Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Artėja gražiausia metų šventė, kai Dievas gimsta žmogumi. Ypatingas metas tikėti stebuklais ir lemties ženklais. Tikėjimas gali išsipildyti, nes visiems ezoteriniams mokymams, burtams ir užkalbėjimams būdinga nuostata: energija seka paskui mintį.

Tikintis, kad blogis jam nepavojingas, kad laukimas yra pasirengimo šviesesniam gyvenimui metas veikiausiai, įsivaizdavęs save laimingą ir energingą, žmogus padidina galimybę toks ir būti. Todėl ir tikintiems, ir netikintiems burtais bei magija pravartu susikurti psichologinį sėkmės talismaną.

„Burtininkas“, kuriantis psichologinį sėkmės talismaną, turi pasitikėti savimi. Ką reiškia “pasitikėti”? Nors pasitikėjimą savimi galima apibūdinti labai įvairiai, visgi neišvengsime palankios ateities vaizdinių paminėjimo.

Žmonės, kurie mano arba jaučia esą nelaimingi, nesąmoningai verčia save tokiais jaustis. Jie gana dažnai nenori suvokti akivaizdaus fakto, kad jie gyvena šiandien, ir nuo jų priklauso, ar šiandien jie galvos apie sėkmę, ją įsivaizduos, ar pasirinks kitą minčių ir fantazijų kryptį.

Neretai galvojama, kad pozityviam mąstymui reikia milžiniškų pastangų. Betgi jų reikia tiek pat, kiek žlugdančių vaizdinių kūrimui.

Retas ateina į darbą nesiprausęs ir nesišukavęs. Savo išore pasirūpina visi ir visos, tačiau mąstymo ir jausmų „higienos“ daug kas nesilaiko. Ne vienas iš ryto irzlus, ne viena – pikta ir nekalbi. Nors kartais net neturi šiai prastai nuotaikai paaiškinimo. Tiesiog dėl įsišaknijusio blogo įpročio vis kartoja ir atkartoja tuos pat negatyvius jausmus, tuos pačius pateisinančius samprotavimus ir juos sustiprinančius vaizdinius.

Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, jog tokiose būsenose nesukurs laimę lemiančių burtų, o tegalės prišaukti nesėkmes. Sprendimas nėra sudėtingas – tereikia vieną vienintelę savaitę kas dieną ryte apsimesti žvaliu, energingu ir patenkintu. Po savaitės apsimesti jau nebereikės. Seną nuotaikų įprotį pakeis naujas, malonesnis.

Surasti savigraužos priežastį ar kaltuosius, kurie supykdė, nėra sunku. Neklusnūs ir blogai besimokantys vaikai, abejinga meilužė, viršininkas, reikalaujantis, jog dirbtume daugiau, nei galime ir norime, ir šimtai kitų, nemažiau svarbių priežasčių stumia link nepasitenkinimo savimi ir pasauliu jausmų.

Traukinukas šv. Kalėdų išvakarėse. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ką daryti su šiomis ir panašiomis mintimis bei jas patvirtinančiais vaizdiniais? Juos reikia paprasčiausiai nupūsti. Nemažiau kaip dvidešimt kartų. Geriausiai atidarius langą, kad giliai įkvėptume gryno oro. Ir tuo pat metu įsivaizduoti, jog tai, kas neramino, nuskrenda tolyn. Spartu, lengva ir veiksminga. Išbandykite.

Pozityviai mąstant, džiugiai jaučiantis, išmetus iš vaizduotės ir minčių nemalonumus galima susikurti psichologinį sėkmės talismaną.

Sėkmės talismanas – tai jausmo, kad jums gera, ramu, kad pasitikite savimi susiejimas su kokiu nors daiktu. Kiekvienas ir kiekviena yra patyrusi sėkmės, lengvumo, laimės pojūtį, kai atrodė, jog viskas klojasi pagal mūsų norus. Šių jausmų ir pojūčių atkūrimas ir būtų sėkmės talismano kūrimo esmė.

