Oleksiejus Arestovyčius
Kyjivas, gegužės 10 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius teigia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per savo Pergalės dienos kalbą leido suprasti, jog jis nėra suinteresuotas karo eskalacija pasitelkiant branduolinius ginklus ar įsiveliant į tiesioginį konfliktą su NATO, rašo agentūra AP.
O. Arestovyčius atkreipė dėmesį į V. Putino teiginį, kad Rusija pagerbs Antrajame pasauliniame kare besikovusių žmonių atminimą „darydama viską, kad nepasikartotų pasaulinio karo siaubas“. Pasak Ukrainos prezidento patarėjo, tai reiškia, „kad branduolinio karo nebus. Karo su NATO nebus. Tačiau bus lėtai bandoma išspręsti tris pagrindines problemas – visišką Luhansko, Donecko ir Chersono sričių kontrolės perėmimą.”
Jei Rusija įgyvendintų šiuos planus, ji įgytų pramoninio Donbaso, apimančio Mariupolio uostamiestį, kontrolę ir galėtų suformuoti sausumos koridorių į 2014 metais aneksuotą Krymą.
Vėlų pirmadienį duodamas interviu, O. Arestovyčius nurodė, kad Rusija vilkins karą, siekdama priversti Ukrainą atsisakyti šių teritorijų kontrolės. Pasak jo, Ukrainos galimybės sužlugdyti šiuos planus priklausys nuo to, ar Vakarai pristatys šaliai jai taip reikiamų sunkiųjų ginklų.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.
Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.
Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?
Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.
Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.
Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?
D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…
Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).
Trečias pasaulinis iškart po antrojo…
Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.
Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.
Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.
Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.
Kas ką išprovokuos?
Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.
Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.
Vladimiro Putino karikatūra
Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…
Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.
Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.
Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…
Logiška, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šiųmetiniame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime už praėjusius metus didžiausią įspūdį turėjo palikti atviru tekstu paskelbtas faktas, jog nuo taikos iki karo su Rusija mus gali skirti 24 valandos.
Kita vertus, ko nors kito jau ne vienerius metus vargu ar galima tikėtis. Irgi nieko naujo, kad 38 puslapių ataskaitoje konstatuojama, kad didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia Rusijos karinė galia. Iškalbingiausiai vis tiek byloja faktai, todėl primintini vien ginklavimuisi skirti vertinimo faktai.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jei santykiai su JAV negerės, Rusija toliau vykdys konfrontacinę ir izoliacinę politiką. Tam reikia resursų, dėl karinių pajėgų perginklavimo ypatingų problemų nekyla, o personalo stygiaus problemą Maskva sprendžia formuodama bataliono taktines grupes iš 700-800 aukštos parengties karių. Tokių grupių skaičius sparčiai auga – 2015 metais jų buvo 66, pernai – 96, o šiemet – 115, kitais metais planuojama padidinti iki 125. Bataliono taktinės grupės, kurias remia artilerija bei šarvuotosios pajėgos, labai išpopuliarėjo kare Ukrainoje.
Ypač didelį vaidmenį reformuojant savo ginkluotąsias pajėgas Maskva skiria šalia NATO sienų esančiai vakarų karinei apygardai, nuolat stiprinama Rusijos karinė grupuotė Kaliningrado srityje, kur nuolatinei dislokacijai ruošiami balistinių raketų kompleksai „Iskander“, korvetės su sparnuotosiomis raketomis „Kalibr“, priešlaivinės sistemos „Bal“ ir „Bastion“, dalis kurių gali atakuoti taikinius sausumoje. Be to, pernai Kaliningrade dislokuoti daliniai sujungti į 11-ąjį armijos korpusą, dalis 79-osios motošaulių brigados padalinių perdislokuoti iš Gusevo į Sovetsktą – prie pat Lietuvos sienos.
Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptimi didžiąja dalimi susijęs su konflikto su NATO simuliavimu – tai esą parodė ir pernai rugpjūtį Pskovo ir Leningrado srityse vykusios pratybos, kuriose per garsiakalbį tariami NATO kariai buvo raginami pasiduoti. Ataskaitos autoriai pažymi, kad šiemet Rusijos karinis aktyvumas išaugs ne Sirijoje, o Baltijos jūros regione, mat rugsėjo mėnesį planuojamos didelio masto Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kurių oficialus dalyvių skaičius (13 tūkst.) ir realus gali skirtis kelis ar keliolika kartų.
