Žvejys. Neris ties Vilniumi. Slaptai.lt nuotr.
Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) praneša, kad gauti pirminiai tyrimų rezultatai iš šeštadienį Vilniuje atliekų perdirbimo įmonės UAB „Ecoservice“ teritorijoje kilusio gaisro metu paimtų paviršinių nuotekų mėginių.
Pasak AAD, išleistuve į Neries upę buvo nustatyti skendinčių medžiagų – nuotekose pakibusių mineralinių ar organinių medžiagų dalelių – didžiausios momentinės koncentracijos viršijimai. Tyrimų rezultatas – 103 mg/l, normatyvas – 50 mg/l, nurodo departamentas.
Kaip pabrėžiama AAD pranešime žiniasklaidai, prie padidėjusios taršos galėjo prisidėti ir tarša nuo aplinkinių teritorijų, nes šiuo išleistuvu į Neries upę yra išleidžiamos paviršinės nuotekos ne tik nuo įmonės, bet ir nuo aplinkinių teritorijų, todėl šios taršos nereikėtų sieti vien su gaisru.
Pagal kitų tirtų parametrų – cheminio deguonies suvartojimo, bendrojo azoto, bendrojo fosforo, naftos produktų, sunkiųjų metalų: vario, chromo, nikelio – gautus tyrimų rezultatus, padidėjusi tarša į aplinką nebuvo užfiksuota. Neris. Žvejys. Slaptai.lt nuotr.
Neries vandens kokybės pokyčių žemiau paviršinių nuotekų išleistuvo taip pat kol kas nebuvo nustatyta, praneša departamentas. AAD atkreipia dėmesį, kad pagal turimus tyrimų rezultatus, kol kas tai yra tik pirminis situacijos vertinimas. Yra laukiami prioritetinių ir prioritetinių pavojingųjų medžiagų, dalies sunkiųjų metalų tyrimų rezultatai, ekotoksiškumo įvertinimas. Galutines išvadas apie į aplinką patekusius teršalus departamentas galės pateikti tik turėdamas ir kompleksiškai įvertinęs visus tyrimų rezultatus.
Papildomai AAD kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą ir Aplinkos apsaugos agentūrą, kurių prašoma atlikti aplinkinių teritorijų paviršinio grunto užterštumo tyrimus bei identifikuoti kitas teritorijas, kurios galėjo būti paveiktos kilusio gaisro taršos, pažymima pranešime.
Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bendrovė „Vilniaus vandenys“ iš nuotekų valymo įrenginių į Nerį išleidžia užterštą labai blogos būklės vandenį, tačiau pagal teisės aktus jokių pažeidimų nėra. Tai atskleidė žurnalistus, pilietinės visuomenės aktyvistus, įvairias įmones, viešojo sektoriaus bei akademinės bendruomenės atstovus apjungiančios iniciatyvos „Tvari Lietuva“ atliktas tyrimas.
Taip yra todėl, kad vandenyje aptiktos teršalų koncentracijos patenka į Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytas normas. „Tvari Lietuva“ kalbintas mokslininkas teigia, kad Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad dalis nuotekų valymo įrenginių blogina vandens telkinių būklę, sutvarko normas taip, kad problemų nebūtų, nes be Europos Sąjungos (ES) pinigų valymo įrenginiams pagerinti lėšų nėra. Tad, jei nėra pinigų, geriau nebūtų ir problemų, sako jis.
Vis dėlto Aplinkos ministerija pabrėžia, kad reikalavimai tvarkyti griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus, o Lietuvoje vykdoma reguliari griežta nuotekų valymo įrenginių kontrolė. Savo ruožtu „Vilniaus vandenys“ sako, kad siekia nulinės taršos ir nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Nepaisant išsikeltų tikslų, šiuo metu į Nerį vis dar teka itin užterštos nuotekos. Be to, net ir įvykus nuotekų valymo įrenginių avarijoms teršalų kiekiai pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą vis tiek neperžengia nustatytų ribų.
Tyrimo rezultatai: išleidžiamas užterštas vanduo
„Tvari Lietuva“, siekdama išsiaiškinti, kokios kokybės vanduo išleidžiamas į Nerį iš „Vilniaus vandenų“ vandens valymo įrenginių, rugpjūčio 24 dieną paėmė upės vandens mėginius ir juos ištyrė nepriklausomoje laboratorijoje Vilniuje. Pirmas mėginys paimtas prieš nuotekų valymo įrenginius, o antras – prie „Vilniaus vandenys“ nuotekų valyklos vamzdžio.
Tirta nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro fosforo, mineralinio azoto, bendro azoto, skendinčių medžiagų koncentracija, taip pat pH, ChDS (cheminio deguonies suvartojimas), BDS7 (biocheminis deguonies suvartojimas per 7 paras). Be to, tirtos septynios ftalatų rūšys ir sunkiųjų metalų (kadmio, chromo, vario, nikelio, švino, cinko, gyvsidabrio) koncentracija.
Fizinių ir technologijos mokslų centro, Aplinkotyros skyriaus mokslo darbuotoja dr. Dalia Jasinevičienė, komentuodama pateiktus Neries vandens tyrimo duomenis teigia, kad pagal upių ekologinės būklės vertinimo kriterijus upės vandens iš pirmo punkto (prieš nuotekų valymo įrenginius) ekologinė būklė, vertinant nitritų, nitratų, mineralinio fosforo, amonio, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas, labai gera.
Tačiau antro punkto vandens (paimto šalia nuotekų valyklos vamzdžio) cheminės analizės rezultatai rodo, kad pagal nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo koncentracijas vandens būklė labai bloga. Neris. Žvejys. Slaptai.lt nuotr.
Todėl galima teigti, kad į sąlyginai geros ekologinės būklės Neries vandenį pilamos užterštos nuotekos.
