Jonas Kadžionis stovi antras iš kairės

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido antrą (pataisytą) partizano, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, Laisvės premijos laureato Jono Kadžionio-Bėdos knygos „Per skausmo pelkes“ laidą. Pirmoji laida buvo išleista pernai, ji išpirkta per 3 mėnesius.

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos paskutiniojo vado Jono Kadžionio-Bėdos vaizdingoje prisiminimų knygoje – autentiški įvykiai, realūs veikėjai, herojų laimėjimai ir klystkeliai, drąsa, neapykanta ir meilė. Siūlome vieną ištrauką iš knygos “Per skausmo pelkes”.

„Jau ankščiau esu minėjęs, kad partizanų poveikis buvo tiesiog magiškas. Žmonės jais pasitikėjo, juos gerbė ir mylėjo, dėl jų aukojosi net su visa šeima. Partizanų autoritetas buvo didžiulis ir mums. Su jais mes jautėmės kaip tvirtovėje ir – staiga jie žuvo, jų nebėra ir niekada nebebus… Padėtis tapo nebeprognozuojama. Rugpjūčio 19-ąją, penktadienio vakare paliko mus ir Konkurentas, pabrėždamas, kad išeina į savo kraštą ir nepalikęs jokių ryšių. Supratome, kad vargu ar kada nors dar su juo teks pasimatyti. Likome vieni, be jokių slėptuvių, be jokių maisto atsargų, be jokio ryšio su kitais partizanais. Tie bunkeriai, kuriuos žinojau, jau nebebuvo prieglobstis, nes iš jų buvo paimti du gyvi partizanai, kurie  galėjo neišlaikyti kankinimų. Ką dabar daryti, kokią rasti išeitį?

Vietoj partizaniškų vestuvių, kurias ruošėmės atšvęsti – partizanų laidotuvės, netektis. Prisimenu, mums būnant bunkeryje pas Petrą Radvilą Malvina man pasakė: „Jonuk, kai aš, prieš kalbėdama rožančių, pabučiuosiu kryželį, tai bus mano priesaika tau, kad esu nekalta.“ Kadangi iki mūsų vestuvių likusias dienas buvo galima ant pirštų suskaičiuoti, tai tokiu savo poelgiu ji tikriausiai troško parodyti savo jaunystės Kraitį ir suteikti man dar daugiau džiaugsmo mūsų meilėje. Ir va – mūsų džiaugsmingas svajones ir viltis aptemdė kraupūs debesys.

Jonas Kadžionis su žmona Malvina

Išėjus Konkurentui aš įtaisiau geresnę slėptuvę dobilų prėsle, įsikasiau giliau. Per plyšius sienoje galėjome matyti vienas kitą, ir toji į mūsų „rūmus“ sklindanti meilės šviesa atnešė jaukią ramybę. Sekmadienį, rugpjūčio 21 dieną, mes sušnekom apie tolesnį mūsų likimą. Juk likome gyvi, sveiki ir esame dabar tokie laimingi būdami kartu. Priėjom išvadą, kad likome vieni, kad partizaniškų vestuvių mums niekas nebekels, ištikusi nelaimė mūsų širdžių nepakeitė, savo troškimams įgyvendinti neturime kliūčių ir tokiomis sąlygomis galime pasielgti taip, kaip kunigai aiškino per pamokslus: jei nėra galimybių susituokti bažnyčioje, reikia tuoktis, duodant priesaiką Dievui. Su ta sąlyga, kad, atsiradus galimybei, šita priesaika būtų patvirtinta bažnyčioje, priimant Moterystės sakramentą.

Jono Kadžionio knyga

Kai nusprendėme, jog abudu esam tikrai pasirengę žengti šitą žingsnį, kad ir koks būtų gyvenimas, Malvina dar paklausė, ar aš galutinai apsisprendžiau. Priminė, kad ji už mane vyresnė ir prašė, kad viską gerai ir nuoširdžiai apgalvočiau, prieš žengdamas šitą lemtingą žingsnį, kad vėliau nesigailėčiau. Kai galutinai patvirtinau esąs apsisprendęs, Malvina pasakė: „Jonuk, mes prisieksime ne tam, kad galėtume gyventi kaip vyras su žmona, šita mūsų priesaika bus mums kaip santuoka.“ Persižegnoję pabučiavome tą patį rožančiaus kryželį, kuriuo nesenai ji prisiekė esanti nekalta.

