Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.
Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.
„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.
Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.
VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.
2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.
Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.
ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.
Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…
I pabambėjimas
Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.
Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.
Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.
Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…
Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.
II pabambėjimas
Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.
Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.
Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.
Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?
III pabambėjimas
Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.
Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…
Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.
Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.
Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…
Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…
Ar pastebėjote, kad tuo metu, kai prezidentinių rinkimų lenktynės pradeda įsibėgėti, kandidatai į prezidento postą vienas po kito skelbia savo programines nuostatas, vienas iš perspektyviausių pagal reitingų duomenis kandidatų laimėti šias lenktynes Gitanas Nausėda prapuolė iš viešosios erdvės, tapo negirdimas ir nematomas taip intensyviai, kad net sukėlė tradicinio TV žiūrovo nuogąstavimus, padidino visokias baimes, tarkime, tokiu savo apsiribojimu dar labiau užkėlė nerimo kartelę.
Kaip jau yra seniai pastebėta, pauzė yra intensyviausia kalbos forma. Tačiau mums vis dar kyla klausimas – ką norėjo pasakyti arba savaip pranešti žinomas ekonomikos guru, pagal reitingų duomenis didžiausius šansus laimėti turintis kandidatas į prezidento postą inscenizuodamas tokią pauzę arba net užtraukdamas uždangą į sceną. Neduok Die, – tai tikriausiai nereiškia, kad neva garbusis pretendentas nusprendė pasitraukti iš distancijos, pasirinkdamas palaimingą gyvenimą tyruose, kur nebelieka jokių gundymų valdžia. Galima buvo pagalvoti ir taip, kad G. Nausėda yra išmintingai nutaręs susilaikyti, pernelyg anksti nesivelti į rietenas, vengdamas išsibarstymo smulkmenose, siekdamas išlaukti labiau parankaus momento svarbiausiems pareiškimams.
Tačiau štai išmanieji žurnalistai neleidžia mums pernelyg įsisvajoti, įvaizdinant nebūtus dalykus, trumpai drūtai pranešdami, kad tuo metu, kai kiti prezidentinių rinkimų dalyviai pradeda batalijas tarpusavyje, „Gitanas Nausėda tyliai važinėja po Lietuvą, be jokios svitos, vienas klausosi, ką jam šneka Lietuvos provincija, stebisi, kad situacija gerokai prastesnė, nei jam atrodė sėdint skandinavų banko mūre ir sako, kad išgirsti pamąstymai, nuoskaudos ir siūlymai suguls į jo programą. Taigi, kol vieni siūlo Lietuvai savo idėjas, kitas – klausosi Lietuvos idėjų“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/231168/rinkimai-vieni-skelbia-savo-programas-kitas-iesko-programos-ideju-provincijoje.
Jeigu būtų leista ir man išsakyti savo nuomonę, užsispyręs tvirtinčiau, kad G. Nausėdos vojažai po provinciją mažai ką turi bendro su iškilmingu propagandiniu užkeikimu apie idėjų paiešką, o savo esme yra savotiškas atgailos turnė, kažkas panašaus į barstymąsi pelenais atgailos ženklan, o gal net jau primena bandymą nueiti kelią keliais iki „antrosios Lietuvos“, vedamam neįsisąmonintų kaltės kompleksų.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prisiminkime, kad būtent G. Nausėdai priklauso garsioji frazė, tapusi forsuoto socialinės atskirties didinimo devizu, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o po to jau bus galima jį pradėti dalintis. Galimas daiktas, šiuos žodžius pirmasis pavėjui paleido ne mūsų herojus, tačiau G. Nausėda tapo šios tezės veidu, kai, komentuodamas vyriausybės sprendimą padidinti minimalią algą, ištarė šį stambiajam kapitalui šventąjį užkeikimą, tokiu būdu savo autoritetu ir labai mielo žmogaus įvaizdžiu pridengdamas besielio, labiausiai necivilizuoto kapitalizmo atmainos gobšumo konvulsijas.
Jau turėjau progą atkreipti dėmesį, kad ši poringė apie tai, kad pirmiausiai reikia išsikepti pyragą, o po to neva kada nors ateis ir laikas jį padalyti, yra labiausiai sofistifikuotas mūsų laikų teiginys, vedantis vaizduotės tvirkinimo, ekonominio neįgalumo ir žmonių masių nuskurdinimo linkme http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html.
