Sekmadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyksta pirmojo oficialaus vizito į Pietų Kaukazo šalis. Ateinančią savaitę Armėnijoje, Sakartvele ir Azerbaidžane viešėsiantis G. Landsbergis susitiks su aukščiausiais šių šalių pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais.
Numatoma aptarti galimybes toliau plėtoti Lietuvos ryšius su Pietų Kaukazo valstybėmis bei jų bendradarbiavimo su Europos Sąjunga (ES) perspektyvas, išreikšti paramą reformų procesams.
„Vizitą vertinu ne tik kaip svarbią galimybę iš pirmų lūpų išgirsti apie šiose Rytų partnerystės šalyse bei regione vykstančius procesus, bet ir kaip bandymą drauge apsibrėžti vienijančius elementus, kuriais ateityje remsimės tiek plėtodami dvišalius santykius, tiek ir geriau išnaudodami ES bei kitų tarptautinių organizacijų turimus instrumentus regione”, – teigė G. Landsbergis.
Lietuva yra suinteresuota visų Rytų partnerystės iniciatyvoje dalyvaujančių valstybių sėkme ir pasisako už ambicingų tikslų patvirtinimą šių metų rudenį numatytame ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikime.
Be oficialių vizito programos renginių numatytas žaliosios erdvės „Lietuvos giraitė”, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms bei Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui, atidarymas viename iš Armėnijos regionų, apsilankymas prie okupuotos Sakartvelo teritorijos administracinės linijos, taip pat – Baku (Azerbaidžane) Lietuvos totoriams skirtos parodos atidarymas ir bendras su Lenkija renginys Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių proga.
Davidas Babajanas (kairėje) ir Toivo Klaras. Panorama.am nuotr.Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Balandžio 16 d. Europos Sąjungos atstovas Azerbaidžane ambasadorius Kęstutis Jankauskas buvo pakviestas į Azerbaidžano užsienio reikalų ministeriją.
Ambasadoriui K.Jankauskui perduotas oficialus Azerbaidžano valstybės protestas dėl specialiojo ES atstovo Pietų Kaukaze pono Toivo Klaro veiksmų.
T.Klarui priekaištaujama, kodėl šis susitiko su neteisėto režimo atstovu Davidu Babajanu. D.Babajanas – tai tas pats asmuo, kuris dedasi esąs vadinamojo Arcacho užsienio reikalų ministru (tiksliau tariant, jis tvirtina esąs paskirtas Kalnų Karabachą okupavusių armėnų separatistų užsienio reikalų vadovu).
T.Klaro ir D.abajano susitikimas surengtas Jerevane balandžio 14-ąją.
Azerbaidžano notoje taip pat rašoma, kad T.Klaro veiksmai Pietų Kaukaze neatitinka naujų realijų (Kalnų Karabachas pagal tarptautinę teisę yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią nuo 1994 iki 2020-ųjų pabaigos buvo okupavę armėnų separatistai), kenkia taikai regione bei suteikia neteisėtai besielgiančiam Jerevanui nepagrįstų iliuzijų. Šie ES politikų išsišokimai menkina azerbaidžaniečių pasitikėjimą Europa.
Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”
Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.
Joje dalyvavo Azerbaidžano Prezidentas Ilchamas Alijevas.
Konferenciją, kurioje dalyvavo žymiausi pasaulio mokslininkai, politikai, ekonomistai, kultūros ir meno atstovai, atidarė Universiteto ADA rektorius, ambasadorius Hafizas Pašajevas.
Konferencijoje buvo dalinamasi pranešimais, komentarais, diskutuojama atsakant į susirinkusiųjų klausimus.
Konferencija transliuota Prezidento Ilchamo Alijevo paskyroje Facebook socialiniame tinkle ir specialiame Youtube kanale.
Kaip praneša Azerbaidžano spauda, šalies vadovas I.Alijevas konferencijoje pareiškęs, jog pagrindinė Kalnų Karabacho infrastruktūra bus atkurta per trejus metus, nors sugriovimai, kurių kaltininkė Armėnija, šiame regione – milžiniški.
Prezidentas teigė, jog pokarinė padėtis regione vis dar įtemta, sudėtinga. Azerbaidžanas pasiruošęs su Armėnija dėl Kalnų Karabacho pasirašyti visus reikiamus taikos susitarimus, tačiau Baku nemato atsakomųjų Jerevano žingsnių. Armėnijos premjeras tebesvaido agresyvius pareiškimus, kai kurios jėgos Armėnijoje svaičioja apie galimybę surengti kotrpuolimus. Azerbaidžano vadovas I.Alijevas pabrėžė, jog Jerevanas tegul neturi nė menkiausių iliuzijų, jog revanšas jam pavyktų. Azerbaidžano tauta nusiteikusi ryžtingai atkurti visą savo šalies teritorinį vientisumą. Azerbaidžano jaunuomenė turinti žinoti, jog net Zangezuras – tai istorinės Azerbaidžano žemės, Armėnijai atiduotos 1920 metais. O ir Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas, tik armėnai, gavę šį miestą, nuo žemės paviršiaus nušlavė visą istorinį miesto senamiestį, visas mečetes, visus azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, architektūros paminklus, kad neliktų nė menkiausios žymės, jog kadaise čia gyventa azerbaidžaniečių. Pagal tokį pat principą ir garsusis Giočia ežeras tapo Sevanu. Tačiau Azerbaidžanas nieko nepamiršo.
Azerbaidžano lyderis taip pat laukia iš Jerevano atsakymų, kaip vien Rusijos ginkluotųjų pajėgų naudojamos raketos „Iskander-M” atsidūrė Kalnų Karabache. Kalnų Karabacho išminavimo darbus organizuojančios institucijos šių metų balandžio 15 dieną Šušos mieste aptiko „Iskander-M” nuolaužų. Armėnijos valdžia iki šiol nieko deramai nepaaiškino, kaip tos raketos galėjo atsidurti Kalnų Karabache. Belieka įtarti, jog Armėnija buvo nelegaliai įsigijusi šių raketų ir jas mėgino paaudoti 2020-ųjų rudenį per 44 dienas trukusią Azerbaidžano karinę operaciją išlaisvinant Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą rajonų.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.
Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.
Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.
Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.
Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“
Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“
A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.
Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.
Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.
Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.
Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?
Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.
Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.
Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?
Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.
Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą”.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…
Tendencingųjų luomas
Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.
Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.
Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.
Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo
Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.
Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.
Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.
Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.
Grubiausia Armėnijos klaida
O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.
Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.
Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.
Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?
Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi. Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.
Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas
Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.
E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.
Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.
Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?
E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau.
Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?
Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.
Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas
Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.
Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.
Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.
Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…
Štai taip!
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi…
Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.
Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną.
Kalnų Karabache – vėl karas. EPA – ELTA nuotrauka
Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti kovas, per susirėmimus su Azerbaidžano kariuomene vėlyvą pirmadienio vakarą Kalnų Karabache žuvo dar 26 armėnų separatistai, pranešė Kalnų Karabacho Gynybos ministerija.
Iš viso separatistų gretose žuvo jau 84 kovotojai.
Pasaulio šalių lyderiai ragina nutraukti didžiausias kovas Kalnų Karabache nuo 2016 m., kur vėl iškilo karo tarp ilgamečių priešių Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė.
Baku ir Jerevano pareigūnai tvirtino, kad visą pirmadienį regione vyko nuožmios kautynės.
Pirmadienio vakarą Azerbaidžano pajėgos pradėjo „didelį puolimą Karabacho fronto linijos pietiniame ir šiaurės rytiniame sektoriuose“, – teigė Armėnijos Gynybos ministerijos atstovas Artsrunas Hovhanisianas.
„Kovoje žuvo 26 Karabacho gynybos armijos kariškiai“, – savo ruožtu teigė Karabacho Gynybos ministerija.
Armėnija ir Azerbaidžanas į konfliktą dėl teritorijos įsitraukė nuo SSRS žlugimo, o Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę po 30 tūkst. aukų pareikalavusio karo.
Nė viena pasaulio šalis nepripažįsta Kalnų Karabacho, jis vis dar laikomas Azerbaidžano dalimi.
Pirmadienio vakaro duomenimis, iš viso Kalnų Karabache jau žuvo 95 žmonės, iš jų 11 civilių – devyni azerai ir du armėnai.
Tikėtina, kad žuvusiųjų skaičius iš tiesų yra didesnis, nes Azerbaidžanas dar nepaskelbė apie savo karių žūtis.
Kovos tarp musulmoniško Azerbaidžano ir krikščioniškos Armėnijos gali įtraukti ir kitus regiono geopolitikos žaidėjus – Rusiją ir Turkiją.
Karinį aljansą su Armėnija sudariusi Rusija parduoda ginkluotę tiek Baku, tiek ir Jerevanui. Savo ruožtu Armėnija apkaltino Turkiją, remiančią Azerbaidžaną, kišantis į konfliktą.
Derybos dėl taikos Kalnų Karabache iš esmės įstrigo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų. Pastarąjį kartą derybose dėl taikos tarpininkavo Prancūzija, Rusija ir JAV.
Rusija pirmadienį pietinėje Kaukazo regiono dalyje pradėjo didžiausias karines pratybas šiemet, kuriose dalyvaus maždaug 80 tūkst. karių.
Pratybose, kuriomis siekiama stiprinti glaudesnį karinių pajėgų bendradarbiavimą, dalyvauja pajėgos iš Rusijos sąjungininkių Baltarusijos, Kinijos, Armėnijos, Mianmaro bei Pakistano, teigiama Rusijos gynybos ministerijos pranešime.
„Kavkaz 2020“ pratybos tęsis penkias dienas, jos bus vykdomos karinėse bazėse Rusijos pietuose bei Juodojoje ir Kaspijos jūrose, pranešė ministerija.
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad pratybose Kaspijos jūroje dalyvaus ir Irano pajėgos.
Per šias pratybas bus rengiamasi kovoti su sparnuotosiomis raketomis ir nepilotuojamomis skraidyklėmis, taip pat elektroninio karo veiksmais, pranešė Rusijos gynybos ministerija.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.
Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.
Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.
O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.
Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.
O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…
Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.
Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.
Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste
Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.
Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?
Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos.
Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.
Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.
Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Armėnijos turizmo plėtros fondo svetainė parašė, kad spalio 20–21 dienomis „seniausias pasaulyje miestas Jerevanas švęs savo jubiliejų – 2800 metų nuo įkūrimo“. Anot vieno armėnų žurnalisto, miesto gyventojai sostinės svečiams į akis nesako, bet sau galvoja: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus.