Pagal biocheminį deguonies suvartojimą per septynias paras (BDS ) abiejų tirtų punktų vandens būklė – labai bloga. Vertinant pagal tirtų sunkiųjų metalų ( išskyrus cinką (Zn)), koncentracijas abiejų tirtų punktų vandens būklė – gera, o pagal cinko koncentracijas – vidutinė.
Varšuvos gyvybės mokslų universiteto mokslininkas, Vytauto didžiojo universiteto doktorantas, aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė, aptardamas tyrimo duomenis sako, kad lyginant pirmo ir antro punkto rezultatus, akivaizdu, jog lyginamas užterštas ir beveik švarus – geros būklės – vanduo.
Jis akcentuoja, kad vandenyje iš šio mėginio visos teršalų koncentracijos labai sukilusios.
„Šio punkto vanduo atitiktų labai blogos būklės vandens telkinio kriterijus“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
S. Plungė pabrėžia, kad antras mėginys paimtas šalia „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos vamzdžio, todėl jis reprezentuoja nuotekų vandenį, nes išleidus nuotekas į upę vanduo iš karto nesusimaišo. Kol tai įvyksta, jam reikia pratekėti nemažai kilometrų.
Problema, kai maistinių medžiagų vandenyje yra per daug
Tyrimo metu iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valymo įrenginių išleidžiamame vandenyje aptikti dideli teršalų kiekiai gali daryti neigiamą įtaką tiek aplinkai, tiek žmogui.
Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius Edvinas Stonevičius pabrėžia, kad nitratų, mineralinio fosforo, bendro azoto, bendro fosforo yra visuose vandens telkiniuose ir jos yra būtinos ekosistemai funkcionuoti. Tačiau problemų kyla, kai vandens telkiniuose šių medžiagų koncentracija yra per didelė.
„Didelė maistinių medžiagų koncentracija lemia spartų ekosistemų biomasės prieaugį, kuriai vėliau yrant naudojamas vandenyje esantis deguonis. Eutrofikacija gali lemti ekosistemos struktūros pokyčius, pavyzdžiui, gali intensyviai pradėti „žydėti“ melsvabakterės, kurių kai kurios rūšys išskiria toksinus. Eutrofikacija sukelia ne tik ekosistemų pokyčius, bet ir veikia ekosistemų teikiamas paslaugas, todėl jos poveikį patiria ir žmonės“, – paaiškina E. Stonevičius.
Be to, pavojingos medžiagos, sunkieji metalai, pasak S. Plungės, kaupiasi gyvuose organizmuose ir jei žmogus juos – pavyzdžiui, žuvis ar vandens paukščius – vartoja, suprantama, tai gali turėti įtakos ir sveikatai.
E. Stonevičius taip pat atkreipia dėmesį, kad kalbant apie išleidžiamo vandens poveikį upei ir žmogui svarbiausias rodiklis yra, koks medžiagos kiekis išleidžiamas ir kokiame vandens tūryje jis po to išsimaišo.
„Jei išleidžiamose nuotekose koncentracija didelė, tačiau jos išleidžiamos į didelį vandens telkinį, poveikio ekosistemoms gali ir nebūti. Kokia koncentracija yra per didelė, priklauso ir nuo paties vandens telkinio savybių, pavyzdžiui, tėkmės greičio bei gylio“, – teigia profesorius.
„Vilniaus vandenys“: išleidžiame tinkamai išvalytas nuotekas
„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė-Smalskė akcentuoja, kad „Vilniaus vandenys“ pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą išleidžia tinkamai išvalytas nuotekas.
Ji sako, kad bendrovė pati vykdo nuolatinį išleidžiamų nuotekų monitoringą, reguliariai ima ir tiria mėginius, diegia kitus efektyvius savikontrolės mechanizmus, taip pat nuosekliai investuoja į nuotekų išvalymo rodiklių gerinimą. Vis dėlto, anot jos, kol kas visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų – neįmanoma.
Neris pajudėjo. 1975 metai. Vytauto Visocko nuotr.
„Bendraujame ir bendradarbiaujame su mokslininkais, kolegomis iš kitų Europos miestų, ieškome inovatyvių sprendimų. Vis tik kol kas nėra žinoma nė vieno pavyzdžio, kur panašaus pajėgumo valykla, kokią turime mes, galėtų visiškai išvalyti nuotekas ir neišleisti teršalų. Kol kas tai yra neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad nulinės taršos neturime siekti. Tą sėkmingai darome diegdami efektyvesnius ir pažangesnius nuotekų valymo įrenginius“, – teigia R. Saulytė-Smalskė.
Specialistė pabrėžia, kad absoliučiai didžioji dalis bendrovės investicijų skiriama infrastruktūrai atnaujinti ir modernizuoti. Praėjusiais metais „Vilniaus vandenys“ paskelbė pradedanti nuotekų valyklos atnaujinimo darbus. Jiems planuojama skirti beveik 44 mln.
„Šiuo metu atnaujinami valyklos bioreaktoriai. Juos rekonstravus, biologinės grandies pajėgumas bus padidintas net 50 proc., įdiegus papildomą įrangą, azoto ir fosforo teršalų išvalymą ketinama padidinti daugiau nei 60 proc. Būtent šiuos teršalus morališkai pasenusi valykla ne visuomet pajėgdavo išvalyti“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Vanduo užterštas, tačiau pažeidimų nėra
Vytauto didžiojo universiteto doktorantas S. Plungė aptardamas „Tvari Lietuva“ atliktą tyrimą, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors „Vilniaus vandenų“ nuotekų tyrimo rezultatai ir rodo, kad į Nerį išleidžiamas užterštas labai blogos būklės vanduo, pažeidimų pagal Nuotekų tvarkymo reglamentą nėra. Tokią informaciją prieš tai patvirtino ir „Vilniaus vandenys“. Tam, anot specialisto, yra dvi priežastys.
„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų. Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų.“, — sako S.Plungė.