Sėkmės talismano kūrimo kelias:

  • pasirinkite daiktą (žiedą, pakabutį ar pan.), kurį norite paversti savo sėkmės talismanu;
  • užsimerkite ir prisiminkite kokį nors įvykį, kai jautėtės laimingu, energingu, pasitikinčiu savimi;
  • kol mintyse atkuriate laimės, sėkmės, džiaugsmo vaizdus ir juos lydėjusius jausmus bei pojūčius, reikia švelniai liesti laimės talismanu virstantį daiktą;
  • po to sektų kelios minutes ramybės ir atsipalaidavimo;
  • ir vėl reikėtų pakartoti talismano kūrimą, tik šį kartą dėmesį koncentruoti ne į prisiminimą, o į jo metu patirtus jausmus ir juos atitinkančius pojūčius.

Sėkmės talismanas – tai tarsi inkaras, kuris įtvirtina teigiamus išgyvenimus. Vėl jį palietus, atkuriamas ir sustiprinamas pasitikėjimas savimi ir džiaugsmas. Ar galėtumėte šv. Kalėdų progą įteikti sau didesnę ir geresnę dovaną?

Slaptai.lt nuotraukoje: Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2019.12.28; 09:00

 

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Gyvename karo sąlygom. Kol kas tik informacinio, o gal reikėtų rašyti net informacinio. Priešininkas kaip ir bet kokiame kare žinomas. Dar 2000 metais Rusijos karinėje doktrinoje nurodyta, kad „dabartinei karinei politinei situacijai pasaulyje įtaką daro informacinis karas“. Jo tikslus rusų strategai apibrėžia irgi aiškiai – atgauti prarastas geopolitines pozicijas ir pirmiausia tai padaryti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Nuolat demaskuojamas vienas ar kitas rusiškos propagandos išpuolis. Rečiau apsvarstomi bendresni tokios propagandos teiginiai, todėl dera skirti dėmesio ir jiems.

Lietuvos valstybei priešiška propaganda remiasi teiginiu, kad lietuviai – darbšti, nuoširdžių žemdirbių tauta. Skaitytojui, kaip ir bet kam kitam, išgirdus tokį teiginį būtų pravartu suklusti. Ar tai komplimentas ar kažkas kita? Puiku būti draugiškam, nuoširdžiam, darbščiam, ar ne? Gera propaganda ne iškart sukelia įtarimą, pasipriešinimą. Bet… jei išties esame vien žemdirbių tauta, tai joje nelieka mokslininkų, menininkų arba jų yra mažai, o svarbiausia – joje nelieka politikų ir valstybės, nes žemdirbių bendruomenė nėra savarankiška valstybė. Kaip tuomet su lietuviu politinio, organizacinio ir karinio genijaus išraiška Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste? Rusų, deja net tik jų propagandistai, ją tiesiog nurašo, skelbia ją buvus ne lietuvių, o rusų valstybe, tiesmukiškai kalba apie rusiškąją Lietuvą ir grindžia savo teiginius tvirtinimais, kad didelė dalis jos gyventojų buvo slavai.

Galime pajuokauti – ar tokiu atveju Anglijos imperiją taip pat reikia pristatyti kaip Indijos imperiją, nes indų buvo keliolika kartų daugiau negu anglų? Rusų ir kai kurių baltarusių istorikų propagandistų mėgstamas niekuo nepagrįstas argumentas – Vytautas Didysis nekalbėjo lietuviškai. Atrodytų keista, kodėl vaikystėje būsimasis Lietuvos valdovas neišmoko motinos kalbos, o išmoko svetimą kalbą?