Erebunio tvirtovę įkūrė karalius Argištis Pirmasis
Pasikeitus Armėnijoje vyriausybei ir atsistatydinus Jerevano merui, paėjo gandas, girdi, numatytas švęsti rugsėjo 29-30 dienomis festivalis „Erebuni-Jerevan 2800 gali iš viso žlugti. Vasaros pabaigoje vyriausybės atstovas per žiniasklaidą nuramino: „Svarbiausia armėnų sostinės šventė – Jerevano 2800-osios metinės būtinai įvyks“. „Sputnik Армения“ pranešęs, kad „šventė, kurios taip ilgai laukė“, tik nukeliama, priminė: „Erebunį (Jerevaną) Armėnijos kalnyno pietryčiuose 782 metais prieš mūsų erą įkūrė karalius Argištis Pirmasis“; Jerevanas buvo paskelbtas Armėnijos pirmosios respublikos sostine 1918 metų gegužės 28 dieną; „miesto diena“ švenčiama kasmet, spalio viduryje, nuo 1968-ųjų. Neseniai tas pats leidinys parašė, kad Rusijos kosmonautas Antonas Škaplerovas atvežė į Jerevaną Armėnijos vėliavą, 195 dienas išbuvusią Tarptautinėje kosminėje stotyje. „Tai – savotiška dovana Jerevano 2800-osioms metinėms ir Armėnijos pirmosios respublikos 100-mečiui“. Kosmose pabuvojo ir Jerevano miesto vėliava, kurią iš Baikonūro kosmodromo atvešiąs kitas kosmonautas „miesto dienos“ išvakarėse.
Armėnų žiniasklaida ne be pasitenkinimo pranešė, kad solidus žurnalas „Emerging Europe“ paskelbė straipsnį apie Jerevaną ir pristatė Armėnijos bei visų pasaulio armėnų sostinės, šiemet mininčios 2800-ąsias įkūrimo metines, turistines įdomybes. Vieną seniausių pasaulio miestų – Jerevaną, rašoma, įkūrė 782 metais prieš mūsų erą karalius Arguštis I, apie tai liudija dantiraštis, aptiktas vykdant archeologinius kasinėjimus Erebunio tvirtovėje (ar žurnalas neparašė, ar atpasakotojai pamiršo nurodyti, kaip vadino to karaliaus valdomą valstybę).
Interneto visatos lietuviškame ūke pavyko aptikti „Erebuni“ ir „Jerevan“ – viešbučius Druskininkuose. Iš lietuviškai parašyta sužinome, jog armėnų protėviai – vienos seniausių valstybių, Urartu, gyventojai vertėsi vynininkyste, tai patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai, antai dešimt vyno saugyklų su 200 ąsočių aptikta kasinėjant Erebunyje, kuris yra „tvirtovė ir miestas dabartinio Jerevano vietoje, pastatytas prieš 2800 metų ir po 2700 metų tapęs Armėnijos sostine“ (tai skelbiantis armėniškų vynų platintojai siūlo ir brendį „Grand Yrevan“). Vikipedijoje: „Archeologiniai duomenys rodo, kad Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani.“ Ne per seniausiai laikraščiui „Šiandien“ jau ketvirtą dešimtį Lietuvoje gyvenantis armėnas, „žinomas gydytojas, vienintelis skausmo gydymo specialistas Vakarų Lietuvoje“ pasakė, be kita ko, kad „Jerevanui šiemet sukanka 2800 metų“.Tą patį, regisi, norėjo pasakyti ir leidinys „Sputnik Lietuva“, vasarą pranešęs apie Vilniuje iškilmingai atidengiamą „Užupio respublikos konstitucijų“ lentą armėnų kalba ir pridėjęs: „Šiais metais rudenį bus minimas 2800-osios Jerevano, senosios Armėnijos sostinės, įkūrimo jubiliejus“ (taip parašyta).
Praėjusių metų pabaigoje matematikas, mokslų kandidatas Levonas Arutiunianas parašė 1968 metais, švenčiant Jerevano 2750-ąsias metines, buvęs pirmaklasis. Tik vėliau, tapęs matematiku, pamatė nuo dantiraštyje nurodytos Erebunio tvirtovės įkūrimo datos praėjusius metus skaičiuojant neteisingai: sudedant iš metų prieš m. e. skaičiaus reikia atimti 1. „Iš tikrųjų 2750 metų mūsų sostinei sukako tik 1969 metais, o 2800-metis bus 2019 metais.“ Matematikas kreipėsi į jubiliejinės komisijos pirmininką, tuometį ministrą pirmininką Kareną Karapetianą (baigusį taikomąją matematiką) su pasiūlymu atšvęsti sostinės 2800-ąsias metines „nelaužant matematikos taisyklių“ – 2019 metais.
Armėnijos centrinis bankas sukaktį įamžino tikrąja šio žodžio: rugsėjo 20 d. išleido į apyvartą sidabrinę 5000 dramų monetą, kurios averse išmušta 2800 YEREVAN, o kitoje pusėje – 782 В.С. EREBUNI (kaldino, beje, Lietuvos monetų kalykloje). Jeigu ši moneta paklius į akis matematikams ateinančiais metais, tai jie turėtų likti patenkinti… Banko oficialiojoje interneto svetainėje ta proga miestą-tvirtovę Erebunį pavadino „mūsų dienų Jerevanu“, kurio amžių paliudija dantiraštis – „akmeninis pasas“. Bankas dar pridėjo, jog „1924 metais pagal Aleksandro Tumaniano projektą pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto sumanymu visi miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link…
O štai prie kito jubiliejaus neprikibsi – sukanka 50 metų, kai Jerevanas atšventė 2750-metį. Armėnų žurnalistas Armenas Chalatianas pasigyrė, kad tai įvyko jo vaikystės metais. Nuo tų dienų bet kuris Jerevano gyventojas, kad ir vidury nakties pažadintas, išpyškins: Jerevanas – seniausias miestas Sovietų Sąjungos teritorijoje ir net 30 metų pranoksta Romą. Svečiams iš kitų respublikų ir užsieniečiams tai buvo sakoma su „kukliu orumu“, tačiau akyse galėjai išskaityti: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus… Dėl teisybės, tęsia žurnalistas, tai Jerevanas, be Erebunio senosios tvirtovės griuvėsių – Urartu valstybės istorijos paminklo, dar kelių senų laikų bažnyčių, tikru miestu virto gerokai vėliau – XIX ir XX amžių sandūroje, po Rytų Armėnijos radimosi Rusijos imperijos sudėtyje.
Šimtmečius trukusi tamsa ir tyla
Tai, kas lietuviškai parašyta Vikipedijoje – „Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani“ – absurdum in quidem est. Armėnų metraštininkai Ani (tvirtovę ant kalvos) pamini tik V amžiuje po Kristaus ir turėjo praeiti dar keli šimtmečiai iki šiam miestui tampant Bagraditų Armėnijos sostine (885–1045). Erebunio tvirtovė (ne miestas) gal ir stovėjo „jau VIII a. pr. m. e.“, tačiau „dabartinio Jerevano vietoje“ (miesto ribose) jis atsidūrė tik XX amžiuje. „Erebunis“ neilgai laikėsi pačių urartų atmintyje – apie 600 m. pr. Kr. tvirtovės gyventojai persikraustė ant kitoje būsimo Jerevano pusėje stūksančios kalvos ir ten po keliolikos metų pralaimėjo paskutinį mūšį (čia tikrai atkasta vyno ir alaus ąsočių, kurie buvo perkelti į 1968 metais atidaryta muziejų Erebunyje).
Urartu tvirtovėje archeologai aptiko dvi 478 m. a. pr. Kr. Mileto mieste kaldintas monetas ir kai kuriuos rykus, likusius iš Achemenidų imperijos laikų (ši valstybė, vadinama dar Persijos pirmąja imperija, gyvavo iki 329 m. pr. Kr., kai ją užkariavo Aleksandras Makedonietis; karaliaus Darijaus I įsakymu svarbiausi 523–521 metų pr. Kr. įvykiai įamžinti Behistuno uoloje). Ir visiškai nežinoma, kas ten ten dėjosi nuo IV a. prieš Kr. iki IV a. po Kr. – patys armėnai šį laikotarpį vadina „Jerevano tamsiuoju laikotarpiu“.
Kitas armėnų žurnalistas, Arisas Kazinianas (Арис Казинян), savo knygoje apie Jerevaną („Ереван: с крестом или на кресте“) nurodo „beraštį laikotarpį“ (бесписьменный период) Jerevano istorijoje užtrukus iki VII amžiaus pradžios – nerasta paminint raštuose miesto vardą trylika amžių. Autoriaus tikinimu, gyvenimas čia tęsėsi, tačiau šią vietovę nustelbė visiškai netoliese, trijų dešimčių kilometrų spinduliu, įsikūrę miestai – Armaviras, Artašatas, Vagaršapatas, Dvinas. Dar autorius, atsikirsdamas sakantiems „beraštį laikotarpį“ trukus gal ir visą visą tūkstantį metų, ragina atkreipti akis „Jerevaną“ vis dėlto šmėkštelėjus šen bei ten VII amžiuje ir vėlesniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, VII amžiaus istoriko Sebeoso parašytoje „Imperatoriaus Iraklijaus istorijoje“.
1840 metais bevardžio autoriaus rankraščio apie Bizantijos-Persijos karus Pietų Kaukaze ir kita nuorašas (1672) kažin kokiu būdu radosi Ečmiadzino (Rusijos imperatoriaus valia, jau ne Armėnų apaštališkosios, o Armėnų Grigaliaus bažnyčios hierarchų buveinės) rūsiuose ir buvo priskirtas vyskupu vadinamo Sebeoso plunksnai. Daugelis tyrėjų šį sudarkytą ir pinklų nuorašą laiko įvairių autorių kūrinių, parašytų ir vėlesniais amžiais, kratiniu. „Iraklijaus istorijoje“, be kitų įvykių, pasakojama ir apie musulmonus ateivius, kurie „pasmerkė ugniai ir žemes, ir vandenis“. Arabai, pranešama, patraukė Ararato link – jau vienas šis pranešimas verčia abejoti autorių parašius tai VII amžiuje, kai armėnai kalną tebevadino Masisu. Ir pati Armėnija tada dar vadinta Hayk‘u (Հայք), o ne Hayastan‘u (Հայաստան-), kaip randama „Iraklijaus istorijoje“… Armėnai didžiuojasi, kad XVI–XVIII amžiuose buvo perrašyta krūvos Jerevano bažnyčiose ir aplinkiniuose kaimuose susigulėjusių senųjų rankraščių, plušėjo visas būrys perrašinėtojų, tarp jų – labai išgarsėjusių. Tačiau ir pripinklino atitinkamai. Tų riktų ir vėlesnių intarpų išknebinėjo tiek ir tiek dar didesni būriai.