Ar grįžęs iš kelionių po Lietuvos provinciją garsusis ekonomistas jau keičia, kaip būtų galima tikėtis, savo toną ir kitaip sudėlioja akcentus? Kažin kažin… Minėtame pasisakyme G. Nausėda kritikuoja kitų metų valstybės biudžeto projektą kaip pernelyg optimistinį, taigi, reikia suprasti, numatantį nepagrįstai dideles išlaidas ir drauge droviai pastebi (to reikalauja naujasis statusas), kad tarsi ir reikėtų padidinti išlaidų eilutę, skirtą socialinėms reikmėms. Kaip tai įmanoma padaryti, t. y. padidinti sumažinant, neišneša net ir labiausiai ištvirkusi vaizduotė.
Tačiau garsusis ekonomistas nurodo ir tai, kad mūsų visų problemų, vedančių į neišsprendžiamas vaizduotės kolizijas, priežastis yra nepavydėtina situacija, kai išsikeptasis pyragas yra pernelyg mažas. Būtų labai lengvabūdiška kritikuoti žinomą ekspertą, garsų ekonomistą, tačiau vis tik nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad galbūt mus lydėtų didesnė sėkmė pyrago kepimo užmanymuose, kelionėje į gerovės visuomenę, jeigu visų pirma susitartumėme dėl labiau teisingo pyrago padalijimo principų arba, kitaip tariant, pamėgintume apversti kapitalizmo be žmogiškojo veido ideologemą, perskaitytume labiausiai sofistifikuotą teiginį apie pyrago kepimą iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės.
Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad dideliais idėjų fontanais kol kas dar netrykšta ir Ingrida Šimonytė. Iš tiesų dažnesnis charizmatiškosios pretendentės pasirodymas viešojoje erdvėje išryškino pasikartojamumą, tų pačių tiesų deklamavimą iki begalybės, sukimąsi vietoje. Kita vertus, neapleidžia įspūdis, kad I. Šimonytė gali vieną ar kitą kartą žengtelėti septynmyliu žingsniu, stipriai truktelėti į priekį. Kam ne kam, o šiai politikei ypač netinka pradėti sakinį posakiu „Kaip aš sakau nuo seno“, vis ir vis cituoti save pačią, kai mums labiau viltingai atrodo jos sugebėjimas mokytis, kiekvieną dieną atsiverti naujiems dalykams.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, I. Šimonytė galėtų tapti reikšmingu tautos raidai socialinio teisingumo idėjų katalizatoriumi, siekiant įveikti tautos pamatus išplaunantį socialinį disbalansą. Žinoma, tokiu atveju reikėtų sekti senosios generacijos konservatorių, kurie kartas nuo karto būdavo nepalyginamai didesni socialdemokratai nei brazauskinio kirpimo socialdemokratija, pavyzdžiu, pripažįstant bent sau tiesą, kad Gabrielius Landsbergis yra kraštutinio liberalizmo vėliavnešys, ne tik menkai toleruojantis socialinio teisingumo idėjas, bet ir neišmatuojamai atitolęs nuo konservatizmo vertybių puoselėjimo užduoties įsisąmoninimo https://www.alfa.lt/straipsnis/50190946/skaitmenine-demokratija-su-zaisliniais-konservatoriais .
Žinia, Seimo valstiečiai pradėję naują tyrimą dėl buvusiųjų valdžioje prasižengimų, prezidentinių rinkimų požiūriu siekia nušauti du zuikius – į tyrimo komisiją planuojama kviesti dėl veiksmų krizės laikotarpiu pasiaiškinti tiek I. Šimonytę, tiek G. Nausėdą, didžiausius Sauliaus Skvernelio konkurentus prezidentinių rinkimų maratone, galimai tikintis (ir kas galėtų tai paneigti?) sukompromituoti juos vieną po kito arba abu iš karto.
Tačiau nevertėtų valstiečiams puoselėti didelių iliuzijų, – nežiūrint to, kaip vertinsime Andriaus Kubiliaus vyriausybės in corpore priimtus sprendimus krizės laikotarpiu (pats esu ne kartą kritikavęs), I.Šimonytės veikla nekelia didelių abejonių – sunkmečio finansų ministrė padarė viską, kas įmanoma ir neįmanoma, siekiant sumažinti krizės pasekmes pagal numatyto strateginio plano gaires. Kitas, labiau dviprasmiškas dalykas yra skandinaviškų bankų elgesys Lietuvoje, prasidėjus didžiajai krizei. Seimo valstiečiai, pradėję knebinėti šią nevienareikšmę skandinaviškų bankų ne/lojalumo Lietuvai situaciją, tikriausiai padėtų I.Šimonytei pervilioti į savo pusę tuos rinkėjus, kurie kitu atveju būtų balsavę už G.Nausėdą. Nepulsiu įrodinėti, kad dėl to prasidėtų pasaulinė katastrofa, užstotų badas, maras ir karas.
