Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.

Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.

Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.

Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.

Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.

Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.

Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.    

2023.08.28; 00:30

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė sako, kad komisija pritartų paminklo Justinui Marcinkevičiui statymui Vilniuje, rašytojų sąjungos skvere. Visgi, pažymi ji, komisija yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priims miesto taryba.
 
„Be abejo, mes, kaip istorinės atminties komisija pritariame (paminklo statymui – ELTA), mūsų balsas yra patariamasis, mes tarybos darbotvarkės neplanuojame. Tikėtina, kad artimiausiame tarybos posėdyje šio klausimo dar nebus ir jo nebus tol, kol nebus kažkokio aiškaus sutarimo, kas turi atsirasti šiame skvere“, – antradienį diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė K. Šeraitė-Gogelienė.
 
Pasak jos, dabar dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir paminklo diskutuojama todėl, kad paminklo statymo klausimas iškilo į viešumą.
„Kai buvo idėja pavadinti rašytojų sąjungos skverą Justino Marcinkevičiaus vardu, žinia buvo priimta su džiaugsmu ir tuomet apie Justino Marcinkevičiaus asmenybę, šiuo metu nevienareikšmiškai vertinamą, nebuvo nė kalbos. Taip ir buvo, iki kol nepriėjome prie klausimo apie paminklą“, – sakė K. Šeraitė-Gogelienė.
 
„(…) Bet kai viskas išėjo į viešumą, viskas pradėjo neveikti – ir sprendimas, ir poeto asmenybė, ir procesas sustojo“, – pažymėjo savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tol, kol vyksta diskusijos, tęskime jas“, – akcentavo K. Šeraitė-Gogelienė.
 
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
 
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
 
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat kritiškai vertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
 
Viktorija Smirnovaitė (ELTA)
 
2023.08.23; 00:05

Antrojo pasaulinio karo karius vaizduojančių stelų ardymo darbai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus Antakalnio kapinėse nebeliko paminklo sovietų kariams. Apie tai ketvirtadienio vakare pranešė sostinės meras Remigijus Šimašius.
 
„Dabar jau švaru. Tik tvoras ir apsaugas susirinksime. Vilnius buvo geras ir iki tol, bet dabar – lengvesnis“, – feisbuke rašė R. Šimašius.
„Ačiū visiems, kas dirbo. Padirbėkim dar, kad tokių (dabartinių okupantų) neliktų Ukrainoje“, – pridūrė politikas.
Sovietinius karius vaizduojančių stelų ardymo darbai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad antradienį Vilniaus Antakalnio kapinėse pradėtas ardyti paminklas sovietų kariams. Vilniaus miesto savivaldybės planavo nukelti Antakalnio kapinėse esančias stelas iki lapkričio 1 d., tačiau suplanuotus darbus sutrikdė tai, kad JT Žmogaus teisių komitetas pranešė apie memorialui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Į šią instituciją kreipėsi etniniais rusais prisistatę asmenys: Kazimieras Juraitis, Dmitrijus Glazkovas, Tatyana Brandt ir Anastasiya Brandt. Jie skundžiasi, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas demontuoti stelas Antakalnio kapinėse pažeidžia jų tautinių mažumų teises ir teisę privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
 
Pradėjus darbus, sostinės meras Remigijus Šimašius pažymėjo, kad leidimą šiems darbams išdavė savivaldybė ir atskirų išaiškinimų iš Jungtinių Tautų sulaukti nereikia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.12.09; 07:25

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Algis Uzdila

Nukėlus Petro Cvirkos paminklą Vilniaus centrinėje aikštėje jau keliami balsai, besikėsinantys ir į Salomėjos Nėries literatūrinę vertę.

Gerbiu Salomėją Nėrį – poetę. Ji – lietuvių tautos lakštingala. Tokie prievardžiai vėjais nemėtomi. Ir anaiptol nelaikau jos tarybine ar sovietine poete. Kažkuo ji skiriasi nuo A. Venclovos ir kitų to meto kūrėjų. Sunku suvokti, kiek lietuvių motinų lūpos nustotų auklėjamojo poveikio savo jaunosioms kartoms, jeigu kokia jėga išbrauktų šios poetės mums paliktą janystės ir jos brandžią kūrybą laisvoje Lietuvoje bei ilgai falsifikuotas, bet išsaugotas klajonių eiles rinkiny „PRIE DIDŽIOJO KELIO“, kur Salomėja Neris išlalikė savo skaistų vardą.

