Permė

Gordijo mazgas

Tatjana Poloskova

Politikos mokslų daktarės, filosofijos mokslų kandidatės, RF pirmojo rango valstybės patarėjos Tatjanos Poloskovos komentaras portale Slaptai.lt

– Tatjana Viktorovna, Jūs ilgai profesionaliai užsiiminėjote Baltijos šalimis, iš pradžių kaip ekspertė, o vėliau kaip Rusijos valstybės valdininkė. Jūs esate knygų, taip pat ir 2010 metais išleistų memuarų „Baltijos mazgas arba kaip mes traukėmės iš Pabaltijo“, autorė. Be to, Jūs gimusi Permės mieste. Kaip Jūs sutikote žinią, kad pašalintas memorialas, skirtas sovietų politinių represijų laikotarpiu į Permės kraštą miškų darbams ištremtiems lietuviams ir lenkams atminti?

– O kaip į tai gali reaguoti kiekvienas normalus žmogus? Žinoma, griežtai neigiamai. Kovoti su mirusiais – tai paskutinis dalykas. Tie, kas davė nurodymą nugriauti paminklą, galėtų susimąstyti, kad ir jie neamžini. Ir dar nežinia, kaip ainiai vertins jų veiklą. Mano reakcija į memorialo sunaikinimą skausminga dar ir dėl to, kad aš pati esu iš represuotos šeimos. Aš esu lenko, ištremto į Vakarų Uralą už dalyvavimą 1863–1864 metų lenkų sukilime, tiesioginė palikuonė. Mano prosenelis, Rusų stačiatikių cerkvės protojerėjus, 1937 metais buvo areštuotas ir Permėje sušaudytas. Šeima buvo persekiojama. Vėliau prosenelis buvo reabilituotas, bet aš neatleidau ir neužmiršau. Ir jeigu kas nors masinių sušaudymų vietoje nugriautų paminklą, aš rasčiau būdą, kaip šioje žemėje pamokyti tokį kovotoją prieš atmintį. Istorija yra istorija, ir joje nieko ištrinti negalima. Aš tai sakau kaip žymaus sovietų istoriko, Permės Valstybinio universiteto profesoriaus Levo Kertmano mokinė, beje, jis Permėje irgi atsidūrė anaiptol ne savo valia.

Manoji karta gerai atmena filmą „Ilga kelionė per kopas“, ir tą sceną, kur Lilitos Ozolinios herojė Marta, ištremta su mažu vaikeliu į miškus darbams, išsigandusi žvelgia į trobos, kur ją apgyvendino, šeimininkus. O jie irgi elgiasi atsargiai (juk jiems sakyta, kad ji nacistė, vokiečių aviganė ir t. t., ir t. t.), tačiau tiesiog po kelių akimirkų specialiesiems perkeltiesiems jau duoda maisto. Urale niekada niekas neišvarydavo žmonių iš trobos į šaltį. Jau tolimais 2005 metais aš susitikau su Lilita Ozolinia Maskvoje, per priėmimą Latvijos ambasadoje, ir ji, sužinojusi, kad aš iš Uralo, pravirko ir pasakė: „Daugelis mūsiškių išgyveno dėka vietinių pagalbos“. O ką dabar ji man pasakys?

Ir dar turiu pasakyti, kad už pagalbą specialiesiems perkeltiesiems daugelis mano žemiečių užmokėdavo savo pareigomis ir gyvybėmis. Mano senelis Nikolajus Popkovas visą karą ištarnavo Uralo savanorių tankų korpuse, o kai grįžo ir išsiskyrė su mano senele, buvo pasiųstas į Komių–Permės apygardą „kelti“ ūkį. Beje, jį ten žmonės iki šiol prisimena. Ir iš jo, ir iš kitų žmonių girdėjau istorijų, kaip atvažiuodavo tikrintojai ir piktindavosi, kodėl toks mažas specialiųjų perkeltųjų mirtingumas. Po to sekdavo organizacinės išvados. O tai irgi reikia užmiršti?

