Straipsnelio pagrindinę mintį šįkart tiesmukai iškėliau į antraštę dėl to, kad ji, kaip tokia, nepasimestų įrodinėjimo sekoje tarp detalių ir atskirų niuansų. Nusprendžiau, kad pamintijimų šia linkme sau po nosimi kritinė masė jau susikaupė arba net perbrendo, taigi atėjo laikas pasidalinti nesmagiais savo būgštavimais su kitais tėvynainiais.
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius
Kita vertus, suprantu, kad iškelta prieš įrodymų seką, užbėgant tokiam įrodinėjimui į priekį, grėsmingai skambanti išvada ne vienam skaitytojui gali sukelti abejones dėl autoriaus sugebėjimo nepamesti sveiko proto, išlaviruojant tarp galinčių prisikabinti paranojinių būsenų. Tačiau pagalvokime kartu – kodėl dabartinės Rusijos oficialiosios valdžios struktūros ir propagandos ruporai Lietuvos partizanų šmeižimui skiria tokią ypatingai didelę reikšmę, dėmesio koncentravimu išsiskiriančią net Kremliaus organizuojamų informacinių karų įkarščio fone? Žinia, putininei Rusijai daug kas nepatinka iš to, kaip nepriklausomybę iškovojusi Lietuva elgiasi tarptautinės politikos sferoje, Kremlių siutina mūsų šalies užimta principinga poziciją sankcijų klausimu, ne mažiau – gynybinių pajėgumų įtvirtinimas ir karinės galios akumuliavimas, kryptingai dedamos pastangos stiprinti ryšius su sąjungininkais NATO ir kituose formatuose.
Tačiau labiausiai masyvios Rusijos propagandinės atakos Lietuva susilaukia, kai viena ar kita proga prisimena pokario Laisvės kovų sąjūdžio dalyvius partizanus, atiduoda jiems būtiną pagarbą. Tada Kremliaus tulžingumas pasiekia aukščiausiąjį laipsnį, tyška net pro kraštus kaip nuodingi purslai. Sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės premijos įteikimo Lietuvos Laisvės Sąjūdžio partizanų grupei proga atsinaujinusi Kremliaus isterija ir bandymai išlieti naują srutų porciją, siekiant pažeminti Lietuvos partizano vardą, nė vieno iš mūsų nenustebino. Būtų keista, jeigu būtų kitaip, nors, tiesą sakant, nėra taip paprasta atsakyti į klausimą – kodėl Kremliaus propagandistams neatsibosta kartoti nesąmones, kuriomis netiki net jie patys. Kodėl Rusijos propagandos smaigalys yra nukreiptas prieš tokius Lietuvos praeities įvykius kaip šlovingosios partizanų kovos net labiau nei bandant užkardinti šiandieninės Lietuvos drąsias, orientuotas į ateitį iniciatyvas? Ar nėra taip, kad imperijos idėjos puoselėtojų instinktai vis dėlto kužda, kad Lietuvos praeityje slypi kažkoks fatališkas pavojus nežmogiškumo imperijos atstatymo užmačioms? Kad ir kaip būtų, mums svarbu bent iškelti klausimą – kodėl imperinės sąmonės statytojai bijo pralaimėjusių (?) savo karą Lietuvos partizanų labiau nei velnias kryžiaus? Iš tiesų, taip keliant klausimą, jam įsišaknijus, gali pasirodyti, kad paradigminė praeitis niekados nepraeina, ji visados išlieka kaip svarbi atvirumo ateičiai sąlyga.
Pabandykime įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija, kaip Sovietų sąjungos teisių perėmėja, be visa ko kito, drauge paveldėjo kažką panašaus į okupanto genetinę atmintį, kuri, tarkime, yra svarbus post-imperinės valdančiosios klikos sprendimų priėmimo faktorius daugiau ar mažiau įsisąmonintu, o kartais net pasąmoniniu pavidalu. Ką tokia okupanto genetinė atmintis galėtų byloti, žiūrint į Lietuvą? Na, visų pirma tai, kad nepriklausomą valstybę galima okupuoti, užimamos šalies armijai, tapusiai politikų intrigų auka, neiššovus nė šūvio, valstybės sargybiniams, devintiems gražias uniformas, pasidavus be kovos.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Žinoma, dėl to sovietinės Rusijos specialiosioms tarnyboms reikėjo iš anksto paplušėti, plačiai pasėjant papirkinėjimų ir šantažo subkultūros nepriklausomoje Lietuvoje bacilą. Būtų didelė nuodėmė, jeigu mes pagal precedento dėsnį suabejotume šiandieninės Lietuvos kariškių pasiryžimu ginti nepriklausomybę, tačiau genetinė okupanto atmintis gali pradėti piešti net ir menkai tikėtinus vaizdinius, prisimenant tą patį precedentą. Kita vertus, kas galėtų paneigti įtarumo prezumpciją, kad ir šiandieninė Rusija yra linkusi plačiai atverti piniginę kitos šalies politikų ir įtakingų asmenų papirkinėjimams. Tačiau ir šiandien mus guodžia tai, kas, iš kitos pusės, turėtų labiausiai varyti į neviltį ypatingai nešvankaus tipo, visados nešvariai žaidžiantį rusišką okupantą – štai jau visos tautos neįmanoma nei nupirkti, nei išgąsdinti. Tai iškilmingai byloja užsitęsęs visą dešimtmetį partizaninis karas Lietuvoje, stojant priešpriešai su gremėzdiška rusiško imperializmo karo mašina. Kaip atrodo, tai labiausiai nervina, varo į pasiutimą apgailėtinus politikos avantiūristus, puoselėjančius nešvankius imperijos atstatymo planus.
Kitas pasakys, partizaninio karo Lietuvoje pamoka yra užverstas puslapis, kaip tokia ji neva neturi didesnės reikšmės ateities labui, nes mūsų šaliai įsijungus į NATO gretas, niekados nebus reikalo griebtis tokių kraštutinių priemonių. Ar švaria sąžine galėtume pakartoti, kad dėl to esame visiškai užtikrinti? Tai, kad NATO reikalingumu buvo suabejota net tarp labiausiai patikimų sąjungininkų, tarkime, yra atskiras, vienkartinis, nors ir labai apmaudus pasiklydusių žodžių sukeltas nesusipratimas, tačiau tokie nesusikalbėjimų arba nusikalbėjimų incidentai pažadina blogą nuojautą ir neaiškius įtarimus, jog labai norint galima pasikasti ir po NATO pamatais.
Kas tuo visų pirma yra suinteresuotas, niekam ne paslaptis. Tačiau neįmanoma nužudyti legendos, neįmanoma išmesti žodžių iš dainos apie tai, kad net palikusi viena vienui su karine galia pranokstančiu agresoriumi, tauta nepasidavė, stojusi į žūtbūtinį partizaninį karą už savo laisvę. Kartais kasdienybės vingiuose mes tarsi ir pradedame pamiršti laisvės kovotojų pamokos nelygstamą vertę, tačiau, kaip matome, su didžiausius kartėliu tai vis dar mena, niekados nepamiršta didžiausi mūsų neprieteliai, skeltanagių palikimo paveldėtojai.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiūrint šiuo rakursu, užsitęsusio partizaninio judėjimo pokario Lietuvoje atvejis savo pergalinga reikšme gali būti lygintinas nebent tik su Žalgirio mūšio pergale!
Kartą anais laikais po įvykusios mokslinės konferencijos tuomečiame Leningrade, neformalioje užstalės aplinkoje man vienas imperinių pažiūrų maskvietis labai užsidegęs bandė įpiršti nuomonę, kad garsioji Kauno krepšinio komanda buvo pavadinta Žalgirio vardu, pagerbiant miško brolius, laisvės kovotojus iš žaliosios girios – pokario lietuvių partizanus. Kiek prisimenu, kažką numykęs, vis tik nepersistengiau bandydamas užginčyti išsakytą hipotezę. Būna, kad ir didžiausi oponentai pasako daug tiesos.
Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių dėl Rusijos televizijos kanale „Rossija 24“ melagingos ir neapykantą kurstančios informacijos paskelbimo apie Laisvės premija apdovanotus Lietuvos partizanus.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Seimo nariai savo rašte prašo įvertinti ir pritaikyti sankcijas šiam kanalui. „Prašome įvertinti minėtoje televizijos kanalo „Rossija 24“ žinių ir aktualijų laidoje rodytą reportažą apie Laisvės premijos įteikimą Lietuvos partizanams ir šiam televizijos kanalui pritaikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones“, – sakė A. Ažubalis.
Kaip rašoma Seimo narių rašte, šių metų sausio 14 d. Rusijos televizijos kanalo „Rossija 24“ transliuotoje žinių ir aktualijų laidoje buvo parodytas reportažas apie sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės premijos įteikimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei.
Lietuvos partizanė
Pasak parlamentarų, reportaže partizanai buvo išvadinti nusikaltėliais ir taikių gyventojų bei vaikų žudikais, buvo parodyta žinoma nuotrauka iš „Lietūkio“ garažo Kaune, taip pat nuotrauka, kurioje lietuvė aprauda 1941 m. sovietų teroro aukas, – visa tai buvo pateikta kaip Lietuvos partizanų aukos. Kreipimosi autoriai sako, kad buvo pateikta daug melagingos statistikos apie neva nuo partizanų nukentėjusių aukų skaičių.
„Akivaizdu, jog buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Tai nėra pirmas atvejis, kada rusiški televizijos kanalai skleidžia tokio ir panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Vykdydama informacinį karą ir skleisdama priešišką propagandą, melagingas žinias, Rusija siekia kurstyti visuomenės įtampą ir Lietuvos žmonių nepasitikėjimą savo valstybe“, – teigė L. Kasčiūnas.
Partizanas su motina
Sausio 13 d. minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Sekmadienį minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Laisvės premijos įteikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Septyni partizanai – prieš ketvirtį amžiaus atkurtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos tuometės vadovybės nariai, atstovaujantys skirtingoms apygardoms ir tarsi sujungiantys visus, kovojusius už Laisvę. Visus tūkstančius, kurie yra ir buvo labai gražios prigimties, kuriems yra aukštas dangus, nes jie tarsi nepagautas paukštis, sklendžiantis skliautu, nes jiems duota aukštesnė misija – įkvėpti ir saugoti. Taip, tai buvo paprasti žmonės, bet jų stipri dvasia leidžia juos matyti nepaprastoje šviesoje. Jie yra drąsi, laisva ir laiminti Lietuva. Ir jie yra PERGALĖ, kurią galutinai užtvirtinote Jūs, Sausio 13-osios Laisvės gynėjai“, – iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje sakė Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Lietuva, anot jos, turi savo gyvą legendą. „Tai ne pasaka apie milžinus, tai yra tikra legenda, modernios Lietuvos mitas su tikrais žmonėmis, iš kurių mes semiamės tikėjimo ir pasitikėjimo“, – sakė ji.