„Pirma, daugelis medžiagų neturi aiškiai nurodytų maksimalių momentinių koncentracijų. Tai reiškia, kad tai, ar kažkas viršijama, galima pasakyti tik metus laiko atliekant matavimus ir išvedus vidurkį. Pavyzdžiui, taip yra su azotu ar fosforu nuotekose – didžiausios leidžiamos momentinės koncentracijos nėra aiškiai reglamentuojamos. Todėl šio vieno tyrimo atveju, net jei ir būtų kosminės (teršalų – aut. past.) koncentracijos, vis tiek būtų viskas gerai, nes nėra kriterijų pasakyti, kad negerai.
Antra, daugeliui cheminių medžiagų, pavyzdžiui, įvairioms ftalatų formoms, mikroplastikams, įvairiems medikamentams upėje nėra nustatyta normų. Be to, nors Nuotekų tvarkymo reglamente yra nuostata, kad negali būti viršijamas leistinas poveikis nuotekų priimtuvui, jame nėra metodikos kaip paskaičiuoti leistiną poveikį, kad būt išlaikyta gera vandens telkinių būklė“, – įvardija specialistas.
Priklauso nuo to, kaip sudėliotos normos
S. Plungė įsitikinęs, kad tai, jog nėra fiksuojama pažeidimų, nustačius, kad iš nuotekų valymo įrenginių išleidžiamas užterštas vanduo, iš esmės yra ne dėl to, kad vanduo yra švarus, o dėl to, kaip sudėliotos normos.
„Jos sudėliotos taip, kad būtų apsaugotos nuotekų valyklos ar išleidėjai nuo priekabių iš aplinkosaugos institucijų.
Jeigu tai yra komunalinių nuotekų valymo įmonės, sistema veikia maždaug taip: gyventojai naudoja vandenį ir tuo pačiu moka už nuotekų tvarkymą per vandens tarifą. Bet jis yra žymiai per mažas, kad būtų daugiau investuota į valymą. Todėl visos valyklos iki šiol buvo sutvarkytos arba atnaujintos iš ES lėšų. Jeigu ES pinigų nėra, tada apskritai pinigų valymui pagerinti nėra. Ir Aplinkos ministerija net ir žinodama, kad yra teršiamas vandens telkinys ir yra problemų, sutvarko normas taip, kad tų problemų nebūtų. Tai, aišku, kiek suprantu, yra susiję ir su savivaldybėmis, nes ten politikai bijo kelti vandens tiekimo tarifus. Tad taip ir išeina, kad jei ES pinigų nėra, geriau ir problemų nebūtų“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.
„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“, – sako S.Plungė.
Jis pabrėžia, kad naudos iš tokios sistemos gauna ir privačios įmonės, nes joms nereikia investuoti į valymą.
„Įmonės taip pat apdraustos ir per „self-monitoring’ą“. Tai reiškia, kad jos pačios matuoja savo taršą ir ją deklaruoja aplinkosaugos institucijoms. Suprantama, kad tas „self-monitoringas“ reikalingas tam, kad nebūtų tikro monitoringo. Aišku, aplinkosaugos institucijos gali patikrinti, jeigu yra koks nors skundas, tačiau įprastai retai būna. Kas kažkiek laiko būna suplanuoti patikrinimai, bet jiems galima gerai pasiruošti. Jeigu prisimintume „Grigeo“ skandalą, tai ten viskas gana ilgai buvo gerai ir, kaip suprantu, tik įmonėje dirbusio žmogaus skundas leido aptikti situaciją“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Jis atkreipia dėmesį, kad ypač absurdiška situacija yra tada, kai įvyksta avarijos, nes net ir tada teisiškai viskas būna normų ribose.
Apibendrindamas specialistas pabrėžia, kad Lietuva laikosi aplinkosaugos reikalavimų ten, kur ES apmoka arba ten, kur tai brangiai nekainuoja.
„Gyventojams svarbu, bet ten, kur reikia kažkiek patiems investuoti ir nėra labai aiškaus visuomenės ar kitų grupių spaudimo, dažnai būna randami kūrybingi būdai. Kol kas tas „kūrybingumas“ nesukėlė didelių problemų su ES. Tai toks pagrindinis aplinkosaugos problemų tvarkymo būdas, kurio reikalauja tik ES reglamentai“, – teigia S. Plungė.
Šauktukas
Anot jo, iš esmės žmonės mato problemas, kai pradeda gaišti žuvys arba tekėti smirdantis, putojantis, keistos spalvos vanduo.
„Kai tokių problemų nėra įmonėms leidžiama gana laisvai dirbti. Suprantama yra ES reikalavimai, bet į juos žiūrima maksimaliai lanksčiai“, – įvardija „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Jis taip pat pabrėžia, kad ypač svarbu suprasti, jog dar vienas būdas eliminuoti aplinkosauginius reikalavimus yra mažinti finansavimą aplinkosauginėms institucijoms. Ir nors absoliučiais skaičiais jis nebūtinai gali mažėti, bet įskaičiavus infliaciją, paveikslas tampa aiškus.
„Patyrę žmonės išeina, jų dirba mažiau. Kadangi ekonomika vystosi, (atsiranda – aut. past.) daugiau įmonių ir įvairių veiklų, tad ant mažesnio skaičiaus ir mažiau kvalifikuotų specialistų užkraunama daugiau patikrinimų. Tai reiškia, kad dažnai dirba visiškai nepatyrę specialistai, per vieną ar dvi dienas turi patikrinti dideles įmones. Tad dažniausiai viskas vyksta labai paviršutiniškai, popieriukai yra sutvarkomi, bet iš esmės kontrolė silpna ir beveik neveikia. Dėl to ir kyla visokių problemų su gaisrais, nuotekų avarijomis ir kt.“, – įvardija jis.