Aš esu net labai patenkinta, kad paminklo pašalinimo faktas sukėlė tokią karštą ne tik teisės gynėjų, bet net ir tų, kurie iš principo yra lojalūs valdžiai, reakciją. Pasirodė publikacijų žiniasklaidoje, aštrią medžiagą pateikė leidinys „Kommersant“, buvusi regiono ombudsmenė, ŽTT (Žmogaus teisių taryba) narė Tatjana Margolina ketina pasiųsti oficialius užklausimus apie įvykį. Neabejotina, kad represuotieji ir jų giminaičiai turi teisę į atminimą.

Kaip praneša leidinys „Kommersant“, ir technika paminklui nugriauti buvo pasiųsta patylomis. „Beje, technika tam vykdyti nevažiavo per tą kaimą, kuriame jie (vietiniai gyventojai, – leidinys “Ъ”) gyvena. Ji važiavo aplinkkeliu, – sakė žiniasklaidai Permės krašto Prezidento Žmogaus teisių tarybos narė Tatjana Margolina. – Man labai gėda dėl tokių veiksmų Permės krašte. Gėda dėl atminimo. Tai, kaip pasielgta, nesuderinama su valstybės politikos politinių represijų aukų atminimo įamžinimo koncepcija. Tai prieštarauja jai“.

Beje, visi žmonės, kurių pavardės išvardintos ant paminklo, buvo Rusijoje reabilituoti kaip politinių represijų aukos. Ką toliau griausime?

– Šiuo atveju tenka kliautis pilietinės visuomenės aktyvumu. Ar jo yra Rusijoje?

–  Yra, bet jis nesistemingas. Putinui atėjus į valdžią pirmą kartą, o ypač rotuojantis su Medvedevu (o aš dalyvavau ir vienoje, ir kitoje rinkimų kampanijose) visos valstybės jėgos buvo mestos valdžios struktūroms ir jų veiklai stiprinti. Kartais kokybės bei personalijų sąskaita.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Pilietinė visuomenė – tai ne vienodai apkirpti valdžios organizuotų ir apmokėtų forumų bei renginių nuolatiniai lankytojai. Pilietinė visuomenė privalo mokėti ir norėti ginti gyventojus nuo valdžios. Potiomkino tipo kaimų ir taip gausu.

Atkreipkite dėmesį, apygardos vadovė pareiškė, kad apskritai apie griovimą nebuvo girdėjusi. Tai yra, ji nežino, kas dedasi jai patikėtoje teritorijoje? O valdžia nesiteikė paklausti gyventojų nuomonės apie paminklą? Esu įsitikinusi, kad jie nebūtų į tai numoję ranka. Toks ir atsakymas į Jūsų klausimą. Apie valdžią ir pilietinę visuomenę.

Užuot tokiais nepaprastais laikais stiprinusi dialogą su gyventojais, valdžia pati provokuoja nepasitenkinimą. Beje, nūdienos Rusijoje žodis „dialogas“, taip pat ir tarptautinių santykių sferoje, ir nemadingas, ir nėra kas galėtų jį vesti.

Slaptai.lt informacija

2023.04.26; 15:00

Gordijo mazgas

Andrejus Suslovas

Andrejus Suslovas, istorijos mokslų daktaras, profesorius, Brandenburgo žemės įgaliotinio komunistinės diktatūros padarinių šalinimo komisariato mokslinis bendradarbis, Permės „Memorialo“ valdybos narys. Jo komentaras – apie Rusijos Permės mieste nugriautą paminklą lietuvių ir lenkų tremtinių atminimui pagerbti.

Paminklas buvo pastatytas prieš septynerius metus Galiašoro, apleistos specialiosios (miško kirtėjų) gyvenvietės, kapinėse. Taip paženklintas ten ištremtų ir mirusių (89-ių) lietuvių ir lenkų atminimas. Paminklas pastatytas toje gyvenvietėje užaugusio Permės gyventojo Antano Gurkšnio iniciatyva.

Apie paminklo nugriovimą mes kol kas žinome iš pasakojimų.