Taip išsipildė visos lakiausios jaunystės ir meilės dienų svajonės. Mes buvome neapsakomai laimingi. Mus jungė šventa Meilė, netemdoma aistrų šešėlių. Tai buvo laimingiausia mūsų gyvenimo diena. Netekę bendražygių, namiškių, laisvės, nieko savo nebeturėdami, lydimi mirties šmėklos, džiaugsmingai šventėme savo gyvenimo šventę. Mes nesinaudojome vedusiųjų teise, tik džiaugėmės palaiminga savo širdžių pergale, ir tas džiaugsmas buvo nenusakomas, jį reikia patirti, išgyventi… Ir tasai pergalės džiaugsmas lyg Angelas sargas lydėjo mus visą vargingą ir pilną pavojų gyvenimą.

Meilė, kurią vainikuoja ištikimybė, lyg kelrodė žvaigždė rodė mums kelią gyvenimo audrose ir sutemose, teikė stiprybės, džiaugsmo ir vilties. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu mus stiprino ir guodė. Savo vargus jungdami su malda nuolatos jautėme palaimingą ramybę.“

Knygos kaina 8 EUR, ją galima įsigyti atmintiesknygos.lt.

Nuotraukos iš Jono Kadžionio ir LGGRTC archyvų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Pagarbiai – Dalius Egidijus Stancikas

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (k) ir Juozpas Streikus-Stumbras (d). Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų nuotr.

Sekmadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse bus laidojamas partizanas, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras.
 
Prieš 58 metus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., sovietų valdžia J. Streikų-Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime. Jo palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
 
J. Streikus-Stumbras nuo 1941 iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.
 
Nuo 1944 m. liepos mėnesio – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėnesį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
 
Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
 
J. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta, kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, nepavyko.
 
Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.
 
Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą – mirties bausme, Izidorių – 15 m. lagerio.
 
„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?
Juozapas Streikus-Stumbras – suimtas. LYA archyvo nuotr.
 
Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”, – teisiamas kalbėjo J. Streikus-Stumbras.
 
J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
 
1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 08:52

Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus

Liepos pradžioje į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas Andrew Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais. Seimo pirmininkas neslepia, kad šis kreipimasis stokoja istorinio aplinkybių pagrindimo.
 
Tuo metu Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo tiek F. Kukliansky, tiek A. Bakeriui pasidomėti plačiau  J. Lukšos–Daumanto biografija.
 
Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių J. Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė J.Lukšos-Daumanto metais.
 
Birželio 30 dieną už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
 
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
 
Liepos 1 dieną į Seimo pirmininką kreipėsi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeris, ragindami nesiimti jokių veiksmų, kurie pagerbtų bei paskelbtų 2021-uosius J. Lukšos-Daumanto metais.
 
Kreipimesi pabrėžiama, kad J. Lukša–Daumantas priklausė Lietuvos aktyvistų frontui.
 
„Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (toliau LAF) buvo iš anksto suformuotas kaip vokiečių sąjungininkas, veikiantis okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo organizacija, neslėpusi savo antisemitinės pakraipos ir tuo didžiavosi, o daugelis jos narių buvo tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu“, – teigiama pranešime.
 
„Nepaisant antisovietinės veiklos ir vėlesnio konflikto su nacių valdžia, LAF deklaruota nepriklausomos Lietuvos vizija buvo etniškai „gryna“ tėvynė, kurioje nebūtų vietos žydų tautybės piliečiams. Nors yra abejojančių J.Lukšos-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų ir teigiančių, jog nepakanka tai įrodančių dokumentų, manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų J. Lukšos- Daumanto metais. Šiandien visame pasaulyje istorija vertinama iš naujo ir visose Vakarų demokratijose vis garsiau sakoma, kad net žinomiausios pasaulio asmenybės ir lyderiai turės netekti savo šlovės ir nuopelnų, jei jie kartu buvo ir rasistai, fanatikai ar antisemitai. Lietuva, kaip demokratinė, Vakarų pasaulio vertybėmis besivadovaujanti valstybė, irgi turės laikytis šių nuostatų“, – teigiama kreipimesi į Seimo pirmininką.
 