Yra ir kitokia Salomėjos Nėries asmenybės dalis – sovietinė veikėja, lietuvių tautos išdavikė, kolaborantė, poemos apie Staliną ar apie Marytę Melninkaitę autorė. Šita Salomėja man nereikalinga ir apie ją aš niekur nerandu reikalo kalbėti ar svajoti. Tiesiog tos nepasiilgstu. Tai stalininės prievartos gal net iki galo nei mūsų (nei jos pačios) neįsisąmoninta auka. Tai dirbtinai epochos kelta herojė. Šitos asmenybės dalies man niekur neprireikia. Gal kam?

Daug kas kalba apie okupacijos epochą, bet, matyt, mes nei vieni, nei kiti nemokame iki galo suprasti nei to istorijos tarpsnio, nei juo net ir nuoširdžiai susižavėjusių žmonių tikrųjų mentalitetų, net nemokame tinkakmai istorijai padėkoti už šiandienę laisvę. Tiesiog neatsakėme iki galo, kas tuos žmones į tą išdavysčių kelią pastūmėjo, ir kokia buvo alternatyvi Lietuvai išeitis ar ko kas nepadarėme, kad to neįvyktų. Nepamirškime, kad teisė didvyriškomo iš nieko nereikalauja.

Salomėja Nėris. Vikipedija foto

Jau kelintą kartą girdime, kaip Salomėja Neris suplakama į vieną šutvę su Petru Cvirka ir kitais to meto veikėjais. Tikrai Salomėja pasirašė po garsiuoju stojimo į Trečiąjį Frontą pareiškimu ir pasuko Lietuvai pavojingu keliu. Bet pasakykime ir antrą tiesą, kad ją tuo keliu pasukti prikalbėjo garsūs kiti to meto kairieji veikėjai K. Korsakas, A. Venclova, A. Sniečkus, J. Paleckis… Ir pamirštame, kad jai garsaus pareiškimo į Trečiąjį Frontą tekstą parašė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) išeivijoje steigėjas Bronys Raila. Jis dar prieš karą išvykoje į Austriją Vienoje Neriai aiškino, kaip kapitalistai į Atlantą ar Dunojų verčia kviečius, kad darbo žmonės neturėtų pigios duonos. Ir jai tų žmonių darėsi gaila. Abejingas svetimam likimui žmogus to būtų nepatyręs.

Prisiminkime poetės jautrų požiūrį į neturtingą tėviškės kaimynystėje Kiršuose gyvernusią amžininkę, ką rodo jos eilėraštis JAUNYSTĖ: Saule nudegusi, basa, tu piemenaitė murzina, tau akyse dangaus šviesa, tu man viena, viena, viena… Ne. Salomėja, rašydama šį kūrinį, nebuvo dar parsidavusi Stalinui. Ji tik mokėjo į vargšę kaimynę pažvelgti per jautrumo akis ir jos gailėtis.

Mes dar nežinome, kuo Lietuvai baigsis stojimas į Europos Sąjungą. O stojome, regis, su didele euforija, ir linkime jai čia sėkmės. Bet ar vienas patriotiškai nusiteikusių didžiųjų mūsų Sąjūdžio veikėjų (tarp jų R.Ozolas) nelaikė šio žingsnio atsisveikinimu su nepriklausomybe? Matome gal tik lenkus ir vengrus, drįstančius kelti balsą dėl savo suverenų. Mes bijome net pagalvoti apie tai. Ar šiandien lengva pasakyti, kas čia teisus? Pasikliauname savo tikėjimu ir tiek.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Salomėja Neris buvo ne vienintelė, kuri tikėjo, kad Stalinas yra kažkas didingo, ir ginklais žvanginančio Hitlerio fone gal iš tikrųjų laukė išsigelbėjimo Lietuvai. Nemanykime, kad visi kairieji lietuviai buvo tikri tėvynės išdavikai. Kiek dorų kairiųjų Lietuvoje Stalino administracija pašalino iš gyvųjų? Šiandien to nesvarstome. Jų buvo ir tarp „liaudies seimo“ rinkimus nenorėjusių klastoti komisijos narių.

