Michailas Lesinas

John Schindler / The Observer

„Laidoje „60 minučių“ prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) pagaliau pripažino, kad Vladimiras Putinas, „galimas dalykas“, žudo savo priešininkus užsienyje, bet tikino, kad Kremlius nedarytų tokių dalykų JAV teritorijoje. Daug kas JAV žvalgybos tarnybose su tokia nuomone nesutiks“, – rašo savo straipsnyje leidinyje Observer ponas Džonas R. Šindleris, buvęs JAV NSA analitikas ir kontržvalgybos bendradarbis.

Pasak Šindlerio, „Vašingtono kontržvalgus prislėgė Trumpo atsakymas, kai televizijos vedėja Lesli Štal paklausė, ar Putinas žudo užsienyje“.

Štal paklausė: „Ar jūs sutinkate, kad Vladimiras Putinas susijęs su žmogžudystėmis? Su nuodijimais?“

Trumpas atsakė: „Turbūt jis susijęs, taip. Aš turiu omeny, aš ne…“

„Turbūt?“ – perklausė Štal.

Trumpas tęsė: „Bet aš jais pasikliauju (neaišku, ką jis turi omeny, – red. past.), tai vyksta ne mūsų šalyje“.

Šindleris čia įžiūri tam tikrą pažangą. „Mūsų prezidentas eina link pripažinimo, ką mūsų sąjungininkai yra pareiškę oficialiai, – link pripažinimo, kad Putino valdomas Kremlius žudo priešininkus užsienyje“.

Vladimiras Putinas ir Michailas Lesinas

„Trumpas kategoriškai pareiškė, kad Rusija tokių dalykų mūsų šalyje nedarytų“, – primena Šindleris. Ir prieštarauja: „Rusai, pabėgę nuo Putino, dabar miršta mįslinga mirtim daugybėje šalių. Taip pat ir Amerikoje“.

Jis atkreipia dėmesį į Michailo Lesino mirtį Vašingtone prieš beveik trejus metus.

„Kaip ir daugelis kitų žymių rusų, Lesinas galų gale prarado Putino malonę, o paskui pabėgo į saugią Ameriką“, – sakoma straipsnyje. Autorius tvirtina: „Lesino nelaimė, kad Maskva laikė jį perbėgėliu, kuris ištrūko nuo kontrolės ir pasislėpė Amerikoje, priglobęs begalybę Kremliaus paslapčių. Tai, kad Lesinas bendradarbiavo su mūsų teisingumo ministerija, nebuvo labai kruopščiai slepiama paslaptis, ir galima spėti, kad Rusijos žvalgyba apie tai sužinojo“.

Autoriaus nuomone, JAV vyriausybė labai karštai netroško įminti Lesino mirties mįslę: FTB nesusidorojo su jo apsauga ir norėjo užgniaužti bylą, o prezidentas barakas Obama nenorėjo užsitraukti Putino pykčio.

„Kas iš tiesų nutiko Lesinui, lieka mįslė. JAV žvalgybos tarnybų darbuotojai, pažįstantys rusus, laiko juokinga oficialią išvadą, kad jo mirtis – nelaimingas atsitikimas. Žvalgybos pranešimai nuo 2015 metų pabaigos rodė, kad Lesino mirtis buvo užsakyta žmogžudystė, kurią užsakė Kremlius, o skeptiškas specialiųjų tarnybų darbuotojų požiūris prasmuko į spaudą. Kaip pernai interviu leidiniui BuzzFeed sakė vienas FTB bendradarbis, „Biure nė vienas žmogus netiki, kad tas vyrukas pasigėrė, parkrito ir mirė. Visi mano, kad jam smogė“, – rašo autorius.

„Tokia nuomonė paplitusi ir JAV bei sąjunginių šalių kontržvalgybos sluoksniuose. Niekas niekur nėra saugus, jeigu Putinas iš tikrųjų jam trokšta mirties. Kremlius seka perbėgėlius, taip pat ir Amerikoje, ir buvę Rusijos žvalgybos darbuotojai, dabar gyvenantys JAV yra saugomi CŽV, nervinasi“, – sakoma straipsnyje.

Šindleris nurodo, kad Lesino byla Baraką Obamą nušviečia ne itin maloniai. „Kadangi Trumpas niekada nepraleidžia progos papiktžodžiauti apie Obamą, jo viešas Kremliaus „šlapių darbelių“ Amerikoje neigimas kelia nepatogius klausimus, iš kurių nė vienas nėra malonus Baltiesiems rūmams“, – baigia autorius.