V. Pranckietis: kreipimesi trūksta istorinių faktų
 
Seimo pirmininkas apgailestavo, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas rabinas A.Bakeri nesikreipė į Seimą anksčiau.
 
„Reakcija yra pavėluota. Pateikimas 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, jam bus šimtas metų. Jis gimęs 1921 metais. Pateikimas Seime įvykęs birželio 18 dieną, jokių reakcijų ar patarimų per tą laikotarpį nebuvo ir priėmimas įvyko birželio 30 dieną (…) o dabartinė reakcija atėjo liepos 1 d. O ir reakcija yra galbūt neva kelianti tokių abejonių. (…) Nėra informacijos, o bandoma sakyti, kad jos kažkur yra“, – sakė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Pasak Seimo vadovo, kreipimesi trūksta istorinių faktų.
 
„Šiame kreipimesi istoriniai faktai net nedėstomi. Tik kreipimasis, kad gal nereikėtų to daryti (skelbti 2021-uosius Juozo Lukšos-Daumanto metais – ELTA). Mes su žydų bendruomene turime puikus santykius ir nuolat diskutuojame įvairiais klausimais. Aš tikrai esu daug kartų pasisakęs aiškiai ir vienareikšmiškai, kad žmonės susiję su holokaustu, neturėtų būti gerbiami ir negali būti. O šiuo atveju jokių duomenų apie tai, kad Lukša–Daumantas būtų susijęs su holokaustu, nėra, yra tik nuomonė“, – sakė V. Pranckietis.
 
A. Anušauskas: siūlyčiau F. Kukliansky pasidomėti plačiau
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas teigia, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky ir Geros valios fondo vadovo rabino A. Bakerio kreipimasis į Seimo pirmininką stokoja istorinių faktų.
 
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

„Pats pareiškimas nėra diskusinis ir kviečiantis išsiaiškinti. Yra ignoruojami patys svarbiausi faktai, kurie liečia J. Lukšą-Daumantą (…) F. Kukliansky turėjo pateikti dokumentus pirmiausia, o dabar yra tik interpretacijos. O šios interpretacijos eina iš KGB archyvų, iš niekur kitur“, – Eltai sakė A. Anušauskas.
 
Seimo narys pabrėžė, kad J. Lukša–Daumantas nebuvo joks LAF lyderis ir nėra patvirtinta jokia jo narystė. Pasak jo, LAF organizacija apskritai neturėjo narysčių.
 
„Pirmiausia sovietinis saugumas 1941 m. pradžioje turėjo žinių apie LAF, kuris buvo įsteigtas Berlyne. Jie turėjo žinių, kad tame dalyvavo lietuvių veikėjai. Kita vertus, sovietinis saugumas identifikuodavo ne vieną jaunimo grupę, kurios turėdavo pačių įvairiausių pavadinimų. Bet praktiškai tik vieną kartą sovietinis saugumas nustatė LAF grupę. Tai buvo LAF Vilniaus štabas ir jo narius suėmė balandžio mėnesį, o birželio mėnesį išvežė į su kaliniais į Rusiją, kur jie galiausiai buvo išžudyti. Tai čia detalės yra svarbios, nes J. Lukša–Daumantas nebuvo kažkoks vadovas. Jis tuo metu buvo jaunuolis, ką tik pabaigęs gimnaziją. Jaunas žmogus, kuris tuo metu buvo suimtas. Jo biografijoje žodžiai apie LAF atsirado jau pokariu. Kai sovietinis saugumas visus atisovietinio pasipriešinimo dalyvius sąmoningai mėgino sieti su šia organizacija, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, ar tautininkai, ar krikdemininkai visus dėjo į vieną LAF pintinę. Tai manau, kad tai yra svarbus faktas“, – teigė A. Anušauskas.
 