Minėjimo dalyviams Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pristatė partizanų asmenybes.
Bronislovas JUOSPAITIS-Direktorius:
1944-1951 m. Vyčio apygardos partizanas, „Vėtros“ būrio vadas. Po lemtingų kautynių įkalintas, tardytas, nuteistas 25 metus kalėti griežtojo režimo lageryje Norilske – kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara… “ Sovietai išsekintą ir keturiasdešimt kelis kilogramus tesveriantį partizaną užregistravo numeriu F412. Į Lietuvą jis grįžo 1966 m.
Z787 – okupantų primestas kalinio numeris Vytautui BALSIUI-Uosiui
1944-1948 m. buvo Tauro apygardos partizanas, 1945 m. sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. 1948 m. sausio 13 d. išduotas ir suimtas. Nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Norilsko lageryje ir 15 metų tremties. 8 metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų Karagandos vario kasykloje. Į Lietuva grįžo 1966 m. Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku.
Jonas ČEPONIS-Vaidila (Vaidevutis):
Nuo 1944 m. rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaike ryšius su jų štabais. 1945-1948 m. ginkluotojo pasipriešinimo dalyvis. Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas. Jis buvo įgaliotas palaikyti ryšį su kitomis partizanu apygardomis, tartis centralizacijos klausimais. Suimtas Kaune 1948 m., nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.
Jonas puikiai prisimena, kaip pasitiko savo nuosprendį: „Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, nes tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys.”
Partizanas Vaidila kalintas Norilsko, Kemerovo lageriuose. 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1968 m. Atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją – ilgametis jos vadas.
Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas JAKAVONIS-Tigras:
1944-1946 m. Dainavos apygardos Merkio rinktines ryšininkas ir partizanas. Jo tėvų sodyboje įrengtas bunkeris – partizanų vadų Vanago ir Kazimieraičio vadavietė. Suimtas 1946 m., nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme. Kalintas Kolymos ir Magadano lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą.
Į Lietuvą grįžo 1959 m. Jau nepriklausomoje Lietuvoje toje pačioje sodyboje Kasčiūnų kaime atkūrė bunkerį, kur ir šiandien yra laukiamas kiekvienas, kuriam svarbios ir įdomios Lietuvos Laisvės kovos.
Didžiulį šviečiamąjį darbą dirba ir Jonas KADZIONIS-Bėda, jis taip pat atstatė savo būrio bunkerį, kurį lanko šimtai moksleivių.
1948-1953 m. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanas. 1949 m. paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Laisves kovų metais sukūrė šeimą – vedė partizanę Malviną Gedžiūnaitę-Sesutę. Apie tą laiką Jonas jautriai sako: „Nežinojau, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti kur esame (kluone, „dobilų soste“) ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjome mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“. 1953 m. įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. Nuteistas 25 m. kalėti ir 5 m. tremties bausme. Iškalėjo visą 25 m. bausmės laiką Omsko, Irkutsko, Mordovijos, Permes lageriuose. 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį, galutinai į Lietuvą grįžo tik 1989 m.
Jonas ABUKAUSKAS-Siaubas – taip pat patyrė per 20 metų nelaisvės.
1949-1952 m. Algimanto apygardos partizanas, „Audros“ būrio vadas. Prisimena, kaip jungiantis prie partizanų bendražygiai sakė jam: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi“. 1952 m. legalizavosi, tais pačiais metais suimtas, 24 metus kalintas Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1976 m.
Juozas MOCIUS-Šviedrys:
Nuo 1944 m. bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas. 1945-1947 m. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanas, dirbo rinktinės štabe. Spausdino pogrindžio laikraštį „Laisves varpas“. Suimtas 1947 m., paskirta mirties bausmė, tačiau ji pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, priverstinai dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1977 m., po 29 metų ir 6 mėnesių. Po beveik 30 metų…
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Kaip primena ELTA, Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…” Knygos viršelis
Aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą Alfonsą Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.
Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.
Penktadienio rytą karstą su A. Ramanausko-Vanago palaikais, kurį į Didįjį universiteto kiemą įnešė Lietuvos kariai, pasitiko jo dukra Auksutė, vaikaičiai, kiti artimieji, pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Skambant antruoju Lietuvos himnu vadinamai giesmei „Lietuva brangi“ karstą į bažnyčią palydėjo ir kariuomenės vadai, bendražygiai.
Išreikšti pagarbą šiai iškiliai asmenybei galės kiekvienas.
Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.
Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.
13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.
Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
ELTA primena, kad Lietuvos pedagogo, žurnalisto, karininko, rezistento, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio.
1918 metų kovo 6 dienos Niu Britene, JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas po suėmimo ir žiaurių kankinimų nužudytas 1957 metų lapkričio 29 dieną, būdamas 39 metų.
A.Ramanausko-Vanago artimieji jį mato ne kaip privatų asmenį, o kaip valstybės žmogų.
„Tai yra visos Lietuvos žmogus, nes jis atidavė save Lietuvai ir Lietuva jo nepamiršta“, – yra sakiusi sakė A. Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Partizanų vado vaikaitė – pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė prisimena senelės – A. Ramanausko-Vanago žmonos žodžius, kad garsusis jos vyras niekada nesuabejojo savo pasirinkimu kovoti ir siekti nepriklausomos Lietuvos.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
„Tai yra valstybės žmogus. Jis savo gyvenimą atidavė Lietuvai. Tai nėra privatus asmuo, mes jį matome kaip valstybės žmogų“, – paklausta, kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti sakė I. Jancevičienė.
A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.
Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Kaip skelbė ELTA, A.Ramanauskas-Vanagas 1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Buvo suimtas 1956 metais ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neseniai paskelbė, kad mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.
Tiesa, LGGRTC istorikas Darius Žygelis ragina nedaryti skubotų išvadų – kad būtų galima tvirtinti, jog politiniams kaliniams buvo taikytos išskirtinės mirties bausmės, reikia atlikti detalesnius Našlaičių kapinėse palaidotų palaikų tyrimus.
LGGRTC taip pat nustatė, kad jau po paskelbto mirties nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims keturioms savaitėms. Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.
Aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą Alfonsą Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tyrėjai taip pat informuoja, kad generolas sovietų buvo žiauriai kankinamas – jo akiduobės gilumoje aptikti sužalojimai, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. „Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant A. Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje“, – teigė tyrėjai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 metais jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 metais – dimisijos brigados generolo laipsnis, taip pat įteisinti dar 1949 ir 1950 metais Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai: 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. Jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.
Kaip skelbė ELTA, Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais, o Vyriausybė patvirtino 100-ųjų gimimo metinių minėjimo planą. Parengta plati kultūrinė, edukacinė, mokslinė programa, kuri padės plačiau atskleisti iškilią asmenybę, parodys Lietuvos laisvės kovų kelią.
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.
Seimo narys Audronius Ažubalis
TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.
Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.
Genocido organizatorius
Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.
Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.
Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.
Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas
Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.
Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.
Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.
Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai
LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.
Sovietinis lageris
Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.
Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.
Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.
Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Algimantas ZOLUBAS
Lukiškių aikštės Šimtmečio rato centre 2018-01-12 ir 2018-02-16 buvo pašventintos ir įamžintos kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę 111 relikvijų ir jas lydintys dokumentai. Jas iš įvairių vietų pristatė per 300 mylinčių savo kraštą ir gerbiančių istorinę atmintį savanorių.
Relikvijas nuleidus į Šimtmečio rato ertmę, ją užsandarinus buvo uždėta granitinė plokštė su įrašu Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba. Pats Šimtmečio rato projektas su savivaldybe ir architektais buvo suderintas. Nesant lėšų, Šimtmečio rato darbai pagal projektą: rato formavimas, armatūros tvirtinimai, skaldos išpylimas, plytelių išklojimas ir kiti darbai buvo vykdomi Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projekto ir kitų aukotojų lėšomis.
2018 m. birželio 25 dieną vandalas išniekino šimtmečio rate esančias relikvijas, viena kapsulė su dokumentais buvo pagrobta, tačiau greitai surasta.
Fondas su kitomis patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis, kad esant tuščiai ertmei nesikartotų išniekinimai, nusprendė operatyviai atšventinti relikvijas ir dviejose granitinėse plokštėse iškalti jų sąrašą. Tai neatskiriama sąsaja tarp dokumentų esančių ertmės viduje ir išorėje. Tuo siekta viešumo, kad būtų žinoma vilniečiams ir svečiams. Tai buvo iškilmingai atlikta 2018-07- 06 Valstybės dienos proga. Relikvijų pagerbimą atliko kariai, o relikvijų atšventinimą – Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kunigas brolis Mindaugas Slapšinskas OP. Apie atliktą darbą savivaldybė buvo informuota, paprašyta užtikrinti Šimtmečio rato priežiūrą ir tvarką. Tačiau…
Liepos 23 d. gautas pranešimas, kad granitinės plokštės su relikvijų sąrašais pagrobtos.
Pažadai, kurių neįgyvendinome: „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“
Kitą dieną paaiškėja, kad grobikė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pašventintos plokštės atsidūrė įmonės „Grinda“ sandėlyje drauge su Žaliojo tilto skulptūromis.
Pasirodo, šios įmonės sandėlyje, neinformavus visuomenės, atsidūrė dar vienas paminklinis akmuo su įrašu „Lukiškių aikštėje bus įamžintas partizano, laisvės kovotojo atminimas 1995“. Pažadėta prieš 23 metus…
„Grindos“ sandėliuose įkišta tūno ir juodo granito plokštė iš Lukiškių aikštės su užrašu „Žuvusiems už Tėvynę“, kurią pašventino dar monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Čia dera pažymėti, kad Šimtmečio rato suformavimas ir raidžių iškalimas granitinėse plokštėse Vyčio fondui ir kitiems aukotojams atsiėjo, neskaitant kitų išlaidų, 32 tūkstančius eurų.
Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, prilygstantis kriminaliam ir šventvagiškam, piktina visuomenę, nes iš tikrųjų niekina kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą.
Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…
Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.
Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.
Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.
Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis.
Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa
Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.
Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.
Gruodžio 5-6 d.d. vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.
Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.
Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.
Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.
Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.
Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.
Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.
Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.
Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.
Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.
Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.
Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.
Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?
Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.
Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)
Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.
[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).
Istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Partizaninis judėjimas Svėdasų krašte kaip ir visoje Rytų Lietuvoje prasidėjo 1944 metų rudenį. Pirmasis partizanų būrys Svėdasų valsčiuje buvo įkurtas 1944 spalio 29 d. Pirmojo partizanų būrio kūrimo iniciatoriai buvo keturi Svėdasų valsčiaus gyventojai – Lietuvos kariuomenės (LK) puskarininkis, Svėdasų vls. šaulių būrio vadas (J.Tumo-Vaižganto sesers Marijonos Nakutienės anūkas) Albertas Nakutis iš Malaišių kaimo, ūkininkas, šaulys Augustas Baltuška iš Kunigiškių kaimo, inžinierius-geodezininkas (kultūrtechnikas) Jurgis Guzas iš Galvydžių kaimo ir inžinierius geodezininkas (kultūrtechnikas) Juozas Rimkus iš Vikonių kaimo. J.Guzas ir J.Rimkus buvo baigę Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, kultūrtechnikos skyrių.
Vokiečių okupacijos metais J.Guzas dirbo Svėdasų valsčiaus inžinieriumi-melioratoriumi, J.Rimkus ūkininkavo tėvų ūkyje Sliepsiškio kaime. Šie partizaninio judėjimo Svėdasų krašte pradininkai 1944 spalio 29 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir pasiskirstė pareigomis; štabo viršininku ir sekretoriumi išrinktas Jurgis Guzas, partizanų būrio vadu Albertas Nakutis, būrio vado padėjėju Augustas Baltuška, būrio I-ojo skyriaus vadu Juozas Rimkus. Visi keturi partizanų būrio kūrimo iniciatoriai sudarė štabo tarybą. Tarybos nariams nustatytos tokios pareigos; J.Guzas sekė radijo žinias, jas pasižymėdavo ir apie tai informuodavo kitus štabo tarybos narius, bei rūpinosi laikraščio ir atsišaukimų spausdinimu. A.Nakutis – rūpinosi būrio organizavimu, vadovavo būriui ir stengėsi užmegzti ryšius su kitais partizanų būriais. A.Baltuška – visais aukščiau minėtais klausimais padėjo būrio vadui. J. Rimkus organizavo savo apylinkėje; Galvydžių, Sliepsiškio, Vikonių kaimuose partizanų skyrių.
Iki 1944 gruodžio 24 dienos būrio organizatoriams pavyko Svėdasų valsčiuje sukurti 3 partizanų skyrius iš viso 60 partizanų, 1-asis Vikonių-Sliepsiškio apylinkės, skyriaus vadas Juozas Rimkus, skyriuje buvo 16 partizanų, 2-asis Kunigiškių –Vaitkūnų apylinkės, skyriaus vadas Augustas Baltuška skyriuje 24 partizanai, 3-asis Butėnų apylinkės, skyriaus vadas Steponas Šukys skyriuje 20 partizanų. Visi 3 partizanų skyriai buvo pavaldūs pogrindinės Svėdasų valsčiaus organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabui. Štabui vadovavo J.Guzas, jo nariais buvo A.Nakutis, J.Rimkus, A.Baltuška, be to, prie štabo buvo priskirti nuolatiniai ryšininkai; Romas Šalaka iš Pauriškių kaimo, Bronius Stukas iš Galvydžių kaimo ir Stasys Nakutis iš Malaišių kaimo.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.
Dauguma pirmųjų 1944 metais veikusių Svėdasų krašte partizanų laikėsi apie savo namus, kai valsčiuje pasirodydavo NKVD kariuomenė ir pradėdavo kratas kaimuose, partizanai pasitraukdavo į Šimonių girią ir kitas atokesnes vietas; 1-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Priegodo ežero (Šimonių girios 181 kvartale), 3-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Ešerinėlio balos (Šimonių girios 188 kvartale), 2-ojo skyriaus partizanai kilus pavojui iš Kunigiškių ir Vaitkūnų kaimų pasitraukdavo į užpelkėjusio Jaros (Vaitkūnų) ežero nendrynus netoli Vaitkūnų kaimo. 1944 metų pabaigoje Svėdasų valsčiaus teritorijoje buvo apie 180 ginkluotų partizanų. „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai stengėsi plėsti savo įtaką ir į kaimyninius Debeikių, Šimonių bei Skapiškio valsčius ir nusiuntė pas kaimynus štabo ryšininką Aleksą Matelį, kad užmegztų ryšius, bet jis grįžęs pranešė, kad šių kraštų partizanai dar neturi aiškios vadovybės, todėl tuo metu pastovesnių ryšių su kaimynais užmegzti nepavyko. Šis faktas rodo, kad svėdasiečiai šiame krašte pirmieji pradėjo organizuotą partizaninę kovą. Jie pirmieji visame Rokiškio, Anykščių, Kupiškio regione pradėjo leisti pogrindinę spaudą. Tai buvo nedidelis laikraštėlis, apie 100 egzempliorių tiražu išleistas „Į kovą“, iš viso per 2 (lapkričio-gruodžio) mėnesius buvo išleisti 4 šio laikraštėlio numeriai, spausdinti buvo paruoštas ir 5 numeris, bet 1944 12 24 dieną NKVD-istams sunaikinus organizacijos štabą visi partizanų dokumentai ir spausdinimo mašinėlė pateko priešui į rankas.
Taip pat Šimonių girioje veikęs pirmasis šio krašto partizanų štabas parengė ir išplatino valsčiuje 12 egzempliorių atsišaukimų „Į lietuvius“, šiuose atsišaukimuose buvo kviečiami stoti į partizanų gretas, partizanų būrio įstatų išspausdinta 20 egzempliorių, 8 egzemplioriai „Įspėjimai milicininkams ir skrebams“ ir 8 egzempliorai atsišaukimų „Į Svėdasų miestelio gyventojus“, 10 egzempliorių partizanų skyriaus kūrimo instrukcijų. Partizanų skyriaus kūrimo instrukcijoje buvo aprašyta ir partizanų priesaikos davimo tvarka. Pirmieji šio krašto partizanai prisiekdavo taip; atsistojęs be kepurės prieš būrio arba skyriaus vadą, naujokas pakelia dešinės rankos du pirštus aukštyn ir kartoja žodžius, kuriuos skaito skyriaus vadas, o stojantis į būrį kartoja. Priesaikos žodžiai: „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: Visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu“.
Davęs priesaiką naujokas savo ranką žodžius nusirašydavo ir atmintinai juos išmokdavo.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Matyt, daugelis Svėdasų vyrų apsisprendė stoti į partizanų gretas perskaitę 1944 12 03 dieną Nepriklausomos Lietuvos būrio štabe 100 egzempliorių tiražu išspausdintą ir valsčiuje išplatintą atsišaukimą, kuris skelbė: „Lietuviai! Sunkus ir žiaurus dabartinis mūsų gyvenimo momentas, kurį mes dabar ypatingai jaučiame. Geriausi mūsų tautos sūnus kaip šunys iš savo sodybų vaikomi ir šaudomi. Mes esame visai beteisiai vergai. Mūsų tautos išsigimėliai ir įvairaus plauko išdavikai deda visas pastangas mus sugaudyti ir išsiųsti pražūtin. Neturime teisės ramiai gyventi savo tėvų sukurtose ir kruvinu prakaitu nulaistytose sodybose, kurias mes turime su skaudančia širdimi perleisti, kad išsaugotume gyvybę. Lietuvi, būk veiklus ir organizuotas ir užmiršk asmeniškas ambicijas ir savanaudiškumą. Susirišk su dirbančiais partizanais, stok į jų eiles. Gana po krūmus pletkavoti, bet reikia veikti, reikia imtis konkretaus darbo. Tamstai bus pasiūlyta stoti į organizuojamą savisaugos partizanų skyrių. Tad stok ir įstojęs visomis jėgomis dirbk. Viskas mūsų brangiai Tėvynei Lietuvai. Perskaitęs siųsk toliau“.
Kaimynystėje Adomynės parapijoje ir Svėdasų valsčiaus vakarinėje dalyje veikė buvusio policijos vachmistro Alfonso Paškevičiaus – Liūto, kilusio iš Miškinėlių kaimo Adomynės parapijos 40 vyrų partizanų būrys, pavadintas LPS Gedimino rinktinės Karalienės pulko būriu. Šiame būryje daugiausiai buvo vyrų iš Šimonių valsčiaus, bei svėdasiečiai iš Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Čiukų, Zoviškių. Šis būrys taip pat kaip ir Nakučio 1944-1945 m. pastovios dislokacijos vietos neturėjo, dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. Veikė Svėdasų, Šimonių, Kamajų, Skapiškio valsčiuose. Priešams nuo 1945 vasaros sunaikinus LPS Gedimino rinktinę, kuri dar buvo vadinama Rokiškio rinktine, nes dauguma šios rinktinės partizanų būrių veikė Rokiškio apskrityje, Svėdasų valsčiuje veikę A.Paškevičiaus–Liūto ir A.Nakučio-Viesulo vadovaujami partizanų būriai sukūrė valsčiaus LLA organizaciją. Jos vadu išrinktas A.Nakutis, organizacijos štabo viršininku A.Paškevičius. Jis dar buvo vadinamas Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantu arba Šimonių girios komendantu.