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvau įsipareigojęs sau išlaikyti subalansuotą požiūrį, vertinant G. Nausėdos ir I. Šimonytės galimybes laimėti prezidentinius rinkimus, tačiau dabar, perskaitęs tai, ką prikeverzojau, nesu tikras, kad pavyko išsaugoti pirminį nusiteikimą. Dažnai vienokių ar kitokių rinkimų į postus mūsų platumose metu sakoma, kad nebuvo tikro pasirinkimo, nes esą reikėjo rinktis mažesnę blogybę iš dviejų blogų galimybių. Taigi dėl labiau subalansuoto požiūrio atstatymo pasakysiu štai taip, kad renkantis tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės kandidatūrų į prezidento postą taip pat beveik nebūtų pasirinkimo galimybės, nes reikėtų rintis geresnįjį variantą iš dviejų gerų arba bent neblogų.
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje vieni įtakingiausių potencialiai yra bankininkai ir ekonomistai, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas.
Potencialios įtakos indekse, kuris vertinamas pagal gyventojų apklausas, vienvaldis lyderis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo indeksas siekia 278 ir, anot „Kantar TNS“, gerokai lenkia kitus sąraše esančius nuomonių lyderius.
Nepaisant didžiausio žinomumo, su trečdaliu žemesniu įtakos rodikliu antras rikiuojasi SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (194). Trečiasis sąraše taip pat bankų sektoriaus atstovas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (153).
„Komunikacijos intensyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių, siekiant tapti žinomu ir įtakingu verslo, institucijų ar organizacijų atstovu. Tačiau pasiekus santykinai aukštus žinomumo rodiklius, komunikacijos kiekis nebeturi reikšmingos įtakos šiam rodikliui. Pavyzdžiui, neseniai intensyviai komunikuoti pradėję R. Grajauskas ir T. Povilauskas – į įtakos dešimtuką dar nepatenka; o kelerius metus intensyviai komunikuojantis Ž. Šilėnas užima 4 vietą pagal žinomumą”, – pranešime teigė „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Reda Varankevičienė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, lyderiaujantis pagal komunikacijos intensyvumą, potencialios įtakos indekso lentelėje užima ketvirtą poziciją (130). Greta jo rikiuojasi ekonomistė Rūta Vainienė – tiek pagal potencialios įtakos indeksą (93), tiek pagal žinomumą. Atsilikdami nuo jos, įtakos lentelėje toliau seka Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, ekonomistas Romas Lazutka (atitinkamai 59, 52, 47) – šis trejetukas apylygiai išsidėsto ir pagal žinomumo bei žinučių pastebėjimo parametrus.
Potencialios įtakos indekso TOP10 užbaigia Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas. Į dešimtuką nepatenka nei vienas prekybos sektoriaus verslo, draudimo ar mobiliųjų operatorių atstovas.
Anot tyrimo, bankininkystės sektoriaus atstovai Gitanas Nausėda (89 proc.), Nerijus Mačiulis (62 proc.) ir Vitas Vasiliauskas (61 proc.) išlieka žinomiausiais verslo ir institucijų atstovais Lietuvoje, taip pat jų žinutes gyventojai žiniasklaidoje pastebi labiausiai.
Žinomiausias Lietuvoje nuomonės lyderis tarp komunikuojančių verslo sektoriuje yra SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Tuo metu labiausiai pasitikima „Swedbank” vyriausiuoju ekonomistu N. Mačiuliu. Nuo lyderio pagal palankumo indeksą nedaug atsilieka SEB vyriausias analitikas Tadas Povilauskas, pagal žinomumą nepakliūvantis į TOP dešimtuką.
Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusių aktyviausių ekonomistų (N. Mačiulio ir G. Nausėdos) pasisakymų skaičiaus žiniasklaidoje, tai nepaveikė jų žinomumo rodiklių neigiamai – priešingai, jų žinomumas, palyginti su 2016 metais, išaugo daugiau nei 6 proc. punktais.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas išsiskiria didžiausiu pasisakymu skaičiumi (911 pasisakymų 2017 metais), jis yra labiausiai žinomas (46 proc.) tarp ne bankinio sektoriaus atstovų. Per pastaruosius dvejus metus jo žinomumas augo labiausiai (11 proc. punktų), šiuo metu jis užima ketvirtą vietą pagal žinomumą ir tokią pačią poziciją pagal palankumą.
