Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.

Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo

Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.

Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.

Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos. 

Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).

Rusijos užsienio reikalų ministerija

Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.

Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.

Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR. 

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).

Vokiečių teismas liepė demontuoti

Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.

Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.

Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).

Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas

Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.

Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.

Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.

Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.

Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas  1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.

Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?

Armėnų diasporos apetitai

Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.

Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.

Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.

Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.

Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.

Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.

2018.05.21; 04:30

video_cip

Režisierius Andrėjus Nekrasvovas – aštrių, politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai – apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioaktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. 2009-ųjų rugpjūtį jis laikraščiui “XXI amžius” teigė netrukus užbaigsiąs kurti dokumentinį filmą apie 2008-ųjų metų Rusijos – Gruzijos karą, kadangi šį konfliktą jam teko matyti savo akimis. Kur bus parodyta sensacingoji juosta, režisierius A.Nekrasovas tuokart tiksliai nežinojo. Tvirtino norįs rodyti Maskvoje, tačiau puikiai supratąs, kad toks sumanymas – beveik neįgyvendinamas. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A.Nekrasovas, dabartinei Rusijos vadovybei nepriimtini.

Continue reading „Rusijos – Gruzijos karas režisieriaus Andrėjaus Nekrasovo filme “Uroki ruskovo”“