Svėdasų valsčiaus rytinėje dalyje bei kaimyniniuose Užpalių ir Vyžuonų valsčiuose veikė 1941 m. sukilimo dalyvio policininko Stasio Gimbučio 30 partizanų būrys. Jį sudarė Užpalių valsčiaus bei Svėdasų valsčiaus Liepagirių, Aulelių, Narbūčių kaimų vyrai. Būrio vado gimtinė – Liepagirių kaimas. Greta šio būrio buvusioje Vyžuonų valsčiaus Šventupio apylinkėje. Dabar dalis šios apylinkės priklauso Svėdasų seniūnijai. Šioje apylinkėje taip pat kaimyniniuose Vyžuonų bei Debeikių valsčiuose veikė 1941 metų sukilimo dalyvio Vlado Buitvydo iš Vilkabrukių kaimo vadovaujamas 35 partizanų būrys. Jame buvo vyrai iš Svėdasų seniūnijos Vilkabrukių, Kunigiškių, Žaliosios, Debeikių seniūnijos Šventupio, Varkujų kaimų.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
Dažnai į Svėdasų valsčiuje esančią didžiausią Šiaurės Rytų Lietuvoje Šimonių girią atvykdavo kaimyninių Debeikių, Vyžuonų, Skapiškio, Viešintų, Kamajų, Kupiškio, Utenos valsčių partizanai. Pagrindinės partizaninio judėjimo atsiradimo priežastys buvo prasidėjęs sovietinis teroras, masinė nuo 18 iki 35 metų amžiaus vyrų mobilizacija į frontą ir tikėjimas, kad sovietinė okupacija truks neilgai.
Norėdamas sunaikinti partizanus sovietinis saugumas ėmėsi represijų prieš partizanų šeimas. Pradėtas aktyviausių partizanų šeimų turto konfiskavimas, nuolatinės kratos ir bauginimai. 1945 metais konfiskuotas 23 Svėdasų valsčiuje gyvenusių partizanų šeimų turtas. Tais pat metais suimti 35 valsčiaus gyventojai, kurių dauguma apkaltinti ryšiais su partizanais. NKVD-istai kartu su skrebais ne tiek kovojo su partizanai, kiek terorizavo ir žudė civilius gyventojus, 1944-1945 metais valsčiuje nužudyta 18 civilių gyventojų, iš jų 12 beginklių nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių, 4 nešaukiamojo amžiaus vyrai ir 2 moteris.
Pirmas per antrąją sovietinę okupaciją 1944 07 26 nužudytas Petras Zaremba gyvenęs Šventupio vnkm., pas savo uošvius stambius ūkininkus Tuskenius. Atėjęs į šį vienkiemį RA karininkas norėjo iš namų išsivęsti Tuskenių tarnaitę Oną. P.Zaremba bandė ją užsistoti ir čia pat kieme buvo nušautas.
Svėdasų valsčiaus gyventoją Aleksą Zobarską iš Grikepelių kaimo 1944 m. rugsėjo mėnesį prie Adomynės bažnyčios šventoriaus nušovė rusų kareiviai, 1944 metų gruodžio mėnesį nušauti Vladas Būga iš Galvydžių kaimo, Augustas Tamošiūnas iš Kušlių, Albinas Pilkauskas iš Gykių, Vladas ir Jonas Buitvydai iš Narbūčių, Vincas Budreika ir Kostas Kinderis iš Vaitkūnų kaimo. Dalis jų slapstėsi nuo kariuomenės, kiti nušauti kaip sovietų valdžios priešai, jų tarpe – aktyvus šaulys Juozas Lapienis ir LK savanoris Augustas Tamošiūnas.
Dalis žmonių nužudyti rusų kareivių ir skrebų per susidūrimą su partizanais. Taip atsitiko Šeduikių kaime 1945 09 12 dieną, NKVD kareiviai, vadovaujami kapitono Kirnasovo, čia nužudė 4 partizanus ir dvi moteris vietines gyventojas Eleną Pajėdienę ir Valeriją Čerškuvienę.
Nepriklausomos Lietuvos būrio vadas Jurgis Guzas savo dienoraštyje, 1944 12 21 rašytame Šimonių girioje, užrašė: „Jau 5 mėnesiai kaip Raudona armija mūsų krašte Svėdasuose. Jie pasirodė liepos 14 dieną. Tuo metu lietuviai nežinojo, ką daryti, ar lįsti į žemę, ar bėgti į užsienį, ar prašyti prieglaudos, ar laukti galo. Per trumpą laiką ir jų valdžia iš miško susirinko. Kurį laiką buvo ramu, po to jie pradėjo važinėti po kaimus, rinkti radijas ir nešioti šaukimus į Raudoną armiją. Kai niekas į tai nereagavo, pradėjo niekšai siautėti, gaudyti sabotažininkus, šaudyti beginklius. Vienas kitas pakliuvo į lagerius, ten juos trumpai apmokė ir į frontą. Valsčiuje prasidėjo partizanų judėjimas. Liepagirių kaime jie sudegino Gimbučio pastatus, patį šeimininką, partizano tėvą ir 14 metų brolį nušovė vietoje. Bet mūsų valsčiuje lyginant su kitais valsčiais plėšimų dar nedaug. Kamajų valsčiuje baisiau“.
Svėdasų valsčiaus partizanų aktyvumą rodo Rokiškio apskrities NKVD viršininko kapitono Kiselio 1945 01 02 dienos pranešimas savo viršininkams į Vilnių. Jis rašė: „Svėdasų, Panemunio ir Skapiškio valsčiuose įvažiavimas ir išvažiavimas į valsčių centrus uždarytas. Niekas negali pravažiuoti neapšaudytas. Daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai. Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą. Atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kai kuriose vietose partizanai paskelbė vyrų mobilizaciją, Svėdasų valsčiaus vykdomojo kabineto pirmininkas Baltuška nušautas. Kiti vykdomo komiteto darbuotojai, bijodami dėl savo gyvybės, ruošiasi išvykti į Rokiškį. 1944 12 21 prie Svėdasų apšaudytos 8 karinės mašinos, važiavusios į Daugpilį“.
1945 03 01 tas pats kapitonas Kiselis savo viršininkui generolui Bartašiūnui rašė: „Rokiškio apskrityje veikia 8 partizanų būriai, kuriuose yra apie 600 partizanų, be to, 700 vengiančių eiti į kariuomenę ir dezertyrų iš Raudonosios armijos. Svėdasų valsčiuje nėra operatyvinių darbuotojų, dirbančių kovos su banditizmu linija. Valsčiaus NKVD viršininkas leitenantas Djakovas nužudė raudonarmietį, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Operatyviniai darbuotojai sėdi valsčiaus centre ir retai iš jo išvyksta į kaimus ir vienkiemius, nesusitinka su agentais, netgi nežino savo valsčiaus kelių, todėl operatyvinis darbas labai silpnas. Milicijos viršininkas smarkiai panikuoja, kartais prie kitų piliečių šneka antisovietiškai. Valsčiaus NKVD skyrius turi tris agentus Dalgį, Kliną ir Subotą, abu jie dirba pagal bylas „Teroristai“, užvesta A.Paškevičiaus būriui ir „Pogromininkai“ užvesta A.Nakučio būriui. Valsčiuje žudomi sovietiniai partiniai aktyvistai, plėšiamas ir naikinamas valstybinių įmonių, sovchozų turtas. Vykdoma aktyvi propaganda valstiečių tarpe, jie kviečiami stoti į partizanus, draudžiama naujakuriams dirbti žemę. Ruošiamasi Svėdasų užėmimui. Didžiausią pavojų kelia Šimonių giria. Dėl karinės operacijos šioje girioje reikalinga solidi jėga, todėl prašau į tai atsižvelgti. Šiuo metu turimo kontingento 261 NKVD pulko 60 karių, kurie pridengia Svėdasų ir Skapiškių valsčius, neužtenka, nes partizanai daug juda iš vieno valsčiaus į kitą.“
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
1945 metais partizanai Svėdasų krašte nukovė 8 skrebus, 3 NKVD kariškius tarp jų viršilą, valsčiaus VK pirmininką Baltušką, valsčiaus milicijos įgaliotinį Baroną, 6 sovietinius partinius aktyvistus. Vilkabrukių kaimo partizanai tame pačiame kaime nušovė 5 Vyžuonų valsčiaus skrebus, o kartais su kitais partizanais Debeikių valsčiuje ties Černaučyznos kaimu nušovė 12 Vyžuonų valsčiaus skrebų ir aktyvistų. A.Paškevičiaus būrio partizanai Kamajų valsčiuje Gučiūnų kaime 1945 06 21 nukovė Kamajų valsčiaus NKVD poskyrio viršininką leitenantą Goriačevą. 1946 vasario iš 9 į 10 naktį Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantas Alfonsas Paškevičius –Liūtas planavo su savo vyrais atakuoti Svėdasus. Prieš ataką visi partizanai numatė susitelkti Rimdžių miške ties Gykiais, bet netrukus Juodonių kaime A. Paškevičiui žuvus šio plano buvo atsisakyta“.
Norėdami įbauginti okupantai sutelkė 1944 12 22 Svėdasuose savo pajėgas iš Rokiškio, Šimonių, Kupiškio ir apsupo Šimonių girią. Nepriklausomos Lietuvos partizanų būrio vadas apie tos dienos įvykius rašė taip: „NKVD jungtinės pajėgos, kurios buvo sutelktos Svėdasuose apsupo Galvydžių, Dienionių, Kušlių, Sliepsiškio kaimus. Vienas NKVD dalinys judėjo nuo Sliepsiškio, o antras nuo Dienionių ir Paliegės, trečias nuo Galvydžių pusės. Aš pasiunčiau žvalgybą į miško pakraštį. Paaiškėjo, kad rusai pagavo ir išsivarė 5 žmones; brolius Vladą ir Petrą Pajėdas jų tėvą ir Joną Skipitį. Dar Valevičių kieme suėmė, Juozą Lapienį ir Vladą Būgą. Juozą sumušė iki sąmonės netekimo, Būgą ten pat sušaudė. Visi kiti mobilizuojami ir buvo išvaryti į Svėdasus. Ar kas išsigelbės, sunku pasakyti. Visus išsivarė surištomis rankomis“.
Vėliau sudarytose šiems asmenims baudžiamosiose bylose paaiškėjo šių nelaimingųjų likimas. Vladas Pajėda 1945 02 06 pasiskundė į Maskvą SSSR CK-ui. Jis rašė: „NKVD 1944 12 22 suėmė mano tėvą bei jaunesnįjį brolį (pas. Vladas taip pat buvo suimtas, bet skunde kažkodėl apie tai neužsimenama, tikriausiai todėl, kad jam tik slapta pavyko išsiųsti laišką iš kalėjimo) ir išvežė į Šimonys. Ten 4 paras mušė su lazdom ir šampalais (šautuvų grūstuvais), nedavė valgyti, tik gerti, panages badė įkaitinta viela. Paskui pervežė į Panevėžį, ten tardė 3 paras, pririšę prie stulpo lėtai lašino lašus į galvą, geležiniu lanku spaudė suimtųjų galvas, nes suimtieji neigė tai ką pasakė Šimonyse. Vilniuje laikė apie mėnesį, kaliniai badavo, vėl mušė per tardymą“.
