Vytautas Visockas, šių nuotraukų autorius. (Slaptai.lt) nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pluoštas Vytauto Visocko nuotraukų, kurios pasakoja, kaip vilniečiai džiaugiasi sulaukę šv. Velykų. Nuotraukose – Velykų akimirkos, užfiksuotos 2013, 2014, 2015, 2016-aisiais metais.
Tikimės, jog 2023-ųjų pavasaris taip pat padovanos saulės, džiaugsmo, vilčių, sveikatos. Turime vilties, jog 2023-ųjų pavasaris suteiks stiprybės ne tik mūsų šeimoms, giminėms, bet ir visai gražią, teisingą, gyvybingą, morališkai, ekonomiškai stiprią Lietuvos valstybę kuriančiai lietuvių tautai. Sveiki sulaukę šv. Velykų!
Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.
Sekmadienį nestigs saulės, o lietus tikėtinas tik vietomis ir negausus, LRT radijui sakė sinoptikas Vytautas Sakalauskas, turintis gerų žinių išsiilgusiems šilumos ir kitai savaitei. Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, sekmadienį aukščiausia temperatūra bus 12–17 laipsnių. Lietaus tikimybė antroje dienos pusėje didesnė pajūryje, tačiau ir čia jis nenumatomas smarkus.
Pirmadienį nelis. Dieną pietryčių vėjo gūsiai kai kur sieks 15 m/s. Temperatūra naktį 5–10 laipsnių šilumos, dieną 18–23 laipsniai.
Sausi, labai šilti orai išsilaikys ir savaitės viduryje. Bent kelias dienas termometro stulpelis perkops 20 laipsnių šilumos.
Švilpikas Philas pranašauja dar šešias žiemos savaites. EPA-ELTA nuotr.
Šalį užgriuvus sniegui, garsusis švilpikas Philas prognozuoja Jungtinėms Valstijoms dar šešias savaites žiemos. Per tradicinę ceremoniją netoli Panksutonio vietovės Pensilvanijos valstijoje graužikas antradienį, „Švilpiko dieną“, buvo ištrauktas iš savo urvo ir, pamatęs savo šešėlį, akimirksniu vėl sulindo atgal.
Tai, remiantis tradicija, reiškia dar šešias savaites žiemos. Jei švilpikas savo šešėlio nepamato, vadinasi, laukia ankstyvas pavasaris.
Ar Philas antradienį dangų dengiant tirštiems debesims ir sningant iš tikrųjų pamatė savo šešėlį, galima tik spėlioti – šiaip ar taip jo meteorologinės prognozės yra tik sąlyginai patikimos.
„Švilpiko diena“, kuri minima vasario 2-ąją, JAV turi senas tradicijas. Panksutonio švilpiko klubas gyvuoja jau nuo 1887 metų. Tradicijos ištakos siejamos su vokiečių imigrantais, kurie iš švilpiko elgesio spręsdavo, kada galima bus pradėti sėją. Visame pasaulyje tradicija išgarsėjo, kai 1993-iaisiais buvo sukurta komedija „Švilpiko diena”.
Šį antradienį JAV šiaurės rytinę dalį, kurioje yra ir Pensilvanija, dengė storas sniego sluoksnis. Galinga sniego audra regione sukėlė transporto chaosą.
Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.
O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.
Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.
Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.
Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.
Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.
Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli…
Ar metas atsipalaiduoti?