Vilniaus universiteto hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius E. Stonevičius taip pat sako, kad rengiant vandens kokybę reglamentuojančius dokumentus, nors ir siekiama pagal turimą informaciją parinkti tinkamiausias ribines vertes, informacijos kiekis apie poveikį yra ribotas, o vandens telkinių įvairovė yra didelė, todėl pasirinktos vertės gali būti per daug konservatyvios.
„Ar jos yra tinkamos, galima įvertinti stebint vandens telkinių ekologinę būklę ir rengiant jos gerinimo priemonių programą. Neatsiejama šios programos dalis yra ir ribinių verčių koregavimas, jei tam yra poreikis“, – pabrėžia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Vis dėlto jis akcentuoja, kad vandens telkinių ekologinė būklė įgyvendinant ES Vandens pagrindų direktyvą stebima nuolat, o priemonių programa rengiama kas šešis metus.
Aplinkos ministerija su kritika nesutinka
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas su S. Plungės išsakytais teiginiais apie kontrolę nesutinka ir teigia, kad jie yra klaidinantys ir neatitinkantys tikrovės.
„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – sako I.Valūnas.
Specialistas pabrėžia, kad Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) organizuoja ir vykdo reguliarią nuotekų valymo įrenginių aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taip pat – reguliarią valstybinę laboratorinę kontrolę.
„Tai reiškia, kad AAD pavedimu Aplinkos apsaugos agentūra atlieka teršalų tyrimus ūkio subjektų išleidžiamose nuotekose. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai, vykdydami Departamento pavedimą, gali atlikti tyrimus ir matavimus be išankstinio ūkio subjekto įspėjimo“, – paaiškina I. Valūnas.
Be to, anot jo, ūkio subjektai, turintys taršos ar Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus nuotekų išleidimui į aplinką, nustatyta tvarka patys privalo vykdyti aplinkos monitoringą, kurio rezultatai yra kontroliuojami.
„Departamento pareigūnai, vykdydami patikrinimus, kontroliuoja, ar ūkio subjektas aplinkos monitoringą vykdo tinkamai, ar mėginiai imami nustatyta tvarka, apimtimis, dažnumu ir t. t.“, – patikina jis.
Vis dėlto, anot specialisto, aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nepavyksta išvengti, tačiau juos nustačius AAD imasi visų priemonių, kad pažeidimai būtų nutraukti, pritaikytos poveikio priemonės bei sutelkta specialistų pagalba, kad jie nesikartotų.
I.Valūnas, paklaustas, į ką atsižvelgiant nustatomos Nuotekų tvarkymo reglamente esančių taršą sukeliančių medžiagų didžiausios leistinos koncentracijos ir ar jos neturėtų būti žemesnės, sako, kad reikalavimai nuotekų tvarkymui griežtinami, atsižvelgiant į ES teisės aktų reikalavimus, pakeitimus.
„Reglamente nustatyti teršalų aplinkos kokybės standartai, kurių negalima viršyti vandens telkinyje, yra perkelti iš ES teisės aktų. Normatyvai griežtinami atsižvelgiant į poreikį gerinti paviršinių vandens telkinių būklę. Nuo 2027 m. priklausomai nuo išleidžiamų nuotekų kiekio griežtėja normatyvai azotui, fosforui, skendinčioms medžiagoms“, – teigia jis.
„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo.“ — sako I. Valūnas.
Vis dėlto problemų yra
„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė R. Saulytė-Smalskė atkreipia dėmesį, kad nors nuotekų išvalymo rodikliai dėl diegiamų technologijų gerėja, didelį susirūpinimą kelia didėjantis atitekančių nuotekų užterštumas.
„Atitekančiose nuotekose kasmet auga ftalatų, fenolių kiekiai, valyklą nuotekos pasiekia vis labiau užterštos mikroplastikais ir sunkiaisiais metalais. Šių teršalų nuotekose daugėja dėl per menkai šalyje kontroliuojamų gamybos procesų, o štai efektyvios jų išvalymo technologijos pasaulyje dar tik kuriamos ar jų taikymas yra eksperimentinėje stadijoje“, – sako ji. Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu, Aplinkos ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu teisės aktuose nustatyta tvarka neužtikrina taršos prevencijos. Pasitaiko atvejų, kai abonentas (t. y., įmonė ar juridinis asmuo) išleidžia nuotekas, kurių užterštumas yra didesnis nei turėtų būti pagal nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybes.
Taip pat, anot specialisto, pasitaiko, kad abonentas išleidžia nedeklaruotas medžiagas ar pavojingomis cheminėmis medžiagomis užterštas nuotekas, kurių išleidimas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nebuvo nustatytas.
„Atsižvelgiant į dėl taršos nuotekomis kylančias problemas, rengiamas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektas, kuris įtvirtintų aiškų teisinį reguliavimą, siekiant apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio“, – teigia Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyresnysis patarėjas I. Valūnas.
Jis pabrėžia, kad siekiant padengti geriamojo vandens tiekėjo, paviršinių nuotekų tvarkytojo nuostolius, išvengti neigiamų pasekmių gamtinei aplinkai ir atgrasyti abonentus nuo neleistino užterštų nuotekų išleidimo, siūloma Įstatymo projekte numatyti galimybę geriamojo vandens tiekėjui ir paviršinių nuotekų tvarkytojui taikyti baudas abonentui.
Tiesa, Įstatymo projektas šiuo metu dar tik svarstomas Seimo komitetuose.
I.Valūnas taip pat atkreipia dėmesį, kad individualiai tvarkomos nuotekos, jei tai atliekama netinkamai, taip pat daro neleistiną neigiamą poveikį aplinkai. Ypač atsižvelgiant į tai, kad individualių nuotekų tvarkymo sistemų, įrenginių skaičius gana didelis (apie 23 proc. Lietuvos gyventojų nuotekas tvarko individualiai).
„Riboti valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės pajėgumai nepakankami tokiam dideliam potencialių taršos šaltinių skaičiui kontroliuoti ir daug kas priklauso nuo pačių gyventojų sąmoningumo. Tačiau Aplinkos ministerija vykdo projektą „Nuotekų tvarkymo informacinės sistemos (NTIS) sukūrimas ir įdiegimas“.