Paminklo pašalinimas sukėlė Memorialo ir visų mūsų šalyje politinių represijų problemai neabejingų žmonių pasipiktinimą. Artimiausiu metu dėl paminklo pašalinimo bus parengtos užklausos Permės krašto vadovybei.

Paminklas lietuvių ir lenkų tremtiniams Permės krašte, kurį šiemet Rusijos valdžia nugriovė. Komersant leidinio nuotr.

Permės krašte buvo politinių kalinių, Lietuvos piliečių, bet tai buvo pavieniai. Šiuo atveju kalbama ne apie kalinius ir ne apie Lietuvos piliečius, o apie SSSR  piliečius, gyvenusius Lietuvoje (tarybiniais piliečiais jie tapo dėl Lietuvos faktinės okupacijos). Jie nebuvo nuteisti teismų ar neteisinių organų (institucijų), tokių kaip „trejetas“ (rus. „trofika“). Pasibaigus karui jie buvo ištremti į tolimus SSSR rajonus administracine tvarka. Dažniausiai tai buvo antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, kuriuos vadino „miško broliais“, šeimų nariai, taip pat tie, kas neįtiko sovietų valdžiai. Permės krašte tokių specialiųjų apgyvendintųjų iš Lietuvos buvo apie 3000. Darbingieji daugiausia darbavosi miško paruošose ir šachtose. Kai kas pabėgo iš specialiosios gyvenvietės, bet tokių buvo palyginti nedaug, dauguma jų tikriausiai žuvo. Daugelis jų po Stalino mirties ir specialiųjų gyvenviečių likvidavimo, 1953–1955 metais grįžo į Lietuvą. Dalis tų specialiųjų apgyvendintųjų to meto nesulaukė. O nedidelė dalis pasiliko Permės krašte.

Beje, Tarptautinis Memorialas ir Permės Memorialas RF Teisingumo ministerijos buvo likviduoti kaip juridiniai asmenys. Aš tai vertinu kaip RF Konstitucijos ir įstatymų, o taip pat ir tarptautinių normų pažeidimą. Daugelyje regionų Memorialai tebeveikia kaip nekomercinės organizacijos (Memorialas – tai asociacija, vienijanti dešimtis nepriklausomų organizacijų).

Daugelis oficialiai likviduotų organizacijų narių pasilieka Rusijoje ir tęsia veiklą, nors jau nebegali naudotis tomis galimybėmis, kurias turi oficialiai užsiregistravusios organizacijos.

2023.04.25; 14:47

Trumposios naujienos

Maskva, gegužės 2 d. (ELTA). Gaisras Permės parako gamykloje pareikalavo dviejų žmonių gyvybių. Tai pirmadienį pranešė Rusijos naujienų agentūra „Interfax“, remdamasi Permės krašto valstybine darbo inspekcija.
 
Gautomis žiniomis, gegužės 1 d. apie 20 val. Permės parako gamykloje „užsidegė produkcija“. „Per incidentą nukentėjo trys darbuotojai, vienas iš jų žuvo iškart, du buvo nugabenti į ligoninę. Vėliau vienas iš nukentėjusiųjų ligoninėje mirė“, – sakoma pranešima.
 
Permės krašto valstybinė darbo inspekcija „aiškinasi nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir priežastis“.
 
Kaip pažymi žiniasklaida, tai jau anaiptol ne pirmas tokio pobūdžio incidentas Rusijos kariniuose objektuose pastaruoju metu.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.05.03; 02:00
SkaitomiausiosŽvalgyba

Olga Galkina ir Igoris Dančenko

Antanas Rašimas

Kuo šioje istorijoje svarbus Rusijos pilietis Igoris Dančenko? Būtent jis teikė britų žvalgybininkui Kristoferiui Stilui neva Donaldą Trampą kompromituojančios informacijos. Kuo svarbus K.Stilas? Būtent K.Stilas sukurpė 2016-aisiais neva svarbų dosje apie D.Trampo ryšius su Kremliumi.

