Visas krikščioniškas pasaulis, cituojantis Dekalogą, tikriausiai prisimena preambulę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“. Visa tai įvyko prieš trejetą tūkstančių metų, kai žydai, siekdami laisvės, išsivadavo iš klestinčios, bet nedraugingos šalies, ir po ilgų klajonių su Dievo pagalba įkūrė Izraelio valstybę.
Gal dėl to žydų tauta, tų lemtingų dienų neužmiršusi, tokia įtakinga pasaulyje ir dabar. Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės – dvi svarbiausios arterijos – maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 d., kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien.