Vytautas Visockas, šių nuotraukų autorius. (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pluoštas Vytauto Visocko nuotraukų, kurios pasakoja, kaip vilniečiai džiaugiasi sulaukę šv. Velykų. Nuotraukose – Velykų akimirkos, užfiksuotos 2013, 2014, 2015, 2016-aisiais metais. 

Tikimės, jog 2018-ųjų pavasaris taip pat padovanos saulės, džiaugsmo, vilčių, sveikatos. Turime vilties, jog 2018-ųjų pavasaris suteiks stiprybės ne tik mūsų šeimoms, giminėms, bet ir visai gražią, teisingą, gyvybingą, morališkai, ekonomiškai stiprią Lietuvos valstybę kuriančiai lietuvių tautai. Sveiki sulaukę šv. Velykų!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.13; 08:40

Tėviškėje. Jurgio Pekarskio nuotr.

Praėjusiais metais šį džiugų ir drauge nuodėmingą, aistrų ir neišsipildžiusių svajonių kupiną pasaulį paliko trys mano draugai.

Kiekvieną pavasarį jie, tarsi kokie varnėnai, nutūpdavo mano vienkiemyje, po senelio sodinta obelimi; ir mes kartu patirdavome tą žodžiais nenusakomą bendrystės jausmą, kai atrodydavo, jog praėjusio vėlyvo rudens darganos ir ilgi žiemos vienatvės vakarai truko ne mus išskyrusį akimirksnį, o ištisą amžinybę.

Dabar pasaulis šiek tiek susitraukė, o ir obelis dar labiau paseno.

Per žiemą miško pakrašty nuvirto nemažai senų, jau papuvusių medžių, kai kurių jų kamienai tuščiaviduriai; imsiu pjūklą, pjausiu juos gabalais, kalsiu dugną ir stogą, gręšiu skyles ir kelsiu į medžius, akimis į pietus.

Juk dar nevėlu, dar ir paukščiai, ir žmonės tik renkasi namus, pasaulio kryptis, kelius ir pakeles, kuriose netrukus prasikals pirmosios pavasarinės gėlės.

Štai kodėl dabar, vienas sėdėdamas po senstančia obelimi, prisimenu aną prieš 29-nerius metus išaušusį pavasarį, tą dieną ir tą valandą, kai iš tamsos atėjo šviesa, o ant pradžiūvusios žemės straksėjo varnėnai.

Dar nieko nebuvo, tik žvarbus pavasarinis vėjas, pavasarinis nerimas ir pavasarinis buvimo savo tėviškėje, po savo obelimi, arčiau paukščių, ilgesys.

Ir kai visa tai, kas ilgai degino krūtinę, išsipildė, nenusakoma palaima užplūdo visas rimstančios sielos kerteles, namų prieblandas, tamsias palėpes, pusamžį nuodytas žemes ir laukus.

Tą pavasarį mes rentėme namus ne namus, kuriuose turėjo apsigyventi laisva siela laisvo žmogaus dar baugščiuose patamsiuose.

Bet jau poškėjo kirviai ir džiugia giesme aidėjo pjūklai.

Ir tie veidai, ir ta giesmė – mano andai dar gyvų draugų, okupantų siųstų į afganistanų pragarus, į černechovskio psichiatrines; žmonių, giedojusių tautinę giesmę išlaisvintose šventovėse, išdidus jų stovėjimas savo pašventintos Tėvynės akivaizdoje.

Dabar aš bandau prisiminti, kada tas Idealas ėmė eižėti, trūkinėti bendrystę siejęs ryšys; kada ilgesingi atodūsiai tapo tik pasisavinto oro įkvėptais gurkšniais, skirtimi apleistų laukų ir pievų.

Kada išsiskyrė žmogus su žmogumi, susitikęs tarpulaukyje, senų gamyklų, fabrikų, prekybos įstaigų dvasiniuose griuvėsiuose?

Kada šventyklose ėmėme melstis Aukso veršiui?

Ir kada mums, dabar, uždėjo antrankius, ir siunčia į skaistyklas praregėjimo kančiai?

Visa tai yra, visa tai buvo; ir keitėsi mano Tėvynės veidas. Jis tapo visoks – ir gražus, ir tuo pačiu liūdnas, apatiškas ir godus, persmelktas amžino nerimo. O jos paunksmėje – vienišėjančių širdžių procesija.

„Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada mums lemta būti kartu!“ (Emily Dickinson).

2019.03.11; 06:30

Mes visi pasiilgome saulės ir šilumos. Norėtume kuo greičiau į spintas pakabinti žieminius paltus bei striukes, šalikus ir pirštines, vilnonius megztinius, storus marškinius… Tačiau šiltų drabužių vis prireikia. 2017-ųjų pavasaris neskuba ateiti Lietuvon. Tai, ką pro langą išvydome šv. Velykų rytą, – tik dar sykį patvirtina sinoptikų išpranašautas ar atspėtas orų prognozes. Pavasario keletą dienų dar teks palaukti.