Kodėl tai prisiminiau? Viešojoje erdvėje paskelbta pranešimų, kad prieš keletą dienų I.Dančenką areštavo FTB (JAV Federalinis tyrimų biuras). Pretekstas sulaikymui – duoti klaidingi parodymai.

Demokratų palaikytas skandalas apie D.Trampo ryšius su Kremliumi, esą būtent Rusija D.Trampui padėjo laimėti JAV prezidento rinkimus, – šiandien įgauna visai kitą atspalvį. Dabar žinomi faktai leidžia manyti, jog D.Trampą sukompromituoti turėjusi istorija – sukurpta. Išgalvota nuo pradžios iki pabaigos. Ne tik klaidinga, bet ir kenkianti ją palaikiusiųjų reputacijai. Kodėl? Aiškėja, jog garsusis K.Stilo tyrimas apie draugiškus D.Trampo ryšius su Rusijos žvalgyba ir neva nesąžiningai laimėtus prezidento rinkimus 2016-aisiais, tėra išsigalvojimas, kurio tikrasis autorius – rusų vaikinukas iš Permės.

Rusijos jaunuolis I.Dančenko mokėsi JAV universitetuose. O paskui įsidarbino Brukingso institute – viename iš svarbiausių analitinių Demokratinės partijos centrų Vašingtone. Bent jau kol kas nežinoma, kaip į atsargą pasitraukęs britų žvalgybininkas K.Stilas susipažino su I.Dančenko. Ir vis tik jie susitiko. Keista, bet vaikinukas iš Permės sužavėjo britų žvalgybininką pensininką. Sužavėjo tikriausiai todėl, kad turėjo puikią iškalbą, mokėjo įtikinti. Taigi I.Dančenko pripasakojo britų žvalgybos veteranui K.Stilui turįs Maskvoje unikalių ryšių. Konkrečiai – jam nebus sunku pateikti įrodymų, kad D.Trampas susijęs su Rusijos žvalgybomis.

Kristoferis Stilas

Tada K.Stilas nusprendė užverbuoti vaikiną iš Rusijos provincijos. Tai buvo lemtinga ne tik jo, bet ir Demokratų partijos klaida. 2016-ųjų vasarą K.Stilas paprašė, kad I.Dančenko vyktų į Rusiją ieškoti D.Trampą kompromituojančių žinių. I.Dančenko išties ėmė dažnai keliauti į Maskvą. Tačiau K.Stilo duotus pinigus jis išvaistydavo Maskvos baruose ir kavinėse. Būtent taip jis „rinko“ žinias apie D.Trampo draugystę su rusiškais „džeimsais bondais“ – linksmindamasis. Būtent Maskvos naktiniuose klubuose buvo sukurptas pasakojimas, kaip D.Trampas Maskvoje neva linksminosi su prostitutėmis ištaigingame viešbutyje. Kaip tvirtino pats I.Dančenko, sveiku protu sunkiai suvokiamą istoriją jis sukūrė tik tam, kad ši skambėtų kuo skandalingiau. Dar 2020-aisiais metais, duodamas interviu leidiniams „The Guardian“ ir „The New York Time“, rusų jaunuolis iš Permės prisipažino kurpęs melagingas istorijas.

Vis tik keista, kad I.Dančenkai pavyko taip lengvai už nosies vedžioti savo kuratorius. Vienas iš paaiškinimų gali būti toks: kuratoriai puikiai žinojo, jog rusų jaunuolis meluoja, tačiau jiems reikėjo tokio melo. Juk žinoma: jei meluoji, tai meluok savęs netramdydamas, tuomet tavo pasakomis lengviau patikės. Kuratoriai ramino save, kad demokratai tikrai tuoj ateisią į valdžią, o laimėtojų, kaip žinia, niekas neteisia. Tad niekas tuomet rimtai neanalizuos, ar ant D.Trampo galvos pelnytai užpiltas kibiras srutų. Juk be K.Stilo buvo ir kitų kurstytojų.

