pandemija
Pandemijos akivaizdoje Rusija dar sykį pareikalavo sankcijų atšaukimo
Michailas Gorbačiovas ragina peržiūrėti pasaulio politiką
Koronapandemijos akivaizdoje Rusijos Nobelio taikos premijos laureatas ir buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ragina pasaulio bendruomenę peržiūrėti tarptautinį bendradarbiavimą.
Algimantas Matulevičius. Pandemijos pamokos (II)
Neatsiejama pandemijos pusė – karantinas, sustabdęs ir įšaldęs šalių ekonomiką. Vartotojiška visuomenė labai pažeidžiama. Jos ekonimkos šerdis – kuo daugiau vartoti. O laisvosios rinkos rezultatas – gerai žinomas: ne daugiau, nei 10 proc. bendruomenės gyvena itin prabangiai, o likusi dalis visiškai priklausoma nuo atlyginimo, kurį arba gauna laiku, arba ne.
Jei – ne, parsideda grandininė reakcija, žmonės nebegali mokėti palūkanų, gražinti kreditų, nes ne mažiau 2/3 gyventojų juos paėmę. Tuomet nebesugeba susimokėti už buto komunalines paslaugas bei įpirkti rūbų – jau nekalbant apie visavertį maitinimąsi. Neišvengiamai pradeda leisti santaupas, jeigu jų turi arba bet kokia kaina taupyti. Tačiau ir viena, ir kita turi tokią įdomią savybę: anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dar lieka viena galimybė – skolintis. Bet iš ko? Kas šiandien skolins tam, kad jūs galėtumėte nusipirkti maisto sau ir vaikams? Bankas – tikrai ne. Norėdami gauti vartotojišką kreditą, jūs privalote turėti nors pora tvirtų dalykų: a) neįkeisto turto ir b) gerai apmokamą darbą. O dauguma nei vieno, nei kito jau neturi arba greitai neturės.
Taip, valdančioji dauguma vieningai patvirtino tikrai epochinį ekonomikos gaivinimo planą, paruoštą Vyriausybės. ES paskelbė dar didesnį gelbėjimo priemonių paketą, iš kurių apie 1,5 milijardo € turėtų atitekti Lietuvai. Tik lieka neaišku, ar tai bus plius prie tų 3,5 milijardo, kurie numatyti, ar jie persidengia, nes ES aprašyme viskas gan painu. Ir išvis valgyti juk reikia kasdieną. Deja, finansų ministras Vilius Šapoka kalba labai miglotai. O iš užsidarančio verslo ateina neramūs siganalai, kad darbuotojai atleidžiami ir kad atleistųjų skaičius jau tuoj perkops 10 tūkst. ribą. Be to, tai, apie ką kalbame, turi tendenciją greitėti. Šią problemą gilina dar viena: dauguma mūsų vidutinių ir smulkių verslų vykdomi išsnuomuotose patalpose. O jau aiškėja grėsminga tendencija, kad didieji prekybos tinklai, valdantys daugumą nuomojamų patalpų, vis tiek reikalauja iš nuomuotojų mokėti nors dalį nuomos, neįvertindami, kad pastarieji dėl karantino nedirba ir visai negauna pajamų.
Pagirtinas sykį jau nuskambėjęs premjero Sauliau Skvernelio perspėjimas, kad valstybė pagalbą teiks tik skaidriam ir socialiai atsakingam verslui. Tačiau perspėjimas perspėjimu, o reikia labai konkrečių sprendimų ir, kaip sakoma, jų reikėjo jau vakar.
Štai kaimyninė Lenkija sugebėjo priimti įstatymą, kad priverstinio karantino išaukto nedarbo laikotarpiu nuomininkai atleidžiami nuo nuomos mokėjimo – suprantama, jos mokėjimą atidedant iki to laiko, kai ekonominė situacija pasikeis. Tas pat pas kaimynus padaryta ir su kreditų bei palūkanų už juos mokėjimu.