Dar baisesnio likimo sulaukė kartu su Pajėdais suimtas svėdasietis 24 metų amžiaus Jonas Skipitis. Jis mirė 1945 08 18 Vilniuje Lukiškių kalėjime. Mirties priežastis nurodyta baudžiamojoje byloje įdėtame mirusiojo medicininės apžiūros akte. Akte pažymėta mirties priežastis – hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas, aprašant mirusiojo kūną, pažymėta; oda gelsvos spalvos, riebalinio sluoksnio po oda nerasta, raumenis atrofavęsi, išoriškai apžiūrėjus ant kūno jokių sužalojimų nerasta.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Pasibaigus karui su Vokietija okupantai visoje Lietuvoje, o taip pat ir Aukštaitijoje padidino savo karių skaičių. Daugumoje valsčių buvo dislokuotos pastovios NKVD kariuomenės įgulos. Svėdasuose, Kamajuose, Skapiškyje būrio dydžio, Šimonyse, Rokiškyje kuopos dydžio. Tai buvo 4-osios NKVD divizijos, kuri pagarsėjo žiaurumu tremiant į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metais Krymo totorius, čečėnus, ingušus bei kitas Šiaurės Kaukazo tautas. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių girios sekdami partizanus. Kelyje Šimonys-Svėdasai pradėjo budėti tanketės. NKVD (vėliau pavadinta MVD) kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis; laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt.
Skrebams buvo nuo 1945 metu rudens mokamos algos iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos. Taip situacija pasikeitė partizanų nenaudai ypač dėl išdavysčių. Išdavikai partizanams padarė daugiau žalos negu jungtinės okupantų pajėgos kartu sudėjus.
Pirmąjį rimtą smūgį Svėdasų valsčiuje patyrė „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai. Dauguma šios organizacijos partizanų prieš 1944 metų Šv. Kalėdas iš Šimonių girios grįžo į namus pas saviškius. NKVD-istai namuose Butėnų kaime suėmė šio būrio partizanus brolius Steponą ir Osvaldą Žvirblius bei Vacį Budreiką. Budreiką per tardymą pasakė, kad žino partizanų bunkerius Šimonių girioje. Jis parodė priešui savo būrio bunkerius prie Sliepsiškio ir Galvydžių kaimų.
1945 01 03, 4 valandą ryto NKVD 95-ojo pasienio pulko, 3-ojo šaulių bataliono 7 kuopa, vadovaujama leitenanto M.Sidorič, užpuolė partizanų bunkerius, bet juose rado tik 7 partizanus, 6-ius suėmė, tarp jų – Svėdasų valsčiaus partizanų štabo viršininką Jurgį Guzą, šio būrio I-ojo skyriaus vadą Juozą Rimkų, taip bunkeriuose baudėjai surado nemažai partizanų ginklų, štabo archyvą, spausdinimo mašinėlę, atsišaukimų, pirmojo Svėdasų krašto partizanų leidinio „Į kovą“ egzempliorių.
1945 07 15 dieną Kurkliečių kaime Kamajų valsčiuje, kurį nuo Svėdasų valsčiaus skiria tik Malaišos upelis, ilsėjosi LLA A.Nakučio – Viesulo būrio partizanai, kai netikėtai juos užklupo skrebai bei kareiviai. Juos išdavė Kunigiškių kaimo Antanas Zovė, partizano Albino Mėginio sesuo pati matė jį tą rytą jojant link Svėdasų. Ši išdavystė kainavo 14 gyvybių. Žuvo 5 partizanai ir buvo nužudyti 9 civiliai Kurkliečių kaimo gyventojai.
Vyriausiajam iš Julijonui Vaičiui buvo 80 metų, Petrui Pajarskui ir Terėsei Mateikienei – 70. Baudėjai sudegino penkias sodybas ir į degantį namą įmetė Birutės Mateikienės trejų ir ketverių metų vaikus Algį ir Nijolę Mateikius. Motina po kurio laiko išprotėjo. Vėliau keršydami partizanai sušaudė išdavyste įtariama Antaną Zovę, Elžbietą Zovytę, aktyvisto tėvą Kazį Baukį, skrebo tėvą Feliksą Zovę, Antaną ir Praną Braknius.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografuota iš LGGRTC nuotr.
MGB agentas „Seibutis“ 1945 06 19 išdavė Gučiūnų kaime Kamajų valsčiuje stovyklavusius Alfonso Paškevičiaus būrio partizanus. 1945 06 21 25-ojo NKVD šaulių pulko 3 kuopos apsupo kaimą, žuvo 21 partizanas, suimta 10 partizanų rėmėjų.
MGB agentė „Stasė“ 1945 09 30 Šeduikių kaime Svėdasų valsčiuje suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 8 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino E.Pajėdienės sodybą, tarp žuvusiųjų buvo 2 moterys; Elena Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė.
Partizanai išaaiškindavo išdavikus ir juos bausdavo; 1944 12 30 Vyžuonų valsčiaus NKGB agentas „Gaidukas“ čekistui leitenantui Trofimovui pranešė:
„1944 11 15 apie 8 valandą vakaro į mano namus Vilkabrukių kaime įsiveržė 15 partizanų. Įsiveržę į vidų jie liepė uždegti šviesą, 3 kartus šovė į lubas ir liepė abiems su žmona gultis ant grindų. Jiems vadovavo Vladas Buitvydas, kuris liepė vienam iš savo „bandytų“ įkrėsti mums po 15 šampalų, tada vienas iš įsiveržėlių sumušė mano žmoną Konstanciją Pabedinskienę. Kai atskaitė 15 kartų, pats Buitvydas dar pridėjo 5 šampalus, pareiškęs, kad čia tau boba už Staliną. Paskui liepė laikyti liežuvį už dantų.“
Bet agentas „Gaidukas“ įspėjimo nepaklausė ir po poros mėnesių buvo išvestas į mišką ir iš ten nebesugrįžo.
1945 03 30 partizanai Čiukų kaime Svėdasų valsčiuje sulaikė Čiukų pieninės punkto direktorių, malūnininką ir Svėdasų MGB skyriaus agentą „Paštą“. Juos nusivedė į mišką ir ištardė. Pienininką ir malūnininką po tardymo paleido, o „Paštą“ išsivedė į mišką ir jis iš ten nebesugrįžo.
Partizanų ryšininkas Stasys Indrašius prisimena, kad pas jį bunkeryje gyvenę partizanai stengėsi be reikalo daug šnekančių nešaudyti. Kai netoliese gyvenęs S.Indrašiaus kaimynas pradėjo per daug šnekėti pašaliniams, ko nereikia. Partizanai Viesulas, Rukas ir Vėjas išsivedė žmogelį vėlai rudenį prie gilios kūdros ir liepė plaukti iš vieno kranto į kitą. Taip žmogelis plaukiojo iš vieno kūdros kranto į kitą, kol smarkiai užduso ir sušalo. Tada partizanai paklausė, ar tam jau praėjęs karštis, kai jis patvirtino kad nebekaršta, paleido. Taip įspėtas žmogelis jokių rūpesčių partizanams daugiau nebekėlė.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be karinių priemonių ir teroro prieš partizanų šeimas MGB ir MVD operatyvininkai ėmėsi ir klastos. 1945 metų birželio mėnesį jie partizanų šeimoms išsiuntinėjo laiškus, kuriuose buvo pranešama, kad karas baigėsi ir kvietė visus legalizuotis, o nepaklausius žadėjo nubausti partizano šeimą. Tokį laišką iš Svėdasų valsčiaus MGB viršininko leitenanto Kartašovo gavo ir Palskių šeima iš Tadauskų kaimo. Trys broliai Palskiai kovojo Nakučio – Viesulo būryje. Į šį saugumiečio laišką atsakė miško partizanų vadas, tikriausiai šiuo vardu pasivadino Albertas Nakutis-Viesulas. Jis čekistui atsakė taip:
“Gerbiamas viršininke, kad karas baigėsi, aš puikiai žinau. Kad gyvenimas mums miške nelengvas taip pat žinau. Balys Palskys yra mano būryje ir su Jūsų laišku atvyko pas mane kaip savo viršininką. Todėl aš rašau atsakymą jums vietoje jo. Apgaudinėjate jus mus jau nebe pirmą kartą. Laisvės mums neduosite, o kalėjimą pažadėsite ir todėl iš miško niekas neis. Mes puikiai informuoti iš užsienio, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai grius, todėl Jūsų įtikinėjimai mums nereikalingi. Mūsų kova yra teisinga, mano būrys tik iš ūkininkų, bet jie gerai supranta mūsų kovos tikslus ir uždavinius. Mes nenaikiname nekaltų žmonių. Mes mušame tik savo išdavikus ir mušime, nes tam yra mūsų štabo leidimas. Komunistų, kurie nieko blogo mums nėra padarę, nemušame. Bet turėkite omenyje, jeigu jus sovietų valdžios atstovai, apsunkinsite mūsų šeimų gyvenimą arba sugalvosite ištremti, už tai mes žiauriai atkeršysime. Tegu žydi Laisva ir Nepriklausoma Lietuva. Miško partizanų vadas.“
Tokie buvo pirmieji Laisvės kovų metai Svėdasų krašte. Bet toliau šis karas tesėsi dar 8 metus. Vien tik Svėdasų valsčiuje partizaninio karo metais žuvo 154 partizanai ir 9 partizanų ryšininkai bei rėmėjai, dar 29 svėdasiečiai partizanai ir jų ryšininkai bei rėmėjai mirė kalėjimuose bei lageriuose.
Naudoti informacijos šaltiniai; J. Guzo ir kt. baužiamoji byla LYA F K-1. Ap.58 B P-15304; LYA K-1 fondo, apyrašų Nr. K-15, K-19, ir K-21 Rokiškio apskrities NKVD-NKGB skyriaus operatyvinės bylos; Laisvės kovų archyvas 21 T 1997 Kaunas “Svėdasų partizanai”, sudarė ir parengė Vytautas Valunta.
Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.
Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:
„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.
Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.
Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…
Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.
Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!
1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.
Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais. 1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!
Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!
Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.
Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!