Puotą iškėlė ne archeologai, o politikai
Artėjant festivaliui „Erebuni-Jerevan 2800“ prabilo daug skaitytojų turintis Rusijos leidinys „Gazeta.ru“: prieš 2800 metų buvo įkurta Armėnijos sostinė Jerevano miestas („Vyresnis už Romą: kaip įkūrė Jerevaną“ – „Старше Рима: как основали Ереван“). Jerevanas čia vadinamas Erebunio tvirtovės teisių paveldėtoju“ (правопреемником). Autorius primena garsaus sovietinio archeologo Boriso Piotrovskio, paskyrusio gyvenimą Urartu civilizacijos tyrimui, 1959 metais paskelbtą hipotezę: „Erebunio miesto vardas toliau gyvuoja Armėnijos SSR sostinės pavadinime“ (название города Эребуни продолжает жить в названии столицы Армянской СССР, taip parašyta 2018.10.12 – „СССР“). Piotrovskis dalyvavo 1950 metais pradėtuose piliakalnių Jerevano prieigose kasinėjimuose ir 1959 metais savo veikale apie Urartu karalystę tikrai parašė „galimas dalykas, kad netgi Armėnijos SSR pavadinime toliau gyvuoja Urartu miesto vardas“. (Возможно, что даже в названии столицы Армянской ССР города Еревана продолжает жить урартское название города Эребуни.) Tačiau „Gazeta.ru“ nutylėjo paskesnius akademiko žodžius: „Būtina pasakyti, kad senovės Urartu pavadinimų tapatinimas su Viduriniųjų amžių ir šiuolaikiniais nesant pakankamo pagrindimo gali nuvesti tyrėjus klystkeliais.“ (Следует заметить, что сопоставления древних урартских названий со средневековыми и современными, проведенные без достаточного обоснования, могут ввести исследователей в заблуждение.)
Šių dienų rusų etnologas Viktoras Šnirelmanas, kaip ir akademikas Piotrovskis, praleidęs karo metus Jerevane ir vedęs armėnę kolegę, diskusijose aiškiai palaiko armėnų pusę. Ir vis dėlto rašo („Войны памяти: мифы, идентичность и политика в Закавказье”, М., 2003), kad archeologų atradimai tebuvo dingstis, o prašmatnias Jerevano 2750-ųjų metinių minėjimo iškilmes Armėnijos SSR vadovai surengė dėl kita ko. Kodėl jie nesurengė tokios šventės 1953 ar 1958 metais, nepalaukė iki 2018-ųjų, kad atšvęstų iškart 2800-ąsias metines? Atsakymas slypi 1965 metų įvykiuose, kai buvo sukeltas bruzdėjimas visoje Armėnijoje, „suteikęs galingą impulsą armėnų nacionalizmui“ (50 metų nuo armėnų žudynių Osmanų imperijoje, Armėnijos senovės didybė, turkų kaltė). Kaip galima sieti Armėnijos sostinę, Jerevaną, su Urartu tvirtove, stebisi mokslininkas, kai tiesioginį armėnų ryšį su ja dar reikia įrodyti? (Да и какое отношение имеет столица Армении, Ереван, к урартской крепости, связь которой с армянами еще требует доказательств?) Juk patys armėnų archeologai pripažįsta po Jerevano miesto pamatais taip ir nepavykus aptikti Urartu laikų kultūrinio sluoksnio.
Pasaulyje archeologai atkasė daugybę gyvenviečių, tačiau į seniausius pasaulio miestus gali taikytis tik visą laiką, nuo įkūrimo iki mūsų dienų, žmonių gyvenami. Patys armėnai pripažįsta nesant tiesioginio ryšio tarp Erebunio, kurį urartai paliko IV amžiuje prieš mūsų erą, ir Jerevano, pirmą kartą paminėto VII amžiaus pradžioje (kaip jie tvirtina). Ir vis dėlto – „kad ir kaip būtų, dabartinio Jerevano amžių priimta skaičiuoti nuo Erebunio tvirtovės įkūrimo 728 m. per. e.“ Armėnijos sostinės himnas prasideda žodžiais „Mano Erebuni, virtęs Jerevanu“.
Maskvoje leidžiamas armėnų laikraštis „Nojev Kovčeg“ praėjusią vasarą skelbė ištraukas iš knygos „Armėnija pasaulio kartografijoje“ (Армения в мировой картографии). Pateikė ir žemėlapį, atkurtą pagal Klaudijaus Ptolomėjaus (apie 90–168) „Geografijoje“ esantį „Trečiąjį Azijos žemėlapį: Kolchidė, Iberija, Albanija ir Didžioji Armėnija“. Laikraštis nurodo, kad šiame žemėlapyje galima atpažinti (можно узнать) kai kuriuos Armėnijos miestus, tarp jų – „Tervą (Jerevaną)“. Iš tiesų atitikankamai nusiteikę mėgėjai žemėlapiuose randamus Tervą arba Terua savo spėlionėse sieja su Jerevanu (girdi, Ptolomėjus graikiškai parašyta „Irva“ paskesnių amžių restauratoriai iškraipė), tačiau įrodyti – neįstengia. Vienintelis Rubenas Galčianas prie šių mįslingų užrašų (Terva,Terua) skliausteliuose be dvejonių nurodo „Jerevaną“. Anglijoje gyvenantis garbingo amžiaus veikėjas, Armėnijos mokslų akademijos garbės akademikas daugelį metų žarsto po pasaulį žemėlapius su „Didžiąja Armėnija“. Knygos „Istoriniai Armėnijos žemėlapiai“ ir kitų leidinių autorius praėjusį pavasarį surengė tokių žemėlapių kopijų parodą Estijoje, o prieš tai jas galima buvo pamatyti Vilniuje ir Rygoje.
Erivanę pastatė Azerbaidžano valdovai
Geografai ir metraštininkai XIII amžiaus pirmoje pusėje, kai Pietų Kaukaze viešpataujančią Gruzijos karalystę užplūsta mongolai, dar nežino „Jerevano“– žemėlapiuose matyti Karsas, Ani, Dvinas, Nachičevanė. Pastarųjų dienų žemėlapių kūrėjai, vaizduodami Gruzijos karalystę (1184–1230) jos didžiausioje galybėje, kiek aukščiau tos vietos, kur dabar rodomas Jerevanas, rašo to meto administracinio vieneto pavadinimą: Somkhiti. Žemėlapyje „Europa 1360 metais“ (Historical Atlas, New York, 1926) regime Lithunia su Vilna ir Kovno iki Juodosios jūros (tiesa, Baltijos nesiekia), o kur kadaise būta „Didžiosios Armėnijos“ parašyta Kara Kuyunli-Turkomans. Europiečiai turkomanais vadino ir tiurkų oguzų gentis, įkūrusias 1410 metais Persijos Azerbaidžane valstybę ir išplėtusius jos valdas šiaurėje iki Gruzijos. Kara Kojunlu gyvavo nuo 1410 iki 1468 metų. 1441 metais emyras leido perkelti Armėnų apaštališkosios bažnyčios sostą iš Mažojoje Azijoje žlugusios Kilikijos karalystės į Učkulisą, kur jis buvo beveik prieš 1 tūkstantį metų (1945 metais šį miestą pervardijo į Ečmiadziną, nuo 1992 metų – Vagaršapatas). „Juodieji avinai“ paliko žemėlapyje Erivan – tiesa, kairiajame upės krante ir labai arti prie Arakso, kur labiau tiktų Dvinas). Liko ir šių dienų sulaukęs emyrų mauzoliejus 8 kilometrų atstumu nuo Jerevano. Ir neatsakytas klausimas: kodėl juos pakeitę kiti valdovai iš Persijos Azerbaidžano turėjo statyti tvirtovę ten, kur dabar pats Jerevano miesto centras?
„Jerevaną įkūrė Urartu karalius Argištis I 782 m. pr. m. e. Erebunio vardu. VI-V a. pr. m. e. miestą jau vadino Jerevanu“. (Ереван был основан урартским царем Аргишти I в 782 г. до н. э. под названием Эребуни. В VI–V вв. до н.э. город уже назывался Ереваном.) Ne, tai ne publicisto ir net ne politiko svaičiojimas. Tai – paaiškininimas 1983 metais Maskvoje rusiškai išleistoje XVII amžiaus turkų keliautojo Evlijos Čelebio „Kelionių knygoje“. Turkas XVII amžiaus viduryje lankėsi Jerevane – Jerevano chanato sostinėje (tarp teksto komentatorių pavardžių viena – armėniška). Jam papasakojo, esą Timūro bičiulio pirkliui patiko šis derlingas kraštas ir 1407 ar 1408 metais jis čia įsikūrė su visa gimine. „Diena po dienos jis turtėjo iš ryžių auginimo ir statė šitą miestą“. (День ото дня он богател на выращивании риса и строил этот город.) Praėjus 100 metų, Persijos šachas Ismailas paliepė savo pavaldiniui Revankuliui pastatydinti šioje vietoje tvirtovę; tas per 7 metus ją pastatydino ir pavadino Revanu.
Ismailas I – iš tos pačios Azerbaidžano provincijos kilusios Sefevidų dinastijos (kyzylbašių) pradininkas 1501 metais pasiskelbė Persijos šachu, o „Jerevano chanatas“ ir toliau buvo vadinamas, kaip ir Kara Kojunlu laikais – Čuchursadu, ir mokėjo mokesčius Azerbaidžano provincijos valdytojui. Ismailo statydintoji tvirtovė per Sefevidų Persijos karus su Osmanų imperija (1514–1823) 14 kartų teko tai vieniems, tai kitiems – ją degino, atstatinėjo ir perstatinėjo. XVI amžiaus pabaigoje Persijos sostą užėmęs Abasas I šio krašto valdytoju skyrė prie kyzylbašių pridėjusių tiurkų kadžarų genties karo vadą („Geltonąjį liūtą“); Kadžarų dinastijos atstovai valdė ir kaimyniniame Karabache (jie 1795 metais tapo ir visos Persijos valdovais). 1679 metais žemės drebėjimas sugriovė Erivanės tvirtovę ir chanų rūmus, tačiau Azerbaidžano valdytojai juos atstatė; Osmanų imperijos valdymo metais turkai irgi stiprino ir gražino. Chanas Huseinas Ali Hadžaras (1759–1783) pastatydino naujus Valdovų (chanų, sardarų) rūmus. Erivanės chanatas įkurtas 1747 metais (viename žemėlapių matome Revan Hanlığı ir Erivan) ir gyvavo iki 1827 m. spalio 1 d., kai Rusijos kariuomenė, anot Brokhauzo ir Efrono enciklopedijos, „privertė tvirtovę pasiduoti“.
Kai pavergimas vadinamas išlaisvinimu
Praėjusių metų spalio mėnesį, armėnų žiniasklaidos pranešimu, „Jerevane paminėjo 190 metų, kai Rusijos kariuomenė išlaisvino miestą-tvirtovę Erivanę, sukaktį“. Nuo ko išlaisvino? Pasirodo, miestas buvo persų apsiaustyje (под осадой персов). Rusijos pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo, esą Erivanės tvirtovės išlaisvinimas buvo svarbi Rusijos kariuomenės pergalė ir didelis istorinis įvykis armėnų tautos, daugelį metų kovojusios dėl išsilaisvinimo iš persų jungo, istorijoje. Esą tas šlovingas puslapis bendroje Rusijos ir Armėnijos istorijoje parodė, kad dvi broliškos tautos pajėgios sutelktomis jėgomis įveikti bet kokius sunkumus. Iškilmes surengė Rusų mokslo ir kultūros centras bei visuomeninė organizacija „Rusijos draugai“ (Российский центр науки и культуры и общественная организация «Друзья России»).
„Gazeta.ru“, apie „Jerevano išlaisvinimą“ nežino. Anot šio leidinio,1827 metais „Rusijos imperija jį atkariavo iš Persijos“. Seni ir jauni, vyrai ir moterys meldėsi ir verkė iš džiaugsmo, sveikino Rusijos kareivius…
Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, gvildenančios Pietų Kaukazo istoriją. Slaptai.lt nuotr.