Projekto tikslas – didinti individualių nuotekų tvarkymo sistemų (INTS) kontrolės efektyvumą ir mažinti administracinę naštą nuotekų tvarkymo procesų dalyviams. Planuojama, kad įdiegus minėtą sistemą, bus sudarytos sąlygos fiksuoti su INTS susijusių paslaugų teikimo duomenis, įvesti INTS patikrinimų vykdymo rezultatus. Tad individualiai tvarkomų nuotekų kontrolė taip pat stiprės“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Baltasis tiltas per Nerį. Vytauto Visocko nuotr.
Kairioji Neries krantinė jau greitai taps dar viena patogia jungtimi pėstiesiems ir dviratininkams. Sostinės savivaldybė praneša, kad užbaigtas viešasis pirkimas upės krantinei sutvarkyti atkarpose tarp Šilo tilto ir Vileišių skvero, taip pat tarp Baltojo ir Žvėryno tiltų. Rangos darbų sutartis pasirašyta su UAB „Žilinskis ir Co“. Tikimasi, kad parengus darbo projektą pirmojo etapo darbai bus pradėti dar šiemet.
Tarptautinį atvirą viešąjį konkursą laimėjusi statybos įmonė „Žilinskis ir Co“ įsipareigojo dviejų atkarpų sutvarkymo darbus atlikti už 5,84 mln. eurų. Darbų pabaiga numatoma 2022 metų pabaigoje. Šiame etape bus sutvarkytos atkarpos nuo Žvėryno tilto iki Baltojo tilto bei nuo Vilnelės tilto iki Šilo tilto prieigų, o per antrąjį etapą, kurio pirkimas vyks ateityje, – tarp Baltojo ir Vilnelės tiltų.
Atnaujinant krantinę bus rekonstruoti dviračių ir pėsčiųjų takai, laiptai, įrengti nauji apšvietimo elementai, terasos, mažosios architektūros elementai. Projekto autoriai SĮ „Vilniaus planas“ numatė, kad krantinė bus apsodinta naujais augalais, šlaitus puoš natūralistiniai želdynai. Neris. Žvejys. Slaptai.lt nuotr.
Bendrovė Vilniaus vystymo kompanija kairiosios krantinės sutvarkymo viešąjį pirkimą atnaujino po palankaus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, vienai įmonei apskundus esą netinkamas, dalį tiekėjų diskriminuojančias, konkurso sąlygas. Teismas viešąjį pirkimą sustabdė pirminiame etape – kai buvo laukiama tiekėjų pasiūlymų. Panaikinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pirkimo procedūros buvo atnaujintos. Žvėryno tiltas. Slaptai.lt nuotr.
Kairiosios Neries krantinės sutvarkymas yra dalis viso upės šlaitų ir prieigų atnaujinimo. Jau sutvarkyta krantinė nuo Žvėryno iki Žaliojo tilto, įrengtas sporto aikštynas prie Baltojo tilto, baigti darbai ties Tuskulėnų rimties parku, Olimpiečių gatvėje, kur įrengta terasa. Likusią dalį ties Energetikos ir technikos muziejumi, planuojama užbaigti iki vasaros pabaigos, pažymima savivaldybės pranešime.
Ardant seną nuovažą Olimpiečių gatvėje praėjusį rugpjūtį buvo rastas mūras – maždaug 1830 m. datuojamos carinės tvirtovės pamatai. Krantinės rekonstrukcijos autoriai, įmonė „Vilniaus planas“, pakoregavo projektą, kad senąjį mūrą būtų galima palikti atvirą apžiūrai.
Bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“ yra viena seniausių Vilniaus miesto savivaldybės valdomų įmonių, kuri jau kelis dešimtmečius atlieka savivaldybei priklausančių viešosios paskirties švietimo, ikimokyklinio ugdymo, socialinių paslaugų, sporto, kultūros, turizmo, sveikatos priežiūros ir viešųjų erdvių objektų projektavimo bei statybų valdymo paslaugas. Be to, įmonė jau kelerius metus organizuoja apleisto, Vilniaus miesto savivaldybei nereikalingo ir probleminio nekilnojamojo turto realizavimą viešojo elektroninio aukciono būdu.
Neris. Žvejys. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus Žirmūnų paplūdimyje ketvirtadienio rytą į Neries upę bus paleista 2 tūkstančiai metinukų ūsorių. Vasaros pradžioje šiomis ypač retomis žuvimis (iš viso 4 tūkst.) įžuvinamos Neries ir Šventosios upės.
Ūsorius į Nerį palydės žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, Žuvininkystės tarnybos direktorius Tomas Kazlauskas, Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas Valdas Gečys, vaikų darželio „Liepsnelė“ auklėtiniai.
Ūsorių (Barbus barbus) – srovinės, dugninės žuvies anksčiau buvo gausiai Nemune, Neryje, kitose šalies upėse, sakoma Žemės ūkio ministerijos pranešime. Ūsoriai auga gana greitai ir gyvena iki 15 metų. Jų kūnas – pailgas, verpstės formos, aptakus, raumeningas. Ūsoriaus šnipas – pailgas su 4 ilgais ūsais: 2 iš jų yra viršutinės lūpos galuose, kiti 2 – žiočių šonuose. Dažniausiai sugaunamos 2-3 kilogramų, 40-60 cm žuvys, tačiau jos gali užaugti iki 90 cm ilgio ir iki 12 kg svorio. Išleidžiamos į Neries ir Šventosios upes sveria vos 2 gramus.
Didysis 1931 m. Vilniaus potvynis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.
Pirmadienį, balandžio 26-ąją, lygiai prieš 90 metų Neryje ties Vilniumi buvo užfiksuotas aukščiausias vandens lygis – 825 cm virš posto nulio, primena Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyr. specialistė Janina Brastovickytė–Stankevič.