2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..
Tikime ir laukiame, jog šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!
Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.
Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.
Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.
Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos, sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.
Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.
Paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Seimo Laisvės premijos komisiją, siūlydamas šią premiją 2018 metais minint valstybės atkūrimo šimtmetį, po mirties skirti partizanų vadams, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos nariams.
Štai jų pavardės: Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Tarybos nariams Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Juozui Šibailai-Merainiui, Broniui Liesiui-Nakčiai, Leonardui Grigoniui-Užpaliui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir Petrui Bartkui-Žadgailai.
„1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Tačiau tarp šių dviejų svarbių datų yra dar viena, be kurios Vasario 16-osios Lietuvos tradicija būtų nutrūkusi, o Kovo 11-osios Lietuva apskritai sunkiai įmanoma – tai 1949 m. vasario 16-oji, kai Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė savo deklaraciją. Deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tai mūsų istorijos svarbus etapas, kuris suteikė antrą kvėpavimą laisvės kovoms ir pabrėžė valstybingumo tradicijos svarbą partizaninėje kovoje“, – sako G. Landsbergis.
Jo teigimu, už drąsą, laisvės siekį ir pasiaukojimą turime dėkoti partizanų vadams. „Sunkiai randu kitus asmenis, kurie būtų labiau nusipelnę gauti Laisvės premiją valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Tokios premijos skyrimas šių dienų keistų diskusijų fone išreikštų aiškią Seimo valią, įprasmintų partizanų vadų atminimą ir primintų 1949 m. Deklaracijos svarbą šiandienos Lietuvai“, – teigė G. Landsbergis.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Vėl apie partizanus. Niekaip nenurimsta „Obzor“, toliau piktinasi NATO filmuku apie miško brolius. Nežinia iš kur, bet portalas ištraukė, kad filmuko pasakotojas, 95 metų latvis Arvid Bluzmanis spėjo pabuvoti ir SS legionieriumi. Rimtokas kaltinimas, reiktų argumentuoti. Bet „Obzor“, pats sau prieštaraudamas, toliau rašo, kaip A. Bluzmanis ilgai ir laimingai nugyveno iki šių dienų, nekalintas ir nebaustas sovietų okupantų.
„Obzor“ pasakoja, kad, kai šis „trečiojo reicho“ laikų herojus prabyla apie rusų kareivių žudymą, jo akyse sužiba ugnelės. Esą, panašios degė iš Aušvico krosnyse, į kurias tūkstančiai būsimųjų „miško brolių“ siuntė žydų vaikučius. Na, ir dar krūva bjaurasčių rašo apie tai, kokie iš tiesų blogi buvo tie žaliukai.
Žodžiu, „Obzor“ teisus, NATO neteisus. Kategoriškai. Net nereikia įrodymų. Kita vertus, daugelį meninių kalbos figūrų šiame straipsnyje jau galima būtų pavadinti įžeidinėjimais. Ir neapykantos kurstymu.
Lietuvai – Bizantijos likimas.Toliau nerimsta ir Vilniaus miesto Tarybos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Romualda Poševeckaja, miklina plunksną „Obzor“ portale. Tema tokia nekaltutė – tarptautinė mokslinė konferencija „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos imperijos palikimas“. Organizuota Lietuvos graikų bendruomenės.
Taigi, R. Poševeckaja rašo, kad Bizantijos imperija žlugo dėl per didelės turčių ir skurstančiųjų atskirties, korumpuoto biurokratinio aparato, imperijos sostinės paniekos provincijoms ir pan. Problemų, kurios neaplenkė ir šių dienų Lietuvos. Esą būtent jas įvardija politologai ir ekonomistai kaip pagrindines šalies gyventojų pesimizmo, nusivylimo, alkoholizmo augimo ir savižudybių priežastis.
Skaitant politikės rašinį, susidaro įspūdis, kad sistemingai artėjame prie bizantiškojo žlungimo ir išnykimo. Nes valdžia bloga. Ne tik Lietuvos, turbūt ir Vilniaus. Bet pastarojoje dirba R. Poševeckaja, kuri, reiktų suprasti, yra gera. Tad gal viską sutvarkys. Jei Šimašius anksčiau neatleis už žodžio laisvę.
Nostalgija.Pasiėmęs pusšimčio metų senumo laikraščius „Sovetskaja Litva“, „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, „Obzor“ parengė faktų grandinėlę apie tai, kaip gerai gyvenome anais laikais, 1967-ųjų rugpjūtį. Kaip tiesiog klestėte klestėjo mūsų ekonomika.
Štai keletas dūsauti ir ašarą braukti priverčiančių prisiminimų. Prie Klaipėdos žvejybos uosto pradėtas statyti milžiniškas (6 tūkst. tonų talpos) žuvies šaldytuvas. Kapsuke eksploatacijai priduotas naujas daugiabutis – jau ketvirtas tais metais. Panevėžio autokompresorių gamyklos gaminiai tapo žinomi toli už Lietuvos ribų – Minsko, Gorkio, Briansko ir kt. automobilių gamyklose. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla džiaugiasi naujų darbuotojų papildymu – 24 elektromechanikos ir politechnikos technikumų absolventais.
Kai palygini su dabartimi – tiesiog klestėjome. Apie tai nerašo, bet galima įtarti, kad ir emigracija buvo artima nuliui, nes niekas nenorėjo bėgti iš tokios puikios šalies. Ir „Hiperbolė“ gražiai dainavo: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…
Įrankis.„Sputniknews.lt” ir „Obzor.lt“ jau ne pirmą kartą stveria neblogą propagandos įrankį – Rolandą Paksą. Kuris šįkart kritikuoja Lietuvos valdžią, kad ji vadovaujasi ne žmonių interesais, o įtakingų Vakarų šalių nurodymais.
Ne kokiame leidinyje, o savo asmeninėje interneto svetainėje kritikuoja. Bet kai tampa šitaip perrašomas „Sputniknews” ir „Obzor” – atrodo, kad skundžia valdžią propagandinei žiniasklaidai. Ir toks vaizdas sudaromas, kad kalba tautos pamiltas lyderis, atskleidžiantis visą tiesą apie dabartinės valdžios supuvimą. Skaldyk ir valdyk, taip sakant.
Nekaltučiai mokymai.Sputniknews.lt rusakalbė versija primena apie rudenį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad–2017“ – kokie jie būsiantys nekalti ir skaidrūs. Pradeda nuo to, kad ispanų naikintuvai, išskridę iš Estijos perimti virš Baltijos rusų karo lėktuvų, pažeidė neutralios Suomijos valstybės sieną. Suprask, jau tie NATO… O dar rusus drįsta sienų pažeidimais kaltinti…
O mokymai „Zapad–2017“, pasak „Sputniknews“, būsią visai nekaltučiai, tik apaugę kažkokiais mitais. Portalas paneigia net penkis iš jų, ir gaunasi tiesiog pastoralinis vaizdelis. Pirma, „Zapad–2017“ nedemonstruoja Rusijos Federacijos pasirengimo karui su Vakarais. Antra, šie mokymai – visiškai skaidrūs. Trečia, jie nebus skaitlingesni už NATO mokymus. Ketvirta, Lietuvai nereikia sustiprinto kontingento šių mokymų metu. Ir penkta – rusų kariškiai po mokymų tikrai nepasiliks Baltarusijoje.
Lenkai nekenčia lietuvių.Rusijos propagandos ruporas Baltijos šalims „RuBaltic.ru“ visiškai atvirai kursto nesantaiką – publikuoja straipsnį pavadinimu „Lenkija demonstruoja neapykantą Lietuvos valstybei“.
Iš kur „RuBaltic“ ištraukė tokią naujieną? – Ogi primityviai sukergė dvi žinias, susijusias su Lietuva ir Lenkija – buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pasisakymus apie Lietuvą privačiame pokalbyje su buvusiu „Orlen“ direktoriumi, ir vieną iš pasiūlymų – lenkiškuose pasuose naudoti Aušros vartų atvaizdą (portalas pastarąją situaciją vadina skandalu ir teigia, kad už šį pasiūlymą balsavo dauguma lenkų).
Propagandistai kerta iš peties: „Lenkijos visuomenė ir politinė klasė demonstruoja tikrąjį santykį su Lietuva: po išsivadėjusiomis oficialiomis formuluotėmis ir europietišku politkorektiškumu slypi neapykanta lietuvių tautos ir valstybės projektui“. Hm. Tiems kantriems skaitytojams, kurie skaitys šią dezinformaciją toliau, taip ir nepavyks surasti, kaip ir kodėl pono Sikorskio frazės staiga tapo reprezentuojančios visos lenkų tautos nuomonę, arba kokio nors skaičiuko, kokio dydžio ta dauguma už Aušros vartus balsavusių lenkų, nes kitų šaltinių teigimu, šis paso variantas užima antrąją vietą.
Bet „RuBaltic“ daro išvadas ir be šių patikslinimų: „Skelbdami Aušros vartus Lenkijos nacionaliniu simboliu, vertu būti atvaizduotu pasuose, lenkai leidžia suprasti, kad kaip laikė, taip ir laiko Vilnių savu, lenkišku miestu. Ir niekada Vilnius, vienas iš svarbiausių Lenkijos istorijos ir kultūros centrų, jiems netaps lietuvišku Vilniumi.“
Ką gi, rusų propagandininkams iš šalies gal geriau matyti, kas darosi tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir ne mūsų reikalas, iš kur tekste atsiranda tie mistiniai „lenkai“, reprezentuojantys visos savo tautos valią. Ir šiaip „RuBaltic“ turbūt smagu ir naudinga, kai NATO šalys apsižodžiuoja tarpusavyje, ko gi čia ir nepatirštinus spalvų… Gal net pavyks šį tą išprovokuoti…
Pasiaukos dėl anūko.Jei nežinojote, kas iš tiesų šiuo metu dedasi Lietuvos politikos padangėje, jums puikiai paaiškins „RuBaltic“. Pasirodo, čia klesti toks „landsbergistų klanas“. Ir ne šiaip sau klesti, bet siekia, kad Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija.