Tačiau propagandai svarbūs ar ne tie tarsi istoriniai ginčai apie tolimus laikus? Svarbūs, nes štai kaip jie pasukami toliau – jei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siūloma suvokti kaip nesavarankišką valstybę ir netgi kaip rusišką valstybę, tai suprantama, kad ji natūraliai susijungė su Rusijos imperija. O ilgamečiai karai virsta nesvarbiu epizodu. Čia atsiranda dar viena Rusijos propagandistų mėgstama sąvoka – atseit rusai ir lietuviai yra viena tauta. Mums šis teiginys iškart užkliūva, tačiau rusų kalboje žodis „narod“

Kaip apsisaugoti nuo kremliaus propagandos? Slaptai.lt nuotr.

reiškia ir tautą, ir liaudį. O prisiminus, kad lietuviai apibrėžiami kaip žemdirbiai (vadinasi, prastuomenė, ne aukštuomenė), galima įteigti, kad rusai ir lietuviai – ta pati tauta/liaudis.

Atrodo, kalbame apie praeitį, bet ką iš šito matome šiandien? Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo savarankiška valstybė, tai kas tada atsitiko 1918 metais? Aiškinimas paprastas – Baltijos šalis sukūrė vokiečiai, ir tai joks valstybių atkūrimas, o sukūrimas, vien tik vokiečių žvalgybos veiksmai. Einama toliau – jei tai nėra tautų atgimimas, o tik vokiečių žvalgybos veiksmai, vadinasi, Lietuva 1940 metais ne okupuojama, o savarankiškai susijungia su Rusija. Todėl 1941 metais neįvyko jokio sukilimo, tai tik vokiečių agentai rengė diversijas. Todėl ir jokio tautos pasipriešinimo, partizaninio karo su okupantais nebuvo, o tik dalis nespėjusių pabėgti holokausto vykdytojų pasislėpė miške ir tapo banditais.

Tai aiškinamą pokario situaciją matome ir meniniuose filmuose, pvz., filme, rodytame per Lietuvos televiziją Valstybės dieną liepos šeštą dieną, pokario situacija vaizduojama kaip holivudiškame vesterne. Paprasti valstiečiai norėtų ramiai dirbti, bet blogiečiai banditai trukdo, tada susirenka mokantys šaudyti broliai ir nugali banditus. Šioje kovoje rusų kareiviai nedalyvauja, jie tik surenka lavonus. Nėra nei trėmimų, nei turto grobstymo, nei kultūros naikinimo, tiesiog geriečiai šaudosi su blogiečiais.

Sukūrus vaizdinį, kad nėra Lietuvos valstybės, nelieka ir jos okupacijos. Taip informacinio karo specialistai panaikina ir pretenzijas dėl okupacijos žalos.

Šia svarbu atskleisti ne atskirą išpuolį prieš Lietuvą, o nuoseklią politinės propagandos prieš mūsų valstybę schemą, kurioje gerai dera ir kiti jos aspektai. Pavyzdžiui, teiginys, kad politikų suskaldyta liaudis galėtų vėl susijungti. Tada žemdirbiai galėtų prekiauti Rusijoje ir niekas jiems netrukdytų šokti klumpakojo bei dainuoti sutartines. Viena, kas jiems draudžiama, – turėti savo valstybę.

Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei bent dalis žmonių patikės, kad be valstybės daug geriau – propagandos tikslas bus pasiektas. Nes lietuviai nebus pasirengę ginti valstybės. Ta pati propagandos kryptis egzistuoja ir Ukrainoje. Ten irgi nuolat peršama mintis, kad rusai ir ukrainiečiai – ta pati tauta.

Kad propagandinis karas turi laimėjimų, galime matyti iš apklausų. Jose vis dar atsiranda teigiančių, kad Lietuvos gynybai iš vis  nereikia jokių lėšų – nes kas mus puls, nes vis vien neapsiginsime, nes NATO mūsų negins, nes tokios valstybės niekam nereikia, nes prie ruso buvo geriau….

Džiugu bent tai, kad tokių žmonių mažėja. Tačiau turime likti budrūs, nes gyvatė prie mūsų durų dar gaji.