Tuoj po Erivanės tvirtovės užėmimo Gribojedovas rašė: „Tarp kita sakant, miestą sugriovė siaubingai: baisybė bombų visą apsiausties laiką. (Сказать мимоходом, разрушили город ужасно: тьма кромешная бомб во все время осады.) 1974 metais Jerevane pastatė paminklą šiam rašytojui ir diplomatui, dalyvavusiam sudarant 1828 metų Turkmančajaus taikos sutartį, kuri „Rytų Armėniją įtraukė į Rusijos imperijos sudėtį ir išgelbėjo nuo sunaikinimo“. (и была спасена от уничтожения). Tačiau jis rašė ir kita. 1825 metais viename jo laiške skaitome: „Jermolovo vardas tebesėja siaubą; duok Dieve, kad šie apžavai neišblėstų“. (Имя Ермолова еще ужасает; дай бог, чтобы это очарование не разрушилось… Будем вешать и прощать и плюем на историю). Pats Jermolovas 1817 metais pavasarį laiške sakėsi „alkūnes kandžiojąs“ iš apmaudo, negalėdamas tuoj pat užimti Erivanės srities, nes imperatorius Aleksandrui I griežčiausiai prisakė neerzinti persų: „Paimti turtingiausią provinciją, sienas pagal Araksą, ir be šūvio, kuri mus tiek triūso kainavo, tiek kariuomenės netekome! Širdis mano plūsta krauju ir aš nedrįstu to padaryti!“ Generolas pateikė imperatoriui planą Kaukazą pavergti negailestingu žiaurumu ir badu – taip ir darė.
Po „išlaisvinimo“ Erivane apsilankė ir Peterburgo valdininko Ivanas Šopenas, vėliau išsamiai aprašęs chanato palikimą. Jo žodžiais, vietinis chanas Huseinas Kadžaras buvo „puikus šeimininkas“. Apgyvendino dykras, veisė sodus, sodino girias, kasė kanalus; padėdavo valstiečiams įsigyti gyvulių, padargų, sėklos; sritis „gyvavo palyginti pasiturimai“.
Tas pats etnologas Viktoras Šnirelmanas bei kiti rusų specialistai kritikuoja tuos Kaukazo respublikų istorikus, kam praeitį vaizduoja šališkai – tam esama ir termino „revizionistinės tendencijos istoriografijoje“. Tiems patiems armėnams prikišamos pastangos įrodyti jų protėvius nuo seniausių laikų gyvenus Armėnijos kalnyne (Mažosios Azijos rytuose ir Pietų Kaukaze) ir tuo remtis ginčuose su kaimyninėmis valstybėmis dėl teritorijų; armėnai skelbia jų protėvius priklausius urartams ir iš viso Armėniją buvus „žmonijos lopšiu“. Tačiau ir patys rusai, vadindami svetimų tautų pavergimą „išlaisvinimu“, nenusileidžia armėnams.
„Seniausias pasaulio miestas“ – be senamiesčio
Valstybės banko kiekvienas žodis turi būti pasvertas iki šimtųjų ir tūkstantųjų: „1924 metais pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link. Vyriausiajam miesto architektui iki šiol giedami ditirambai: genijus, jo svajonė buvo miestas-sodas. Jam siūlė kurti sostinę dabartiniame Aboviano mieste, kur sveikesnis oras, daugiau vietos ir nebūna nuošliaužų, tačiau jis nepaklausė patarimų. (Apskritai, Erivanės miestas buvo ne pirmasis galimų sostinių sąraše: 1918 metų pavasarį armėnai Pirmosios respublikos sostine mieliau būtų paskelbę Giumrio (Aleksandropolio) miestą, tačiau jį užėmė turkai. Pastarųjų paraginta Azerbaidžano nacionalinė taryba sutiko perleisti armėnams Erivanę – su sąlyga, kad jie išves kariuomenę iš Baku ir neikėsins į azerbaidžaniečių žemes.)
Architekto Tumaniano sostinės plėtros projekte viena svarbiausių vietų buvo Respublikos aikštė. Jai sugaišo ištisus 32 metus – nuo 1926 iki 1958-ųjų. Paskaitykime, kaip ją giria kelionių rengėjai. Respublikos aikštė yra tikriausias armėnų kultūros ir kūrybinės minties įkūnijimas. Čia statyta iš armėniško akmens – tufo, kai kurie pastatai – iš rožinio, itin būdingo miesto architektūrai (kaip antai Vyriausybės rūmai), kiti – iš baltojo (pavyzdžiui, buvę Užsienio reikalų ministerijos rūmai). Respublikos aikštė vilioja ir istorijos mėgėjus, jie tikrai turi aplankyti Armėnijos istorijos muziejų, pamatyti rastą seniausią Žemėje apavą, seniausias astronomines figūras iš metalo ir kitus nematytus daiktus.
Išsilavinę miesto svečiai nepraleis progos apsilankyti toje vietoje, kur tuoj po Erivanės užėmimo karininkai pirmą kartą Rusijoje pastatė Aleksandro Gribojedovo komediją „Vargas dėl proto“. Respublikos aikštėje ant rūmų sienos jiems parodys memorialinę lentą: „Čia, 1827 metais, dalyvaujant autoriui … „Vargas dėl proto“. (Здесь, в 1827 году, в присутствии автора…) Tačiau tai – ne Valdovų rūmai su „veidrodžių sale“, kurioje Erivanės chanas priėmė rusų diplomatą ir rašytoją 1819 metais ir kur šis dalyvavo spektalio premjeroje 1827-aisiais. Vieni apgailestauja, kad „laikas nepagailėjo“ nei Erivanės tvirtovės, nei jos sienose buvusių rūmų ir mečečių. Tačiau ne visi žvelgia pro rožinius akinius: sovietų valdžiai vykdant didelio masto miesto rekonstrukciją miestas pasikeitė neatpažįstamai. (Aptinkame parašyta „1924 metais Jerevanas tapo pirmuoju SSRS miestu, kuriam buvo sudarytas generalinis rekonstrukcijos planas“, tačiau oficialiai Erivanė pervardyta į Jerevaną 1936 metais.) Beveik visi ankstesniais laikais pastatyti pastatai bei jų liekanos miesto istoriniame centre buvo sunaikinti, tarp jų – Erivanės tvirtovė, kurios akmenimis išgrindė krantinę, Chanų rūmai, beveik visos bažnyčios ir mečetės.
XX amžiaus 3 dešimtmetyje sovietinei valdžiai užsimojus nušluoti visas Erivanės mečetes, kalbama, tik armėnų poeto Jegišės Čarenco „didelėmis pastangomis“ pavyko išgelbėti „Žydrąją mečetę“ (1776): ją atidavė muziejams. XXI amžiaus 1 dešimtmetyje „Žydrąjį briliantą“ restauravo – Irano vyriausybės lėšomis. Miesto svečiams ji pristatoma „persų mečete“. Minėtasis Kara Kojunlu valdytojų mauzoliejus (XV a.) vadinamas „turkmėnų emyrų mauzoliejumi“. 2002 metais čia iškilmėse Turmėnistano pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo šį architektūros paminklą simbolizuojant daugelį amžių trunkančią armėnų ir turkmėnų tautų draugystę ir padėkojo respublikos valdžiai už paramą jį restauruojant.
2012 metais Turkmėnistano prezidentas, kaip rašė turkmėnų žiniasklaida, „asmeniškai aplankė Turkmėnų emyrų mauzoliejaus istorinį kompleksą, kur susipažino ir su čia vykdytų restauravimo darbų, išgelbėjusį šį puikų paminklą, istorija“.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Antanas RAŠIMAS
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.
Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?
Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:
„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“
Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.
Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.
Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais
Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.
Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).
Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.
Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.
Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.
Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).
O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.
Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?
Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Leonas Jurša
Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.
Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…
Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.
„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.
Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.
Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.
Gelbėkite: kataliką muša!
Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.
Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)
Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle” rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)
Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?
Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“
Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.
Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“
Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.
Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…
Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru
2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.
Krymo pusiasalio žemėlapis
Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?
Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.
Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“
Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.
Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis tiems, kurie gerbia jos papročius ir tradicijas. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius.
DPA-ELTA praneša, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę viešės Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane.
Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė – Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją bei likusiai Europos Sąjungai.
Taigi vizitas į Azerbaidžaną – pats svarbiausias. Azerbaidžanas turtingas ir dujomis, ir nafta, o dujos Vokietijai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims, labai – reikalingos. Šiuo metu Vokietija daug šių gamtinių išteklių eksportuoja iš Rusijos. Vadinasi, azerbaidžanietiškos dujos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ilgainiui sudarytų rimtą konkurenciją Gazpromui. Jei Berlyno ir Baku derybos taptų sėkmingomis, Rusija ilgainiui prarastų monopolininkės pozicijas. O tai reiškia, kad oficialusis Kremlius, tikėtina, darys spaudimą, jog vokiečiai itin nesusidomėtų azerbaidžanietiškomis alternatyvomis (ne veltui Kremlius taip intensyviai stumia Nord Stream 2 projektą Baltijos jūros dugnu į Vokietiją prieštaraujant ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Rytų Europai bei JAV).
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Be to, nereikia pamiršti, kad Azerbaidžanas – vienas iš tvirčiausiai ant savo kojų stovintis politinis žaidėjas Pietų Kaukazo regione. Lyginant su Armėnija ir Gruzija, jis – pats savarankiškiausias bei stipriausias ekonominiu ir kariniu požiūriu.
Todėl Vokietijos kanclerei A.Merkel, viešinčiai Baku, nepavyks į Azerbaidžaną žiūrėti tarsi į jaunesnįjį brolį.
Apie tai byloja ir Bild leidinio pranešimas, kad Azerbaidžanas nenori įsileisti A.Merkel kelonėje po Pietų Kaukazą turėjusį lydėti Krikščionių – demokratų sąjungos deputatą Albertą Vailerį. Albertas Vaileris – Vokietijos parlamentinės grupės ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininko pavaduotas.
Buvo numatyta, kad būtent jis rugpjūčio 24-ąją lydės A. Merkel į Pietų Kaukazą, t.y. ir į Azerbaidžaną.
Tačiau Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Chikmetas Gadžijevas pareiškė, kad Albertas Vaileris įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Į juoduosius Azerbaidžano sąrašus A. Vaileris pateko todėl, kad kadaise lankėsi armėnų separatistų okupuotose Azerbaidžano žemėse nepaprašęs Baku leidimo. Oficialusis Baku laikosi griežtos politikos: kas atvyksta į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo, tas, jo manymu, ignoruoja Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, todėl Azerbaidžanas nelinkęs jų įsileisti.
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Tokios politikos Azerbaidžanas laikosi jau seniai, nuosekliai. Visi, kurie bent kartą lankėsi armėnų separatistų kontroliuojamame Kalnų Karabache savo vizitų nesuderinę su Baku, automatiškai patenka į nepagaidaujamų asmenų Azerbaidžane sąrašą.