Petras Cvirka – literatūros talentas, bet, ko gero, šaltakraujis tėvynės išdavikas. Jo biografiją apsunkina ir šis faktas, kad jis tikrai skųsdavo svetimam saugumui savo tautos šviesuolius, gal net jo asmeniškus konkurentus ir artimus talentus, kaip antai Juozą Keliuotį… Reiktų matyti Cvirkos literatūrinį talentą ir tik jo asmenybės fone atsakyti, kokios gal įgimtos, o gal įgytos charakterio savybės paskatino jį žengti išdavystės keliu. Jo kairiškumas čia niekuo dėtas. Ir vargetos tėvynę mylėdavo. Salomėja, sužinojusi apie pirmus tremtinių vagonus Kauno geležinkelio stotyje bėgo pas A.Sniečkų apie tai pranešti ir teirautis, kas čia ką baisaus daro. Šie du faktai neleidžia man Neries sodyti į vieną ešeloną su Petru.

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Ar pasisakyčiau už Petro Cvirkos paminklo iškeldinimą iš centrinės Vilniaus aikštės? Pirma – Vilnius nėra pertekęs net ir literatūros kūrėjų paminklų. Labai stebina, kad tie, kurie garsiai rėkia, kaip reikėję nukelti Cvirką, nepasigenda, kaip labai sostinei kitų paminklų trūksta. Sostinei neprireikė net Vyčio, kuris prieglobstį susirado vadinamoje laikinojoje Lietuvos sostinėje. Ar tai nėra iškalbus mūsų požiūrius atskleidžiantis faktas? Kodėl dėl to mums širdies neskauda? Ačiū Dievui susilaukėme J. Basanavičiui paminklo Vilniuje. O kur paminklai prezidentui Antanui Smetonai, kuris čia gyveno ir dirbo, lakūnams Dariui ir Girėnui, kur įamžinti literatūros aukštieji kūrėjai, muzikai, choreografai, dailininkai, architektai, gydytojai, mokytojai, žemdirbiai, kurių duoną valgome?.. Kur sostinės svečiams užsieniečiams pamatyti, kad Lietuvoje gyvena save gerbianti kultūringa tauta, ne tik statistiniai žmonės? Ar paminklo autoriai kūrė Cvirkai – išdavikui-kolaborantui – paminklą? Sunku tuo tikėti. Ką besakytume – talentingo skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas P.Cvirkos monumentas buvo labai dekoratyvus. Skulptorius ir architektas bei aikštės tvarkytojai įdėjo daug meilės, kuri švytėjo tautai, ir kūrėjai ją aukštino, bet visų pastangos buvo išmestos į šiukšlyną. 1959 metais buvau P.Cvirkos paminklo atidengime, bet tik dabar ėmiau suvokti, kad jis pastatytas ne lietuvių literatūros ryškiam kūrėjui. Anais sunkiais laikais apie tai nieks nekalbėjome.

Būčiau jo negriovęs ir dar dėl vienos priežasties: Petras tikrai nusikalto tautai ir žmogiškumui. Mes jį pašalinome, ir apie tai neliks progų kalbėti. O kokios galėjo prie jo vykti lituanistinės pamokos moksleiviams? Juk tai čia, to grožio šviesoje, ir derėjo su jaunimu paanalizuoti, kas talentingą žmogų pakreipia eiti Judo keliu ir krėsti piktadarystes. Bet praktika rodo, kad šiame žemės sklypelyje istorijai lemta bus dar ne sykį kartotis, nes tokie judai netramdomi, jų kas kartą rasis naujų. Neduok Dieve, kad tai taptų pranašyste.

Dar vienas argumentas man byloja, dėl ko nepatikliai žiūriu į paminklo iškėlimą iš sostinės centrinės aikštės – tai vyksta valdžios akistatoje, kuri taip palankiai žvelgia į svetimą hunveibinų kultūrą ir taip lengvai neigia mūsų tautoje šimtmečiais ir tūkstantmečiais besiformavusias Vėlines. Ne apie hunveibinus būtų Salomėja šiandien dainavusi. Jos planuose be Eglės, žalčių karalienės, buvo visas plačiai nujaučiamas lietuvių epas. Svajonė ši liko neįgyvendinta. Gal užuot ją smerkę imkimės jos darbų tęsti?

