Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto.

Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.

Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.

Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.

Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.  

Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.

Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje

Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.

Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.

Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?

2021.02.22; 09:00

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.

Ar kada prablaivės premjero galva?

Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…

Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…

Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.

Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.

Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.

Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?

„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau  patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.

Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.

Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.

Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos  tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.

Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.

Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?

Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar patys norime tai paneigti?

Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…

Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.

2018.02.22; 03:00