Tiesa, oficialusis Baku yra padaręs išimčių. Tiems, kurie atsiprašo Azerbaidžano, dažniausia suteikiama malonė – jie išbraukiami iš juodųjų sąrašų ir gali atvykti į Azerbaidžaną.
Kaip nutiks šiuo konkrečiu atveju, netrukus sužinosime. Išmintingiausia būtų, jei ponas A. Vaileris oficialiai ir viešai atsiprašytų Azerbaidžano dėl kadaise pademonstruoto atsainaus požiūrio į Kalnų Karabacho problemą. A. Vailerio atsiprašymas taptų puikia pamoka kai kuriems kitiems ES politikams, kurie linkę ignoruoti Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho (NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą; Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl neigiamas Baku požiūris į teritorinio vientisumo taisykles nusispjaunančius veikėjus suprantamas žvelgiant ne tik Baku, bet ir Vakarų akimis).
Minint 10-ąsias Rusijos agresijos prieš Sakartvelą metines, politologai vis dar nemato galimybės Pietų Kaukazo valstybei artimiausiu metu tapti NATO nare. Pasak jų, ne tik neišspręsti teritoriniai ginčai su Rusija, bet ir politinės motyvacijos stoka siekiant narystės trukdo Sakartvelui tapti galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, NATO pasiūlymai Gruzijai tapti Aljanso nare buvo migloti tiek prieš Gruzijos-Rusijos karą, tiek ir dabar. Tačiau, akcentuoja M. Laurinavičius, politinės valios siekti NATO narystės trūksta ne tik Aljansui, bet ir pačiai Gruzijai.
„Vertinant realią situaciją, deja, bet reikia pripažinti, kad politinės valios nėra pakankamai abiejose pusėse. Tiek Vakaruose, tiek Gruzijoje. Mano vertinimu, nors Gruzija nuolat nuosekliai deklaruoja norą įstoti į NATO, tokio pasiryžimo, kokį savu laiku rodė narystės siekianti Lietuva, Gruzijoje šiuo metu aš, ko gero, nematau“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko, Gruzijos ir Rusijos konflikto sprendimo galimybių kol kas nematyti.
Rusija, akcentavo analitikas, suinteresuota tik savo įtakos didinimu regione ir nėra linkusi atsižvelgti į kitų valstybių interesus. O be abiejų pusių interesų derinimo santykiai klostytis ir gerėti negali.
Rusija ir toliau elgiasi kaip stipri okupacinė jėga. Ji ne tik neatsižvelgė į konflikto sureguliavimą įsikišusios tarptautinės bendruomenės reikalavimus („Šešių punktų“ planas), bet iki šiol vykdo laipsnišką okupuotų teritorijų pasienio stūmimą gilyn į Gruziją.
Rusija po keletą ar net kelis šimtus metrų nelegaliai pastumia Pietų Osetijoje okupuotos zonos sieną į Gruzijos teritoriją, tvirtina M. Laurinavičius.
Vis dėlto, nepaisant abipusės nuolatinės konfrontacijos, Gruzijos Vyriausybės pozicija šiek tiek keičiasi. M. Laurinavičiaus teigimu, šiuo metu Gruzija siekia atnaujinti prekybinius kelius su Rusija.
„Vyriausybės bando neva atskirti prekybą nuo politikos, tai yra plėtoti prekybinius ir kultūrinius santykius su Rusija. Visai neseniai ypač suaktyvėjo prekybos koridoriai netgi per okupuotas teritorijas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją (…) Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, man kyla klausimas, ar tai neprieštarauja pačios Gruzijos įstatymui dėl okupuotų teritorijų. Taigi šiuo atžvilgiu Gruzijos Vyriausybės pozicija man yra pakankamai dviprasmiška“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
M. Laurinavičius aiškino, kad labai tikėtina, jog konfliktas ir toliau bus įšaldytas, nes, pasak jo, nereikėtų tikėtis, kad susitarimas dėl okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų būtų pasiektas.
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
„Aišku, Rusija nesiruošia šių teritorijų grąžinti Gruzijai. Taip pat pakankamai aišku, kad ir Gruzija nesutiks, jog Rusijos įtakoje liks šios okupuotos teritorijos. Konfliktas yra užšaldytas ir jo sprendimo aš kol kas nematau. Tarptautinis sprendimas taip nepadeda ir neduoda jokių rezultatų. Realiausias scenarijus – šis konfliktas ir toliau liks užšaldytas“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
M. Laurinavičiui antrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė. Mokslininkė tvirtino, kad Rusija vis dar žiūri į posovietines valstybes kaip į savo įtakos zoną ir nėra suinteresuota, kad jos ilgainiui taptų transatlantinės saugumo struktūros narėmis.
M. Šešelgytė pripažino, kad Gruzijos ir Ukrainos perspektyvas tapti NATO narėmis stipriai apsunkino karas su Rusija. Kremlius, pasak jos, tikslingai siekia trukdyti galimai šių valstybių integracijai į Vakarų saugumo struktūras. Maskva suinteresuota, pabrėžia M. Šešelgytė, Gruziją ir Ukrainą paversti euroatlantinėms institucijoms nepatraukliomis krizių zonomis.
Pasak TSPMI docentės, Gruzija nėra vienintelė posovietinė valstybė, kuri rodo iniciatyvą tapti Aljanso nare. Tiek Ukraina, tiek Moldova bei Armėnija taip pat to siekia.
Tačiau Kremliaus išprovokuoti teritoriniai, etniniai nesutarimai stipriai apsunkina realias valstybių galimybes artėti Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų link. Rusija laikosi įšaldytų konfliktų strategijos posovietinėse šalyse ir siekia, kad jos tarptautinės bendruomenės akyse atrodytų nestabilios ir nepatikimos.
Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas
Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.
Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.
Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.
Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:
„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.
O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…
Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus
Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.
Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.
Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.
Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.
Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.
Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.
Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.
Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.
Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.
Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais pirmininkaujančių šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.
Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.
Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos
Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.
Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.
Rygos susitikimas
Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.
Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.
Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.
Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.
Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.
Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis
Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.
O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.
Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“
Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.
Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.
Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).
Gruzijos istorijos aukso amžius
Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.
Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…
„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.
Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!
Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).
Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.
Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.
XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“
Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).
Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?
Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.
O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.
Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?
Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.
Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.
Kas statė ir kas pasiglemžė
Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…
Dviveidiškumas. BBC.com
1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.
Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…
Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.
Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?
Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane
Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“
Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.
Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“
Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.
Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.
488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Melavimas. Nus.org.uk nuotr.
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.
Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai
Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.
Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.
O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.
Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.
Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.
O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.
Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą
Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.
Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.
Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.
Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.
Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.
Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.
Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.
Arvydo Juozaičio akibrokštas
Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“
Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.
Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.
Armėnijos ambasadoriaus atradimas
A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:
„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.
Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis…
Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?
Lavašo išradėjai
Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.
Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?
Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).
Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės
Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.
Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?
Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.
Masiniai protestai Armėnijos sostinėje Jerevane. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.
Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima
Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.
Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.
Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.
Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.
Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.
Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.
Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą
Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).
Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.
Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui
Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.
„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.
42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.
Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.
Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?
Publicistas Leonas Jurša, šios analizės autorius. Slaptai.lt nuotr.
Leonas JURŠA
Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms(iš armėnų žiniasklaidos).
Be sąžinės ir gėdos
Praėjusį rudenį Jerevane įvyko 6-asis Armėnijos ir išeivijos atstovų forumas. Shame.am parašė Armėnijos vadovus jau 20 metų laukiant, kada užsienio armėnai verslininkai atsilieps į nuolatinį raginimą investuoti į šalies ekonomiką. Tie atsiliepia labai vangiai. Tert.am nuomone, gali atsitikti, kad po šio forumo norinčių padėti Armėnijai dar sumažės.
JAV gyvenantis armėnų visuomenės veikėjas ir verslininkas Zarė Palianas žurnalistams prisipažino neįsidėmėjęs Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir Armėnų apaštališkosios bažnyčios katoliko Garegino kalbų forume, nes jie skaitė iš lapelių, ką jiems parašė kiti: gal buvau, dovanokite, prisnūdęs. Jis pats nepasitiki Armėnijos valdininkais. Jų gobšumas yra besotis, jie tarsi apsėsti: be sąžinės graužimo grobia viską, kas papuola po ranka. Galima ministru paskirti naują žmogų, tačiau jeigu jam į kraują jau įaugę plėšti, imti kyšius, kaip jį galima priversti tarnauti tautos labui, o ne savo naudai?
Dėl išeivijos verslo atstovų, galimų investuotojų, pasitikėjimo Armėnijos valdžia, tai, anot Paliano, pasitikėjimas lygus nuliui. Jie žino, kad čia plėšiama, teismai perkami. Jis pats keturis kartus buvo ėmęsis verslo Armėnijoje, visus keturis išvogė, o teismo, kuriame galima būtų rasti teisingumą, nėra. Praėjusiais metais pradėjo penktą kartą – ir vėl neišėjo. Sąžiningą žmogų Armėnijoje laiko kvailio vietoje, nieko nevertą. O tuos, kurie pelnosi bet kokia kaina, laiko apsukriais ir gabiais. Bėda ta, jog trūksta moralinių ir aristokratinių savybių. Tai veda į prarają ir reikia tai sustabdyti. Aš klausiu jus, ar nemanote, jog mes einame prarajos link?
Moralinių savybių – šitai suprantama, daugeliui valdžioje ir daug kur jų trūksta. O kas tai yra aristokratiškumas?
Seržo Sargsiano karikatūra: pats save apdovanoja.
„Seržui Sargsianui, asmeniškai: tokie, kaip Jūs, daro gėdą respublikai!“ – publicistas Gračja Galustianas (Грачья Галустян) savo mintis išdėstė laiško forma; aštrus žodis sukėlė tada, 2012-ųjų pradžioje, didelį šurmulį. Kas privertė autorių kreiptis tiesiai į prezidentą, šiam baigiant ketvirtus valdymo metus? Ogi noras rasti atsakymą, kodėl Maskvoje ir Sankt Peterburge tik 2 ir 3 procentai apklaustųjų, kaip nustatė sociologai, palankiai atsiliepė apie armėnus. Tiesiog skandalas – juk dešimtys milijonų Rusijos žmonių kasdien televizoriaus ekrane mato inteligentiškus, įvairiuose veiklos srityse pagarsėjusius armėnus, ir še tau! O gal rusai tapatina armėnus ne su geriausiais, o su blogiausiais tautos atstovais? Su tokiais personažais, kaip mūsų valstybės vadovas, – rašo publicistas. Tokie kaip Seržas Sargsianas ir visa dabartinė valdžia, sudaryta beveik vien iš žmonių su kriminaline praeitimi, dabartimi ir ateitimi, daro tikrą gėdą respublikai. Jie plėšia ją, ciniškai ir atvirai.
Ir čia autorius kaip pavyzdį pateikia istoriją, nutikusią išeivijos verslininkui, JAV piliečiui Edmonui Chudianui, investavusiam Armėnijoje 5 milijonus dolerių. Tarp aferistų, įstūmusių Chudianą į bankrotą, buvo ir prezidento brolis – Levonas Sargsianas. Ir kas? Seržas pagrasė broliui pirštu: daugiau taip nedaryk. Ne, patarė… kaip išmanant išsisukti. Autorius niekaip negali nusiraminti, anot jo, šitaip rodoma vakarykščių nevykėlių ir autobusų vairuotojų, komjaunimo aktyvistų ir kitų į valdžią prasibrovusių išsišokėlių neslepiama panieka savo tautai, jos žmonių nuomonei, išeivijai.