Galvodamas apie Salomėją Nerį galvoju ir apie save. Visi mes turime ir nuodėmių, ne tik dorybių. Bet vis dėl to esame linkę kalbėti apie mūsų teigiamas vertybes, ne apie klaidas, nes tik dorybes keliame pavyzdžiu, kad jos daugintųsi. Tačiau analizuodami asmenybes neturime pamiršti ir jų šešėliu persmelktų pusių. Tik pasvėrę klaidas ir vertybes pasakysime, ko ir patys esame verti. Koks buvo didis Mokytojas Kristus, kuris tarė: „Temeta akmenį tas, kuris jaučiasi be nuodėmės“.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar daug turime lietuvių moterų, pagarsėjusių politikių? Visuomenės veikėjų – taip, bet politikių? Nors gal ne be trūkumų, bene aukščiausiai drįsčiau vertinti Dalią Grybauskaitę. O ko verta Salomėja Nėris kaip politikė? Dieve brangus, kokia ji politikė. Kai rusų gydytojas fiziologas Ivanas Pavlovas susitiko su tautos išskirtinai didingu rašytoju Levu Tolstojoumi, Jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Rašytojas – jis neturi sau lygių. Bet filosofas? Koks jis filosofas. Dieve mano, koks jis filosofas“…

Salomėja ne per savo ambicijas įsitraukė į politines girnas, ji buvo į jas įtraukta tik todėl, kad propagandiniais sumetimais šito reikėjo pavergėjui. Jos balsas valstybės problemų klausimais buvo lygintinas su melžėjos balsu. Ji galėjo tik savo eilių paskaityti, bet ne politines problemas kelti aukštojoje tribūnoje. Man baisu, kad tie neatodairiški tautos talentų valymai yra tos pačiõs užkeiktõs svetimõs propagandos reliktas ir veikia vėl svetimiems. Pasakę, kuo Salomėja mums neparanki, nenutylėkime, kuo ji nepakeičiama. Ir rinkimės kiekvienas ją tokią, kokią turime už ką gerbti. Niekur ji nešlovino tolimųjų kraštų ir nelaikė jų savo tėvyne, vien tik reiškė nenumaldopmą ilgesį savajai. Kai iš rusų atstovybės Kaune paskambinę ELTOS direktoriui K.Korsakui ir paprašę atvežti du geriausius Lietuvos poetus, tas pasigriebė Pajėsyje Kazį Borutą bei Palemone Salomėją, ir pristatė juos Dekanozovui. Pasirodęs Nikolajus Pozdniakovas, SSRS liaudies komisarų taryvos įgaliotinis, pareiškė, kad yra dvi temos, kuriomis reikia skubiai parašyti: sveikinimą liaudies seimui ir sveikinimą J.Stalinui. Boruta savo vyriška galva susigribo, kad seimą sveikinti galima ir trumpai, todėl pirmas pasisiūlė tos temos imtis. Salomėjai liko, kas liko. Atminimai liudija, kad didysis NKVD viršininkas Vladimiras Dekanozovas savo pokalbyje džentelmeniškumo principais anaiptol nesišvaistė. Salomėja dirbusi visą naktį ir ryto 6 poema buvo baigta. Bet ir išprievartautoje poemoje Salomėja neišlaikė nesuklikusi: Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį… Tai žodžiai, kurių iki šiandien net nemokame į kitas kalbas deramai išversti. Poetę visomis išgalėmis gynė ir lietuvių rašytojas, poetas ir pedagogas Robertas Keturakis, kuris lengvatikių ironijai teigė, kad pirmoje poemos apie Staliną redakcijoje Salomėja komunizmą surimavo su klizma, kas buvo atspausdinta 1940 metų Tiesoje. Beje, kai kalbame apie vieną tiesą, nepamirškime ir tos kitos tiesos, kitos jos dalies: kai Lietuvai grėsė vokiškoji okupacija (daug kas vylėsi, kad ji bus geresnė Lietuvai išeitis, tačiau ir tai nepasiteisino), Salomėja eilėraštyje LIETUVAI prabilo: Iš negandingų vakarų audrų, perkūnijų prikrauti lingavo debesų laivai. Tada graži graži buvai akim tyliųjų ežerų lyg eidama linelių rauti. Todėl man ir kyla noras teigti, kad jos talentas yra jos didžioji kaltė. Stalinas apgavo ir V.Krėvę, pirmosios liaudies valdžios ministrą pirmininką, apgavo ir Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, kuriam buvo žadėjęs, kad Lietuva ir Sovietų Sąjungos sudėty išlaikys savo suverenumą.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po šių ir daugybės kitų žodžių aš nemoku Salomėjos laikyti tautos išdavike. Ne ji suprojektavo spąstus Lietuvai, ir ne joje ieškokime kaltės už padarinius. Man ji – ta, kuri pernelyg lengvai patikėjo, kad slibinas apsaugos Lietuvą nuo baisių kataklizmų. Bet ji tokia Lietuvai nėra pavojinga. Skaudžiai ir ji pati tuo nusivylė ir gal net gyvybe už savo lengvabūdišką požiūrį užmokėjo. Cituojame jos pranašiškus žodžius: Ir išbūrė, ir nulėmė būti jaunai amžinai. Bet priminsiu ir antrus jos gal nė kiek nemažiau pranašiškus žodžius: Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja, kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš. Neimsiu nieko. Ir už viską užmokėsiu tyru krauju nedirbtinos širdies. Kad man reikalinga tik prigimtinė Salomėjos asmenybės pusė, manau, ji tuo tik džiaugiasi. Anos kitos niekam ji ir pati nesiūlo.