Tai, kad Vyriausybė jau atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai tai mus nuteikia pozityviai: neva pandemija jau traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusių procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius…
Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžios žmonės, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, kad sušvelninus karantino priemones „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas.“
„Kačiukai” – pavasario ženklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Betgi pati Vyriausybė išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Esą žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti salonuose ir pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar jis kavutę lauke geria su kauke, ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna… Savaitgalį tokie kontroliniai reidai buvo atliekami, bet tenka abejoti, ar ištroškęs klientų įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės…
Pavasaris. Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: antai, jau vien penktadienį išaiškinti 94 užsikrėtimo atvejai… Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikų net įtakoti nereikia: jie puikiai žino, kad vyks Seimo rinkimai, kad rinkimų kampanija jau prasidėjo, kad didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas…
Specialistų perspėjimus užgožia skuboti politikų sprendimai. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, jog karantino sąlygas reikia švelninti, nes jo metu vyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą paneigia psichologai, kurie teigia, kad krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis…
Šis tas linksmesnio
Bet pradėsiu štai nuo ko. Ir toliau Seimas smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, jog parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netekina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, kad dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu spaudimo keliu išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu, kai reikia skubiai priimti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai sau kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.
Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas ir musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinosite, kad per kovo mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus.
Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį rajono laikraštyje „Ko vertos pranašystės?“, esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“…
Velykos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį susitikęs su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, aptarė pasirengimą Šv. Velykoms karantino laikotarpiu, taip pat priemones, skirtas vargstančių bei pažeidžiamų asmenų padėčiai palengvinti.
Pasak šalies vadovo, jam įsiminė arkivyskupo G. Grušo išsakyta mintis, kad žmogus gali trejopai elgtis kančios atžvilgiu: ją atstumti, ignoruoti arba apsikabinti.
„Kiekvienas galime pasirinkti, kuriuo keliu einame. Mūsų dvasinis gyvenimas pastaruoju metu tapo kur kas intensyvesnis – beveik kasdien darome vertybinius pasirinkimus: imtis prasmingos savanorystės veiklos ar užsidaryti savo kiaute, teikti konstruktyvius pasiūlymus ar stovėti nuošalyje ir kaltinti, demonstruoti atsakingą požiūrį į karantino reikalavimus ar juos atsainiai ignoruoti. Svarbiausia, kad Lietuva nepalūžo pajutusi pandemijos protrūkio naštą. Atvirkščiai, žmonių santykiai ir vertybės išsigrynino, valdžios atsakomybė tapo labiau apčiuopiama ir kontroliuojama. Tai rodo, kad iš šio išmėginimų ruožo išeisime tvirtesni – tiesą sakant, jau dabar esame daug stipresni”, – sakė valstybės vadovas, kurį cituoja Prezidento komunikacijos grupė.
Prezidentas padėkojo Bažnyčiai už atsakingą požiūrį į tikinčiųjų ir visos visuomenės sveikatą, paramą labiausiai jos stokojančiam žmogui.
„Labai vertinu Bažnyčios labdaringą veiklą, prie kurios galime prisidėti ir mes su Diana. Šis darbas visada buvo nukreiptas į labiausiai paramos stokojantį žmogų, laisvas nuo politinių aspiracijų ir deklaratyvumo”, – sakė G. Nausėda.
Praėjusiais metais šį džiugų ir drauge nuodėmingą, aistrų ir neišsipildžiusių svajonių kupiną pasaulį paliko trys mano draugai.
Kiekvieną pavasarį jie, tarsi kokie varnėnai, nutūpdavo mano vienkiemyje, po senelio sodinta obelimi; ir mes kartu patirdavome tą žodžiais nenusakomą bendrystės jausmą, kai atrodydavo, jog praėjusio vėlyvo rudens darganos ir ilgi žiemos vienatvės vakarai truko ne mus išskyrusį akimirksnį, o ištisą amžinybę.
Dabar pasaulis šiek tiek susitraukė, o ir obelis dar labiau paseno.
Per žiemą miško pakrašty nuvirto nemažai senų, jau papuvusių medžių, kai kurių jų kamienai tuščiaviduriai; imsiu pjūklą, pjausiu juos gabalais, kalsiu dugną ir stogą, gręšiu skyles ir kelsiu į medžius, akimis į pietus.
Juk dar nevėlu, dar ir paukščiai, ir žmonės tik renkasi namus, pasaulio kryptis, kelius ir pakeles, kuriose netrukus prasikals pirmosios pavasarinės gėlės.
