Pirmadienis kunkuliavo savivaldybių rinkimų nuotaikomis. Vieniems pasisekė geriau, kitiems – prasčiau. Kai kam visiškai nepasisekė.
Demagogiją spinduliavęs V. Uspaskichas, atrodo, Vilniaus meru jau netaps niekada. O tai reiškia, jog nemokamai nebevažinėsime troleibusais ir autobusais, mūsų daugiabučių kiemai nebus tokie, kaip ievropoj; nebus renovuoti seni daugiabučiai, jų gyventojams tik pareiškus norą (t. y. pamojus stebuklingąja lazdele) ir nieko už tai nemokant.
Pažadai per visą rinkimų agitacijos laikotarpį pylėsi kaip iš gausybės rago. Bet tai – nieko nauja. Visąlaik taip būdavo, nes politikai – esamieji ir būsiantieji – tai tarsi atskira kasta žmonių, kuriems nesvetimi net patys žemiausieji nuodėmių ratai. Ir su tuo reikia mums visiems susitaikyti.
Kuo, vis dėlto, išsiskyrė šie rinkimai iš ankstesnių, vykusių 2015-aisiais?
Šiek tiek padidėjusiu rinkėjų skaičiumi. Bet labiausiai – visuomeninių rinkėjų komitetų gausa ir negudriai užslėpta apgaule viena sėdimąja užtūpti ant kelių valdiškų kėdžių. Ar tai įmanoma? Regis, – taip.
Man regis, dar negreit sulauksime aukščiausiųjų institucijų įvertinimo ir atsakymo į klausimą, kodėl politikas, būdamas Seimo nariu, tuo pačiu metu ir ministru, taip pat tuo pačiu metu gali kandidatuoti ir į merus. Juk šia negudria rokiruote tiesiog bandoma apkvailinti rinkėją. Šįkart, ačiū Dievui, nepavyko nei Nagliui Puteikiui, nei Virginijui Sinkevičiui. Pastarasis vakar vienos televizijos tiesioginėje laidoje, prispirtas į kampą, prisipažino, jog, kandidatuodamas į Vilniaus miesto merus, net nesistengė juo tapti; tiesiog tokiu būdu norėjo pritraukti kuo daugiau valstiečių į miesto tarybą. Kažkiek, matyt, pavyko.
Tačiau užvis labiausiai liūdina nacionalinėje politikoje įsigalėjanti tendencija partijas keisti visuomeniniais komitetais. Ką tai rodo? Visų pirma tai, jog tradicinės (ir ne tik) partijos vis labiau praranda žmonių pasitikėjimą. Išsitrina vertybiniai, programiniai jų skirtumai. Garsūs korupciniai skandalai kaip vėžio metastazės ardo partijas iš vidaus, atverdamos kelius tokiems marginaliniams dariniams kaip visuomeniniai komitetai.
Kas juose? Muzikantai, aktoriai, o ir šiaip – autsaideriai politiniame gyvenime.
Rinkimų į savivaldybių tarybas išvakarėse į rankas pakliuvo reklaminis leidinukas, kuriame, pavyzdžiui, dainininkas Jurgis Didžiulis, prisistato ne tik kaip muzikantas, bet ir politologas.
Kad daugelių, siekiančių būti išrinktais, neadekvatus noras patapti tuo, kuo niekad nebuvo ir niekuomet nebus, ambicijos peržengia elementaraus padorumo ribas, kaip jau nieko ir nebestebina. Tai tapo tarsi norma.
Vis dėlto, kaip bežiūrėtum į partijas, net ir gerokai apipešiotas, jos turi tam tikras struktūras, hierarchiją, partinę drausmę ir atsiskaitomybę. Daugeliui dažniausiai jau būna pažįstami ir gerai žinomi vardai. Rinkėjui žymiai lengviau apsispręsti nei renkantis iš rinkimų komitetų, į kuriuos dažniausiai patenka visiškai atsitiktiniai žmonės – be atsakomybės ir be aiškių įsipareigojimų. Tai tarsi tik priedanga pirmuoju numeriu sąraše įrašytiems asmenims tapti merais.
Ir šie rinkimai, kaip bebūtų liūdna, aiškiai parodė, kad visuomeniniai rinkimų komitetai gerokai aplenkė partijas. O tai akivaizdžiai byloja, jog ne vienu atveju mažai politikoje susigaudantis rinkėjas nusipirko katę maiše.
Šiuose rinkimuose būta ir šviesesnių akimirkų. Triuškinamai pralaimėjo Biržų rajono senbuvis meras Valdemaras Valkiūnas, kuris reikalavo, kad švedai grąžintų kelias patrankas, išgabentas į Švediją po lietuvių mūšių su tais pačiais švedais.
Užtat įtikinamai laimėjo kitas senbuvis – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, virš kurio kabo Damoklo kardas. Pasirodo, ne visi mūsų rinkėjai vienodai suvokia ir apmąsto nuodėmių sunkį.
Po dviejų savaičių vėl grįšime prie urnų pradėti nebaigtą darbą (ne visi merai išrinkti pirmajame ture). Norėtųsi, žinoma, kad bendrapiliečiai reikliau žvelgtų į tai, kokią ateitį renkasi.
Kad rastųsi daugiau išminties.
2019.03.04; 12:05