2019.09.20; 05:00

 

Gediminas Navaitis, šio pokalbio autorius

Tęsiame pokalbį su psichologijos  profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi

Kas lemia vienokį ar kitokį požiūrį į darbą?

Požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas. Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie rūpinasi nuolatiniu darbo našumo kilimu. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes visa tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio) darbuotojas dažnai laikomas savita “mechanizmo” detale. Todėl tenka arba iš esmės pertvarkyti gamybinius procesus, kurti sąlygas darbuotojų savarankiškumui arba motyvuoti juos veiksniais, esančiais už darbo proceso ribų.

Ar vyksta pokyčiai šioje srityje?

Yra darbo sferų, kuriose vis dažniau bandoma atsižvelgti į darbuotojų asmenybes: vertinančius pranašumą ir laimėjimus, bandoma motyvuoti rungtyniavimu, sudaryti sąlygas pademonstruoti meistriškumą; siekiantiems pripažinimo – skiriami pasižymėjimo ženklai; jaučiantiems priklausymą grupei – pabrėžiamas darbo organizacijos narių bendrumas.

Šiuolaikinėje gamyboje toks elgesys su darbuotojais nieko nestebina, nors dar prieš šimtą metų būtų buvęs pavadintas utopija. Todėl uždavinys pertvarkyti darbo sferą taip, kad ji padėtų visiems ar bent daugeliui darbuotojų pasijusti laimingesniais, irgi neturėtų būti suvoktas kaip socialinė fantazija. Pokyčiai šia linkme jau vyksta. Klausimas, kaip greitai jie vyks ir ar jie bus paremti atitinkamais politiniais sprendimais, ar dar kurį laiką priklausys tik nuo atskirų verslo organizacijų vadovų sąmoningumo ir geranoriškumo.

Kaip keičiasi užimtumas laikui bėgant? Kodėl pramonės modernizavimas keičia bendravimą?

Gana paprastą modernių šalių ekonomiką suskirstyti į tris sektorius: žemės ūkio, pramonės ir paslaugų. Dar prieš kelis šimtmečius didesnioji gyventojų dalis dirbo kaime ir gamino maisto produktus sau ir sąlyginai mažai miestiečių daliai. Pažanga lėmė išskirtinį produktyvumo augimą, ir šiandien žemės ūkyje dirba apie 5 proc. modernių šalių gyventojų.

Analogiškas pokytis įvyko ir pramonėje. Tai leidžia teigti, kad visuomenė pereina į naują raidos etapą, kuriame vis mažiau ir mažiau darbuotojų gamins prekes. Šio etapo esmę ekonomistas J. Rifkin apibūdino posakiu „darbo pabaiga“. Toks žmonijos istorijoje tikrai naujas teiginys atkreipia dėmesį į tai, kad net tada, kai ekonomika auga, darbo vietų skaičius žemės ūkyje ir pramonėje mažėja, nes padidėjęs našumas patenkina padidėjusį vartojimą.

Kita vertus, posakis nėra pakankamai tikslus, nes darbą vertina senoviškai, nesieja jo su dirbančiojo savirealizacija, prasmingos veiklos siekiu. Pastarasis darbo aspektas naujai nubrėžia produktyvumo sampratos, o drauge ir augimo, ribas, nes akivaizdu, kad mokslinė, kūrybinė veikla negali būti vertinama pagal tekstų ar kūrinių skaičių, kad darbe, kurio esmė žmogiškas bendravimas, produktyvumo augimas negerina paslaugų kokybės. Todėl susiejant paslaugas su socialiniais ryšiais, remiant vietinius amatus, sporto klubus, kultūros organizacijas, sveikatingumo centrus, socialines įmones galima ne tik remti gerovę, bet ir didinti užimtumą.

Kalbino Nerijus Bakasėnas

2019.08.10; 00:30