Žodžiu, I.Dančenko melavo. Į pagalbą pasitelkė net buvusią klasiokę – Olgą Galkiną, kuri iš Permės persikėlė į Kiprą. Būtent ji apkaltino „rusiškus programišius“, esą jie įsilaužė į demokratų partijos kompiuterius 2016-aisiais. O.Galkina net neva nukentėjo – kai paviešino šias žinias, ją iškart atleido iš firmos, kurioje dirbo, nes nesutapo „politinės pažiūros”. Demokratai patikėjo ir ja. Demokratai net nepanoro, kad FTB apžiūrėtų jų kompiuterius, į kuriuos neva įsilaužė programišiai.

Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Taigi demokratai iki pat ausų įklimpę į melo liūną. Dabartinė situacija panaši į visuotinę „raganų medžioklę“ ir visuotinę paranoją, kai visiems visur vaidenasi „Kremliaus įtaka“. Demokratai dar bando teisintis, esą D.Trampas vis tiek – „didžiausia grėsmė Amerikai”, todėl jį vis tiek reikėjo pašalinti iš valdžios.

Tačiau įdomiausia bus, kai Amerikos teisėsauga pradės tirti tikrus skandalus. Pavyzdžiui, kodėl Jelena Baturina įteikė Hanterui Baidenui beveik 4 milijonus JAV dolerių. Arba kodėl kinai Baidenų šeimai skyrė 20 milijonų dolerių.

Žodžiu, viskas taip supainiota, taip keičiasi tai į vieną, tai į kitą pusę, kad tai, kas šiandien atrodo tiesa, rytoj gali pasirodyti esant melu. O tai, kas šiandien panašu į melą, poryt atrodys šventa tiesa.

Kaip susigaudyti šioje painiavoje?

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2021.11.08; 06:00

Trumposios naujienos

Pistoletas. EPA – ELTA nuotr.

Pirmadienį Rusijos Permės universiteto miestelyje studentas pradėjo šaudyti ir nušovė aštuonis žmones, kol buvo sulaikytas, pranešė tyrėjai. Tai jau antros masinės šaudynės švietimo institucijoje šiemet.
 
Rusijos tyrimų komitetas pranešė, kad per išpuolį Permės valstybiniame universitete taip pat buvo sužeisti keli žmonės ir kad įtariamasis buvo sužeistas sulaikymo metu. Anksčiau tyrėjai teigė, kad žuvo penki žmonės, o dar šeši buvo sužeisti.
 
Rusijoje vyksta palyginti nedaug šaudynių mokyklose dėl griežto saugumo švietimo įstaigose ir dėl to, kad sunku legaliai įsigyti šaunamųjų ginklų, nors medžioklinius šautuvus galima registruoti.
 
Socialinėje žiniasklaidoje išplatintuose vaizdo įrašuose matyti, kaip mokiniai mėto daiktus pro miestelio pastatų langus, o po to patys šoka, kad pabėgtų nuo šaulio.
 
Valstybinė žiniasklaida parodė mėgėjišką filmuotą medžiagą, kuri, kaip pranešama, buvo nufilmuota per išpuolį ir kurioje matomas asmuo, apsirengęs juoda taktine apranga, įskaitant šalmą, nešinas ginklu ir einantis per miestelį.
 
Paskutinį kartą toks kruvinas išpuolis įvyko šių metų gegužę, kai devyniolikmetis šaulys pradėjo šaudyti savo mokykloje centrinės Rusijos Kazanės mieste ir nušovė devynis žmones.
 
Tyrėjai sakė, kad tas vyras turėjo smegenų sutrikimą. Tačiau jis buvo pripažintas tinkamu gauti licenciją pusiau automatiniam šautuvui, kurį panaudojo per išpuolį.
 
Tą dieną, kai buvo įvykdytas išpuolis – vienas baisiausių pastarojo meto Rusijos istorijoje – prezidentas Vladimiras Putinas paragino peržiūrėti ginklų kontrolės įstatymus.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.09.20; 14:00
Aktualijos

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30