Mane kaip ekonomistą išgasdino drąsus ministro V.Šapokos paviešintas sprendimas, kad praktiškai visa pagalba verslui eis tik per komercinius bankus, o tvarką nustatys biurokratai – kartu su bankininkais. Jau dabar girdisi daugybė verslo bendruomenės nusiskundimų, kad bankai ne tik kad nėra solidarūs ir socialiai atsakingi, bet dar ir naudojasi sunkmečiu. Net anksčiau sutartiems kreditams, reikalingiems įmonių apyvartinėms lėšoms padengti, bankai vienašališkai blogina sąlygas, didindami palūkanas ir reikalaudami žymiai didesnių užstatų.
Labai neatsakingai pasielgta buvusių valdžių, kad, nacionalizavus „Snoro” banką, jo bazėje nebuvo įkurtas valstybinis komercinis bankas. O ir ši valdančioji dauguma dėl finansų misterijos ir Lietuvos banko aplaidumo neįvykdė anksčiau rinkėjmas duoto pažado tokį banką įkurti. Gerai nors tai, kad buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, iš Seimo tribūnos atsakydama į klausymą, kodėl ji nesiūlė „Snoro” banko reorganizuoti į valstybinį komercinį, sąžiningai prisipažino, kad ji neįsivaizduoja valstybinio banko. O Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas elgiasi nesąžiningai, aiškindamas, kad tokio banko įkūrimas nenaudingas Lietuvai. Juk visiškai nesudėtinga tokį banką įkurti panaudojus „Lietuvos paštą” kaip materialinę bazę ir dalį Lietuvos banko finansinių rezervų. Oi kaip jis dabar praverstų, jei būtų įkurtas! Juk mes net nežinome, kiek ši krizė tęsis ir ar panašios krizės nesikartos. Tai gal vieną kartą reikia priimti ryžtingą sprendimą ir įsteigti valstybinį komercinį banką?.. Garantuoju, jeigu jam vadovaus atsakingi ir dori vadovai, jis labai greitai duos valstybei apčiuopiamą naudą. Bet ir taip, kaip ruošiamasi veikti dabar, su valstybės parama elgtis negalima. Bankai iš jos tik pasiplenys, kaip tai jau buvo nutikę per 2009 m. krizę: ją patys bankai sukėlė, o po to iš jos dar ir uždirbo.
Neramina ir valdžios apsisprendimas vienodai remti tiek stambų, tiek vidutinį ir smulkųjį verslą. Realybėje gausis taip, kad laimės ir net apturės iš to naudos tik stambieji, nes jie turi turto, ir bankai su jais elgiasi pagarbiai. Valstybė kaip tik privalo susikoncentruoti į vidutinį ir smulkųjį verslą, kuris, beje, ir sukuria daugiausia darbo vietų. Juk mūsų šalies regionuose su nedidelėmis išimtimis kaip tik toks verslas ir veikia. Ir padėt jiems reikia neleidžiant bankams diktuoti sąlygų. O geriausia būtų, kad konkreti pagalba juos pasiektų tiesiogiai. Kodėl nemaža dalis pagalbos turi nusėsti ir taip neskurstančių bankininkų kišenėse?
Manau, kad pirmiausia valstybė turi pasielgti humaniškai ir tiems, kurie praradę darbus ar laikinai negaus atlyginimų tiesiog išmokėti kad ir po 500 eurų maistui. Valstybės duomenų bazės leidžia operatyviai pasitikrinti tikrąsias gyventojo ir jo šeimos pajamas, sužinoti, ar jos yra, ar ne.
Lygiagrečiai būtina priimti reikalingus teisės aktus, suprantama, kuo greičiau, kad nuomininkai, kaip minėjau anksčiau, būtų laikinai atleisti nuo nuomos, o skolininkams – atidėtas kreditų grąžinimas.
Vidutinį ir smulkųjį verslą reikėtų paremti labiau, nei stambųjį, suprantama, su sąlyga, kad jis dirba skaidriai ir socialiai atsakingai. Paramą turėtume nukreipti per turimas valstybės verslo skatinimo institucijas, išeliminuodami iš šios grandinės bankus. Bankų paslaugomis naudotis būtų galima tik kraštutiniais atvejais ir esant labai griežtai valstybės priežiūrai, užtikrinančiai skaidrumą ir viešumą.