N. Mačiulis pirmauja pagal žmonių, pastebėjusių jo pasisakymus, skaičių – penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų matė ar girdėjo jo pasisakymus žiniasklaidoje. G. Nausėdos pasisakymus pastebėjo apie 14 proc., o V. Vasiliausko – apie 11 proc. Kitų pastebimumas dešimtuko sąraše žemesnis – 4-9 proc.
Palankumo indekso lentelės pirmosios dvi pozicijos, kaip minėta, tenka bankininkams (N. Mačiuliui ir T. Povilauskui), o iš viso dešimtuke šio sektoriaus atstovai užima šešias vietas. Dvi vietos sąraše tenka ekonomistams R. Vainienei ir R. Lazutkai, taip pat į palankumo topą patenka Ž. Šilėnas, o dešimtą poziciją užėmė P. Masiulis.
„Skirtingai nei žinomumas – palankumas gana paslankus, jį galima sparčiai įgyti arba prarasti. Pavyzdžiui, G. Nausėdos tradiciškai turėtas aukštas palankumas (nepaisant rekordiškai išaugusio jo žinomumo) per metus sumažėjo daugiau kaip pusantro karto, nustumdamas jį į 7 poziciją. Tuo tarpu N. Mačiulio, R. Vainienės, V. Vasiliausko palankumas auga”, – sakė „Kantar TNS“ ekspertė.
Pasak „Kantar TNS“ tyrimų ir įžvalgų vadovės, palankumo G. Nausėdai mažėjimą galėjo lemti jo asmenybės siejimas su politine veikla (viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai dėl G. Nausėdos kandidatavimo į LR prezidentus), išaugęs jo žinomumas, o kartu su žinomumu ir padidėjęs ambivalentiškai jį vertinančių žmonių skaičius.
Reprezentatyvi 15-65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Apklausta 819 asmenų.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Artėja rinkimai – tą galima suprasti iš politinių įvykių, įtampų ir naujienų gausos. Partijos ir politiniai vadovai jau pradėjo stumdytis dėl startinių pozicijų su naujai kylančiais lyderiais. Per vieną savaitę išgirdome apie Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, Petro Gražulio ir Povilo Urbšio manevrus. Partijų atstovai rungiasi, kas daugiau papils kritikos konkurentams, reputacijos svyruoja, į tai žymiai nervingiau reaguoja reitingai.
Kurie rinkimai svarbiausi?
Nors pagal rangą svarbiausi artėjantys rinkimai yra Prezidento, taip mano ir rinkėjai, nes juose dalyvaujama gausiausiai, bet didžiausios politinės batalijos ir partijų kautynės turbūt vyks apie savivaldybių rinkimus. Ir tai suprantama: tie, kas valdys daugiau savivaldybių, turės platesnę bazę būsimiems Seimo rinkimams. Ne mažiau svarbūs atskiriems politikams bus ir Europos parlamento rinkimai, nors pačios partijos jiems dėmesio skiria mažiau. Referendumas dėl dvigubos pilietybės jau labiau bus panašus į techninį balsavimą, nes politinį palaikymą jam žada daugelis įtakingiausių politinių jėgų ir jame didžiausia mįslė bus ne gyventojų pasirinkimas, kuris labai aiškiai numanomas, bet balsuojančiųjų skaičius.
Prezidento rinkimai vyks kandidatų deficito sąlygomis: net didžiosios partijos nesuranda tinkamų lyderių. Jeigu galimas kandidatas jau turi politinės patirties, iškart yra padaręs klaidų, su kažkuo santykiai pablogėję, kažkas jau kuo nors buvo apkaltinęs ir dabar tai gali būti eksponuojama per mikroskopą ir viešai aptarinėjama. Todėl vėl daugiausiai galimybių laimėti Lietuvos Prezidento rinkimus turi žmogus, anksčiau nedalyvavęs aktyvioje politikoje. Šiandien matome favoritą Gitaną Nausėdą. Jam labai padeda nuolatinis žiniasklaidos dėmesys ir gebėjimas išlaikyti solidžią poziciją bet kokioje diskusijoje.