Iš pirmo žvilgsnio, pasak „RuBaltic“, toks siekis atrodo savižudiškas, nes tai reikštų karjeros pabaigą absoliučiai Lietuvos politikų daugumai. Ir vis dėlto „landsbergistų“ planuose logikos yra: diskreditavę visą vyresnės kartos valdžią, jie atvertų kelią jauniems politikams, pirmiausia – TS-LKD lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Tiesa, pasak propagandinio portalo, gerai nebūtų ir Vytautui Landsbergiui. Bet „senelis senas, jam jas tas pats“. Pasiaukos dėl anūko. O štai Prezidentei ir kai kuriems kitiems lyderiams bus toli gražu ne tas pats…
Rusijos šnipas Latvijoje.„Vesti.lt“ rašo, kad Latvijoje teisiamas geležinkelininkas iš Jelgavos Aleksandras Krasnoperovas, kaltinamas šnipinėjimu Rusijai. Tačiau Latvijos žiniasklaida apie tai tyli, faktą savo feisbuko paskyroje aprašė tik Latvijos teisėsaugininkas Vladimiras Lindermanas.
Pasak p. Lindermano, kad žiniasklaida tyli – nieko keisto. Žurnalistai nekalti. Tiesiog Krasnoperovo gynyba laikosi taktikos neviešinti bylos. O gal viskas baigsis gerai ir Latvija atleis šnipui. „Žmonės katastrofiškai naivūs“, – rašo teisėsaugininkas.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Propagandiniai banditai. „Landsbergis išvadino tautiečius propagandiniais banditais!“ – piktinamasi taip pavadintame „Obzor“ straipsnyje. Bet toliau skaitant paaiškėja, kad Vytautas Landsbergis taip pavadino tik Plungės valdžią, kai kurių mokinių tėvus ir mokytojus – už ekskursiją į Antrojo pasaulinio karo muziejų Rusijoje ir suorganizuotą susitikimą su „Naktiniais vilkais“.
Pasirodo, pagal mainų programą grupė Plungės moksleivių viešėjo Pamaskvėje stovykloje. Negi praleisi tokią progą – organizatoriai ėmė ir suorganizavo jiems ekskursiją į minėtą muziejų, o per stovyklos uždarymą atvarė keletą žymiųjų ideologinių Rusijos baikerių. Kyla įtarimas, kad stovyklautojai iš anksto galėjo ir nežinoti, kokie „smagūs“ renginiai jų laukia. Bet galėjo įtarti, kaip būna ten, kur važiuoja. „Ten jiems tiesiog kabino makaronus ir plovė smegenis“, – pareiškė Vytautas Landsbergis. Ir kas galėtų paneigti?
Atominis gėris. Aha, Lietuvoje galų gale pradedama pripažinti, kad atsisakymas kartu su Rusija statyti atominę elektrinę buvo klaida, – teigia „Obzor“. Ir kad Lietuva pati kalta, kad prasidėjo Baltarusijos AE statybos. To nebūtų, jei Lietuva būtų sutikusi drauge su Rusija statyti AE Kaliningrado srityje, – „Obzor“ cituoja… buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką – jo pasisakymą portale „lrytas.lt“.
Visa bėda, kad oranžinių dviračių meras iš tiesų labai panašiai prieš porą savaičių ir pasisakė. Įdomu, tiesa? Juk negali toks žmogus taip nesusigaudyti energetinės nepriklausomybės batalijose. Tad, gali būti, kažkaip yra suinteresuotas taip sakyti. O „lrytas.lt“ ir „Obzor“ – tai publikuoti. Ir dar tas Basčio „Rosatom“ tekste išlenda…
Įprastai sugedusi. Įprastai sugedusi „NordBalt“ elektros linija dabar neveiks iki liepos pabaigos – skelbia „Obzor“. Nes Lietuvą ir Švediją jungianti linija vėl atsijungė – greičiausiai dėl kabelio gedimo Baltijos dugne. Iš lakoniško straipsnio nesunku suprasti, kad „NordBalt“ – blogis, o štai Rusijos energetinė sistema – gėris.
Kaip muselę iš barščių. Manote, čia mes norime atsiskirti nuo Rusijos energetinės sistemos? Pasirodo, ne: čia Rusija mus tuoj ims ir išmes. Kaip muselę iš barščių. Apie tai rašo „RuBaltic“, paėmęs interviu iš „Geoenergetika.ru“ portalo redaktoriaus. Ir apskritai, atsiskirti energetiškai – ne mūsų noras, o ES politinis sprendimas. Ai, ne, skaitant toliau paaiškėja, kad ES vis dėlto šitaip mėgina spręsti ekonomines problemas. Bet jiems nieko nepavyks. Tiesa, yra tokia Kaliningrado sritis, į kurią rusiška elektra teka per Lietuvą. Bet Rusija nieko nebijo (kartojama kelis kartus) ir pristatys Kaliningrade elektrinių ir šiaip padarys labai daug, kad visi gyventų ilgai ir laimingai. Ne ES šalyse, suprantama. Labai daug prirašyta. Bet neatsibosta, nes juokingomis propagandinėmis klišėmis varo.
Latvija – Vilniaus gniaužtuose. Linksmina ir Latvijos rusakalbis portalas „Vesti.lv“. Pasirodo, Latvija, pabėgusi nuo Maskvos energetinės sistemos, gali tapti energetiškai priklausoma nuo Vilniaus. Toliau straipsnyje kalba Latvijos ekonomikos ministras. Kuriam nepatinka vieno kabelio jungtis tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Nes gali kilti techninių problemų. O toliau „Latvenergo“ ekspertas pažeria įtarimų, kad pietiniai Latvijos ir Estijos kaimynai taps energijos monopolistai ir galės diktuoti sąlygas pastarosioms. „Papulsime į vergovę vieno kabelio sistemos, kurią aptarnaus Lietuva, dėl to klausimas yra ne tik techninis, bet ir politinis“, – teigia ekspertas. Na, ačiū ekspertui už tikėjimą mūsų potencija. O propagandininkams – už pastangas pateikti derybas kaip politinį susikiršinimą.
Tapino karas. Savitą versiją įvykių su NATO filmuku apie partizanus ir Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyra pateikia “Litovskij kurjer”.
Pasirodo, akcija „#KremliauMūsųIstorijosNeperrašysi“ (#кремльнашуисториюнеперепишешь) – ne tokia jau ir sėkminga. „Litovskij kurjer“ skaičiuoja: Tapinas turi 135 tūkst. feisbuko prenumeratorių. Nelabai daug. Bet paskui jo žinutę perspausdino „Delfi“ su milijonine auditorija ir „15min.lt“ su panašiu kiekiu skaitytojų. Internetu nesunaudojantiems dinozaurams apie akciją pranešta per televiziją. Banga persirito ir per Latviją su Estiją bei Ukrainą. Visi draugiškai rašė „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“.
Na, ir koks rezultatas? – klausia „Kurjer“. Angliškoje Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje – 13 tūkst. komentarų, rusiškoje – 9 tūkst. Ar galima vadinti pergale ir proveržiu tokius skaičius, kai apie akciją rėkė portalai su milijoninėmis auditorijomis ir net į mobiliuosius telefonus apie ją buvo siuntinėjamos žinutės? Praktiškai niekas nesudalyvavo, ane? Rusija, esą, dėl šitokių niekų net nesivargina informuoti savo gyventojų. Audra stiklinėje. Ai, tiesa, „Litovskij kurjer“ nerašė, kad Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje prasidėjus akcijai buvo išjungta komentarų funkcija. Smulkmena.
Ideologiniai žudikai. Kas iš tiesų vyksta Lietuvoje su tais partizanais, puikiai paaiškina „RuBaltic“. Pasirodo, portalo teigimu, Lietuvos valdžia jau 20 metų sistemingai daro iš „miško brolių“ didvyrius – jiems po mirties suteikdama aukščiausius valstybinius apdovanojimus, statydama paminklus ir kabindama atminimo lentas, jų garbei pavadindama gatves ir aikštes. Vietinės žydų bendruomenės ir progresyvios visuomenės pasipiktinimas ignoruojamas. Dėmesio! Visuomenė yra giliai susiskaldžiusi į tuos, kas atmeta valstybinę ideologiją – įamžinti akmenyje ir bronzoje nacių kolaborantus, ir tuos, kurie pateisina savo tautiečius, žudžiusius kitus piliečius dėl ideologijos – už „laisvę“ (taip ir rašo, kabutėse).
Jei kas iš šalies nepapasakotų, net ir nežinotume, kas vyksta. Ir šiaip, pratęsiant straipsnio toną, galima drąsiai sakyti, kad sovietų valdžia mums atnešė tikrą laisvę (be jokių kabučių!), o dėl ideologinių priežasčių paminklų ir akmens ir bronzos masinių žudynių ideologams statytojai mūsų šalyje nenuskriaudė nė muselės. Nesutinkate? Juk viskas vyko ne dėl ideologinių, o ekonominių priežasčių. Kad darbo liaudis būtų išvaduota iš kapitalistų retežių. Juk apačios nebenorėjo, viršūnės nebegalėjo ir t.t.
Dujų reketas. JAV užsiima dujų reketu Lietuvoje ir Lenkijoje, teigia portalas „Russkij mir“ (rusmir.su). Esą, nors Donaldas Trumpas pažadėjo atsisakyti kitų šalių spaudimo, jo energetinė politika Europoje virto dujiniu Rusijos šantažu. O po D. Trumpo vizito į Lenkiją „pagrindinės rusofobiškos ES šalys – Lenkija ir Lietuva“ – paskelbė ketinančios pirkti amerikietiškas dujas. Nepaisant, kad tai ekonomiškai joms nenaudinga. Va kokie mes, ne tik rusofobiški, bet ir ekonomiškai neraštingi…
Nepripažįstame priklausomybės. Klaipėdos uostas giriasi sėkmingu darbu ir gerais rezultatais, kuriuos paaiškina tuo, kad yra faktiškai nepriklausomas nuo Rusijos krovinių. Bet „RuBaltic“ išsisiaškino, kad skaičiai kalba ką kita: Klaipėda priklausoma nuo Rusijos! Tiesa, toliau rašo apie Latviją ir Estiją, sensacingųjų kalbančiųjų Klaipėdos skaičių nepateikdami. Bet straipsnio pabaigoje pakartoja, kad Rusija (kaip ir Baltarusija) Klaipėdai yra gyvybiškai svarbi. Tiesiog kad įsimintume ir tikėtume.