Dar norėčiau grįžti prie šio straipsnių ciklo I-ojoje dalyje išsakytos minties, kad pandemija akivaizdžiai pademonstravo, jog laisvoji rinka į tokius iššūkius sureaguoja amoraliai ir iškreiptai. Ji ne tik neužtikrina išaugusios paklausos, nesielgia skaidriai ir atsakingai, o dar ir sukelia deficitą bei į nesuvokiamas aukštumas iškelia kainas. Tai reikalauja rimtos veikiančios valstybėje sistemos korekcijos. Ne, aš neagituoju atsisakyti laisvosios rinkos, tik siūlau, mano supratimu, stabilesnį mišrios ekonomikos modelį. Tai toks ūkinės veiklos modelis, kai vienodomis teisėmis rinkoje veikia tiek valstybinės, tiek privačios, tiek kooperatinės, tiek mišrios nuosavybės įmonės. Jos visos leistinos, gerbtinos ir vienodai remtinos valstybės – išeinant ne iš savininko naudos bet kokia kaina, o bendruomenės intereso, kur viešas bendruomeniškas interesas, bendras gėris yra aukščiau už atskiro individo gobšumą.
Dėl visuomenei primestos nuostatos, kad bendras gėris yra blogis, o gerbtina tik tai, kas privatu, net viešai vykdomi nusiklatimai. Pavyzdys – privačių medicinos įstaigų rėmimas iš ligonių kasų, kai šios įstaigos pačios ima iš ligonio, kiek nori, o valstybinėms gydymo įstaigoms tai draudžiama. O kur tos privačios gydymo įstaigos yra dabar, kai mus užgriuvo baisi pandemija?.. Įsivaizduokite, kas mūsų visų lauktų, jei nebūtų valstybinės medicinos – man, vien apie tai pagalvojus, šiaušiasi plaukai. Panaši situacija ir su privačiomis ugdymo įstaigomis. Privatūs darželiai ir mokyklos gauna ne tik didelį atlygį iš vaikučių tėvelių, kas valstybinėms griežtai reglamentuota, bet dar ir mokinio krepšelį!
Žymaus politiko šeimos tokiu būdu per kelerius metus susikrautas turtas siekia apie 13 milijonų eurų, tuo tarpu kai pedagogų atlyginimai ne didesni, nei valstybinėse įstaigose. Ko gero, reiktų apsispręsti, gal net refrendumo būdu, kad valstybėje veikia valstybinė sveikatos ir švietimo sistemos, kurios finansuojamos iš biudžeto, ir kad taip pat gali veikti ir privačios, bet jokių dotacijų iš valstybės biudžeto negaunančios.
Turiu paaiškinti ir dėl stambaus verslo. Lai neoliberalai nesinaudoja pasenusia K.Markso ekonomine samprata, kad tik kapitalas sukuria naują vertę. Kad ją sukuria ne vien savininkas, tampa ypač akivaizdu dabar, besivystant aukštosioms technologijoms. Savininkas tik duoda lėšų, kurias dažniausiai skolinasi iš bankų, o nauja vertė yra kolektyvinių (ar bendruomeniškų, kam labiau priimtinas šis terminas) pastangų vaisius. Ir nereikia aiškinti, kad darbuotojams viskas sumokama per atlyginimą. Ne ir dar kartą ne! Suprantama, neturintys argumentų tuoj mane apšauks sovietinio mąstymo atgyvena ir… nebus teisūs. Mūsų stambieji ir, kaip taisyklė, turtingiausieji verslininkai savo milijonus (o vienas net ir milijardą) susikrovė ne tik savo išmonės dėka – tai nulėme daug faktorių. Jų visų dabar nenagrinėsime, paminėsiu tik du: tai – maži darbuotojų atlyginimai ir išsisukinėjimai nuo mokesčių. Todėl, šalį ištikus tokio masto krizei, jie galėtų būti žymiai solidaresni. Deja, puikuotis gyvenimo būdo žurnaluose, fotografuotis „elito” vakarėliuose, tai jie pirmieji, o kai reikia paremti kad ir tuos pačius medikus, gelbėjančius gyvybes, tai norinčiųjų daug neatsiranda. Kas yra žmonėms, valdantiems šimtus milijonų, paaukoti nors po vieną milijoną? Juk visi kiti liks! Tačiau, kiek viešai pastebėjau, didžiausia suma buvo ar ne 50 000 eurų (tiesa, dabar kažkas, atrodo, paaukojo 250 tūkst. – garbė jam!). O tie žmonės sau leidžia nusipirkti net asmeninius lėktuvus. Su savo pinigais, žinoma, ką nori, tą ir darai, čia jų teisė. Bet užtat Vyriausybė turi teisę rimtai pagalvoti, ar tokius verslus irgi reikia remti taip pat, kaip ir visus kitus.