A. Anušausko teigimu, kad J. Lukšą–Daumantą sovietinė valdžia suėmė būtent už jo antisovietinę veiklą.
 
„Jis buvo tiesiog per jaunas ir niekam nežinomas vaikinas. Nepaisant to, jį vis tiek suėmė už antisovietinę veiklą. Ne už kokią nors kitą, pabrėžiu, bet už antisovietinę veiklą ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (…) O ką jis galėjo būdamas kalėjime organizuoti šios organizacijos veiklą, ar nuostatas, atsišaukimus? Manau, čia galima daug ką prifantazuoti, bet nieko panašaus tikrai nebuvo. Be abejo, jis negalėjo žinoti, kur atskiri yra LAF nariai bei kaip jie elgsis nacių okupacijos metais“, – sakė Eltai Seimo narys.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Geros valios fondo vadovas Andrew Baker. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
 
Kreipimesi į Seimo pirmininką F. Kukliansky bei A. Bakeris ragina J. Lukšos–Daumanto klausimą perduoti ištirti Prezidento sudarytai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietų okupacijos režimams įvertinti, taip siekiant aiškaus ir kritiško šio tragiško istorijos etapo įvertinimo.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
A. Anušauskas tuo metu teigia, kad pirmiausia kreipimosi iniciatoriams reikėjo išsiaiškinti faktus, o tik paskui skelbti interpretacijas.
 
„Iš pradžių reikėjo kreiptis į komisiją bei išsiaiškinti faktus, tuomet skelbti interpretacijas“, – sakė jis.
 
Seimo narys kviečia F. Kukliansky pasitikrinti savo duomenis archyve.
 
„Aš pasiūlyčiau Kukliansky paprastą iššūkį. Einam kartu į archyvą, jeigu ji turi tokius duomenis bei nuorodas, kas, kur. Imam tas bylas ir išsiaiškinkim. Kaip ten yra su konkrečiu asmeniu. Čia ne apie LAF kalba, o apie konkretų asmenį J. Lukšą bei jo dalyvavimą. Prašom, aš visuomet pasiruošęs“, – Eltai teigė A. Anušauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 17:52

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė partizanas, vienas Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui lyderių Juozas Lukša-Daumantas, 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais.
 
Už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 1 parlamentaras.
 
Dokumente pabrėžiama, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas svarbiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat įvertinami nuopelnai ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veikla prasiveržus už geležinės uždangos, besąlygiška ištikimybė partizano priesaikai.
 
„Žinome jį kaip stiprų kovotoją, iš jo prisiminimų ir iš jo laiškų ir kaip labai jautrų žmogų. Jo pagrindiniai nuopelnai ir turbūt jo atitikmuo galėtų būti šiuolaikinės specialiosios pajėgos. Jis vykdė unikalias užduotis, du kartus buvo prasiveržęs už geležinės uždangos ir iš tikrųjų visą savo gyvenimą kėlęs valstybės interesus aukščiau asmeninių interesų. Atsisakė savo patogesnio gyvenimo, atsisakęs prisitaikyti jis kovojo už mūsų visų laisvę, suprasdamas, kad jo ir jo artimųjų šeimos laisvė priklauso nuo valstybės laisvės“, – anksčiau yra sakiusi viena iš šio nutarimo iniciatorių Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Nutarimu Vyriausybei pasiūlyta iki 2020 m. spalio 1 d. parengti Juozo Lukšos-Daumanto metų minėjimo programą ir numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 03:00

Jonas Čeponis-Vaidevutis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Gruodžio 25 d. mirė Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, Laisvės premijos laureatas, Laisvės kovų dalyvis, Tauro apygardos partizanas Jonas Čeponis-Vaidevutis, pranešė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
 
Jonas Čeponis gimė 1925 m. gegužės 6 d. Pagojaus kaime, Pasvalio valsčiuje. Besimokydamas Pasvalio gimnazijoje priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir ateitininkų organizacijai. 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją ir į antinacinę pogrindžio organizaciją Lietuvos laisvės armiją. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir suėmus keletą Lietuvos laisvės armijos narių, pasitraukė iš seminarijos ir perėjo į pogrindį.
 