Laimingoji Lenkija. „RuBaltic“ tęsia straipsnių seriją, kurioje jau beveik galutinai žlugusios Baltijos šalys lyginamos su kitomis, sėkmingai gyvuojančiomis Europos kaimynėmis. Na, kad dar niekingesni pasijustume. Šįkart, kad ir kaip būtų keista, teigiamu pavyzdžiu imama… Lenkija (Ups. Ar propagandininkas suderino su aukštesne valdžia?).
Taigi, Lenkijos sėkmės paslaptis – kad įstojusi į ES derėjosi su Briuseliu kaip lygi su lygiais. O mes, menkaverčiai „pribaltai“, bet kokia kaina norėjome tapti europiečiais, štai ir likome be žvejybos laivynų, žemės ūkio ir t.t. ir pan. Praktiškai be nieko likome. O gal jau išvis mūsų neliko. Nes „Baltijos „atsivertėliams“ svarbiausia ne būti, o atrodyti“, – atsakingai teigia portalas.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.
Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.
Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.
Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.
Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.
Lietuvos partizanė
Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.
Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.
Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.
Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.
Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių politinių procesų sprendime.
Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.
Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.
Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.
Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį.
Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.
Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.
Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną – Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.
Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.
Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.
Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.
Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.
Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.
Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.
Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.
O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.
Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas.
Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.
Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.
Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.
Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.
Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.
Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.
Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.
Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.
Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.
Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.
Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.
Antrojoje videopokalbio „Neišsakytų tiesų sakymas“ dalyje prof. Romualdas Grigas dar giliau žvelgia į tragišką Lietuvos pokario istoriją. Pavyzdžiui, svarsto, kokių faktų ir reiškinių nenori prisiminti žydai, kodėl, kaltinant partizanus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, pamirštamos sovietinių agentų – smogikų provokacijos, kodėl neįvertinama aplinkybė kokia stipri ir klastinga buvo sovietų žvalgyba, sugebėjusi įsiskverbti net į Didžiosios Britanijos slaptąsias tarnybas…
Prof. R.Grigas atmeta tokių istorikų kaip Henrikas Šadžius peršamą versiją, esą nebuvo jokio „karo po karo“. Prof. R.Grigas įsitikinęs, jog niekam nepavyks paneigti akivaizdžiausios tiesos: lietuviai sąmoningai ir masiškai traukė į miškus. Ėjo į miškus ne tam, kad išvengtų trėmimų į Sibirą ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Jie ėjo ginti Tėvynės. Skaitlingas ir ilgai trukęs partizaninis judėjimas byloja, kad lietuviai jautė kaltę dėl 1940-aisiais neiššauto priešo pusėn nė vieno šūvio.
Kad Lietuvos partizanai kėlė rimtą galvos skausmą sovietų valdžiai, byloja ir Lavrentijaus Berijos derybos su nelaisvėn paimtu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu.
Šio videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 20 min.
Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – prof. Romualdas Grigas, papasakojęs mums apie savo naujausias knygas bei reiškinius, kuriuos ruošiasi analizuoti savo būsimuose veikaluose. Jei tik turėtų galimybę, profesorius norėtų nuodugniai panagrinėti apie keturiasdešimt mūsų valstybei, jo manymu, aktualių, svarbių temų.
Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko (slaptai.lt portalas) nuotr.
Tiesa, aprėpti visko neįmanoma. Todėl kai kurias įžvalgas tenka atidėti būsimiems pokalbiams.
Šiame videointerviu prof. Romualdas Grigas svarsto, ar Lietuva deramai paminėjo Karaliaus Gedimino jubiliejų.
Taip pat daug dėmesio skiriama 1940 – 1957-iesiems metams, kai Lietuva buvo ypatingai žiauriai naikinama. Prof. R.Grigas tvirtina, kad niekam iš blaiviai mąstančiųjų neturėtų kilti abejonių: Lietuva priešinosi sovietų okupacijai. Ir tai buvo prasmingas, teisingas, gražus žingsnis. Sąvoka „Karas po karo“ nėra išgalvota, toks karas tikrai vyko.
Ir vis dėlto turime istorikų, kurie didingą Lietuvos partizanų kovą linkę neigti, menkinti. Jie dirbtinai ieško bet kokio preteksto apkaltinti sovietų okupacijai aktyviai pasipriešinusius didvyrius.
Jei reikia, į pagalbą pasitelkia tendencingai surašytus KGB archyvus, jei jiems naudinga, imasi žydų temos, specialiai atsietos nuo vokiečių okupantų, kalbėdami apie civilių aukas, sąmoningai nutyli „agentus – smogikus“…
Turime būti budrūs – ir nūnai kartais kryptingai, intensyviai nuodijama mūsų sąmonė, ciniškai brukama savinieka: neva neturime kuo didžiuotis, neva nėra didžiavyrių.
Prof. Romualdas GRIGAS drąsiai imasi analizuoti šiuos reiškinius. Netrukus bus paskelbtos 2-oji ir 3-ioji dalys.
Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu.
Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?
Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.
Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.
Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.
Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.
Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.
Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.
Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.
XXX
„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“
Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.
Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.
Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.
Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.
„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“
„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.
„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.
„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.
A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.
J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.
„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.
„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.
„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.
Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“
Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.
Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.
Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.
Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.
„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.
„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.
„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.
„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.
„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.
„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.
„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.
Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].
„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.
„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.
„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“
„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?
Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.
Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.
Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.
Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.
Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra.
Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.
Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!
O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.
„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?
Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.
Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).
Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.
Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.
Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.
„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.
Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.
Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.
Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.
„Aš žinau, Niliuk, kad ir toliau grumsiuosi ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda“, – rašė partizanas Juozas Lukša – Daumantas žmonai paskutiniame laiške. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo išduotas, pakliuvęs į pasalą.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„<…> nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje”, – tardamas paskutinį žodį sakė partizanas Juozas Streikus.
Lietuvos pokario partizanų kova už Lietuvos laisvę buvo išskirtinis reiškinys. Tai ne vien didvyriška kova su daug galingesniu priešininku, neteisėtai šeimininkavusiu Lietuvos žemėje. Tai ne vien bunkeriai, pasalos ir išdavystės, miestelių aikštėse suguldyti žuvusiųjų partizanų subjauroti kūnai. Tai ir daugybė asmeninių gyvenimo tragedijų, išskirtų šeimų, daug skausmo, tačiau ir daug tvirtybės, valios kovoti iki pabaigos. Tai herojiškas lietuvių tautos karas tada, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Tai karas, kuriame buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama iki pat šaknų.
Karas po karo truko devynerius metus, apėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. Partizanai veikė pagal organizuotą struktūrą, dėvėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, žuvo daugiau kaip 20 tūkst.
Siekiant įamžinti šį neeilinį mūsų istorijos laikotarpį, Tėvynės partizanų kovos įamžinimo sąjunga siūlo Kryžkalnyje pastatyti paminklą Lietuvos partizanams. Šiai idėjai pritaria Lietuvos kariuomenės vadovybė. Tai būtų pirmasis valstybės lygmens paminklas partizanams. Šiuo projektu siekiama ugdyti Lietuvos Respublikos piliečių patriotiškumą, pagarbą Lietuvos partizanams ir Lietuvos kariuomenei, gilinti istorines žinias.
Kryžkalnis pasirinktas dėl palankios geografinės padėties ir todėl, kad Vakarų Lietuvos, tiksliau Raseinių krašto, partizanai Kęstutėnai Lietuvos partizanų sąjūdžiui vadovavo nuo 1947 metų. Kęstučio apygardoje buvo itin aukštas organizuotumo lygis, apygardos partizanų vadovybė vienijo Žemaitijos ir visos Lietuvos partizanus.
Paminklo (skulptūrinės grupės) projektas parengtas naudojant autentišką Lietuvos partizanų nuotrauką (žr. viršuje), kuri yra pavadinta ,,Partizanų žvalgyba“. Šia originalia skulptūra įprasminamas ir įamžinamas Lietuvos partizanų – karžygių nemarios Laisvės kovos atminimas, lietuvių tauta kviečiama būti budri, bet kuriuo metu pasiruošusi apginti savo valstybę, laisvę ir nepriklausomybę.
Projekto autorius – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjas skulptorius Gintautas Lukošaitis. Be daugelio kitų darbų, Gintautas Lukošaitis sukūrė paminklą LLKS Prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos) ir kaip parengiamąjį (signalinį) Kryžkalnio skulptūrinės grupės darbą – antkapinį paminklą partizanui dimisijos pulkininkui Leonui Laurinskui-Liūtui Tauragėje.
Paminklą planuojama pastatyti gyventojų paaukotomis lėšomis.
Pirmuosius 10 tūkst. litų savo asmeninių santaupų paminklui pastatyti paaukojo a. a. partizano dim. plk. Leono Laurinsko-Liūto žmona Valerija Laurinskienė.
Prisidėti prie paminklo partizanams idėjos įgyvendinimo Jūs galite aukodami nurodytoje sąskaitoje.
,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“
į/k 303472436
Sąskaitos numeris: LT 47 7300 0101 4220 5090.
Adresas: Pamėnkalnio g. 13
Vilnius LT – 01114
Kontaktai:
Tel. +370 687 74413
El. p. info@kryzkalnispartizanai.lt
Televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė įamžinti Lietuvos partizanų atminimą, tikėdamiesi, kad projektą parems kiti tėvynės patriotai. Tam tikslui buvo įkurta ,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ (TPLKĮS).
Šiai kilniai misijai paskatino neseniai anapilin išėję partizanai dimisijos pulkininkai a. a. Leonas Laurinskas-Liūtas ir a. a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Dim. plk. Leonas Laurinskas-Liūtas 1991 m. sausio 8–15 d., buvęs vienintelis iš likusių gyvų partizanų, drauge su kitais gynėjais buvo Lietuvos parlamento viduje, taip drąsindamas ir savo pavyzdžiu rodydamas ištikimybę priesaikai, kurią jis davė 1945 metais. Leonas Laurinskas-Liūtas, Lietuvos parlamento gynėjams paliko partizanų ryšininkų išsaugotą Kęstučio apygardos partizanų originalią vėliavą, prie kurios prisiekę jie ėjo į mūšį karo po karo metu. Leonas Laurinskas-Liūtas 1989 m. gegužės 7 d. Varniuose, atidengiant pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą Lietuvos partizanams, pažymėjo, kad partizanas yra nepalaužiama tautos dalis.
Pagrindinis TPLKĮS tikslas – tinkamai įamžinti visos Lietuvos partizanų didvyrišką ginkluoto pasipriešinimo kovą su sovietiniais okupantais ir puoselėti jų garbingą atminimą.