Štai kodėl dabar, vienas sėdėdamas po senstančia obelimi, prisimenu aną prieš 29-nerius metus išaušusį pavasarį, tą dieną ir tą valandą, kai iš tamsos atėjo šviesa, o ant pradžiūvusios žemės straksėjo varnėnai.
Dar nieko nebuvo, tik žvarbus pavasarinis vėjas, pavasarinis nerimas ir pavasarinis buvimo savo tėviškėje, po savo obelimi, arčiau paukščių, ilgesys.
Ir kai visa tai, kas ilgai degino krūtinę, išsipildė, nenusakoma palaima užplūdo visas rimstančios sielos kerteles, namų prieblandas, tamsias palėpes, pusamžį nuodytas žemes ir laukus.
Tą pavasarį mes rentėme namus ne namus, kuriuose turėjo apsigyventi laisva siela laisvo žmogaus dar baugščiuose patamsiuose.
Bet jau poškėjo kirviai ir džiugia giesme aidėjo pjūklai.
Ir tie veidai, ir ta giesmė – mano andai dar gyvų draugų, okupantų siųstų į afganistanų pragarus, į černechovskio psichiatrines; žmonių, giedojusių tautinę giesmę išlaisvintose šventovėse, išdidus jų stovėjimas savo pašventintos Tėvynės akivaizdoje.
Dabar aš bandau prisiminti, kada tas Idealas ėmė eižėti, trūkinėti bendrystę siejęs ryšys; kada ilgesingi atodūsiai tapo tik pasisavinto oro įkvėptais gurkšniais, skirtimi apleistų laukų ir pievų.
Kada išsiskyrė žmogus su žmogumi, susitikęs tarpulaukyje, senų gamyklų, fabrikų, prekybos įstaigų dvasiniuose griuvėsiuose?
Kada šventyklose ėmėme melstis Aukso veršiui?
Ir kada mums, dabar, uždėjo antrankius, ir siunčia į skaistyklas praregėjimo kančiai?
Visa tai yra, visa tai buvo; ir keitėsi mano Tėvynės veidas. Jis tapo visoks – ir gražus, ir tuo pačiu liūdnas, apatiškas ir godus, persmelktas amžino nerimo. O jos paunksmėje – vienišėjančių širdžių procesija.
„Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada mums lemta būti kartu!“ (Emily Dickinson).
Mes visi pasiilgome saulės ir šilumos. Norėtume kuo greičiau į spintas pakabinti žieminius paltus bei striukes, šalikus ir pirštines, vilnonius megztinius, storus marškinius… Tačiau šiltų drabužių vis prireikia. 2017-ųjų pavasaris neskuba ateiti Lietuvon. Tai, ką pro langą išvydome šv. Velykų rytą, – tik dar sykį patvirtina sinoptikų išpranašautas ar atspėtas orų prognozes. Pavasario keletą dienų dar teks palaukti.
Ir vis dėlto netikėtai per naktį iškritęs sniegas – puiki staigmena. Pasidžiaukime išvydę ant namų stogų, automobilių, medžių sniegą. Argi nėra gražios nuo sniego svorio linkstančios eglių, pušų šakos? Sniego vis tiek netrukus nebeliks. Ištirps. Ir tada tikrai ateis pavasaris. Pavasaris – jau čia pat.
Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas snieguose skendintis Vilniaus rajonas Pilaitė.
Trečiadienis, balandžio 12 d. (Maišiagala). Artėjant šv. Velykoms Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Maišiagalos tradicinių amatų centre. Šalies vadovė susitiko su bendruomene, apžiūrėjo centrą ir kartu su miestelio vaikais dalyvavo edukacinėse tradicinių amatų dirbtuvėse.
Pasak šalies vadovės, Vilniaus krašto tradicijos labai turtingos, unikalios, todėl labai svarbu, kad jas puoselėja ir saugo visos čia gyvenančios tautybės. Šv. Velykos – sutelkianti ir suburianti šventė, kartu suteikianti ir puikią progą pasidalinti savo kultūriniu paveldu su visais.