Kad atsiras ir koks kitas panašaus lygio nepolitinis kandidatas, jau mažai tikėtina. Kiti galimi oponentai galėtų būti Kauno meras arba užsienio reikalų ministras, kurie irgi santykinai mažai dalyvauja nacionaliniuose politiniuose apsistumdymuose. Tačiau V. Matijošaitis greičiausiai nedrįs veltis į tokio masto rinkimus, nes tikėtina, kad stojęs į tokia konkurencinę kovą jis nesugebės užtildyti žiniasklaidos, kuri konkurentų paakinta gali atidžiau pradėti nagrinėti jo verslo reikalus, o tada jau lauk skandalų. L. Linkevičius turėtų didesnių galimybių laimėti Prezidento rinkimus, tačiau jam labai nepalankiai susiklostė politinis socialdemokratų partijų susikirtimas. S. Skverneliui dabartinis postas garantuoja visuomenės susidomėjimą, tačiau netrūksta ir kritikos.
Konservatoriau jau turi net du partinius kandidatus, kurie kol kas aštriomis alkūnėmis labiau bado vienas kitą, o partija dar planuoja rengti viešus kandidato rinkimus, kurie didins laimėtojo žinomumą.
Atskiriems politikams bus labai įdomūs Europos parlamento rinkimai. Socialdemokratai, darbiečiai, liberalai ir tvarkiečiai labai pretenduoja negauti nei vienos vietos didžiajame Senojo žemyno susirinkime, todėl tarp tų partijų veikėjų tvyro didelė įtampa. R. Paksas dėl dar vienos kadencijos pasiryžęs net sužlugdyti savo įkurtą partiją, V. Mazuronis ieško prie ko prisišlieti, o kur postas Gediminui Kirkilui jau daug kartų pažadėtas, bet vis neištesėtas.
Didžiausios kovos dėl savivaldos
Politines partijas labiausiai įtraukia savivaldos rinkimai. Jie vyksta visoje šalyje, dalyvauja daugiausiai dalyvių, o kai kurių savivaldybių nuobodžius politikų perrinkimus pagyvina asmeninės dvikovos dėl mero posto. Savivaldoje buvę stiprūs socialdemokratai suskilo ir dabar šios partijos griuvėsiuose vyksta platus politinis turgus siekiant perimti skyrius į savo rankas. Iš partijų pašalinti Druskininkų ir Lazdijų merai tveria bendrą politinį darinį, taigi naujienų daug.
Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas visiškai neaišku, kas valdys sostinę ir užims ketvirtą pagal svarbą šalyje sostinės mero postą. Daug kas priklausys nuo Tėvynės sąjungos sprendimo, nes būtent konservatoriai yra stipriausia Vilniaus politinė jėga, tačiau norint laimėti mero rinkimus reikia surasti ir įtikinai autoritetingą lyderį. Vilniaus rinkėjai yra išsilavinę ir jiems reikia imponuojančio, sėkmingo lyderio.
Kaune ir Klaipėdoje merų rinkimai labiau nuspėjami, tačiau Šiauliuose ir Panevėžyje gali būti ne mažiau įdomios kovos nei Vilniuje. Šiauliuose, panašu, kad dabartinio mero dienos suskaičiuotos, nes jis nesugebėjo miesto atsigavimo viltį paversti realiais darbais ir tikėtina, kad jam gali atsirevanšuoti Seimo narys Valerijus Simulikas. Panevėžyje gali susigrumti konservatorių atstovas ir du P. Urbšio judėjimo atstovai.
Po mažiau nei metų Lietuva pradės tikrą rinkimų demokratijos šventę. Per nedidelį laiko terminą reikės 4 ar net 6 kartus apsilankyti prie urnų ir pareikšti pilietinę valią. Nėra ko stebėtis, kad politinių pareiškimų gausėja, jie garsėja, o politinei įtampai vis labiau kaistant iki rinkimų dar galima bus pamatyti ne vieną skambią antraštę žiniasklaidoje.
„Baltijos tyrimų“ sociologas Romas Mačiūnas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Naujausios apklausos rodo, kad smuktelėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės palankaus vertinimo reitingai.
Teigiamas D. Grybauskaitės vertinimas balandžio 24-gegužės 4 dienomis atliktos apklausos duomenimis, sumažėjo 4 procentiniais punktais, tačiau Prezidentė išlieka viena palankiausiai vertinamų politikių. Prezidentę palankiai vertino 69 proc. gyventojų.
Geresnius palankaus vertinimo reitingus turi tik buvęs šalies vadovas Prezidentas Valdas Adamkus, kurį 80 proc. gyventojų įvertino palankiai.
Prezidentė absoliučiai pirmauja visuomenės pasitikėjimo reitinge. Respondentų paprašius pasakyti, kuriais šalies visuomenės veikėjais jie labiausiai pasitiki, ketvirtadalis (25 proc.) gyventojų nurodė, kad pasitiki dabartine šalies vadove. Visgi pastarąjį mėnesį nežymiai (3 proc.) smuktelėjo ir šis rodiklis.