Stebina ir tai, kad tarp pirmųjų paramos prašytojų regime „laisvąjį žodį” – net tą, kuris generuoja milijonines pajamas. Mano akimis, čia kažkaip stinga nuoseklumo: jei jau nuolat pabrėži, kad esi laisvas, tai juo ir būk, o ne pagal aplinkybes – tai laisvas, tai vėl su ištiesta ranka… Žinoma, aš to netaikau kultūrinei ir kitai nekomercinei žiniasklaidai, atliekančiai savo svarbią specifišką misiją. Bet man vis tiek keista, kai girdžiu, kad „laisvas žodis” yra ir laisvas, ir nepriklausomas, ir privatus – vienu metu! Gal aš kažko nesuprantu, bet niekaip neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Ir dar vadintis demokratija – daugumos valia… Todėl aš siūlyčiau vieną sykį pagaliau susitarti, kur yra tikrai laisva nekomercinė žiniasklaida ir kur – verslas. Dabar gi viskas taip supainiota, taip suslėpta, kad kalbėti apie skaidrų viešąjį žodį tampa sunkiai įmanoma – kaip ir gauti objektyvią, ne tendencingą informaciją. O tokios informacijos svarba ir poreikis ypač išryškėja dabartinėmis ekstremaliomis aplinkybėmis.
Nežinau, ar galima taip juokauti, kaip „pajuokavo” vienas Seimo narys, viešai paskelbęs, kad reikia laikinosios vyriausybės su buvusia Prezidente Dalia Grybauskaite priešakyje. Na, nusišnekėjo žmogus, kam nebūna, bet ši „žinia”, deja, jau antra savaitė sklando viešumoje ir klaidina žmones. Be viso kito, LR Konstitucija nenumato tokių dalykų, ir todėl, rimtai vertinant, tai net būtų įmanoma kvalifikuoti kaip kvietimą valstybės perversmui. Gal vertėtų tam Seimo nariui bent jau paaiškinti, kad jis ateityje taip daugiau nejuokautų, nes gali susilaukti ne tik apkaltos, bet ir kai ko daugiau.
O apie mūsų valstybės valdžios sistemą, manau, jau seniai laikas rimtai padiskutuoti. Vieni nori ją silpninti, kiti privatizuoti, kai kas – stiprinti. Pats aš pasisakau už tai, kad ji būtų iš pagrindų pertvarkyta ir modernizuota. Juk ne tada šunis lakinti, kai jau reikia medžioklėn joti! O mes net neturime tokiems atvejams, kokie mus dabar užgriuvo, reikiamų teisės aktų ir reglamentų. Juk visa tai buvo įmanoma padaryti anksčiau, o ne gyventi tik šia diena ir lenktyniauti vieniems su kitais, kas ką garsiau apšauks. Reikia bendrai dirbti vardan tos Lietuvos, o dabar – dar ir vardan Gyvenimo!
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.04.02; 05:30
Politologai: Vyriausybės Seimui pateikti siūlymai grėsmės žmogaus teisėms nekelia
Politologai Liberalų sąjūdžio tvirtinimus, kad Vyriausybės pateikti siūlymai primena sovietinius metodus ir pavojingai kėsinasi į žmogaus laisves bei teises, laiko nepagrįstais. Ekspertai įsitikinę, kad, esant ekstremaliai situacijai, Vyriausybė turi būti centras, organizuojantis visą šalies gyvenimą, ir akcentuoja, kad toks valdymo modelis grėsmės demokratiniams procesams šalyje nekelia.
Algimantas Matulevičius. Pandemijos pamokos (I)
Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.
Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?
Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?
Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.
Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.
Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.
Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).
Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.
Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.
Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.
Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.
Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.
Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…
Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.03.30; 16:00
G. Contė: pandemija gali sustiprinti antieuropietiškas nuotaikas
Naujojo koronaviruso plitimo sukelta krizė gali sustiprinti antieuropietiškas nuotaikas kai kuriose šalyse, jeigu ES nedės pastangų jai sureguliuoti. Tai pirmadienį paskelbtame interviu Ispanijos laikraščiui „El Pais“ pareiškė Italijos ministras pirmininkas Džiuzepė Kontė (Giuseppė Contė).