1931 metų potvynį nulėmė dar 1930 metų rudenį susidariusios sąlygos, sako hidrologė. Tuo metu Neries baseine kritulių iškrito 13 proc. daugiau už normą, tad prieš užšąlant upei jos vandens lygis buvo 114 cm aukštesnis už vidutinį daugiametį vandens lygį. Susidarė gilus dirvožemio įšalas, kadangi žemė įšalo labai šlapia. Žiema buvo gili ir ilga, o sniegas pradėjo tirpti tik balandžio viduryje, esant aukštai oro temperatūrai, kuri pasiekė iki 19 °C. Sniegas labai sparčiai pradėjo tirpti, o visas sniego tirpsmo vanduo žemės paviršiumi sutekėjo į upes.
1931 m. balandžio 21 d. iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnia užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Balandžio 26 d. užfiksuotas maksimalus Neries debitas Vilniuje buvo 1690 m³/s (palyginimui, šiais laikais per įprastą potvynį būna apie 6-7 kartus mažesnis), o vandens lygis pakilo 825 cm virš posto nulio. Vanduo, kaip teigia J. Brastovickytė–Stankevič, apsėmė Katedros aikštę, dabartines T. Vrublevskio, Tilto, Žygimantų gatves, Antakalnio bei Žvėryno rajonus.
Gyventojai buvo priversti palikti namus, vieni glaudėsi kareivinėse, kiti apsistojo pas giminaičius. Be pastogės liko apie 2000 gyventojų, o tarp namų teko plaukti valtimis. Potvynis suardė ir nusinešė apie 4000 trobesių. Upėje prie Žaliojo tilto buvo galima matyti vandens nešamas namų liekanas, stogus, sienas, tvoras, avilius, šunų būdas ir kitus daiktus. Pasak hidrologės J. Brastovickytės–Stankevič, vanduo kilo taip greitai, kad pasiekė Žaliojo tilto lygį. Visi šie plaukmenys kliuvo ir tvenkėsi ties Žaliuoju tiltu, grasindami jį nunešti, nes tarp vandens ir tilto apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas. Gyventojai buvo mobilizuoti gelbėti tiltą – dieną ir naktį valtimis vilko į krantą upės plukdomus daiktus, ir tiltas atsilaikė. Plaukioti valtimis buvo labai sunku, nes srovės greitis siekė 3,5 m/s. Vilniaus potvynis. 1931 metai. Patvinusi Neris. Lietuvos literatūros ir meno archyvas.
Tokie dideli potvyniai Lietuvoje pasitaiko retai, paskutinis labai didelis potvynis užfiksuotas 1979 m., kai nedaug trūko, kad būtų užlietas ir Vilnius, teigia Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyr. specialistė J. Brastovickytė–Stankevič. Tačiau, pasak jos, nuo 1976 metų 15 proc. vandens sulaiko Vileikos užtvanka ir kažkiek apsaugo Vilnių.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba sako, kad šiandien norint bent kiek įsivaizduoti, kiek buvo pakilęs vandens lygis Vilniuje 1931 m. balandžio 26 d., galima rasti žymą ant Akademijos bibliotekos sienos.
Kauno rajone rengiamasi pavasariniam potvyniui. Kauno r. sav. nuotr.
Vandens lygis Neryje vis dar žemas, artimas vasaros laikotarpiui, tačiau potvynio grėsmė išlieka.
Kauno rajono savivaldybei prieš savaitgalį sušaukus posėdį su visų specialiųjų tarnybų atstovais, konstatuota, kad visos tarnybos pasirengusios galimam potvyniui.
Savivaldybė nenorėdama, kad pasikartotų 2010-ųjų pavasario situacija, kai buvo apsemtas Radikių kaimas, ir potvynis gyventojams pridarė daugiau nei pusę milijonų eurų nuostolių, nusprendė ledams Neryje išlaužyti pasitelkti techniką.
„Ledlaužis jau yra atlaisvinęs upės vagą nuo Kauno miesto ribos apie 3 kilometrus, dirbama iš toliau. Mums svarbiausia ledo lytis išlaužyti ties posūkiais ir salomis, kurios natūraliai gali suformuoti ledų grūstis“, – sakė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Mantas Rikteris.
Ledus laužančios bendrovės „Hidrum“ gamybos direktorius Darius Šapkauskas patikino, kad darbai vyksta sklandžiai. „Ledas minkštėja, todėl sparčiai judame į priekį. Žinoma, jeigu pakils vanduo, darbų tęsti nebegalėtume. Be to, būtų tikslinga kitą savaitę ties Radikiais pastatyti ekskavatorius, kurie išstumdytų išlaužytas ledo lytis, nes ledų bus daug“, – sakė D. Šapkauskas.
Šią savaitę Neryje, ties Radikiais buvo pragręžtas ledas ir pastatytas vandens lygio matuoklis.
„Informaciją, koks yra vandens lygis, galime tikrinti nuolat. Užfiksavome dvi kritines ribas, kuomet pats prietaisas siųs mums signalą, kad vanduo kyla. Pirmasis įspėjimas bus, kuomet vanduo pakils 0,6 metro, ir antras – 1,6 metro“, – aiškino M. Rikteris.
Savivaldybės pranešime pabrėžiama: jeigu vandens lygis pasieks kritinę – 1,6 metro ribą, apie tai iškart bus informuotas civilinės saugos specialistas, kuris įjungs sirenas. Tai bus signalas gyventojams, kad privalu evakuotis.
Seniūnės Lina Mišeikienė ir Violeta Armolaitienė patikino, kad gyventojai jau patys ruošiasi galimam potvyniui, apsaugo savo turtą. „Kalbėta su visais žmonėmis. Suregistravome ne tik visus gyventojus, bet ir jų gyvūnus, šachtinius šulinius. Visi žino, kada privalu evakuotis ir kaip saugiai tą padaryti“, – kalbėjo L. Mišeikienė.
