Nizami

Azerbaidžanas – dažnam lietuviui nežinomas arba neatrastas kraštas. Sovietmečiu užmegzti ryšiai buvo ilgam nutrūkę, po Sovietų sąjungos subyrėjimo pradėti megzti nauji ryšiai skinasi kelią pamažu, nes dvi buvusios tarybinės respublikos, stovėjusios petys petin sprendžiant nepriklausomybės klausimus, pasuko kiekviena savu keliu. 

Tai lėmė skirtinga geografinė padėtis ir trajektorijos, du tūkstančiai kilometrų atstumo, tačiau viena buvo ir liko bendra: abi šalys siekia kuo didesnės nepriklausomybės nuo išorės veiksnių bei grėsmių, mėgina kritiškai peržvelgti istorijos padarytas žaizdas, demokratiškai sugyventi su kaimyninėmis šalimis.

Dabartinė šalies sostinė Baku visada buvo Pietų Kaukazo perlas, turistus viliojanti Kaspijos pakrantė, saugiai apglėbusi įlanką, kurioje matyti plaukiojantys laiveliai ir Krištolo rūmų bei nacionalinės vėliavos būstinės ansamblis. Pagalvoji, kad mūsų trispalvė plevėsuoja ant sostinės įkūrėjo Gedimino kalno, o azerbaidžaniečiai savąją įkurdino ten, kur jų gerovės versmė. Juk dar XX a. pradžioje Baku davė pasauliui pusę naftos, o prezidento Heydaro Aliyevo inicijuotas ir įgyvendintas „tūkstantmečio projektas“ šaliai davė milžinišką šuolį kultūriškai ir ekonomiškai plėtotis.

Dieną iš kursuojančio garlaivio, nuo kalvų ar naktį, įsižiebus žiburiams iš apžvalgos rato atsiveria stulbinanti Baku panorama. Svečiai regi ryškiai apšviestus modernius pastatus, pakrantės promenadą, įžymiuosius „Ugnies bokštus“, modernius pastatus ir visu tempu vykstančias naujas statybas. Kasdien vakarais ar savaitgaliais palei krantą vaikščioja šeimos su vaikais, ir nesant mūšos žmonės jaukiai sėdi prie pat vandens.

Kas maloniai stebina pirmą kartą atvykusiojo akį, tai iš vietinio smiltainio pastatyti šviesūs, erdvūs pastatai, patogiai suprojektuotas centras, daugybė kruopščiai prižiūrimų skverų ir parkų, kuriuose žydi rožės, palmės ir kaktusai, smagiomis čiurkšlėmis liejasi fontanai. Žmonių rankomis sukurtas rojaus kampelis išmintingai panaudojant malonų klimatą ir gamtos dovanas – tokia mintis ateina į galvą. O pirma mintis, pirmasis įspūdis – visada teisingas. Pasak psichologų, apsukęs abejonių ir priešingų įtaigų ratą, stebėtojas visada sugrįžta į pradinį tašką. Bet aš abejonių kol kas neturiu. 

Taigi man pradinis taškas yra tas, kuris galbūt buvo svarbus ir rašytojui Vincui Krėvei-Mickevičiui, gyvenusiam čia gerą tuziną metų iki 1920-ųjų pradžios: svetinga aplinka, palankios aplinkybės išsilavinimui, ir daug kas, kas lieka individualiomis simpatijomis vertinant svečios kultūros gėrybes. Į akį krenta ir kitas reiškinys: tuose skveruose stovi nepriekaištingi, svarūs meniniu požiūriu paminklai nacionaliniams poetams, dainininkams, kompozitoriams, dirigentams ir visiems pagrindiniams kultūrininkams, taip pat ir gatvės pavadintos jų vardu. Tokio fenomeno nemačiau niekur kitur. Net Teslai paminklas yra – priešais gamtos mokslų akademiją. Stebina universitetų ir gerai koordinuotų mokslo institucijų gausa, o ypač būriai studijuojančio jaunimo – sapnas ar vaizdas, seniai pamirštas mano gimtinėje… Ir visai nestebina pagarba, taip pat išreikšta architektūros simboliais prezidentui ar paminklais tautą vadavusiems turkų kariams. Kam – asmenybės kultas, o kam – padėka už drąsą ir įžvalgumą sunkiais laikais, ištikimybė tikriems patriotams, dirbantiems savų žmonių, ne svetimų naudai. Kaip Basanavičiui. Kaip Lietuvai įvairiais laikotarpiais padėjusiems lojaliems ginklo brolių pulkams.

2017-ųjų Baku – tai kažkoks ypatingas, sėkmingas senovinio paveldo, turkiško išdidumo ir gyvastingumo, persiško (iranėnų) prabangumo ir skonio pojūčio, išlikusio sovietinio pragmatizmo ir socialinių utopijų dalinio įsikūnijimo mišinys. Ši šalis pagal skirtingų tendencijų kantrų derinimą, modernaus ir tradicinio prado suliejimą ir aukštą viešosios kultūros lygmenį neturi analogų pasaulyje. O dabartinė sostinė – tai megapolis, kuriame virte verda gyvenimas, rieda prabangūs automobiliai, stiebiasi tokie viešbučiai kaip „Hilton“ ir „Four Seasons“, veria duris visos įmanomos garsiausių vakarietiškų brendų parduotuvės bei įstaigos. Šalia gali pamatyti vis dar važinėjančius „Žigulius“ ar kuklius smulkius prekybininkus, prekiaujančius nebrangiais, užtat labai skaniais nacionaliniais patiekalais ar užsiimančiais tradiciniais amatais bei rankdarbių prekyba. Į sostinę atvežamos gėrybės iš provincijos randa vietą gausiose mugėse ir renginiuose, ypač pavasarį, kai vyksta gėlių šventė ar kiti projektai, o senamiesty įrengtos pakylos netyla nuo muzikos ir šokių pradedant tautiniais kolektyvais ir baigiant kitų šalių kultūros prezentacija.