Rusijoje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 1,8 tūkstančio
Europoje koronaviruso mirčių skaičius viršijo 20 000
Niujorko valstijoje dėl koronaviruso atidedami pirminiai prezidento rinkimai
JAV lėktuvnešyje „Theodore Roosevelt“ dar keliems žmonėms nustatytas koronavirusas
JT perspėja, kad dėl koronaviruso pandemijos kilęs pavojus „visai žmonijai“
Jūratė Laučiūtė. A. Veryga – ne gyvūnas. A. Veryga – psichiatras. Ne daugiau…
Pastebimą pagyvėjimą į koronos viruso prispaustą visuomenę ką tik įnešė kadenciją baigusioji prezidentė D. Grybauskaitė, kuri jai būdinga maniera įvertino vyriausiąjį kovos su epidemija armijos vadą A. Verygą, palyginusi jį su gyvūnėliais.
Prezidentės pasipiktinimą galima suprasti. Vadas savo keista vadovavimo maniera (girdint medikams, žinantiems, kad epidemijai pasiruošta nepakankamai, buvo suokiama, kad visko turim, visko visiems užteks, o savo pagalbą siūliusiems verslininkams jo vadovaujama VESC komanda nesugebėjonet duoti aiškių atsakymų ir t.t.) galėjo iš kantrybės išvesti net ir daugiau, nei D. Grybauskaitė, kantrybės turinčius bendrapiliečius (primenu: vasario 27 d., kai VESC surengė pirmąjį posėdį, A. Veryga kalbėjo: „…vertiname ir galimas maksimalias rizikas. Manome, kad joms esame neblogai pasirengę“ – ???).
Tačiau aš matau ne gyvūnėlį, o … normalų psichiatrą.
Psichiatrą A. Verygą, kuris R. Karbauskio ir S. Skvernelio valia tapo SAM ministru, o dabar to paties S. Skvernelio sprendimu – dar ir VESC (Valstybės ekstremalių situacijų valdymo centro) vadovu, tačiau liko, kaip ir buvęs, TIK psichiatru.
Pasirinkimas keistas, o daugelio juristų nuomone, net ir neadekvatus, nes paprastai, kuriant kokią nors komisiją ar kitą instituciją, skirtą telkti, prižiūrėti, kontroliuoti kitos institucijos/institucijų darbą, vadovu nerekomenduojama skirti asmens, kuris jau vadovauja vienai iš steigiamai institucijai pavaldžių kitų institucijų. Nes susidaro situacija, primenantį katiną, kuriam pavedama pagauti savo paties uodegą…
Net ir tie, kuriems neteko asmeniškai pabuvoti psichiatro kabinete, iš knygų, filmų ir anekdotų žino, kad pirma, ką daro psichiatras, susidūręs su pacientais, kurie teigia esantys gaidžiai, krokodilai, stalinai ar napoleonai, nesiginčija su jais. Jis ramiu, minkštu balsu, pusiau pro šypseną pritaria visoms jų fantazijoms ir įtikinėja, kad viskas bus gerai.
Tiesa, geras psichiatras nesitenkina vien nuraminęs pacientą, bet ieško, parenka ir skiria vaistus ar kitas medicinai žinomas priemones natūraliai tvarkai paciento psichikoje atstatyti.
Kita vertus, kaip niekas nesiųs į infekcinių ligų skyrių psichikos sutrikimu įtariamo ligonio, taip ir viduriuojantis pacientas, kuriam galima įtarti visa puokštę ligų, nuo dizenterijos iki choleros, nesiverš pats ir šeimos gydytojo nebus siunčiamas pas psichiatrą.
Mūsų aptariamu atveju toji tvarka yra sumaišyta
Tačiau bėda, kaip žinome, nevaikšto viena. Lietuvai, pasirodo, maža buvo pasaulinės pandemijos. Ją ištiko dar ir protingų lyderių deficitas. Todėl buvęs policininkas vadovauti sudėtingai, medicininių žinių ir neeilinių vadybinių įgūdžių reikalaujančiai kovai su epidemija paskyrė nei vienu, nei kitu sugebėjimu neapdovanotą ministrą.