Anot Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos viršininkas Mindaugo Belicko, pirminės gelbėtojų pajėgos bus aktyvuotos, kai Neryje vanduo pakils iki 0,6 metro.
Ugniagesiai yra parengę 22 gelbėjimo valtis, kurios bus skirtos evakuacijai, taip pat – 37 vandens pompas. Į pagalbą gelbėtojams ateis 30 ugniagesių savanorių.
Savivaldybė jau yra sutarusi dėl laikinos gyventojų nakvynės, jeigu būtų toks poreikis. Taip pat yra pasiruošusi autobusų, sunkiosios technikos, skirtos žmonių bei daiktų evakuacijai.
Jei situacija būtų kritinė, policija į rizikos zonas planuoja išsiųsti 4 policijos ekipažus, prireikus, – ir daugiau.
Geležinkelio tiltas per Nerį prie Jonavos bus ilgiausias Baltijos valstybėse. „Lietuvos geležinkelių“ nuotr.
Už projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimą Lietuvoje atsakinga bendrovė „LTG Infra“ pradėjo antrą konkurso etapą, kurio metu bus atrinktas geležinkelio tilto per Nerį prie Jonavos rangovas.
Tai bus ilgiausias, daugiau kaip 1,5 km ilgio, geležinkelio tiltas Baltijos valstybėse.
„Geležinkelio tiltas per Nerį – techniškai sudėtingiausias inžinerinis statinys „Rail Baltica“ geležinkelio statyboje. Tai bus ilgiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse tiltas. Dar vienas inžinerinis iššūkis – nebus nei vienos atramos vandenyje, tad išrinktam tilto statybos rangovui šis darbas bus tikrai rimtas iššūkis“, – pranešime cituojamas „LTG Infra“ generalinis direktorius Karolis Sankovskis.
Iš viso naujojo tilto ilgis sieks 1510 metrų. Iki šiol ilgiausias tiltas Lietuvoje buvo per Dubysą nutiestas Lyduvėnų geležinkelio tiltas, kurio ilgis yra 599 m, o ilgiausias automobiliams skirtas tiltas – per Nemuną prie Jurbarko įrengtas tiltas, kurio ilgis siekia 494 m.
Ilgiausias naujo tilto tarpas tarp atramų, toje vietoje kur jis kirs upę, sieks 150 metrų.
Konkursą laimėjęs rangovas pagal sutartį turės ne tik pastatyti tiltą, bet ir sutvarkyti aplinką, įrengti triukšmą slopinančias sienutes, rekonstruoti šalia einančius vandentiekio bei kitus inžinerinius tinklus, rekonstruoti melioracijos statinius.
Naujasis tiltas bus Lietuvoje visiškai naujo 1435 mm pločio vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ ruožo tarp Kauno ir Lietuvos-Latvijos sienos dalis.
„Rail Baltica” – tai didžiausias geležinkelio infrastruktūros projektas Baltijos šalių istorijoje, kurį įgyvendinant per visą „Rail Baltica” trasą bus nutiesta elektrifikuota europinės vėžės dvikelė geležinkelio linija, eisianti nuo Varšuvos per Kauną ir Rygą iki Talino.
Bendras „Rail Baltica” geležinkelio linijos ilgis Baltijos šalyse siekia 870 km: Lietuvoje – 392 km, Latvijoje – 265 km, Estijoje – 213 km.
Projekto statybos, kurių numatoma vertė siekia apie 5,8 mlrd. eurų, yra didžiausia investicija, skirta pagerinti mobilumą ir kelionių galimybes, plėtoti verslą, turizmą ir prekių mainus regione.
Švenčionių rajone iš Neries, kuria eina siena su Baltarusija, Pavoverės pasieniečiai ištraukė pusę tūkstančio pakelių kontrabandinių cigarečių. Nebejojama, kad krovinys paleistas iš Baltarusijos.
Upėje plūduriuojantį įtartiną objektą VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Pavoverės pasienio užkardos pareigūnai užfiksavo šeštadienį. Ši vieta yra prie Bareišiūnų kaimo Švenčionių rajone, o Lietuvos ir Baltarusijos siena čia eina upės viduriu.
Kaip nurodoma VSAT pranešime, Neris toje vietoje yra sekli, tad pasieniečiai įbrido į upę ir krovinį ištraukė į krantą. Paaiškėjo, kad į polietileną įvyniotoje dėžėje kontrabandininkai iš Baltarusijos bandė atplukdyti 500 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su baltarusiškomis banderolėmis.
Prie krovinio buvo pritvirtintas GPS imtuvas, kokį paprastai kontrabandininkai naudoja plaukiančioms cigaretėms sekti.
Dėl šio įvykio pradėta administracinės bylos teisena. Cigaretės saugomos Pavoverės pasienio užkardoje.
Nerimi, prieš upei įsukant į Lietuvos teritoriją, apie 7 kilometrus eina siena su Baltarusija. Čia nuolat pasitaiko bandymų Baltarusijos krante nuleisti nelegalius krovinius planuojant, kad srovė juos atneš į Lietuvos pusę. Čia laukiančių kontrabandininkų tikslas yra tokius siuntinius kuo skubiau ištraukti iš vandens ir kuo greičiau išgabenti į šalies gilumą.
Žvejys. Neris prie Vilniaus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsibėgėjant spaliui Lietuvoje ir toliau stebima hidrologinė sausra. Anot Hidrometeorologijos tarnybos hidrologės Ramutės Bataitienės, jau du mėnesius šalyje trunkančią hidrologinę sausrą galėtų nutraukti nebent žiema su gausiu sniegu.