Tradicinių amatų centre Prezidentė išbandė įvairias kiaušinių marginimo technikas – dažymą vašku, žolelėmis, skutinėjimą, mokėsi pinti vytelių krepšį, apžiūrėjo medžio ir keramikos dirbinius, aplankė Vilniaus krašto tautodailininkių sukurtų verbų ir margučių parodą. Prieš 4 metus Vatikane susitikusi su Popiežiumi, šalies vadovė jam įteikė būtent šiame krašte pagamintą, 2 metrų trispalvę verbą.
Restauruotame Houvaltų dvare įsikūręs Tradicinių amatų centras, kuriame puoselėjami tradiciniai lietuviški amatai, siekia išsaugoti Vilniaus krašto tradicijas, papročius ir atgaivinti bei užtikrinti amatų pereinamumą. Čia vykdomi karpinių, medžio drožybos, verbų pynimo, margučių marginimo, muilo gamybos, žvakių liejimo, vilnos vėlimo, pynimo iš šiaudų, keramikos edukaciniai užsiėmimai. Centre taip pat organizuojami įvairūs seminarai, parodos, konferencijos, liaudies kultūros renginiai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba.
Kai visas pasaulis švenčia meilės dieną,vasario 14 d., antradienį, Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12)pradeda veikti Zitos-Virginijos Tarasevičienės dailės darbų paroda „Atgimimas”.
Pavasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors už lango vis dar krečia išdaigas žiema, sniegą pakeisdama į lietų, ir šykštėdama saulės, tarsi nenori trauktis, muziejuje tapybos darbai jau alsuoja atgimimu, budimu, daug ryškių, nuotaikingų spalvų. Tapytojos Zitos kurtose drobėse – jausmai, nuotaikos ir emocijos, kurias išgyvena pati dailininkė. Dažnai darbuose vaizduojami urbanistiniai peizažai, abstraktūs vaizdai.
Menininkė sako, kad tapo taip, kaip veda jos ranka ir širdis. Kartais ir pati nežino, koks bus galutinis rezultatas bei dažnai autorės darbo vizija nesutampa su paveikslo vertintojų suvokimu, tačiau autorė tik džiaugias, kad kitų vaizduotė tuos pačius vaizdus vertina skirtingai. “Kiekvienas paveikslas tarsi turi paslaptį, kurią įminti kiekvienas galime savaip…”, – sako Zita.
Zita – Virginija Tarasevičienė tapo jau daugiau nei 20 metų. Menininkei tai jau 30-oji paroda, kurioje eksponuoja savo darbus. Autorė mini Jonyno Galeriją Druskininkuose, Marijos ir Petro Šlapelių memorialinį namą, meno centrą Airijoje, kur buvo surengtos išskirtinės parodos, o labiausiai įsimintinas parodos pristatymas vyko Kaune, Girstučio rūmuose, kai tapytojos darbus apžvelgė menotyrininkas profesorius a.a. Algis Uždavinys. Šio žmogaus, vieno talentingiausių Lietuvos humanitarinių mokslų atstovų, kritika davė didelį stimulą kurti toliau.
“Gera, kai darbai yra įvertinami, bet žinau, kad tobulumui ribų nėra, šedevro dar nesukūriau, tikiuosi jis bus.”
Jau sukurta daugiau nei 100 darbų, daugelis kurių puošia ne tik lietuvių, bet ir svečių šalių namus. Yra paveikslų, iškeliavusių net Užatlantėn.
Menininkė kviečia aplankyti jos darbų parodą “Atgimimas” visus, kurie jau laukia pavasario, kuriuos jau žadina nauji jausmai, kurie jau išsiilgo spalvų ir nuotaikų, ir net tuos, kurie dar nenori budintis.
Kovo 10 d., penktadienį, 17 val. vyks susitikimas su parodos autore.
Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje (L.Zamenhofo g. 12) veiks iki kovo 18 d.
Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