Sociologas Romas Mačiūnas nesureikšmina šių Prezidentės vertinimo pokyčių ir nemano, kad balandžio pabaigoje „Lietuvos ryto“ pradėtas viešinti buvusio partijos lyderio Eligijaus Masiulio susirašinėjimas su Prezidente galėjo lemti šiek tiek suprastėjusius vertinimo pokyčius.
Pasak jo, viena vertus, D. Grybauskaitės pasitikėjimo ir palankaus vertinimo reitingai yra labai aukšti, tad kelių procentų svyravimai tiesiog nėra reikšmingi.
„Aukštų reitingų pasvyravimai yra natūralus dalykas. Panašiai kaip ir didelius neigiamus reitingus turinčių politikų vertinimai kartais šiek tiek padidėja. Be to, reitingų pasvyravimus lemia ir tai, kad atsiranda daugiau žmonių, kurie tiesiog neturi nuomonės“, – kalbėjo R. Mačiūnas.
Antra vertus, pabrėžė R. Mačiūnas, visuomenė dažniausiai tokius skandalus, koks, pavyzdžiui, kilo dėl paviešintų Prezidentės laiškų, įvertina praėjus kelioms savaitėms.
„Kadangi apklausa vyko balandžio 24-gegužės 4 dienomis, visuomenės vertinimas reitinguose galėjo tiesiog neatsispindėti. Kol žinia gyventojus pasiekia ir kol ji yra įsisąmoninama, paprastai reikia laiko“, – pabrėžė sociologas.
„Aš manau, kad tai, ar viešumoje kilusios diskusijos dėl paviešintų Prezidentės laiškų turėjo įtakos, pamatysime tik įvertinę kelių mėnesių tendenciją“, – apibendrino R. Mačiūnas, pažymėdamas, kad vadinamąjį Prezidentės laiškų skandalą visuomenė įvertina skirtingai, nebūtinai tik neigiamai.
Pagal visuomenės pasitikėjimą iškart po Prezidentės toliau rikiuojasi S. Skvernelis (11 proc.), Gitanas Nausėda (7 proc.), V. Adamkus (6 proc.), Gabrielius Landsbergis (6 proc.), Visvaldas Matijošaitis (6 proc.), Ramūnas Karbauskis (4 proc.), Aušra Maldeikienė (4 proc.), Andrius Tapinas (4 proc.) ir Ingrida Šimonytė (3 proc.).
Pastaruoju metu kilęs partijos Tvarka ir teisingumas (TT) pirmininko Remigijaus Žemaitaičio palankus vertinimas taip pat sumenko (4 procentiniais punktais). Kaip tik gegužės 2 d. Generalinė prokuratūra baigė ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje įtarimai dėl prekybos poveikiu ir kitų nusikalstamų veikų yra pareikšti TT partijai.
3 procentiniais punktais smuko ir Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos pirmininko Eugenijaus Gentvilo vertinimas.
Daugiausiai (5 proc.) nukrito europarlamentaro ir vieno iš kandidato 2019 metų Prezidento rinkimuose Valentino Mazuronio palankus vertinimas.
Tuo tarpu džiaugtis pagerėjusiu visuomenės vertinimu gali Seimo nariai A. Kubilius ir A. Maldeikienė. Lyginant su 2018 metų kovo mėnesio apklausa, šių politikų palankus vertinimas ūgtelėjo 5 procentais.
Šiek tiek pagerėjusiu vertinimu pasidžiaugti gali ir valdantieji. 4 procentiniais punktais gyventojai palankiau įvertino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką R.Karbauskį ir šios partijos deleguotą sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Tačiau abu politikai lieka tarp nepalankiausiai vertinamų asmenybių šalyje.
3 procentiniais punktais per paskutinį mėnesį pagerėjo I. Šimonytės, Vygaudo Ušacko, A. Tapino, Vilijos Blinkevičiūtės bei Remigijaus Šimašiaus vertinimas.
Tarp palankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų išlieka ekonomistas G. Nausėda (65 proc. vertina palankiai ir 20 proc. vertina nepalankiai), Kauno meras V. Matijošaitis, kurį 60 proc. gyventojų vertina palankiai ir 25 proc. nepalankiai.
Dar 3 visuomenės veikėjus kiek daugiau nei pusė šalies gyventojų įvertino palankiai – tai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius (53 proc. vertina palankiai ir 30 proc. nepalankiai), Saulius Skvernelis (53 proc. vertina palankiai ir 40 proc. nepalankiai) ir A. Maldeikienė (atitinkamai 51 proc. ir 38 proc.).