VSD ir AOTD manymu, prieš tai bus surengta virtinė plataus masto „kovinės parengties patikrinimų“ – netikėtų, iš anksto neskelbiamų didelio masto pratybų. Rusijos karinis prioritetas orientuotas į karinės reakcijos greitį, iki minimumo apribojant oponento galimybes atsakyti efektyviai.
Kaip minėta, čia išskirti tik Rusijos ginklavimuisi skirti faktai, patys savaime ne patys įspūdingiausi (viešojoje erdvėje tikrai galima rasti įspūdingesnių). Bet jie įsipiešia į globalią tendenciją, kurią ta pati Rusija daugeliu atžvilgių ir pradėjo. Analitinės kompanijos „IHS Markit“ ekspertai metų pradžioje ištyrė 105 valstybes, kurioms tenka 99 proc. pasaulinių karinių išlaidų. Pasirodo, pernai planetoje armijoms išleista 1,57 trilijono dolerių, beveik 200 milijardų daugiau negu 2015 metais. „IHS Markit“ 2020-aisiais prognozuoja 1,63 trilijono išlaidas.
Jei taip, planetos raidos vektorius ne ypač guodžiantis. Didėjančių karo išlaidų priežastimis nurodomi Rusijos veiksmai Ukrainoje, terorizmas, migrantų krizė bei įtampa Pietų Kinijos jūroje, šioje strateginėje akvatorijoje eina krovinių gabenimo jūrinės trasos už 5 trilijonus dolerių per metus.
Nors Vakarų Europos šalyse išlaidos gynybai beveik nesikeitė (britai su 53,8 milijardo dolerių treti, 35,8 milijardo išleidę vokiečiai devinti ir t.t., Europos vidurkis siekia 1,4 proc. nuo BVP), visos kartu ES narės gynybai išleido 219 milijardų, tai yra daugiau už Kiniją (191,8 milijardo dolerių), kuri pagal išlaidas karui jau kurį laiką antra po JAV. Psichologiniu smūgiu rytų europiečiams, pirmiausia Baltijos valstybėms, tapo Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija. Lietuva, Latvija, Estija 2014-aisiais kartu gynybai skyrė 981 milijoną dolerių, 2016-aisiais ta suma augo iki 1,45 milijardo, 2020 metais planuojama skirti 2,1 milijardo dolerių.
Kinijos išlaidos karinėms reikmėms iki 2025 metų bus didesnės nei visų jos kaimynių kartu sudėtų, o dešimtmečio mažinimo pernai karinį biudžetą padidino Japonija – iki 41,68 milijardo dolerių. Indija su 50,69 milijardais (6,8 proc. daugiau nei 2015-aisiais) dolerių aplenkė Rusiją bei Saudo Arabiją ir pakilo į 4-ą vietą. Prognozuojama, kad 2018 metais didžiausia planetos demokratija iš pirmo trejetuko išstums Jungtinę Karalystę (JK).
Bonos (Vokietija) tarptautinio konversijos centro sudarytame pernykščiame militarizacijos reitinge Vokietija yra 100-ojoje pozicijoje, absoliučiais skaičiais daugiausia gynybai išleidžiančios Jungtinės Valstijos 31-os. Kasmetinis reitingas sudaromas išanalizavus karinių išlaidų dalį 152 valstybių BVP struktūroje.
Šia prasme labiausiai militarizuota planetos valstybė yra Izraelis. Į karinį konflikta įvelta Ukraina iš 23 vietos pernai pakilo į 15-ą. 6,6 proc. sumažinusi karines išlaidas Rusija – 5-oje vietoje, nors 21 amžiuje jos išlaidos karui beveik visą laiką (išskyrus 2009 metus) augo (2014-aisiais net 13 proc.).
Jei jau kalbame apie rytų Europą, balandžio 5-ąją Ukrainos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Ivanas Rusnakas Ukrainos – NATO tarpparlamentinės tarybos posėdžio Kijeve dalyvius informavo, jog Rusija prie sienos su jo šalimi yra sukoncentravusi virš 18 tūkstančių kariškių, apie 1370 tankų bei šarvuotų mašinų, apie 300 artilerijos sistemų, maždaug 700 karinių lėktuvų ir sraigtasparnių bei 24 karo laivus. I.Rusnakas taip pat pažymėjo, jog Maskva Ukrainoje išbando naujas karinių operacijų formas bei naujausią ginkluotę, jo teigimu, iki 2018-ųjų pabaigos Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas planuoja Voronežo bei Rostovo srityse netoli Ukrainos dislokuoti 8-ąją bei 20-ą armijas.