Tačiau tokios prarajos tarp skurdo ir turto, kaip Indijoje, nematyti. Galbūt devyni milijonai yra tikrai geriau, nei milijardas gyventojų, kuriuos sunku net išmaitinti… Nėra rėksmingai reiškiamos konkurencijos tarp atneštinių vertybių ir nacionalinio paveldo, kaip trečiojo pasaulio šalyse. Nematyti netvarkos ar nusikalstamumo. Ir taip pavydūs lietuviai galėtų pavydėti džentelmeniško vairavimo, viešai nematomų elgetų būrių, agresyvių ir girtų, besikeikiančių žmonių. Sakytum, kažkas čia vykdo išsvajotąjį liberalų „nematomos rankos planą“, tačiau liberalizmo fazė, kurią matome Vakaruose – tai saujelės gobšumas, chaosas, nepritekliai ir betvarkė daugeliui, atvirai rodomos žmogiškosios prigimties grimasos. Spėju: toji nematoma ranka – ne tik valdžios sustyguota sankloda, saugumo kontrolė, bet ir pačioje nacijoje slypinti galinga savigynos ir bendrumo jėga.

Nedideli socialiniai mokesčiai, pigus transportas ir ryšiai, nebrangūs vaistai, vaistinės, veikiančios iki išnaktų, ant kiekvieno kampo praeiviui reikalinga parduotuvėlė ar paslaugų biuras, jaukus aptarnavimas ir mažose, ir didelėse institucijose. Uoliai prižiūrimi keliai, gatvės, kiemai. Jei užeini kokį apleistą kampą, net nustembi. Bet ir užmiesčio turgūs su aplink tįsančiomis dykumomis, priemiesčiai su neturtingų žmonių kasdienybe – gan tvarkingi ir nė iš tolo neprilygsta kai kurių kitų Azijos šalių šiukšlynams, triukšmui ir nuolat tvyrančiai smarvei. 

Paslaugumo, svetingumo, tolerancijos ir žmoniškumo nesuvaidinsi, juolab per prievartą neįdiegsi milijonams. Neturi azerbaidžaniečiai ir imperijoms būdingos arogancijos. O patirtį turi panašią, kaip ir mes: Juodąją Sausio 20-ąją su daug daugiau aukų, blokadas, persitvarkymo nelaimių ir nepriteklių istoriją. Ir štai dabar, net vykstant kariniam konfliktui su šalimi, atsirėžusia 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, negirdėjau jokių keiksmų ar nepakantumo kitų etninių atstovų atžvilgiu, vien klausimą: kodėl? Nuoskaudą, sielvartą, ilgesį jų akyse mačiau. Bet neapykantos žmonių širdyse nėra. Ir tai iš tiesų nuostabu. Užuot kursčius nesantaiką, tauta jaučiasi ramiai, nes valstybė skiria ypatingą dėmesį ir finansavimą policininkams, kariškiams ir jų šeimoms, stato jiems namus. Keblius klausimus sprendžia faktų rinkimu, akademiniu jų teikimu ir debatais tarptautiniuose forumuose, o ne priešindami gyventojų grupes. Gegužės 28-oji nevirsta pompastiškomis eitynėmis ar kažkaip ypatingai oficialiai pabrėžiama nepriklausomybės data. Tai – taip pat sveikos savivokos požymis.

Galvojau, galvojau ir pagaliau radau ką pakritikuoti: labai brangi žuvis. Kaip ir Lietuvoje, tai keista, nes jūrinės valstybės, regis, galėtų gyventojus aprūpinti pigios žuvies gausa. Čia, matyt, ir įsikišus ta nelemtoji globalaus liberalistinio kapitalizmo rankelė… Tačiau azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, kantrūs. Tą jų kantrumą ir pakantumą galėtų simbolizuoti nacionaliniai patiekalai: mažulyčiai nago didumo koldūnai ir dolma, taip pat mažučiai apvalūs į palmės ar kopūsto lapus įdaryti „balandėliai“. Ir kava – brangi. Azerbaidžanietis mieliau gurkšnoja arbatą iš panašių, kaip ir turkai, stiklinaičių – armudų.

„Dvi valstybės – viena nacija“ – tai gražus šūkis apie senas glaudžias Azerbaidžano ir Turkijos sąsajas bei santykius. Tačiau azerbaidžaniečių kultūra per laiką dėl įvairių aplinkybių susiformavo nors ir artima, gimininga, bet savita ir ryškiai išsiskirianti iš kitų, taip pat ir kaimyninių šalių paletės.

2017.06.21; 08:23