2013 metais Edmonas Chudianas pats kreipėsi į tautiečius, norinčius investuoti Armėnijoje: Pradėdami bet kokį verslą Armėnijoje būkite labai atsargūs dėl armėnų valdininkų, taip pat jų giminių siūlomų vadinamųjų globėjiškų paslaugų. 2004 metais jis pats, autoritetingų žmonių raginamas, įdėjo nemažas lėšas į statybas, o po kelerių metų liko apiplėštas išvien veikiančių sukčių ir nusikaltėlių, užimančių aukščiausius valdžios postus. Jo įdėjimai, kaip ir daugelio kitų išeivijos armėnų įdėjimai, buvo išgrobstyti veikiant visai valstybinei mašinai. Verslininkas praneša, jog su vienminčiais įsteigė Išeivijos investuotojų teisių gynimo komisiją, ir pataria kreiptis į jos pasamdytus advokatus kilus teisiniams ginčams. Be to, ragina: Armėnijoje viešpataujančioje savivalės ir kyšininkavimo aplinkoje mes, išeivijos armėnai, turime būti kartu, palaikyti vienas kitą, neleisti, kad koks nors valdininkas ar jo giminaitis tryptų mūsų svajonę – gyventi Armėnijoje ir savo indėliu pasitarnauti jos klestėjimui.
Aristokatiškumas – tai gal ne vien padorumas, tačiau ir giminės garbės paisymas, kilmės bendrystė. Gėdos jausmas.
Prisivilioja į tėvynę ir apiplėšia
Gali būti, šis forumas ir išeivijos verslininkų atsiliepimai pasitarnavo dingstimi Rusijos Federacijos piliečiui Levonui Markosui parašyti „Atvirą laišką Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui“. Laiško pradžioje teigia, jog paskutinį kartą kreipiasi į jį per žiniasklaidą, mat rašė ne vieną kartą, tačiau atsakymo nesulaukė.
Laiške jis primena keliolikos metų senumo laikus, kai respublikos prezidentu buvo Robertas Kočarianas, pats Sargsianas ėjo gynybos ministro ir Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, o Centriniam bankui vadovavo Tigranas Sarkisianas. Jie esą ir paragino jį, kreipdamiesi į patriotinius jausmus, prisidėti gelbstint Armėnijos ekonomiką. Jeigu Jums liko bent kiek sąžinės, tai jūs turėtumėte atsiminti, – kreipiasi verslininkas laiške į Seržą Sargsianą ir primena suteikęs svarią materialinę bei finansinę paramą Arcachui (Kalnų Karabacho separatistams), gelbėjęs armėnus pabėgėlius, kurių dalis, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, tebegyvena jam priklausančiame viešbutyje Maskvoje. Aš teikiau kiek galėjau paramą ir asmeniškai Jums, ir Jūsų giminaičiams, ponas Prezidente. Tikiuosi, Jūs to nepamiršote?
Sargsianas, rašo verslininkas, pats buvo atvykęs pas jį į Maskvą ir ragino įsigyti kai kurias žlugusias Armėnijos įmones, taip pat vos ne maldavo gelbėti bankrutuojantį banką „Kredit-Jerevan“. Verslininkas rašo patikėjęs ir ryžęsis įdėti į Armėnijos ekonomiką nemažas lėšas, nes nuoširdžiai troško padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiai Tėvynei. Galiausiai, – rašo, – įdėjęs į Armėnijos ekonomiką šimtus milijonų dolerių, patyriau milžiniškus nuostolius ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo vykdytojais. Jam priklausantį turtą areštavo ir išpardavė.
Taip nutiko ne jam vienam – daug išeivių su kartėliu jam pasakojo apie Armėnijoje įsigalėjusią netramdomą savivalę. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, galima sakyti, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Ji veikia pagal vieną ir tą pačia išmėgintą schemą: pradžioje „Tėvynės vardan“ išvilioja iš verslininkų nemažus pinigus, o po to kurpia prieš juos kaltinimus – tam, kad pašalintų iš verslo, išstumtų iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus ir už juos sumokėtus pinigus pasiimtų sau. Su jais atsitiko tas pats, ką Jūs, Robertas Kočarianas ir Tigranas Sarkisianas, padarėte su manimi. Štai taip Jūs ir panašūs į Jus susikrovėte sau daugiamilijoninį turtą skurstančioje Armėnijoje.
Neramumai Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
Markoso žodžiais, Armėnijoje jam visiškai nepagrįstai iškėlė baudžiamąją bylą ir paskelbė tarptautinę paiešką, nors jis neketino nuo nieko slapstytis. Rusijos tyrėjai kelerius metus kruopčiai tyrė bylos medžiagą ir nustatė jo veiksmuose nesant jokios nusikaltimo sudėties. Tai reiškia, kad jis esąs teisėtas kadaise Armėnijoje įsigyto turto savininkas. Parodykite vieną kartą pilietinę drąsą ir priimkite teisingą bei teisėtą sprendimą grąžinti man mano nuosavybę ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius. Ne vien dėl savęs prašau – dėl visų apgautų išeivijos verslininkų… Laiškas baigiamas tokiais žodžiais: Grąžinkite apgautiems išeivijos armėnų verslininkams jų nuosavybę, kuri buvo užgrobta Jums žinant ir Jums tiesiogiai dalyvaujant. Nuimkite nuo savo sielos sunkią nuodėmę. Gal tada armėnų tauta Jums dovanos…
Rusijos verslininkas viešai kaltina sunkiais nusikaltimais Armėnijos prezidentus, buvusįjį ir esantįjį, ir reikia sutikti su autoriais, primenančiais gyvuojant nekaltumo prezumpciją ir raginančiais oficialiai paneigti teiginius, jeigu skelbiami dalykai yra netiesa. Arba patvirtinti taip ir buvus… Visa bėda, jog Armėnijoje labai abejojama ir tyrėjų bei teismų nešališkumu. Kas išdrįs, o jeigu ryšis – kaip patvirtins girdėjęs verslininkus tarpusavyje kalbėjus, kad iš jiems atitekusio Markoso turto uždirbamas pajamas jie atiduoda Sargsianui valstybės reikalams, o šis gautus pinigus dedasi sau į kišenę?
Kita vertus, ir „Atvirame laiške“ išdėstytus kaltinimus skeptiškai vertinantys autoriai pripažįsta: vis viena, ir be Markoso, būta nemaža išeivijos verslininkų apiplėšimo atvejų, šiose korupcijos schemose veikė, deja, ir Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Armėnijoje gyvuoja kriminalinio-oligarchinio ir korupcinio pobūdžio sistema, kuri vešint aplinkui skurdui tarnauja aukštų valdininkų pelnijimuisi ir užkerta kelią ilgalaikėms investicijoms.
Vienus sugniuždė, kiti – nepalūžo
Armėnų vyriausybė investicijų žvalgosi visur. 2017-ųjų pradžioje Berlyne įvyko Vokietijos-Armėnijos ekonomikos forumas. Vokiečių ekspertai nurodė, jog reikalai klostosi patenkinamai (kiek padidėjo šalių prekybos apyvarta), tačiau Armėnijos ekonomikoje, suprantama, esama ir problemų. Konkrečiai: oligarchinių struktūrų įsigalėjimas, kai kurių ekonomikos sektorių monopolizavimas, nepriklausomų teismų nebuvimas, neskaidri muitų ir mokesčių žinybų veikla, taip pat – vešinti korupcija. Ir tai vadinama tik problemomis? Kai kurios jų vokiečių verslininkams kainavo ne vieną milijoną. Prieš ketvertą metų vokiečių verslininkas armėnų laikraščiui „168 žam“ kalbėjo, jog buvo nemažai norinčių investuoti į Armėnijos ekonomiką milijonus, tačiau persigalvojo, išgirdę jo istoriją. Verslas Armėnijoje susijęs su šalies politine valdžia, – sakė vokietis.
2006 metais vokiečių kompanija „Istinvestor“ įsigijo 3,2 % Jerevano bendrovės „Ararat“ akcijų, tačiau nepraėjus nė dvejiems metams didžiausias bendrovės akcininkas – turtingiausiu žmogumi Armėnijoje laikomas verslininkas ir politikos veikėjas Gagikas Carukianas pareikalavo parduoti šią dalį jam. Vokiečiams nesutikus, Carukianas sutvarkė reikalą taip, kad „Istinvestor“ teliko viena akcija, tačiau ir tos dalies jie galiausiai neteko. Tiesa, teismas priteisė vokiečių naudai iš bendrovės „Ararat“ 14,8 milijono dramų (maždaug $30,5 tūkstančio), nors jie reikalavo beveik 10 kartų daugiau. Anot žurnalistinius tyrimus vykdančio elektroninio leidinio „Hetq”, vokiečių kompanija, investavusi į konjako daryklą $10 milijonų, liko tuščiomis rankomis. Daugiau nieko nepešusi Armėnijos teismuose, kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre. EŽTT žodis yra galutinis, tačiau jo laukti tenka labai ilgai…
Carukianas – politikos veikėjas, partijos „Klestinti Armėnija“ vadovas. 2017-ųjų pavasarį vykusius rinkimus į Nacionalinį susirinkimą jo vedama partija pasitiko žadėdama sutelkti nei rinkėjams, nei patiems politikams neįsivaizduojamas $15 milijardų (!) investicijas (valdančioji Armėnų respublikos partija, naujam ministrui pirmininkui Karenui Karepetianui subūrus turtingiausius išeivijos armėnus verslininkus, planavo vargais negalais per kelerius metus išspausti 3 milijardus). 15 ir net daugiau milijardų dolerių – tačiau tik tuo atveju, jeigu „Klestinti Armėnija“ parlamente iškovos ne mažiau kaip pusę + 1 vietas. Neiškovojo. Tad nebus Arėnijai pasakiškų 15 milijardų… Nebūtų jų buvę ir iškovojus daugumą – iš kur?
Pats Carukianas, kaip matėme, į užsienio investicijas nespjauna, tačiau sėdėti už vieno stalo su dalininkais užsieniečiais ne itin linksta. Vokiečių pavyzdys, beje, ne vienintelis. Nuo jo nudegė ir prancūzai. 1997 metais 71 % Aboviano alaus kombinato „Kotaik“ akcijų įsigijo prancūzų koncernas „Castel Castel Beer“; likę 29 % priklausė Carukianui. 2004-aisiais tuometis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas priėmė kompanijos prezidentą ir labai išgyrė prancūzus rodant pavyzdį, kaip reikia vystyti veiklą Pietų Kaukazo respublikose. Rinktinis salyklas iš Prancūzijos, ypatingi apyniai iš Čekijos pavertė mūsų produkciją populiariausia Kaukaze, – skelbė „Kotaik“ reklama. 2006 metais Carukianas pardavė savo dalį „Castel“ už 4 milijonus. O štai 2011-ųjų pavasarį visą 100% valdė jau Carukianas. Ir žadėjo padaryti viską, kad gerėtų „Kotaiko“ alaus kokybė, didėtų pardavimo apimtis ir jis susigrąžintų lyderio poziciją rinkoje.