Ir vis dėlto netikėtai per naktį iškritęs sniegas – puiki staigmena. Pasidžiaukime išvydę ant namų stogų, automobilių, medžių sniegą. Argi nėra gražios nuo sniego svorio linkstančios eglių, pušų šakos? Sniego vis tiek netrukus nebeliks. Ištirps. Ir tada tikrai ateis pavasaris. Pavasaris – jau čia pat.

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas snieguose skendintis Vilniaus rajonas Pilaitė.

Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienis, balandžio 12 d. (Maišiagala). Artėjant šv. Velykoms Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Maišiagalos tradicinių amatų centre. Šalies vadovė susitiko su bendruomene, apžiūrėjo centrą ir kartu su miestelio vaikais dalyvavo edukacinėse tradicinių amatų dirbtuvėse. 

Pasak šalies vadovės, Vilniaus krašto tradicijos labai turtingos, unikalios, todėl labai svarbu, kad jas puoselėja ir saugo visos čia gyvenančios tautybės. Šv. Velykos – sutelkianti ir suburianti šventė, kartu suteikianti ir puikią progą pasidalinti savo kultūriniu paveldu su visais. 

Tradicinių amatų centre Prezidentė išbandė įvairias kiaušinių marginimo technikas – dažymą vašku, žolelėmis, skutinėjimą, mokėsi pinti vytelių krepšį, apžiūrėjo medžio ir keramikos dirbinius, aplankė Vilniaus krašto tautodailininkių sukurtų verbų ir margučių parodą. Prieš 4 metus Vatikane susitikusi su Popiežiumi, šalies vadovė jam įteikė būtent šiame krašte pagamintą, 2 metrų trispalvę verbą. 

Restauruotame Houvaltų dvare įsikūręs Tradicinių amatų centras, kuriame puoselėjami tradiciniai lietuviški amatai, siekia išsaugoti Vilniaus krašto tradicijas, papročius ir atgaivinti bei užtikrinti amatų pereinamumą. Čia vykdomi karpinių, medžio drožybos, verbų pynimo, margučių marginimo, muilo gamybos, žvakių liejimo, vilnos vėlimo, pynimo iš šiaudų, keramikos edukaciniai užsiėmimai. Centre taip pat organizuojami įvairūs seminarai, parodos, konferencijos, liaudies kultūros renginiai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.04.13; 06:54

Kai visas pasaulis švenčia meilės dieną, vasario 14 d., antradienį, Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) pradeda veikti Zitos-Virginijos Tarasevičienės dailės darbų paroda „Atgimimas“. 

Pavasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 Nors už lango vis dar krečia išdaigas žiema, sniegą pakeisdama į lietų, ir šykštėdama saulės, tarsi nenori trauktis, muziejuje tapybos darbai jau alsuoja atgimimu, budimu, daug ryškių, nuotaikingų spalvų. Tapytojos Zitos kurtose drobėse – jausmai, nuotaikos ir emocijos, kurias išgyvena pati dailininkė. Dažnai darbuose vaizduojami urbanistiniai peizažai, abstraktūs vaizdai.

Menininkė sako, kad tapo taip, kaip veda jos ranka ir širdis. Kartais ir pati nežino, koks bus galutinis rezultatas bei dažnai autorės darbo vizija nesutampa su paveikslo vertintojų suvokimu, tačiau autorė tik džiaugias, kad kitų vaizduotė tuos pačius vaizdus vertina skirtingai. “Kiekvienas paveikslas tarsi turi paslaptį, kurią įminti kiekvienas galime savaip…”, – sako Zita.

Zita – Virginija Tarasevičienė tapo jau daugiau nei 20 metų. Menininkei tai jau 30-oji paroda, kurioje eksponuoja savo darbus. Autorė mini Jonyno Galeriją Druskininkuose, Marijos ir Petro Šlapelių memorialinį namą, meno centrą Airijoje, kur buvo surengtos išskirtinės parodos, o labiausiai įsimintinas parodos pristatymas vyko Kaune, Girstučio rūmuose, kai tapytojos darbus apžvelgė menotyrininkas profesorius a.a. Algis Uždavinys. Šio žmogaus, vieno talentingiausių Lietuvos humanitarinių mokslų atstovų, kritika davė didelį stimulą kurti toliau.

“Gera, kai darbai yra įvertinami, bet žinau, kad tobulumui ribų nėra, šedevro dar nesukūriau, tikiuosi jis bus.” 

Jau sukurta daugiau nei 100 darbų, daugelis kurių puošia ne tik lietuvių, bet ir svečių šalių namus.  Yra paveikslų, iškeliavusių net Užatlantėn.

Menininkė kviečia aplankyti jos darbų parodą “Atgimimas” visus, kurie jau laukia pavasario, kuriuos jau žadina nauji jausmai, kurie jau išsiilgo spalvų ir nuotaikų, ir net tuos, kurie dar nenori budintis.

Kovo 10 d., penktadienį, 17 val. vyks susitikimas su parodos autore. 

Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje (L.Zamenhofo g. 12) veiks iki kovo 18 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.14; 01:06

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“

Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Velykų žvilgsnis ir klausa“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.15; 17:15

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.02

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Continue reading „Ir vėl gegužio žiedai…“