Šaltinis: The Observer

2018.10.31; 12:00

Brajanas Densonas / Newsweek

„Kai Janas Njumenas (vardas ir pavardė pakeisti) dirbo FSB struktūrose, jis puikiai žinojo, kiek sveria 9 mm kalibro Makarov markės pistoletas“, – rašo „Newsweek“ leidinys. 

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?
Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Vėliau, plušėdamas viename iš Maskvos bankų, prižiūrėjusių mafijos pinigus, jis sužinojo, kiek sveria vienas milijonas dolerių grynaisiais.

Bet vieną vėlyvą 2008-ųjų pavasario vakarą, grįždamas namo pas žmoną, J.Njumenas buvo nepajėgus atlaikyti jį užgriuvusių nemalonumų svorio.

Taip savo pasakojimą pradeda leidinyje „Newsweek“ žurnalistas Brajanas Densonas. Jo užrašyta istorija – kvapą gniaužianti.

Kodėl J.Njumeną užklupo dideli nemalonumai?

Tiesiog kolega iš kito banko pranešė, kad Janas pateko į mafijos ir darbdavių nemalonę – per daug sužinojo ir apie vienų, ir apie kitų juoduosius darbelius. Partneris iš abejotinos reputacijos banko Janui pasiūlė keletą išeičių. Visi trys variantas buvo niūrūs. Arba pačiam nusišauti, arba palaukti, kol kas nors kitas nušaus. Trečioji galimybė – sprukti.  

Sunerimęs Njumenas papasakojo žmonai, kas nutiko. O ši, būdama, kaip ir vyras, FSB aukštosios mokyklos auklėtinė, bei mokanti penkias užsienio kalbas, pasiūlė bėgti į užsienį. Būtent žmona Viktorija parengė pabėgimo planą.

Janas paskambino dviem savo draugams iš FSB, ir šie sutiko padėti. Vienas iš jų perdavė aukštus valdžios pareigūnus kompromituojančios medžiagos. Pats Janas nukopijavo slaptų failų, bylojančių apie valstybės pareigūnų, bankų ir FSB tarnautojų bendras aferas.

Ponai Njumenai išskrido į Dominikos respubliką. 2008-ųjų metų gegužės 29-ąją jie atėjo į JAV pasiuntinybę Sant Domingo mieste ir paprašė, kad juos išklausytų ambasados darbuotojas, atsakingas už saugumo reikalus. Pasišnekėti buvo atsiųstas CŽV darbuotojas. Po kelių valandų ponia ir ponas Njumenai tapo perbėgėliais – CŽV atstovams pasirodė įdomi jų turima informacija.

Straipsnio autorius mano, kad Njumenai buvo puiki dovana Amerikos slaptosioms tarnyboms. Juolab kad perbėgėliai už pateiktą slaptą informaciją nieko ypatingo neprašė: tegul Vašingtonas išduoda jiems naujus pasus, suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje.

Amerika turi galimybę padėti tiems, kurie nori pereiti į jų pusę. Tai programa PL-100. Tiksliau tariant, liudininkų apsaugos programa, numatanti galimybę teikti pagalbą vertingos informacijos turintiems asmenims ir jų šeimos nariams. Tiesa, ši programa nėra visagalė. Per metus Amerika galinti padėti tik šimtui perbėgėlių.

Taigi nutiko tai, ko Njumenai labiausiai bijojo. Nors iš pradžių amerikiečiai žadėjo juos įtraukti į PL-100, bet vėliau paaiškėjo, kad CŽV atsisako rūpintis jų saugumu. 

Įdomu tai, kad sutuoktiniai Njumenai vis tik bendradarbiavo su FTB. Bendradarbiavimas truko penkerius metus. Tai užtektinai ilga laiko atkarpa. Per penkerius metus jau galima perprasti kai kuriuos Vašingtono ir Maskvos šnipinėjimo karų ypatumus bei trintis tarp amerikiečių slaptųjų tarnybų.

Svarbu ir tai, kad Njumenai – pirmieji pebėgėliai iš Rusijos slaptųjų tarnybų, kurie pasiskundė juos likimo valiai palikusia CŽV. Tada, pasak publikacijos autoriaus, Amerika vertė Njumenus nutilti, priešingu atveju grasino deportuoti atgal į Rusiją, kur, pačių sutuoktinių žodžiais tariant, jų lauktų ilgi metai kalėjimo. Dar prisidėjo ir aplinkybė, kad Viktorija pagimdė vaiką, kuris tapo JAV piliečiu.