Armėnų žiniasklaida pranešė, kad patys prancūzai pasiūlė Carukianui vėl paimti alaus gamyklą Aboviano mieste į savo rankas. Mat susidūrė su finansiniais sunkumais, smarkiai sumažėjo jų produkcijos pirkėjų. Netrukus imta kalbėti, jog Carukianas tiesiog „patarė“ prekybininkams neužsakinėti prancūzų alaus po to, kai „Castel“ atsisakė parduoti jam akcijas. Apie turtingiausiu laikomo armėnų verslininko ataką žinota aukščiausiu valstybiniu lygiu, mėgino įsikišti Prancūzijos pasiuntinys Armėnijoje, kompanijos savininkas net kreipėsi į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką, su kuriuo pasižinojo, tačiau Carukianas pasirodė esąs galingesnis. Matydamas negalėsiąs nuveikti Armėnijos oligarcho, prancūzas pirmiausia išvežė iš Armėnijos šeimą, greitai sutvarkė reikalus ir dingo…
O štai kita prancūzų kompanija, „Pernod Ricard“, nepalūžo. Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje, o ir pasaulyje žinoma Jerevano konjako darykla Armėnijos nepriklausomybės metais suskilo į dvi bendroves: vieną įsigijo prancūzai, kitą – tas pats Gagikas Carukianas. „Pernod Ricard“ per teismus išsikovojo išimtinę į konjako „Ararat“ ženklą. Prancūzų kompanija, kaip pasakė vienas jų konkurentų atstovas, Armėnijoje veikia kietai ir agresyviai. Visus reikalus sprendžia tik per šalies vadovybę, valydama kelią nuo konkurentų.
Carukianas mėgino pakelti vynuogių supirkimo kainą ir pervilioti į savo pusę dalį žaliavos tiekėjų, tačiau šį kartą ir jam neišdegė. Vienas pačios kompanijos vadybininkų paaiškino: Armėnija – maža šalis, čia prezidentas gali veikti visus procesus…
Užuodė milijardą…
2015- ųjų vasarą Los Andžele eidamas 99 metus mirė armėnų kilmės verslininkas Kirkas Kerkorianas. Pastaruoju metu jis valdė $4,2 milijardų turtą. 1989 metais jo įsteigtas labdaros fondas „Linsi“ (Lincy Foundation) per ketvirtį amžiaus gyvenamųjų namų ir mokyklų statybai, kelių tiesimui ir kitiems Armėnijos poreikiams paaukojo $1,1 milijardo. Svari ir jo ideologinė parama. Ilgą laiką JAV politika Armėnijos atžvilgiu buvo nustatoma Kirko Kerkoriano kabinete, – rašė „The Washington Post”. Jo nuopelnai armėnų tautai buvo įvertinti suteikiant Armėnijos nacionalinio didvyrio vardą (2004). 2016-ųjų pradžioje velionio paskirtieji jo valios vykdytojai sužinojo, kas parašyta milijardieriaus testamente: per trejus metus nuo mirties dienos turtą parduoti ir gautus pinigus padalyti jam gyvam esant vykdytų projektų tolesniam finansavimui.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Net Rusijos naujiena tarnyba „Regnum“ 2016 metų rudenį pranešė, kad yra galimybė į Armėniją nukreipti $2 milijardus, kuriuos paliko verslininkas ir filantropas Kirkas Kerkorianas, ir kad apie tai prakalbo buvęs Armėnijos užsienio reikalų ministras (1998-2008), Nacionalinio susirinkimo narys Vardanas Oskanianas. Jis papasakojo artimai bendravęs su milijardieriumi ir net žinojęs jo mintis. Kerkorianas esą buvo karštas patriotas, jis nuoširdžiai geidė matyti Armėniją klestinčią, demokratinę, išsivysčiusią – tai buvo jo svajonė. Oskanianas prisiminė ir pirmąjį milijardieriaus apsilankymą Armėnijoje, jį visur lydėjo ir akimis matė, kaip Kerkorianas mažiausiai dešimt kartų verkė. Anot buvusio ministro, vienas turtingiausių Amerikos žmonių įdėjo į Armėniją $300 milijonų, kurie labai padėjo šalies ekonomikos vystymui tuo laikotarpiu. O dabar, įsivaizduokite, jeigu pavyktų iš jo palikimo gauti vieną milijardą, tai per ateinančius penkerius metus Armėnijoje galima sukurti stebuklą.
Buvęs ministras ragina nepalikti likimo valiai šios istorinės galimybės, sudaryti komisiją iš 5-7 žinomų, pasitikėjimą pelniusių žmonių – jie palikimo tvarkytojus turėtų tikinti Armėnijai tikrai reikiant pinigų ir tuos pinigus būsiant tinkamai panaudotus. Šiukštu neleistina, kad kurių nors asmenų ar organizacijų savanaudiškos pretenzijos atgrasytų palikimą dalysiančius žmones nuo Armėnijos.
Nežinia, ar pats Oskanianas taikėsi į tą pasitikėjimą pelniusių žmonių kompaniją. 2012 metais jis neteko parlamento nario teisinės neliečiamybės ir prokurorai jam iškėlė baudžiamąją bylą dėl nusikalstamai gautų didelio masto pinigų įteisinimo („pinigų plovimo“). Iš pradžių įtariamasis spardėsi: politinis persekiojimas, tačiau galiausiai prisipažino iš labdarai skirtų pinigų $250 tūkstančių pasisavinęs… Beje, tai atsitiko jo vadovaujamam fondui pardavus bendrovę, įsteigtą Armėnijoje dviejų Jungtinėse Valstijoje veikiančių korporacijų… Kadangi prisipažino ir sumokėjo mokesčius, bylą nutraukė.
Nacionalinis didvyris užtrenkė tautiečiams duris
Buvusiam ministrui prabilus apie istorinę galimybę gauti bent 1 milijardą iš Kirko Kerkoriano palikimo, atsiliepė Armėnijoje žinoma visuomenės veikėja, Jerevano seniūnų tarybos narė Anahit Bagšian. Dėl teisybės, pareiškė ji, tai ponas Oskanianas turėtų papasakoti ir apie tai, kodėl Kerkorianas nutraukė „Linsi“ fondo veiklą Armėnijoje. Ponia Anahit rašo: Negi ponas Oskanianas nebuvo atsakingas už tai, kad fondas veiktų teisėtai – kartu su tuomečiu prezidentu Kočarianu? Negi nežinojo, kad fondas Armeno Gevorgiano pastangomis buvo suniokotas, ir kalbos apie tai nuėjo iki Kerkoriano? Be kita ko, ataskaitose buvo rašoma, kad suremontuota 12 mokyklų, kai iš tikrųjų remontavo 8-9. Ir panašiai.
1973 metų gimimo Armenas Gevorgianas – prezidento Kočariano administracijos vadovas (2006-2008), vėliau (iki 2014-ųjų) – Nacionalinio saugumo tarybos sekretorius, Armėnijos vyriausybės viceministras, teritorinio valdymo ministras; 2016-ųjų pavasarį vėl tapo nacionalinio saugumo tarybos sekretoriumi, o rudenį – prezidento administracijos vadovu. Prieš kelis mėnesius Sargsianas jį skyrė Priežiūros rūmų nariu (iš viso 7 nariai, kontroliuoja biudžeto išlaidas, valstybės ir vietinės valdžios turto naudojimą) ateinantiems šešeriems metams; šmėkštelėjo net žinelė, kad gali būti pasiūlytas į Armėnijos prezidentus (pagal Armėnijoje 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume priimtas konstitucijos pataisas svarbiausias valstybėje bus ministras pirmininkas, kurio posto vertas, aišku, šių pataisų pateikėjas – Seržas Sargsianas).
Kirkas Kerkorianas, toliau pasakoja ponia Anahit, Armėnijai skyrė 200 milijonų – gyvenamiesiems namams buvusio žemės drebėjimo zonoje statyti, mokykloms, ir klausia: O jūs, ponai Oskanianai ir Kočarianai, ką jūs padarėte? Neatstatėte nelaimės zonos, neužbaigėte mokyklų statybos, šiais pinigais praturtėjo tik keletas valstybės aparate esančių plėšikų, kuriems tėvynė, Armėnijos valstybė – tik priemonė krautis sau turtą, ir jūs padarėte tai Kerkoriano sąskaita. Tai, Ahanit manymu, Kerkorianą įžeidė iki širdies gelmių, jis nusivylė savo tėvyne ir tėvynainiais, jam tapo atgrasūs Armėnijos grobstytojai, neįtikėtinas korupcijos mastas, vogimas, ir jis nutraukė investicines programas, maitinusias Armėniją.
2011 metų vasarį buvo pranešta: fondas „Linsi“ nutraukia veiklą ir perduoda neišnaudotus pinigus ($200 milijonų) Kalifornijos universitetui Los Andžele (UCLA).
Armėnų žiniasklaida rašė, kad fondo veikla sustabdyta dėl neektyvaus Armėnijai skiriamų lėšų naudojimo. Tačiau esama ir gerokai konkretesnio paaiškinimo: Kerkorianas atsisakė teikti Armėnijai paramą po to, kai pareikalavęs iš vyriausybės per 7 dienas pateikti aiškią ataskaitą apie jai skirtų fondo pinigų panaudojimą, sulaukė kažin kokių miglų. Kerkorianas viešai nesiskundė (apskritai, jis visą gyvenimą vengė žurnalistų ir viešumo), tačiau, kalbama, daugiau nesutiko priimti armėnų delegacijų, net aukščiausių vadovų.
Ir dar. Slaptai.lt jau pasakojo apie dar vieną prezidento Seržo Sargsiano brolį, Aleksandrą, kuris karaliavo Armėnijoje, tačiau kuo puikiausiai jautėsi ir Jungtinėse Valstijose: varė reikalus padedamas ten gyvenusio armėno – nusikaltėlių autoriteto, nusipirko rūmus ir panašiai. Taigi, pasakojama, „Sašikas-Penkiasdešimt Procentų“ Kerkorianui, vos ne tapšnodamas „Las Vego karaliumi“ vadinamam milijardieriui per petį, pasiūlė tapti kompanionais ir kartu plėtoti lošimų verslą…
Tiesa turi būti pasakyta!