Oficialus Rusijos karinio jūrų laivyno okupuotame Ukrainos Sevastopolyje atstovas Viačeslavas Truchačiovas kovo viduryje informavo apie rusų planus dislokuoti šiame mieste sparnuotąsias raketas galinčius nešti povandeninius laivus „Krasnodar“, „Kolpino“ ir „Didysis Novgorodas“. Grupės „Informacinis pasipriešinimas“ koordinatoriaus Dmitrijaus Tymčiuko vertinimu („Apostrof“ 03 21), Maskva ypač pastaruoju metu žūtbūt stengiasi parodyti esanti Juodosios-Kaspijos jūrų regiono šeimininkė. NATO laivų buvimą Juodojoje jūroje rusų kariškiai išgyvena ypač skausmingai. Kaliningrado pavyzdžiu Maskva trečius metus (po aneksijos 2014 metais) grūda į Krymą kariškius, iš jų formuodama 22-ąją armiją ir taip siekdama paversti pusiasalį kariniu politiniu placdarmu.
Dar vienas Krymą militarizuoti skatinantis faktorius – Sirija, į kurią siųsti kariškius bei karinę techniką patogiausia Juodąja jūra. Aišku, sausumos pajėgų dislokavimas signalizuoja apie kitokias, globalias Maskvos pretenzijas. Kokios jos, galima numanyti, tik primintina, kad karinių konfliktų pradinių priežasčių paprastai neįmanoma prognozuoti. Prieš 1-ąjį pasaulinį karą kaizerinė Vokietija buvo pagrindinė JK prekybos partnerė, kuo viskas baigėsi – žinoma. Kai įvairiose planetos vietose pilna ginkluotės, niekas dėl nieko negali būti tikras. Nors Kinijos ir JAV yra ypač glaudžios prekybos partnerės ir turbūt nenori karo, dėl emociškai ne paties stabiliausio dabartinio Baltųjų Rūmų šeimininko ir pabrėžtinio Kinijos visuomenės nacionalizmo nutikti gali visko.
Kol kas padėtis atrodo taip, tarsi aktualizuotųsi garsi Niccolò Machiavellio įžvalga, jog karo neįmanoma išvengti, jį galima tik atidėti – priešininko naudai. Buvusio NATO Jungtinių pajėgų Europoje vado pavaduotojo 2011-2014 metais Richardo Shirreffo knygos „2017: karas su Rusija. Skubus perspėjimas“ teiginys apie Rusijos galimybes per kelias dienas užimti Ukrainą ir Baltijos valstybes susišaukia su Lietuvos specialiųjų tarnybų teiginiu apie Maskvos pasirengimą pradėti karą su Lietuvą per 24 valandas. Buvęs NATO kariškis perspėja, kad Aljansas gali būti nepasirengęs staigiems Kremliaus veiksmams. Be abejo, tai tik perspėjimas, vis dėlto nerimas neatsiranda tuščioje vietoje – pasak sociologinės tarnybos „YouGov“ 7-iose Europos vlastybėse bei JAV atliktos apklausos, Rusiją pagrindine arba didele karine grėsme laiko daugiau nei pusė respondentų. Jie taip pat mano, jog taika planetoje artimiausiais metais mažai tikėtina. Pasaulinio karo laukia 64 proc. apklaustų amerikiečių, 61 proc. britų, virš 60 proc. prancūzų bei vokiečių.
Vokiečių politologijos profesoriaus Herfriedo Münklerio vertinimu, JAV prezidentas Donaldas Trumpas padarys pasaulį pavojingesne vieta, jei vykdys nacionalistinę bei izoliacionistinę politiką. Istorija patvirtina, kad stojus „pasaulio žandaro“ saulėlydžiui visada prasidėdavo karų laikai, paskutinis pavyzdys – tuo metu galingiausios valsybės Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš pasaulinės arenos 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje galų gale atvedė prie 1-ojo pasaulinio karo. Sumenkus Amerikos kaip „pasaulio žandaro“ vaidmeniui stosiantis globalios valdžios vakuumas provokuos kitų „geopolitinių žaidėjų“ (ar tokiais įtikėjusiųjų) konkurenciją bei mėginimą pasipelnyti kaimynių sąskaita – pretendentų jau dabar kiek nori, pradedant Rusija, Turkija, pagiežingai viena kitą stebinčiomis Artimųjų Rytų šalimis ir baigiant Šiaurės Korėja.
Iš to, kas pasakyta, peršasi nelinksma išvada – jei stabilių Vakarų, kokius juos esame pripratę matyti po Antrojo pasaulio karo, nebeliks, ateitis nebajotinai paskęs miglose, ir teks prisiminti N.Machiavellį, deja.
Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.
Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.
Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.
