Vilnius skęsta sniege. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) skelbia, kad dėl iškritusio gausaus šlapio sniego visoje Lietuvoje 18 valandą be elektros buvo apie 21 tūkst. namų ūkių. Vos spėja valyti sniegą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Daugiausiai vartotojų be elektros fiksuojama Vilniaus (apie 8,5 tūkst.) ir Alytaus (apie 7,7 tūkst.) regionuose, Kauno regione (apie 3,4 tūkst.), Utenos regione (apie 1,5 tūkst.). Kituose regionuose gedimai nefiksuojami.
Šiuo metu dirba per 130 ESO ir rangovų brigadų, šalinančių elektros energijos tiekimo gedimus.
ESO specialistai dirba visa galia, kad elektros tiekimas būtų atnaujintas kuo operatyviau. Tačiau, nepaisant visų dedamų pastangų, dalies gedimų šalinimas gali užtrukti ilgiau nei parą, nes dėl sudėtingų oro sąlygų iki kai kurių gedimų sunkiai privažiuojama. Taip pat išlieka didelė tikimybė, kad vėl kris šakos ir toje pačioje vietoje bus nutraukti skirstomojo elektros tinklo oro linijų laidai.
Rengdami miestų rekonstrukcijos projektus erdvių planuotojai, architektai remiasi vidutinėmis meteorologijos tarnybos nurodomomis sąlygomis. Bet ar visada gamta yra „vidutinė“? Matome, kuo toliau (ypač pastaruoju laiku), tuo sudėtingiau prognozuoti orus – pasak sinoptikų, tai normalu, nes dėl šylančio klimato anomalinių atmosferos reiškinių daugėja, todėl ir orai tampa mažiau nuspėjami.
O tuomet „ne vidutinių oro sąlygų“ kontekste dar labiau išryškėja viena problema – paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų nesilaikymas techniniuose projektuose. Architektai apskritai „pamiršo“ vandeniui laidų grindinį, kuris privalomas pagal paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 7 punktą. Apklausti techninių projektų vadovai dažniausiai nėra girdėję apie tokio reglamento taikymą. Ar taip nėra ir dėl to, kad nėra jokios reglamento vykdymo kontrolės? Kartais susidaro įspūdis, kad miestų kūrimas vyksta spontaniškai, viskas palikta savieigai, o bendros vizijos nėra.
O to pasekmės: džiūstantys miestų alėjose pasodinti medžiai, kurie auga nedideliuose jiems paliktuose grindinio tarpeliuose, kai šaknys negauna pakankamai vandens, maisto medžiagų, oro, prasta parkų ir skverų žaliųjų zonų apsauga, tvarkymas, senkančios upės. Ar pas kaimynus kreiptis dėl išdžiūvusių upių nėra naivu ir gėda, kai savo kieme susitvarkyti nesugebama. Ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento nesilaikymo vyksta upių krantų erozija.
Dėl staigaus vandens lygio kilimo lietaus metu į vandens nuotekų vamzdynus paduodamas didelis vandens kiekis, kuris staigiai kelią vandens lygį – taip didėja potvynių miestuose tikimybė. Staiga padidėjęs vandens kiekis kelia grėsmę ir miesto vamzdynams. Ką jau kalbėti apie upių užterštumą – kartu su dulkėmis per lietaus nuotekų vamzdžius į upes patenka net padangų, kurios turi būti surinktos miestuose, dalelės.
Perteklinė infrastruktūra – miesto konkurencingumo mažėjimas: miestuose norima tiesti naujus lietaus nuotekų tinklus, bet ar dėl to perkasime visą miestą, nekalbant apie tai, kad ateityje tuomet laukia dideli jų tvarkymo, išlaikymo kaštai.
Tai kiek gi reikės „paaukoti medžių“, kad išmoktume projektuoti? Nuo 1991 metų kietųjų dangų kiekis mieste padidėjo apie 2 kartus. Bet juk sprendimas yra šalia – naudoti, kur įmanoma, vandeniui laidžias dangas. Vandeniui laidaus grindinio naudojimas privalo būti įtraukiamas į projektavimo reikalavimus, tada, tikėtina, mažo intensyvumo gatvėms net nereikės lietaus nuotekų tinklų, mažiau būtų apkraunami miestų lietaus vandens surinkimo tinklai, mažiau iššūkių lauktų kiemų tvarkymo programų, parkuose nereikėtų ardyti gamtinės struktūros bei keisti susiformavusio gamtinio kraštovaizdžio.
Tereikia rengiant techninius projektus laikytis Reglamento reikalavimų bei ieškoti sprendimų, kurie nekenkia miestų tvarios architektūros ir darnios statybos vizijai, darniai miestų plėtrai.