Pasakiau ir susimąsčiau – juk pagal tą sielojimąsi dėl Lietuvos likimo ir aš esu toje pačioje pusėje, kaip ir tie, kurie šaukia – saugoti mūsų tyrąją dvasią ir šalinti iš viešumos tautos parsidavėlius. Tik kad mūsų argumentai pateikiami skirtingi.

Antanas Miškinkis artimai pažinojo plunksnos draugę Salomėją. Jis nustebo dėl tokios Salės rodomos drąsos, bet prasitarė tik gilios užuojautos žodžiais, kad sesę palaidojo patvorėly. Ne menkiau poetę buvo pažinojęs meno paveikslų mylėtojas, poetas, kankinys kun. Ričardas Mikutavičius, kuris vadovavo Salomėjos Neries perlaidojimo į Petrašiūnų kapines iškilmėms. Priimu jo tokį aktyvumą kaip krikščioniško atlaidumo žvilgsnį į tą, kuri skaudžiai buvo apgauta ir nuvilta, nes pernelyg lengvai tikėjo. Jų net ir kapai sukelti į kaimynystę Petrašiūnų Panteone Kaune, ir ta kaimynystė nėra nebyli. Dėl braidžiojimo klystkeliais Salomėjos neprakeikė ir mūsų literatūrą į aukštumas iškėlęs Vincas Mykolaitis Putinas, net priėmęs Kaune į savo butą ją gyventi. Man tokie šių žmonių poelgiai labai dera su krikščioniškąja filosofija.

2021.11.28; 16:53

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
 
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
 
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
 
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
 
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
 
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras.
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
 
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
 
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
 
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
 
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
 
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
 
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
 
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
 
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
 
Leonardas Marcinkevičius (ELTA)
 
2021.09.16; 07:00

2021.08.22; 00:30

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako palaikanti jos vadovaujamos liberalų partijos deleguotą kultūros ministrą Simoną Kairį, kuris kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad iš Kultūros vertybių registro būtų išbrauktas paminklas sovietmečio rašytojui Petrui Cvirkai. Toks sprendimas leistų Vilniaus valdžiai nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei skirtą paminklą nukelti.
 
„Manau, kad tai yra gera iniciatyva, apie tai buvo daug svarstoma ir diskutuojama. Matyt, tą daryti galėtume ne vienerius metus. Manau, kad tai yra teisingas ministro žingsnis, ir tikrai jį palaikau“, – LRT radijui trečiadienį teigė Seimo vadovė.
 
Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenei pastaruoju metu intensyviai diskutuojant istorinės atminties klausimais, iš dalies ekspertų pasigirdę raginimai susilaikyti nuo paminklų griovimo ir naujų statymo V. Čmilytės-Nielsen neįtikino. Pasak jos, politikai neturėtų vengti nepatogių klausimų. Kita vertus, akcentuoja ji, visuomenė nenori matyti paminklų, kurie įamžina dalykus, kurių nenorima matyti.
 
„Politikai neturėtų nusišalinti nuo sprendimų, kokie jie kartais nepatogūs bebūtų. Šiuo atveju, manau, kad yra tikėtina, jog visuomenės reakcija ir šio klausimo išsprendimas sulauktų didelio palaikymo. Kaip ne kartą jau esame matę su panašiais paminklais, kurie mums primena skausmingą istoriją ir įamžina ne tai, ką norėtume matyti“, – sakė liberalė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.02; 09:00

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Trečiadienį Seimo Kultūros komitete svarstytas klausimas dėl paminklo projekto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai susidūrė su institucijų nesutarimais. Vilniaus miesto tarybai sustabdžius paminklo projekto vykdymą, kultūros viceministro teigimu, visus tolesnius su paminklo projektu susijusius klausimus yra siekiama perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.
 
