Pradėsiu nuo antrosios dalies. Tai buvo… patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą.
Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai:
– Aš lenkė, tu lietuvis… Čiuožk.
Continue reading „Autonomija de fakto, arba “Lietuvi, čiuožk””
