, o beveik 5 600 karių bus dislokuoti į kitas NATO valstybes nares. JAV karių Vokietijoje skaičius sumažės iki 24 tūkst., pranešė JAV gynybos sekretorius Markas Esperis.
Prancūzų kariai. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Antradienį į Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną atvykę kariai minės Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną. Ceremonijos metu bus iškilmingai pakeliama valstybinė vėliava, skambės „Marselietė“.
Tai jau trečiasis Prancūzijos karių kontingentas, kuris prisijungia prie NATO atgrasymo ir kolektyvinės gynybos priemonių stiprinimo Baltijos šalyse. Planuojama, kad visas Prancūzijos kontingentas bus dislokuotas per liepos mėnesį, jo pabaigoje bus pasirengęs dalyvauti NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės Lietuvoje mokymuose ir pratybose. Oficiali naujo kontingento inauguracijos ceremonija Rukloje planuojama liepos mėnesio pabaigoje.
Prancūzijos karių kontingentą, kaip teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime, sudarys beveik 300 karių, iš jų apie 200 karių suformuos mechanizuotąją pėstininkų kuopą ir dar apie 100 karių vykdys administracines ir logistines užduotis. Prancūzijos kariai sudarys vieną iš manevrinių kovinės grupės kuopų, jie taip pat tarnaus kovinės paramos vienetuose, kovinės grupės štabe.
Pirmieji prancūzų kariai į Lietuvą atvyko liepos pradžioje. Kariai ir technika atvyksta iš Prancūzijos kariuomenės 5-ojo dragūnų bataliono, dislokuoto Maji le Kamo, kurio kariai ginkluoti geriausia Prancūzijos kariuomenės sausumos pajėgų technika. Kaip ir kiti kovinės grupės kontingentai, Prancūzijos kariai į Lietuvą atsigabena savo kovinę, aprūpinimo bei administracinę techniką. Manevrinis vienetas tarnybai naudos pagrindinius kovos tankus „Leclerc“, pėstininkų kovos mašinas VBCI. Prieš atvykstant į Lietuvą visi Prancūzijos kariai buvo patikrinti dėl COVID-19 ir patvirtinti neigiami rezultatai, pažymima KAM pranešime.
NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę Lietuvoje sudaro daugiau nei 1 200 karių. Prancūzijos kariai pakeis Kroatijos kontingento karius. Prancūzijos kariuomenės emblema. Prancūzijos kariuomenės nuotr.
Pati svarbiausia iš visų NATO viršūnių susitikime Varšuvoje 2016 metų liepą Lietuvos gautų saugumo garantijų – bendras Aljanso sprendimas nuo 2017 metų steigti Baltijos šalims ir Lenkijai skirtas priešakines pajėgas. Šis sprendimas, kaip visos NATO laikysenos dalis, skirtas vienareikšmiškai parodyti sąjungininkų solidarumą, ryžtą ir gebėjimą veikti nedelsiant duodant bendrą sąjungininkių atsaką į bet kokią agresiją. NATO valstybių ir vyriausybių vadovai šį sprendimą priėmė kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir geopolitinės situacijos pokyčius.
Priešakinių pajėgų suformavimas išreiškia Aljanso solidarumą ir įgyvendina patikimo atgrasymo ir gynybos idėją.
Prancūzija savo karius Lietuvoje buvo dislokavusi 2017 ir 2018 metais.