Todėl psichiatras A. Veryga, net ir tapęs VESC vadovu (toliau – Vadas), ir toliau dirba, kaip įpratęs: numojęs ranka į būtinąją vadybą, bendrauja su tauta lygiai tokiu pat balsu ir tokia pat neį(si)pareigojančia, raminančia maniera, kaip eilinis psichiatras.
Į susirūpinusių žurnalistų klausimus, ar pasiruošusi šalis epidemijai, ar užteks to ar ano, ar sugebėsime apsiginti ir pan., Vadas vėl raminančiai linksi: taip, turime, visko pakaks ir t.t. Kai jau į viešumą, į žiniasklaidą, į internetą, kurio Vadas kontroliuoti vis dar negali taip, kaip jis „sukontroliavo“ buvusį Visuomenės informavimo grupės vadovą Skirmantą Malinauską, ėmė veržtis Vado pasakoms prieštaraujantys faktai, jis ginčijosi. Net LRT Forumo laidoje praėjusią savaitę, kai du gerbiami medikai jam į akis tvirtino, kad ligoninėms daug ko trūksta, jis vis tiek ginčijosi, kad tai jie, medikai, nežiną, ką kalbantys, o ne jis, Vadas.
Net kai į viešumą prasiveržė pasibaisėjimą keliantys faktai apie virusu užsikrėtusius medikus, jis nesiliovė raminęs, kad tai nieko tokio, kad visko užtenka… Ir tik tada pripažino, jog – taip, trūksta reagentų užsikrėtusiems išaiškinti, kada teko uždaryti ką tik atidarytus mobiliuosius patikros punktus Kaune ir Klaipėdoje.
Būdamas psichiatras su psichologo nuojauta, Vadas žvėriškai, visu poste norinčio išlikti biurokrato kailiu, jaučia nemažos visuomenės dalies norą būti raminamai, hipnotizuojamai, glostomai minkštu balsu, atlaidžia šypsenėle ir pažadais, kad ryt poryt, artimiausiu laiku Lietuvoje visko atsiras. Todėl žada, todėl ramina…. O krokodilai ir gaidžiai, stalinai, merylinos monro bei napoleonai klausosi ir tiki. Nes labiau už šaltą, šiurpą keliančią tiesą jiems norisi šventos ramybės ir kruopelės psichologinio jaukumo šiame vis labiau nejaukiu tampančiame pasaulyje.
Jaukaus melo norima net dabar, kai dėl Vado neapsižiūrėjimo ar jo sukurtų fantastinių, realybei nepritaikomų algoritmų iš rikiuotės ėmė išeiti jau nebe pavieniai medikai, bet ištisi medicinos centrai. Dabar, kai rašau, Vilniuje uždarytos dvi poliklinikos, beveik paralyžiuotas Ukmergės ligoninės darbas. O kodėl? O todėl, kad Vadu paskirtas psichiatras nenutuokė, jog kylančios epidemijos akivaizdoje visos jėgos, visi medikamentai, priešinfekcinės apsaugos priemonės pirmiausiai turi būti mestos apsaugai tų, kurie yra kovos su epidemija pirmosiose linijose – medikams bei jų pagalbininkams.
Ar Vadas kaltas? Ir taip, ir ne.
Kaip gydytojas psichiatras, jis natūraliai mato tai, kas jam buvo ir tebėra svarbiausia: pacientą. Pacientus. Todėl jo algoritmai pirmiausia buvo nukreipti į pagalbą pacientams, todėl buvo duotas nurodymas pirmoje eilėje testuoti turistus ir kitus piliečius, sugrįžtančius iš epidemijos jau apimtų šalių, o ne medikus. Logiška, ar ne?
Bet kaip VESC vadovas, jis padarė didžiulę ir nedovanotiną klaidą: sumaišė prioritetus.