Per praėjusį rudenį Los Andžele vykusią kasmetinę TV labdaros akciją Visų armėnų fondas (Hayastan All Armenian Fund) surinko $12,5 milijono; 2,5 milijono paaukojo vienas turtingiausių Rusijos verslininkų Samvelas Karapetianas. 2016-aisiais tokios akcijos metu armėnai fondui suaukojo 15 milijonų, 2008-aisiais buvo surinkta $35 milijonai. Prieš kelerius metus Los Andžele neliko nepastebėta vietinių armėnų protesto akcija, jos dalyviai vilkėjo marškinėliais su užrašu „Boikotuojame Visų armėnų fondą, rinkite mokesčius, o ne aukas“. Jie aiškino fondą esant perdėm korumpuotą ir padedant Armėnijos vadovams išlaikyti valdžią (fondo globėjų tarybos pirmininkas – Armėnijos prezidentas); esą 2012 metais fondui suaukota $20 milijonų, kai tuo tarpu Armėnijos vyriausybė dėl valdininkų piktnaudžiavimo, mokesčių nesurinkimo prarado 750 milijonų.
Tai, kad išeivijoje anaiptol ne visi pritaria Armėnijos valdžiai, rodo 2010-aisiais pasirodžiusi internetinė svetainė „Tiesa turi būti pasakyta“ (The Truth Must Be Told). Jos įkūrėjas, išeivijos veikėjas Los Andžele Ara Manukianas, pareiškė joje bus skelbiama žurnalistiniai tyrimai apie žmogaus teisių pažeidimus Armėnijoje, Kalnų Karabache ir išeivijoje, korupciją valdžioje, nusikaltimus kariuomenėje, prekybą žmonėmis (Human Trafficking). 2016-aisiais svetainė pakvietė pasirašyti peticiją „Pakeisk Armėnijos vyriausybę“ (Change Armenia’s Government). Peticijoje nurodoma, kad korumpuotas Seržo Sargsiano režimas žlugdo šalyje taikius demokratinius sąjūdžius, daugelį metų naudoja apgaulę, politinę prievartą ir fizinį smurtą savo valdžiai išlaikyti ir asmeniniam turtui gausinti. Armėnai išeiviai – Jerevano politikos kritikai Los Andželo gatvėse surengė simbolinę akciją – inscenizavo prezidento Sargsiano laidotuves…
Prieš pastarąsias Kalėdas Armėnijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma armėnų radijo stotį „Azatutiun“ ne visai korektiškai perteikus vieno garsiausio išeivijos veikėjų, Armėnijos pasiuntinio UNESCO Šarlio Aznavūro mintis, išdėstytas Prancūzijoje leidžiamame žurnale „Nouvelles d’Arménie“. Esą radijo žurnalistai išpešiojo tik tam tikrus pasakymus iš pokalbio, kuriame jis, viską paėmus, teigiamai vertina tikrovę. Iš tikrųjų – kai kurie leidiniai greitai pagarsėjusio sakinio pradžią išvertė vienaip: Tuo metu, kai vienus sodina į kalėjimą pavogus kiaušinį, kiti kitaip: … pavogus dvi vištas…, treti: … pavogus kelis grašius (sū). Tačiau sakinio pabaiga visur vienoda ir vienaip supratama: … laisvėje lieka išvogusieji milijonus.
Tai visiškai neleistina, – kalba Aznavūras. – Reikia suvokti, kad mes turime gražią šalį, kurią privalome vystyti, kitaip ji gali išnykti nuo žemės paviršiaus, kaip kai kurios senosios civilizacijos, ir atsakinga už tai bus Armėnijos vadovybė. Aznavūras kalba literatūriškai – kad paryškintų tai, kas yra. Tą sako ir šalies vadovams: Aš jų negailiu. Aš sakau tai, ką manau. Pagal užsienio reikalų ministeriją išeitų, jog šalies vadovai turi teisę žinoti Armėnijos nacionalinio didvyrio (beje, šis vardas jam suteiktas 2004-aisiais draugėje su Kirku Kerkorianu) nuomonę, o paprasti piliečiai – ne?
Baku sėkmingai surengė ketvirtąsias Islamo solidarumo žaidynes. Azerbaidžanas gali džiaugtis sėkminga renginio vadyba, užtikrintu saugumu, puikiu diplomatų darbu ir teigiamais atsiliepimais iš valstybių dalyvių.
Islamo solidarumo žaidynės – 2017, sėkmingai surengtos Azerbaidžane
Azerbaidžano pareigūnai ir diplomatai labai stengėsi, kad į žaidynes atvyktų kuo daugiau valstybių delegacijų ir atletų. Tai nėra lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes Islamo pasaulis yra labai susiskaldęs, gal net labiau nei krikščionių, todėl daug šalių jaučia priešpriešą viena kitai. Neatsitiktinai varžybos tarp šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos sulaukė didžiausio žurnalistų ir žiūrovų dėmesio. Antrosios solidarumo žaidynės, kurios turėjo įvykti 2009 m. Teherane, buvo sužlugdytos būtent dėl Irano nesutarimų su arabų šalimis.
To labai stengėsi išvengti Azerbaidžanas, kuriame daugiausiai išpažįstama būtent šiitizmo srovė, priešingai nei daugumoje arabų valstybių. Bet koks teroro aktas, manifestacijos ar įžeidimas iš šalies religinių grupių ar kaimyninio Irano galėjo pakartoti Teherano nesėkmę. Todėl neatsitiktinai prieš žaidynes Azerbaidžano saugumo tarnybos ypač sustiprino religinių grupių priežiūrą ir kontrolę.
Azerbaidžanas yra turbūt pati sekuliariausia šalis visame musulmonų pasaulyje. Ne paslaptis, kad azerbaidžaniečiai gamina ir mėgsta vyną, ypač firminį granatų. Dauguma gyventojų, nors sakosi esantys musulmonai, į mečetes dažnai nevaikšto, o ką jau kalbėti apie moterų apdangalus. Baku, vieninteliame mieste pasaulyje, stovi statula, kuri vaizduoja moterį, nusimetančią skarą. Visa tai netrukdo Azerbaidžanui gretintis prie musulmoniškų šalių, iš kurių šalis tikisi turistų srauto, investicijų ir paramos savo geopolitiniuose tiksluose.
Prezidentienė Mehriban Alijeva, atidarydama žaidynes, džiaugėsi: „Mes didžiuojamės esantys dalis Islamo istorijos ir paveldo bei džiaugiamės galėdami dalytis Islamo vertybėmis“. Tai neabejotinai buvo skirta žiūrovams iš Rytų, bet būtina pastebėti, kad tai buvo pasakyta angliškai.
Prieš dvejus metus Azerbaidžanas buvo surengęs pirmąsias Europos žaidynes, kur dalyvavo visai kitos šalys, dauguma iš jų krikščioniškos, o azerbaidžaniečių lyderiai turėjo galimybę šalį pristatyti neakcentuojant religijos – kaip atvirą, draugišką ir tolerantišką valstybę. Taigi ši Pietų Kaukazo šalis išnaudoja visus savo privalumus ir geopolitinę padėtį, kad rastų kuo daugiau bendrybių su įvairiais kraštais ir sustiprintų savo, kaip patikimo partnerio, įvaizdį.
Žaidynių sėkmė
Žaidynėse sėkmingai dalyvavo Turkija, atsiuntusi 345 sportininkus, šeimininkų delegacija su 325 nariais buvo antra gausiausia, trečias su 300 atletų Iranas. Neatvyko tik trijų kviestų šalių delegacijos – Libijos, Sudano ir Kuveito. Libija ir Sudanas kenčia nuo karinių konfliktų, todėl joms striuka su finansais ir logistika, o Kuveitas turi problemų su tarptautinėmis antidopingo organizacijomis, todėl šalies sportininkams draudžiama dalyvauti tarptautinėse varžybose ir nepaisant azerbaidžaniečių diplomatų pastangų, nieko nepavyko pakeisti. Tačiau kita kariaujanti šalis Afganistanas sugebėjo atsiųsti savo delegaciją iš 17 narių, o tai jau didelis laimėjimas šeimininkams.
Varžyboms numatyta net 20 Baku vietų, įskaitant Olimpinį stadioną, kuriame rengiamos įspūdingos atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Atidaryme Azerbaidžanas prisistatė kaip įvairių kultūrų šalis, puikiai derinanti įvairius požiūrius. Ceremonijoje dalyvavo šokėjai, cirkininkai ir dainininkai, o moterys, kurios buvo apsirengusios su triko ar sportiniais minimaliais drabužiais, visiškai nepriminė konservatyvaus Islamo įvaizdžio.
Taigi Azerbaidžanas prisistatydamas Rytams, tuo pačiu neatsižadėjo ir Vakarų. Azerbaidžano vadovybė žaidynėms skirtame rašinyje pažymėjo: „Islamas visada skleidė taiką, toleranciją, žmogiškumo idealus ir tuo prisidėjo prie pasaulio civilizacijos“. Taip oficialusis Baku pristatė Islamo valstybėms savo šalį – tiltą tarp Rytų ir Vakarų.
Jau aišku, kad 2021 m. penktosios Islamo solidarumo žaidynės bus surengtos Stambule, Turkijoje. Matant, kaip sėkmingai viskas buvo surengta Baku, kartelė iškelta labai aukštai.
Šiandien krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis kartu su delegacija lankysis Tbilisyje, Gruzijoje, kur susitiks su Gruzijos gynybos ministru Levan Izoria. Susitikimo metu ministrai aptars Baltijos jūros ir Pietų Kaukazo regioninio saugumo situacijos aktualijas, šalių ginkluotųjų pajėgų reformų eigą, dalyvavimo tarptautinėse operacijose ir dvišalio karinio bendradarbiavimo perspektyvas.
Po susitikimo ministrai pasirašys bendrą pareiškimą dėl bendradarbiavimo.
Lietuva remia Gruzijos euroatlantinės integracijos siekius tiek politiškai, tiek praktiškai. Valstybės aktyviai bendradarbiauja gynybos srityje nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.
Pagrindinės karinio bendradarbiavimo sritys – karininkų rengimas, ekspertinės konsultacijos įvairiose srityse, tokiose kaip kibernetinė gynyba, logistika, finansai ir biudžetas, strateginis planavimas, įslaptintos informacijos apsauga, teisiniai klausimai, kt.
Bendradarbiavimas taip pat vyksta tarp Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Gruzijos nacionalinės gvardijos, Lietuvos ir Gruzijos specialiųjų operacijų pajėgų, Lietuvos karo akademija ir Nacionalinės Gruzijos gynybos akademijos. Gruzijos karininkai nuo 2004 m. Lietuvos lėšomis mokomi anglų kalbos ir jaunesniųjų štabo ir štabo karininkų kursuose Lietuvos karo akademijoje, Baltijos gynybos koledže, nuo 2008 m. kviečiami į karo medikų kursus, nuo 2010 m. į instruktorių kursus Puskarininkių mokykloje.
Lietuva kartu su Jungtine Karalyste ir Šiaurės bei Baltijos šalių iniciatyvai priklausančiomis valstybėmis 2009 m. įsiteigė NATO ir Gruzijos profesinio rengimo programą, skirtą mokyti saugumo ir gynybos sektoriuje dirbančius valstybės tarnautojus. Kartu su Latvija Lietuva 2009–2014 m. vadovavo viešųjų ryšių darbo grupei, įgyvendino įvairius specialistų rengimo projektus. Lietuva finansiškai rėmė NATO ir Gruzijos profesinio rengimo programą, veikiančią patikos fondo principu.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