„Hidrologinė sausra Lietuvoje vis dar tęsiasi. (Kad ji pasibaigtų – ELTA), manau, jau net ir kelių savaičių nepertraukiamo lietaus neužtektų. Dabar labiausiai reikėtų geros žiemos, su sniegu, kuris virstų vandeniu. Nes iš tikro viskas yra labai išsausėję, ir miškų gaisringumas yra dar pakankamai aukštas, ir upėse, šiandienos skaičiavimais, daugiau negu pusėje matavimo stočių vis dar stebima hidrologinė sausra“, – Eltai teigė hidrologė R. Bataitienė.
Anot hidrologės, šiuo metu vyraujantys lokalūs, trumpi lietūs tik trumpam pakelia vandens lygį upėse, o vos po kelių valandų dažniausiai vėl stebimas jo kritimas.
„Reikėtų, kad krituliai pasiskirstytų tolygiai, kad ne tik lokaliai, tam tikrose teritorijose, bet visos Lietuvos mastu lytų nepertraukiamas lietus, kuris papildo dirvos atsargas. O nuo trumpalaikio lietaus kai kuriose upėse tik kelioms valandoms pakyla vandens lygis, o paskui vėl nukrinta. Gali būti netgi 20 cm vandens pakilimas, o po kelių valandų vėl stebimas jo kritimas“, – kalbėjo R. Bataitienė.
„Kalbant, pavyzdžiui, apie Nerį, iki rugsėjo 1 dienos ji buvo nusekusi, paskui upės vandens lygis pradėjo didėti, atsigavo, bet dabar vėl stebimas nukritimas. Tad būna, kad riba, nuo kurios skelbiama sausra, yra viršijama, bet tai labai laikina. Dėl to mes nenutraukiame hidrologinės sausros, nes tai yra labai trumpalaikis atsigavimo poveikis“, – tęsė ji.
R. Bataitienė taip pat teigė, kad blogiausia situacija, kaip ir praėjusiais mėnesiais, išlieka Pietų ir Vidurio Lietuvoje. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje, kur iškienta kiek daugiau kritulių, situacija yra geresnė. Hidrologė pažymi, kad šiuo metu labiausiai nusekusios yra Nemuno, Neries, Šventosios ir Nevėžio upės.
Hidrometeorologijos tarnyba Eltai taip pat pranešė, kad šiuo metu kiek geresnė situacija nei kitose upėse stebima Smardonėje ties Likėnais, Šventojoje ties Anykščiais bei Šušvėje ties Šiaulėnais. Šiose upėse fiksuojamas vandens lygis yra kiek daugiau nei 20 cm aukštesnis už žemiausią vidutinį šiltojo sezono vandens lygį. Tuo tarpu Lėvens upėje ties Kupiškiu bei Akmenoje-Danėje ties Kretinga vandens lygis net 30 – 40 cm aukštesnis už minėtą nusekusio vandens lygį.
Anot tarnybos, yra upių, kuriose situacija nėra kritinė, tačiau artėjama prie hidrologinės sausros ribos. Strėvoje ties Semeliškėmis, Upitoje ties Eidukais, Minijoje ties Lankupiais ir Ventoje ties Papile vandens lygis yra apie 10 cm didesnis nei žemiausias vidutinis šiltojo sezono vandens lygis. Taigi trūksta apie 10 cm vandens lygio nusekimo iki hidrologinės sausros.
Rugpjūčio 14 dieną šalyje nacionaliniu mastu paskelbta hidrologinė sausra, primena ELTA.
Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas ir „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas kritikuoja aplinkos apsaugos institucijas ir sako, kad savivaldybė su Vilniuje užfiksuotais taršos atvejais palikta tvarkytis viena.
„Turbūt yra skaudžiausia ir liūdniausia, kad šitoje situacijoje antrą savaitę mes esame palikti vieni. Nei teisėsauga, nei tuo labiau institucija, kuri tą turėtų daryti – tai yra Aplinkos apsaugos (departamentas. – ELTA) iš esmės mums nepadeda“, – žurnalistams Vilniuje ketvirtadienį sakė V. Benkunskas.
„Mes dirbam vieni, darom tyrėjų, seklių, prokurorų, funkcijas, landžiojam į kanalizacijos vamzdžius, bandom ištirti, patekti į galimai teršiančias įmones, bet ką veikia aplinkosauga, mums didelis klausimas“, – pridūrė Vilniaus vicemeras.
Pasak V. Benkunsko, galima įtarti, kad plastiko dalelės į Vilniaus nuotekų valymo sistemą patenka iš tų pramonės objektų, kurie dirba su plastiku ir jį perdirba.
„Vilniuje žinome 8 kompanijas, kurios tuo užsiima ir kai kurios turi lokalizuotus savo nuotekų tvarkymo tinklus, neturi sąsajos su „Vilniaus vandenų” nuotekų sistema, tai bent jau teoriškai įtarumas yra mažesnis. Bet yra tam tikros kompanijos, kurios turi tiesioginę sąsają su „Vilniaus vandenų” nuotekų tinklais, bet mes negalime įeiti į jų vidų“, – kalbėjo Vilniaus vicemeras.
Schema, kaip nuo taršalų valomi vandenys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad organizacija „Lašišos dienoraštis“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame, kaip teigiama, matomas iš „Vilniaus vandenų“ nuotekų valyklos į Nerį atitenkantis nešvarus vanduo.
Ketvirtadienį „Vilniaus vandenys“ darbuotojai su antstoliu nustatė dar vieną atvejį, kai smulkinto plastiko atliekos išleidžiamos į nuotekų tinklus.
Kaip pranešė bendrovė, taršos neleistinomis atliekomis atvejis nustatytas nuotekų šulinyje šalia Savanorių prospekto ir Liepsnos gatvės sankryžos Žemuosiuose Paneriuose.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos
Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.
Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.
Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…
Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.
x x x
Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.
x x x
Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.
x x x
Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.
Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.
Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau: karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.
Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.
Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.
Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.
Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:
Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…
x x x
Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.
x x x
Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.
Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).
Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).
Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.
x x x
Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.
…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).
Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.
Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:
O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:
Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!
Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!
Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.