Užsikrėsti, susirgti ir numirti (atleiskite už tiesmukumą) galima ir be medikų „pagalbos“. Pasveikti be medikų praktiškai neįmanoma. Išimtys, kai pasveikstama su Dievo pagalba, mūsų perdėm sekuliarizuotoje ir Dievą bei kunigus kritikuoti įpratintoje visuomenėje mažai tikėtinos…
Vadas Veryga su viruso krečiama visuomene elgėsi kaip psichiatras su psichikos ligoniais. Ir, deja, daug kam tai patiko. Perbėkit per internetą, per FB, ir aptiksite daugybę įrašų, kaltinančių tuos žurnalistus, publicistus, net vakarykščius FB draugus, kad jie, kritikuodami Vadą, tik be reikalo kelia audrą vandens stiklinėj. Jie teisina Vadą, kad jis, kaip ir daugelis vadų pasaulyje, negalėjęs iš anksto numatyti, kiek ir ko prisireiks, kad kalti prieš vyriausybę tūpčiojantys ligoninių ir poliklinikų vadovai, kurie pateikė jam neteisingus, tikrovę pagražinančius duomenis… Žodžiu, Vadas nekaltas, kalta aplinka, o jūs, kritikai, geriau dirbkite, užuot liežuviu malę.
Beje, beverčiu „malimu liežuviu“ kritikus kaltina net kai kurie žurnalistai/žurnalistės, pamiršę, jog žiniasklaidos darbuotojo darbas ir pareiga, pereinanti į misiją, yra tiesos aiškinimas, jos skelbimas visuomenei, nepaisant to, graži ta tiesa, ar baisi.
Ko gero, būtent jie, Vado kritikų kritikai, bus pirmieji kandidatai į eilę prie psichiatro A. Verygos kabineto – jei tik atsiras vadovas, sugebėsiantis realiai suimti „į nagą“ virusą, tuo pačiu išsaugodamas mums viltį nesusirgti, nenumirti ir toliau gyventi su mūsų didesniais ir mažesniais psichikos sutrikimais, rūpestingai vedžiojant už rankytės jautriam psichiatrui A. Verygai.
Be to, kaip teko asmeniškai įsitikinti, nepriima Vado kritikos dar ir tie žmonės, kurie turi tam tikrus politinius įsitikinimus, bet stokoja supratimo, kuo SA ministro funkcijos skiriasi nuo VESC valdymo vadovo funkcijų. O kai kurie iš jų netgi įsigudrino nepastebėti, kad A. Veryga dabar yra tapęs „du viename“, ir kai pasigirsta siūlymai skubiai keisti A. Verygą Vado poste (!) kitu, kompetentingesniu, tokie žmonės įžiūri tame Lietuvos kaip demokratinės valstybės galą.
Nesuprantu jų, bet ir nesipiktinu. Politika ir kai kurie politikai savo ne itin dorybingais politiniais žaidimais ne vienam tiesos ir teisybės ieškančiam žmogui susuko galvą. Šiandien mes kaip tik ir matome panašius keistus žaidimus žaidžiant opoziciją, kurioje pirmuoju smuiku groja Gabrielius Landsbergis. Jis įgarsino projektą, kuris santarvės, ramybės ir sutelktos kovos su virusu trokštančiai tautos daliai ilgam atėmė ramybę ir tikėjimą nuoseklia Lietuvos kaip demokratinės valstybės evoliucija, sunaikino ir taip nelabai didelį pasitikėjimą konservatoriais, nes jie prisiėmė tos trokštamos ramybės ir santarvės griovėjų vaidmenį.
Pagrįstai kritikuodamas A. Verygą, G. Landsbergis ne tik pasiūlė kuo greičiau keisti kompetencijos stokojantį Vadą – su kuo nesutikti gali nebent norintis visiems būti vienodai geras Prezidentas, – bet ir pasiūlė kandidatūrą į Vado postą. O štai ta kandidatūra ir sukėlė – vėlgi pagrįstai – didelį konservatoriams oponuojančių politikų ir nepolitikų pasipriešinimą. Mat, pasiūlyta buvo daugeliu atžvilgiu ir kompetentinga, ir gerbtina asmenybė – KA ministras Raimundas Karoblis.
Niekas, net ir oponentai neabejoja, kad kaip vadybininkas, jis keliskart, jei ne keliasdešimt kartų lenkia A. Verygą, bet G. Landsbergis, vadu siūlydamas kariškį, pasirodė (deja, ne pirmą kartą) kaip žmogus, nenusituokiantis tautos psichologijoje ir istorijoje, nes būtent istorija didele dalimi nulemia tautos charakterį.