Septyniais politikais bei visuomenės veikėjais, kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa, gyventojai labiau linkę pasitikėti nei nepasitikėti: I. Šimonyte pasitiki 49 proc., o nepasitiki 35 proc., V. Ušacku pasitiki 47 proc., o nepasitiki 28 proc., R.Žemaitaičiu pasitiki 46 proc. ir nepasitiki 31 proc. Toliau rikiuojasi A. Tapinas (45 proc. ir 32 proc.), V. Blinkevičiūtė (45 proc. ir 36 proc.), Viktoras Pranckietis (44 proc. ir 39 proc.) ir Edmundas Jakilaitis (43 proc. ir 33 proc.).
Nepalankiausiai 2018 metų balandį šalies gyventojai įvertino Andrių Kubilių (68 proc. respondentų įvertino nepalankiai), Viktorą Uspaskichą (65 proc.), A. Verygą (64 proc.), R. Karbauskį (61 proc.) ir Vytautą Landsbergį (60 proc.).
Žvelgiant į potencialių kandidatų dalyvauti 2019 m. Prezidento rinkimuose palankaus visuomenės vertinimo reitingus, lyderiu išlieka ekonomistas G. Nausėda. Iškart po jo rikiuojasi V. Matijošaitis, S. Skvernelis, A. Maldeikienė, I. Šimonytė, V. Ušackas, Naglis Puteikis (40 proc. palankiai vertina ir 41 proc. – nepalankiai), Vytenis Andriukaitis (atitinkamai 37 proc. ir 37 proc.), Žygimantas Pavilionis (33 proc. ir 34 proc.), Petras Auštrevičius (33 proc. ir 35 proc.) ir V. Mazuronis.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Įvertinęs naujausių apklausų duomenis, kuriuose šalies Prezidentė turi triskart didesnį pasitikėjimą nei Premjeras, politologas svarsto, ar tikrai gerą strategiją Prezidentūros atžvilgiu pasirinko Vyriausybės vadovas.
Anot politikos eksperto Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Vytauto Dumbliausko, Premjeras daro didelę klaidą, jei tikisi, kad kategoriška retorika Prezidentės atžvilgiu sukraus tokį pat politinį kapitalą, kokį S. Skvernelis įgijo, kai dar būdamas vidaus reikalų ministru nepabijojo konfrontuoti su tuomete Seimo Pirmininke Loreta Graužiniene.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir toliau išlaiko didžiausią visuomenės pasitikėjimą.
Trys iš dešimties (28,7 proc.) apklaustų šalies gyventojų nurodė, kad labiausiai pasitiki Prezidente D. Grybauskaite. Pagal visuomenės pasitikėjimą arčiausiai Prezidentės esančio Premjero reitingas yra daugiau nei tris kartus mažesnis nei D. Grybauskaitės.
Vyriausybės vadovo S. Skvernelio visuomenės pasitikėjimas pastarąjį mėnesį šiek tiek sumenko. Apklausos duomenimis, Premjeru pasitiki 8,7 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų.
Politologas V. Dumbliauskas skeptiškai vertina pastaruoju metu itin aštrią S. Skvernelio retoriką Prezidentūros atžvilgiu. Jo nuomone, sunku pasakyti ar S. Skverneliui konfrontacija su Prezidente padės auginti reitingus. „D. Grybauskaitė yra kieta politikė ir jis gali tiesiog atsimušti į jos turimus aukštus visuomenės pasitikėjimo balus“, – kalbėjo V. Dumbliauskas.
MRU docentas akcentavo, jei visgi Premjeras nutartų dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose, bet toliau tęstų D. Grybauskaitės atžvilgiu agresyvią politiką, jis susidurtų su rimtais iššūkiais. Vienas iš jų, kalbėjo V. Dumbliauskas, yra kitas potencialiu kandidatu dalyvauti artėjančiuose rinkimuose laikomas ekonomistas Gitanas Nausėda.
„Nausėdos padėtis yra kur kas geresnė nei Skvernelio. Jam užteks būti tuo, kuo jis tiesiog ir taip yra. Ponas Nausėda natūraliai primena buvusį ir šiuo metu vis dar populiarų Prezidentą Valdą Adamkų ir, reikia pripažinti, dalis visuomenės jaučia ilgesį ramaus, korektiško ir inteligentiško tipo vyro Prezidento poste“, – kalbėjo V. Dumbliauskas.