1947 m. – Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas, slapyvardžiu Vaidila, 1948 m. – Tauro apygardos 25-osios kuopos partizanas, slapyvardžiu Vaidevutis. 1948 m. per susišaudymą Kaune sunkiai sužeistas ir suimtas. Nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalintas įvairiuose Rusijos lageriuose, buvo aktyvus Norilsko-Kajerkano lagerio sukilimo dalyvis. 1967 m. grįžo į Lietuvą.
 
1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Molotovo–Ribbentropo paktui skirtame mitinge Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. 1988 m. – vienas iš „Tremtinio“ klubo įkūrėjų, Lietuvos Sąjūdžio narys. Nuo 1992 m. – atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ilgametis vadovas. Nuo 1993 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas. Paminklų žuvusiems bendražygiams ir sovietų genocido aukoms iniciatorius ir įgyvendintojas. 1998 m. J. Čeponiui suteiktas kario savanorio statusas. 2012 m. suteiktas Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas.
 
Apdovanotas Tauro apygardos vado padėkos raštu (1947), Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1991), Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998), Nepriklausomybės medaliu (2000), Savanorių medaliu (2001), Šaulių sąjungos medaliu (2001), Latvijos Aisargių žvaigžde (2010), Latvijos kariuomenės Vado medaliu (2011), Laisvės premija (2018).
****************************
Su Jonu Čeponiu galima atsisveikinti penktadienį nuo 15 val. Panevėžio laidojimo namuose (Geležinkelio g. 20 ), šeštadienį 8.30 val. Šv. Mišios Šv. Trejybės bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 12), karstas išnešamas šeštadienį 13.00 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 00:30

Juozas Streikus suimtas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti partizano, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vado Juozapo Streikaus palaikai.

Palaikų autentiškumas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybai atlikus DNR tyrimus bei kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus.

XXX

Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris Juozapas Streikus-Stumbras 1923–1962

Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai.1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.

Nuo 1942 m. – aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys.

Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.

Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.

Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.

LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą 1958  m. liepos 22 d. legalizavosi kartu su jaunesniu broliu  partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu.

Tačiau brolius Streikus, kaip ir kitus partizanus, sovietų valdžia apgavo: 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą Streikų-Stumbrą – mirties bausme, Izidorių Streikų-Girėną – 15 m. lagerio.

Teisiamas Juozapas Streikus-Stumbras kalbėjo: „Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?

Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”

J. Streikus – dešinėje

Juozapas Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.

1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Visa Streikų šeima pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės.

Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, 1919 m. savanoris, už kautynes prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, 1944 m. savo įkurto „Žalgirio” partizanų būrio vadas, nuo 1945 m. liepos – Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas žuvo 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, kai baigėsi šoviniai, susisprogdino.

Antanui Streikui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis antrą kartą apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Mama Marcelė Streikienė, partizanų rėmėja, suimta 1944 m. lapkričio 1 d., nuteista ir išvežta į Sevželdorlagą Komijoje. Jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai ir už tai sušaudytas.

Sūnus Petras Streikus suimtas kartu su mama 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. 1947 m. birželio 28 d. mirė lageryje. Petrui Streikui pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

KGB garantuoja Streikui neliečiamybę

Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio.

Jam pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Duktė Ona Streikutė-Rūta, Vyties kuopos partizanė, suimta 1949 m., Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma susirgo ir nors buvo pervežta į Rokiškio ligoninę, po dviejų savaičių ten mirė. Onai Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė, Vyties kuopos partizanė, legalizavosi 1956 m. Valerijai Streikutei-Daukienei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.11.11; 15:28

Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų:

  1. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (kairėje) ir Juozapas Streikus-Stumbras (dešinėje).
  2. Suimtas partizanas Juozapas Streikus, 1961 m.
  3. LSSR KGB pirmininko gener. K. Liaudžio raštas, garantuojantis Juozapui ir Izidoriui Streikams neliečiamybę, 1958 m.