Mūsų dar ne visai istorinę atmintį praradusi visuomenė beregint prisiminė visus faktus ir iš Lietuvos, ir iš kitų Europos, Azijos, Pietų Amerikos (prisimenate generolą Pinočetą?), ir net Afrikos valstybių istorijų, kai didelę valdžia taikingu ar netaikingu būdu į savo rankas sutelkę kariškiai atnešdavo savo valstybėms tokią suirutę, už kurią baisesnė begali būti tik pandemija. Net ir ne toks savo pasekmėmis Lietuvai pražūtingas perversmas, kurį 1926 m. Lietuvoje įvykdė A. Smetona, šiomis, įsibėgėjančiomis pandemijos sąlygomis, piliečiams vaidenasi kaip pasaulio pabaiga.
Nori ar nenori panašaus perversmo mūsų „perversmininkai“, siūlantys keisti A. Verygą į R. Karoblį Vado poste, negaliu pasakyti. Bet kad Verygą keisti REIKIA, jei nenorime sveikatos sistemos kolapso, aišku ir neprofesionalams. Ypač tiems, kurie atidžiai išklausė Lietuvos padėties bei A. Verygos veiksmų Vado poste analizės ir įvertinimo, kurį per TV pateikė Vytenis Andriukaitis, medikas, įgiję solidžią patirtį pasaulinės kovos su epidemijomis srityje. Juk turėjo tauta išgirsti-sužinoti juodą žinią, jog A. Verygos komanda, atslinkus į Lietuvą pirmajai viruso bangai, netgi nesugebėjo laiku pateikti paraiškos ES institucijoms, užsiimančioms priemonių prieš koronos virusą paieškomis ir įsigijimu!
Laimė, kad mes Lietuvoje turime (kol dar nesusirgo, neužsikrėtė) ir aukšto lygio profesionalų – epidemiologų (turime juk ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, kuriam vadovauja Saulius Čaplinskas), ir gerų (leiskite paerzinti poną Karbauskį – Roko Masiulio lygio) vadybininkų, tad yra iš ko pasirinkti. Šalia profesionalo mediko tokio Vado komandoje derama vieta atsirastų ir Krašto apsaugos ministerijos specialistams. O A. Veryga užsiimtų tuo, kas jam geriausiai sekasi – užkalbinėtų dantį tiems, kas to užkalbinėjimo geidauja.
Kuo blogas šitoks scenarijus? Ir avys – iš baimės susirgti drebantys piliečiai – būtų sveikesnės, ir vilkas – sąmokslų kūrėjai – sotesnis. Na, jei net ne sotus, bent jau neturėtų preteksto staugti, kad į jo pretenzijas (teisingą kritiką) niekas nekreipia dėmesio.
2020.03.24; 21:54
Kur lankėsi koronavirusu užsikrėtę žmonės
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) skelbia naujus duomenis apie tai, kur lankėsi koronavirusu užsikrėtę žmonės iki to laiko, kol jiems buvo nustatyta diagnozė.
Naktį patvirtinti dar du koronaviruso infekcijos atvejai Lietuvoje
Gitanas Nausėda kreipėsi į Lietuvos piliečius: karantinas skausmingas, bet būtinas
Sekmadienio vakarą, prieš prasidedantį visuotiną karantiną šalyje, prezidentas Gitanas Nausėda kreipėsi į Lietuvos žmones. Šalies vadovo teigimu, įvedamas karantinas bus skausmingas, bet būtinas sprendimas, norint sustabdyti ligos plitimą. Pateikiame visą prezidento kreipimąsi.
Lietuva buvo viena pirmųjų Europos Sąjungos šalių, kuri jau pradiniame etape ėmėsi griežtų priemonių, siekdama sustabdyti viruso plitimą. Šiandien matome, kad šie veiksmai buvo savalaikiai ir leido sušvelninti pirmąjį pandemijos smūgį.
Kitą savaitę Lietuvoje bus siūloma įvesti karantiną
Latvijoje dėl koronaviruso skelbiama nepaprastoji padėtis
Ketvirtadienį Latvijos vyriausybė nusprendė dėl naujo tipo koronaviruso plitimo grėsmės paskelbti šalyje nepaprastąją padėtį. Tai po ministrų kabineto posėdžio žurnalistams pranešė premjeras Krišjanis Karinis.