Kaip teigia kultūros viceministras Rimantas Mikaitis, pinigai, skirti paminklo projektui, jo nuomone, bus grąžinami į biudžetą, o tolesni sprendimai dėl paminklo projekto, kaip tikisi R. Mikaitis, atiteks Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybei, esą paminklo projekto įgyvendinimas yra atsidūręs aklavietėje.
 
„Vilniaus miesto savivaldybei išreiškus valią, kad konkursą laimėjęs projektas jiems nepriimtinas, ir tai, kad prašoma organizuoti naują konkursą įtraukiant Vyriausybės ir savivaldybės narius į komisiją, – tokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybė nederins jokio leidimo statyti šiam paminklui“, – argumentavo viceministras.
 
„Pagal dabartinius priimtus sprendimus Vilniaus miesto savivaldybėje, projektui skirti pinigai, matyt, grįš į biudžetą“, – tęsė R. Mikaitis.
Jei visgi būtų nuspręsta organizuoti naują konkursą A. Smetonos paminklui sukurti, viceministras siūlytų visus naujo konkurso parengiamuosius darbus patikėti savivaldybei.
 
„Jeigu Vyriausybė nuspręstų iš naujo organizuoti konkursą, vėl iš naujo skirti lėšas, tada geriau būtų, kad viskas būtų vienose – Vilniaus miesto savivaldybės – rankose“, – teigė R. Mikaitis.
 
Praėjusio konkurso nugalėtojų likimas – sostinės savivaldybės valioje
 
Pasak viceministro, tai, kaip bus elgiamasi su praėjusio konkurso rezultatais ir nugalėtojais, turėtų tapti Vilniaus savivaldybės atsakomybe. Pasak jo, yra tik laiko klausimas, kada savivaldybė teiksis priimti Kultūros ministerijos jai perleidžiamas atsakomybes.
 
Prezidentinė Lietuva. Istoriko Algimanto Liekio monografijos santrauka apie Prezidentą Antaną Smetoną. Slaptai.lt nuotr.

„Rezultatai yra patvirtinti, autorinių teisių sutartis yra Kultūros ministerijoje, todėl  norime autorinę teisę perduoti Vilniaus miesto savivaldybei“, – sakė kultūros viceministras.
 
„Norime viską perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, į kurią yra išsiųsta sutartis, kuomet padėję parašą jie iš karto gautų 250 tūkst. tikslinę dotaciją projekto įgyvendinimui, tačiau jie tų pinigų neima ir nenori įgyvendinti šio projekto“, – kalbėjo R. Mikaitis.
 
Vilniaus miesto savivaldybė linkusi ieškoti sprendimo
 
Reaguodamas į viceministro išsakytą kritiką, esą sostinės savivaldybė nesiima tolesnio projekto įgyvendinimo, Vilniaus miesto mero pavaduotojas Tomas Gulbinas teigė, kad savivaldybė yra nusiteikusi ieškoti geriausio sprendimo.
 
„Lauksime Kultūros ministerijos pozicijos. Esame tikrai pasiruošę kalbėtis ir derintis, kaip galėtume iš tos situacijos išeiti“, – sakė T. Gulbinas.
Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Seimo Kultūros komiteto diskusijoje dalyvavo Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
 
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.08; 06:15

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Trečiadienį Seimo Kultūros komitetas ketina atnaujinti diskusiją dėl paminklo, skirto tarpukario prezidentui Antanui Smetonai, steigimo Vilniuje. Praėjusiais metais Vyriausybės rengtame konkurse nugalėjęs paminklo projektas „622522“ taip ir nebuvo įgyvendintas dėl tarpinstitucinių nesutarimų renkant konkurso nugalėtoją.
 
Nuomonės dėl paminklo projekto prezidentui A. Smetonai išsiskyrė tarp valdančiųjų ir Vilniaus miesto savivaldybės, kuomet kovo 31 d. Vilniaus miesto taryba, vadovaujama Gedimino Jauniaus, kreipėsi į Vyriausybę su prašymu sustabdyti projekto įgyvendinimą ir skelbti naują konkursą, įtraukiant Savivaldybės atstovus į komisijos gretas.
 