Tuo tarpu S. Skvenelis, politologo nuomone, neriasi iš kailio norėdamas pasirodyti visuomenei kažkoks ypač aštrus ir principingas. „Ir čia yra labai didelė rizika Premjerui. Tai, viena vertus, gali padėti mobilizuoti rinkėjus, tačiau gali labai ir pakenkti“, – svarstė MRU docentas. Anot jo, Premjeras labai rizikuoja palaikydamas akivaizdžiai Konstituciją pamynusį žemės ūkio ministrą Bronių Markauską. Politologas tvirtino, kad ilgainiui tai gali turėti S. Skverneliui ne itin palankių padarinių.
Kita vertus, pažymėjo V. Dumbliauskas, Premjero daromos klaidos, įsiveliant į labai rizikingą karą su Prezidente, gali būti susijusios tiesiog su jo ankstesne politine patirtimi einant vidaus reikalų ministro pareigas.
„Ponas Skvernelis galbūt daro klaidą prisimindamas savo, dar kaip ministro, konfliktus su Seimo Pirmininke. Galbūt jis mano, kad, jei aštrus tonas su Loreta Graužiniene jam pridėjo politinio kapitalo, tai ir konfrontuojant su Prezidente sėkmė toliau lydės. Kitaip tariant, Premjeras galėjo susidaryti įspūdį, kad konfliktai su kitais valstybės pareigūnais jam duoda daugiau naudos nei žalos. Tačiau įvertinus tai, kad D. Grybauskaitė yra kur kas populiaresnė, viskas gali pasisukti jam nepatogia linkme“, – samprotavo V. Dumbliauskas.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos taip pat parodė, kad į visuomenės veikėjų, kuriais labiausiai pasitikima, trisdešimtuką patenka beveik visi viešai aptarinėjami galimi kandidatai į 2019 m. Prezidento rinkimus. Vienintelio konservatoriaus Žygimanto Pavilionio visuomenė apklausų metu pakankamai neįvertino.
Pirmajame visuomenės veikėjų dešimtuke, kuriais Lietuvos piliečiai pasitiki labiausiai, yra keturi potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. Prezidento rinkimuose laikomi asmenys.
Didžiausią visuomenės pasitikėjimą tarp jų turi kol kas apie savo ketinimus Vyriausybės vadovo postą išmainyti į Prezidento kėdę nutylintis Premjeras S. Skvernelis. Po jo rikiuojasi taip pat apie savo sprendimą dalyvauti būsimuose Prezidento rinkimuose dar nepranešęs ekonomistas Gitanas Nausėda (juo pasitiki 6,3 proc.).
Šeštoje ir aštuntoje vietose išsidėstę galimu kandidatu vis dar laikomas Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,5 proc.) bei apie savo ketinimą dalyvauti viešai paskelbusi Aušra Maldeikienė (3,2 proc.).
Tarp 10 labiausiai patikimų visuomenės veikėjų taip pat pateko Prezidentas V. Adamkus (6,5 proc.), konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis (5,8proc.), „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis (3,9 proc.), žurnalistas Andrius Tapinas (3,1 proc.) ir Europos Parlamento narys Rolandas Paksas (3,1 proc.).
14-16 pozicijose išsidėsčiusios kitos potencialių kandidatų būsimų Prezidento rinkimuose pavardės: apie savo dalyvavimą rinkimuose pirmasis pranešęs Seimo narys Naglis Puteikis (juo pasitiki 2,4 proc.), potencialia kandidate laikoma Seimo narė Ingrida Šimonytė (ja pasitiki 2,2 proc.) ir buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas (juo pasitiki 2,2 proc.). Pastarasis politikas yra viešai pareiškęs, kad sieks tapti konservatorių kandidatu 2019 m. Prezidento rinkimuose.
Paskutiniai didžiausią pasitikėjimą turinčių visuomenės veikėjų trisdešimtuke rikiuojasi potencialiu kandidatu laikomas eurokomisaras Vytenis Andriukaitis (0,8 proc.) ir jau savo Prezidento rinkimų programą pristatęs Valentinas Mazuronis (juo pasitiki 0,5 proc.).
„Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos rodo, kad šiuo metu Lietuvos piliečiai išskiria 87 visuomenės veikėjus, kuriais labiausiai pasitiki. Prieš mėnesį darytoje analogiškoje apklausoje buvo nurodytos 73 visuomenės veikėjų pavardės. Pavardes respondentai minėjo patys.
Tuo tarpu ketvirtadalis (24 proc.) apklaustųjų atsakė, kad nėra visuomenės veikėjų, kuriais pasitikėtų ar apskritai neatsakė į šį klausimą.