Minint valstybės atkūrimo šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, Seimas vienabalsiai pritarė deklaracijai paskelbti Adolfą Ramanauską-Vanagą Lietuvos valstybės vadovu.

,,Viešojoje erdvėje kartais sklando tokie dalykai, kad egzistuoja pogrindinė valstybė. Šiuo laikotarpiu, apie kurį mes kalbame, Lietuvos valstybė buvo okupuota. Sovietinė valdžia buvo neteisėta, ginkluotas pogrindis tęsė pirmosios Lietuvos Respublikos tradicijas, todėl mes galime konstatuoti, kad nuo 1954 m. lapkričio 26 d. po Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje iki 1957 m. lapkričio 29 d. nužudymo KGB kalėjime Vilniuje Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“, – teigė Seimo narys Arūnas Gumuliauskas 

Seimas 2018 metus yra paskelbęs Adolfo Ramanausko-Vanago metais, o Vyriausybė patvirtino gimimo 100-ųjų metinių minėjimo planą. Parengta plati kultūrinė, edukacinė, mokslinė programa, kuri padės plačiau atskleisti šią iškilią asmenybę, parodys kovos kelią už Lietuvos laisvę.

A.Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas, sovietams okupavus Lietuvą, įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

A.Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu. Šiuo dokumentu Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.A.Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, kankintas, o 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas.

A.Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-20

Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nuostatos „prie ruso buvo geriau“ nemaskuotas propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, Sąjūdžio aktyvių veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais.

Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą.

Continue reading „Apginti partizano garbę“

video_cip

2009-ųjų metų lapkričio pabaigoje videostudija “SLAPTAI” svečiavosi pas buvusį miško brolį Joną Kadžionį – Bėdą, kuris Anykšių krašte šiemet atstatė gūdžiais sovietinės okupacijos metais veikusį partizanų bunkerį. Toji miško tankmėje sumaniai užmaskuota slėptuvė – unikali. Partizanui J.Kadžioniui su žmona pokario metais slapstytis joje teko maždaug vienerius metus. Sovietiniuose lageriuose nuo skambučio iki skambučio 25-erius metus kalėjęs J.Kadžionis ne tik parodė tikroviškai atsatytą bunkerį. Filmavimo grupei buvo leista trumpam nusileisti į bunkerį ir savo kailiu patirti, koks “didelis malonumas – gyventi po žeme”.

Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro. O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius gyveno mėnesių mėnesius. Kai Anykščių valsčiaus miškus “šukuodavo” okupacinė kariuomenė, iš bunkerio jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemos metu. Kad sniege nepasiliktų jokių pėdsakų. Beje, bunkeryje gimė ir J.Kadžionio sūnus.

Continue reading „Partizano Jono Kadžionio bunkeryje ( 2 )“

video_cip

2009-ųjų metų lapkričio pabaigoje videostudija “SLAPTAI” svečiavosi pas buvusį miško brolį Joną Kadžionį – Bėdą, kuris Anykšių krašte šiemet atstatė gūdžiais sovietinės okupacijos metais veikusį partizanų bunkerį. Toji miško tankmėje sumaniai užmaskuota slėptuvė – unikali. Partizanui J.Kadžioniui su žmona pokario metais slapstytis joje teko maždaug vienerius metus. Sovietiniuose lageriuose nuo skambučio iki skambučio 25-erius metus kalėjęs J.Kadžionis ne tik parodė tikroviškai atsatytą bunkerį. Filmavimo grupei buvo leista trumpam nusileisti į bunkerį ir savo kailiu patirti, koks “didelis malonumas – gyventi po žeme”.

Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro. O juk slėptuvėje Vyčio Kryžiaus kavalierius gyveno mėnesių mėnesius. Kai Anykščių valsčiaus miškus “šukuodavo” okupacinė kariuomenė, iš bunkerio jie neišeidavo ištisomis dienomis. Kuo rečiau išlipti iš bunkerio stengdavosi ir žiemos metu. Kad sniege nepasiliktų jokių pėdsakų. Beje, bunkeryje gimė ir J.Kadžionio sūnus.

Continue reading „Partizano Jono Kadžionio bunkeryje ( 1 )“