„Mums, kaip miestui, svarbu kartu apsispręsti dėl geriausios įamžinimui tinkamos vietos, o jeigu planuojamas organizuoti konkursas, sutarti dėl esminių principų ir sąlygų“, – praėjusią savaitę išplatintame pranešime cituotas sostinės mero pavaduotojas Tomas Gulbinas.
Tai, kad stringa numatytų projektų įgyvendinimas, Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio nuomone, yra dėl pavėluotų ketinimų įsitraukti į sprendimų priėmimą bei kompetencijų trūkumo sprendžiant kultūrinius klausimus.
 
„Kai jau viskas yra suplanuota, staiga atsibunda Vilniaus miesto politikai, pabrėžiu, ne kokie nors specialistai, bet politikai, ir jie priima tokią rezoliuciją, pareikšdami, kad jiems nepatinka toks paminklas ir nori jį pakeisti“, – akcentavo politikas.
 
„Vilniaus tarybos nariai, kaip ir Seimo nariai, yra politikai, todėl neturėtų kištis į meninius reikalus, pareikšdami savo nuomonę, kad mums negražu ar nepatinka. Jeigu yra ministerijos sprendimas, tai kelsime klausimą, kodėl yra nevykdomas vieno ar kito projekto įgyvendinimas. Politikų priedermė yra spręsti politinius klausimus ir tikrai nesiūlyti savo nuomonės meninių sprendimų atžvilgiu. Tam yra specializuotos komisijos ir vykdomoji valdžia, tam yra specialistai“, – nuomone dalinosi Seimo narys.
 
Komiteto pirmininko teigimu, trečiadienį vyksiančiame posėdyje bus siekiama sužinoti pagrindines įvykusio konkurso klaidas bei atsakyti į kitus su paminklo idėjos įgyvendinimu susijusius klausimus.
 
Pasak pirmininko, dalyvauti diskusijoje yra pakviesti Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės atstovai bei laimėto paminklo projekto kūrėjai. Anot V. Juozapaičio, Kultūros komitetas yra ta vieta, kurioje gali susitikti skirtingų institucijų atstovai ir pasidalinti situacijos vertinimu iš savo perspektyvos.
 
„Norime pasikalbėti, ar tikrai politikai yra tie, kurie turi nuspręsti. Ar vis dėlto mums reikia pasitikėti specialistais, komisijomis, kurios tuos konkursus ir skelbia“, – komentavo Kultūros komiteto pirmininkas.
 
„O gal apskritai uždaryti tas komisijas ir tokius konkursus, o tiesiog viešųjų pirkimų būdu pasamdyti menininką planui įgyvendinti“, – dalinosi V. Juozapaitis.
 
ELTA primena, kad paminklo A. Smetonai konkursas buvo inicijuotas praėjusios Vyriausybės, o jo nugalėtojais tapo autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė ir jų projektas „622522“, kuriam buvo skirta 250 tūkst. eurų.
 
Paminklą A. Smetonai buvo planuojama statyti Gedimino prospekte, kitapus Vinco Kudirkos aikštės. 1918 m. toje vietoje, tačiau neišlikusiame pastate dirbo Valstybės Taryba ir jai pirmininkavęs A. Smetona.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.07; 06:00

Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis abejoja Kultūros tarybos sprendimu diskusijoms, ką daryti su Petro Cvirkos paminklu, skirti 42 tūkst. eurų. Vyriausybės vadovas sako, kad šie pinigai galėtų būti panaudoti gerokai tikslingiau, sritims, kurios kultūros bendruomenei yra gerokai svarbesnės.
 
„Keistai atrodo tokiems tikslams skiriamos tokios sumos, kur galima iš tikrųjų padaryti ir nuomonių tyrimą, ir specialistų ar ekspertų pasisakymus, ir įvertinimus, juo labiau, kad nemažai jų yra ir padaryta“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje trečiadienį kalbėjo S. Skvernelis.
 
„Kultūros taryba, aišku, pati sprendžia, bet kažkaip atrodo, kad buvo galima tuos pinigus panaudoti ten, kur kultūros laukui, kultūros bendruomenei gerokai svarbesni šie pinigai yra ir tikslingiau būtų panaudoti“, – pridūrė jis.
 
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
 
Šį Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos paminklo atsargiai vertina ir prezidentas Gitanas Nausėda.
 