Perbėgėlių advokatas Džudi Snaideras pareiškė, kad Amerika turėtų vertinti Njumenų drąsą ir heroizmą, užuot atsisakiusi juos globoti. FTB atsisakė komentuoti Njumenų advokato pareiškimus.

Visų smulkmenų pasakoti neverta. Tačiau ši istorija, nepaisant, kad Njumenams laimingai baigėsi, vis tik paini ir sudėtinga. Štai keletas štrichų. Njumenai kurį laiką manė, kad Amerika juos išdavė. Suprask, jie teikdami slaptą informaciją stiprino JAV, o ši, užuot padėkojusi, atsisakė jais rūpintis. Njumenai garsiai tvirtino, kad šitaip besielgdamos JAV slaptosios tarnybos kenkia JAV kaip patikimos šalies įvaizdžiui.

Žurnalas „Newsweek“ teigia, kad 2008-ųjų vasarą amerikiečių ekspertai pradėjo Njumenus kamantinėti, kokios tikrosios priežastys privertė juos bėgti iš Rusijos. Juk Rusijoje jie gyeno užtektinai pasiturinčiai. Turėjo rimtas tarnybas. Pavyzdžiui, Janas kaip FSB darbuotojas tyrė finansines aferas Maskvos įstaigose. Jam mokėjo solidų atlyginimą, korumpuoti bankininkai ir jų partneriai iš mafijos pasaulio pamalonindavo solidžiais kyšiais.

Vėliau jis tapo FSB rezervistu ir įsidarbino viename banke apsaugos viršininko pavaduotoju. Ten jis išmoko, kaip į nedidelį maišą supakuoti milijoną dolerių. Dar vėliau jis savanoriškai tapo nusikaltėlių pasaulio atstovu. Gal taip būtų gyvenęs iki pat pensijos, bet kad pavedė smalsumas. Jis pradėjo domėtis tuo, ko jam nereikėjo žinoti. Tada jam liepė savanoriškai pasitraukti iš tarnybos.

Leidinys taip pat pranešė oficialią FSB informaciją, esą Janas – tiesiog vagis, kuriam inkriminuojama 1,5 milijono eurų vagystė iš „Kreditimpekso“.

Svarbi ir ši detalė: CŽV reikalavo, kad Njumenai papasakotų apie vadinamuosius amerikiečius „kurmius“, įsikūrusius CŽV, FTB ir kitose Amerikos žvalgybose. Bet Njumenai tvirtino tokių nežiną. Jie amerikiečiams papasakojo apie korumpuotus FSB pareigūnus, įskaitant ir keletą generolų bei dešimtis pulkininkų. Bet apie „kurmius“ Amerikos slaptosiose tarnybose jie tvirtino nieko nežiną.

2010-aisiais metais Njumenai tapo konsultantais, padedančiais atlikti finansines operacijas į JAV atvykusiems rusams. Tačiau iš tiesų apie kiekvieną įtartiną sandorį informuodavo JAV slaptąsias tarnybas.  Žodžiu, potencialias aukas viliojo į spąstus.

2012-aisiais metais jau turėjo gauti politinį prieglobstį JAV. Bet politinis prieglobstis nebuvo suteiktas. Nesuteikė todėl, kad vyras neva prisipažino kankinęs suimtuosius pagal FSB vadovybės įsakymą. Njumenas turėjo omenyje, kad kankino kiti, o ne jis. O JAV migracijos tarnyboje suprato, kad ir jis asmeniškai atsakingas už kankinimus. Taigi jiems taip ir nesuteikė leidimo gyventi Amerikoje nuolat. 2013-aisiais panaikinta ir jų teisė būti JAV teritorijoe. O tai reiškia, kad jie bet kada galėjo būti deportuoti atgal į Rusiją.

2014-aisiais Njumenai grasino bylinėtis su JAV slaptosiomis tarnybomis. 2016-ųjų rudenį jiems vis tik suteiktas politinis prieglobstis.

Informacijos šaltinis – žurnalas „Newsweek“.

2016.11.22; 05:04

Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų 2011-aisiais nagrinėta į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.

Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašyta, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.

Omenyje turima būtent rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašė, kad teismo procesas dirbo “uždaru režimu”: į teismo salę neįleisti žurnalistai, be to, įslaptinti buvo net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: ar bus nušautas Aleksandras Potejevas?“