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.20; 08:00

Petras Cvirka. Paminklas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda atsargiai vertina Kultūros tarybos sprendimą dėl Petro Cvirkos skulptūros likimo inicijuoti diskusijas, kurioms numatyti 42 tūkst. eurų. Visgi šalies vadovas akcentuoja, kad pačioms diskusijoms dėl P. Cvirkos paminklo ateities užbėgti nenorintis.
 
„Diskusijos visuomenėje turi vykti, tačiau nežinau, ar jos turėtų vykti tokia kaina“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė G. Nausėda, akcentuodamas, kad pačiai diskusijai dėl P. Cvirkos paminklo už akių užbėgti nenori.
 
Portalas LRT.lt pastarąją savaitę pranešė Kultūros tarybos sprendimą, kad Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimas turėtų paaiškėti per diskusijas, rengiamas už 42 tūkst. eurų. Kultūros taryba savo sprendimą grindžia akcentuodama, kad tai bus ne tik diskusijos, bet ir viešos virtualios paskaitos, o visa informacija esą bus skaitmenizuota ir pateikta visuomenei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.18; 09:00

Paminklas Vladimirui Leninui, anksčiau demontuotas Ukrainos Černigovo srities Snovsko mieste, buvo parduotas aukcione už 15,2 tūkst. dolerių. Tai ketvirtadienį pranešė miesto tarybos atstovai.
 
„Vasario 26 d. antruoju mėginimu aukcione per viešųjų pirkimų sistemą „Prozorro“ buvo parduotas paminklas V. Leninui, esantis Snovsko miesto tarybos balanse“, – sakoma pranešime.
 
Už paminklą gautos lėšos bus panaudotos miesto teritorijai tvarkyti. Šiuo klausimu bus tariamasi su Snovsko gyventojais.
 
2014 metais Ukrainoje buvo priimtas dekomunizacijos įstatymas. Jį vykdant jau pakeisti daugiau kaip 900 gyvenviečių, maždaug 50 tūkst. gatvių, aikščių ir kitų objektų pavadinimai. Be to, demontuoti daugiau kaip 2 tūkst. paminklų sovietiniams veikėjams, tarp jų – 1,3 tūkst. paminklų Leninui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.28; 00:30

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sudarė darbo grupę paminklo Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Tarybos pirmininkui, Lietuvos valstybės prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje sukūrimo darbams organizuoti, kuriai vadovaus Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis.
 
„Manau, išties simboliška, kad šiemet, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, imamės sostinėje tinkamai įamžinti istorijos raidai, o ypač lietuvybės puoselėjimui svarbią asmenybę. Juk būtent Jono Basanavičiaus, Antano Smetonos ir jų bendraminčių pastangomis 1918 metais iš geopolitinių ūkanų iškilo Lietuvos valstybė, buvo padėti tvirti pamatai ateičiai“, – sako D. Matulionis.   
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
   
Pagal pranešimą, premjero sudarytoje darbo grupėje dirbs prezidento vyriausioji patarėja Sonata Šulcė, Vyriausybės kanceliarijos atstovai, Architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė, Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas Alfonsas Eidintas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros asistentas Norbertas Černiauskas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vyriausiojo miesto architekto skyriaus vyresnioji patarėja Rūta Matonienė. Darbo grupė, prireikus, taip pat galės pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų.
 
Darbo grupei pavesta, suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe, pasiūlyti Vilniaus miesto viešąją erdvę Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento A. Smetonos paminklui pastatyti, parengti pasiūlymus dėl paminklo meninės-architektūrinės idėjos konkurso organizavimo ir iki 2020 m. kovo 16 d. pateikti juos Vyriausybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.09; 16:02
uzkurnys40

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt šių metų liepos 19-ąją paskelbė aktualų Vytauto Visocko straipsnį “Aš už tave didesnis!”, informuojantį, jog ketinama demontuoti Ipolito Užkurnio skulptūrą “Vytautas Didysis”.

Paremdamas žurnalisto Vytauto Visocko poziciją pridedu savo publikaciją, išsamiai pasakojančią, kas gi toks buvo Ipolitas Užkurnys ir kuo jis nusipelnęs Lietuvai.

Maniškė publikacija buvo paskelbta 2007 metais laikraštyje „XXI amžius”. Manau, kad ji ir šiandien nepraradusi aktualumo. Maniškės publikacijos pavadinimas: „Ėję mokslus pas Poną Dievą”.

Continue reading „Ėję mokslus pas Poną Dievą”