Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo  įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.

Prie novelės skirtumo reikia pridėti  kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!

Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.                             

1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias  istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską,  lašinius. Aš su dviem  broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…

Petras Venclovas. Grumtynės

O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja.  (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta. 

Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų). 

                      ————-

Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).

Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…

                      ————–

Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.

Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą

Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“

Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiaisdvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.

Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

                       ————–

Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.

 Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.“

                      ———–                                   

Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…      

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.

Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.

Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių,  tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.  

2020.03.01; 09:00

Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose. 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė  šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.

Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.

Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.

Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.

Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.

Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.

Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.

Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…

Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma,  didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.

„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.

Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks  – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.

2016.01.02; 06:18

Dviveidis popiežius ar kreivi istoriografijos veidrodžiai?

Mes jau matėme (žr.II  knygos dalį), jog visuose mūsų laikus pasiekusiuose popiežiaus laiškuose Gediminui Lietuvos valdovas tituluojamas karaliumi, o jo valdos vadinamos karalyste. 

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau pačioje Gedimino ir popiežiaus Jono XXII susirašinėjimo pradžioje, taip sakant, nebyliu sutarimu, įsitvirtino Gedimino pirmojo laiško popiežiui intitulatūroje (prisistatyme) pateikti titulai.

Gediminas kreipiasi į „Aukščiausiąjį tėvą, Romos sosto vyriausiąjį kunigą“ (Excellentissimo patri domino Iohanni Romane sedis summo pontifici).

Savo ruožtu prisistato vardu ir karališkuoju titulu – Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t. (Gedeminne Letwi norum et multorum Ruthenorum rex etc.).

Atsakomasis popiežiaus Jono XXII 1324 m. laiškas Gediminui liudija, kad popiežius tiesioginėje korespondencijoje su Gediminu oficialiai priėmė Gedimino titulą ir dar nuo savęs pridėjo procedūrinius karališkus kreipinius – Prakilniajam ir garsiam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiajam karaliui (Excellenti et magnifico viro Gedemimne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri [1] ) ir pan.

Įtariai arba skeptiškai (tai yra – šiuolaikio piliečio akimis) žiūrint į popiežiaus panaudotą titulą su karališkais kreipiniais, galima būtų manyti, kad savo laiške popiežius diplomatiškai pataikauja pagonių valdovui, kuris pats savavališkai pasivadino karaliumi.

Kodėl pataikauja?

Tarkim, todėl, kad pamalonintų galingą pagonių valdovą,  paskatintų ateiti į krikščioniją ir kuo greičiau kartu su savo žemėmis bei gentimis atsiduotų Švento sosto globai ir priklausomybei…

Esame naujų laikų vaikai, tad šitokia savanaudiška žemiška interpretacija mūsų akyse gal ir turėtų krislą tiesos, tačiau akivaizdu, kad ji meta gana sunkų šešėlį paties popiežiaus Jono XXII asmeniui.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pripažindami, kad Jonas XXII savo laiškuose Gediminui tituluoja jį karaliumi, pridėdamas įvairius pašlovinančius epitetus, ir čia pat, laiške savo paties pasaulietiniam globėjui Prancūzijos karaliui vadina Gediminą „apsiskelbėliu karaliumi“, mes norom nenorom turėtume pripažinti popiežiaus Jono XXII dviveidystę ir net veidmainystę, absoliučiai nederančią Kristaus vietininkui Žemėje.

Mes vėliau pamėginsime detaliau išsiaiškinti, kodėl Jonas XXII priėmė ir naudojo (pasak Rowello, „citavo“) karališkąjį Gedimino titulą, kurį pats Gediminas naudojo savo laiškuose ne tik popiežiui, bet ir viso likusio krikščioniškojo pasaulio atstovams.

Tačiau nepalikime be atsako natūralaus klausimo: argi tikrai popiežius Jonas XXII veidmainiavo savo laiškuose, oficialiai tituluodamas Gediminą karaliumi, nors iš tikrųjų manė ir už akių (laiškuose kitiems adresatams) aiškino, jog lietuvių karalius Gediminas nėra joks karalius, tiktai juo pats neteisėtai skelbiasi esąs…

Liūdna būtų, jei taip iš tikrųjų būtų…

Laimei, „dviveidžio popiežiaus“ įvaizdis, šiuo atveju primetamas Jonui XXII, tėra tradicinės istoriografijos „kreivų veidrodžių“ eilinis padarinys, tipiškas vieno ar kito istoriko psichologinių „įžvalgų“ atspindys.

Kalbu apie seniausią beletristinės istoriografijos tradiciją, kuomet istorikas lengvai „įžvelgdavo“ istorinių personažų „giliąsias“ mintis, „tikruosius“ sumanymus bei „slaptus“ kėslus ir tokiomis savo „įžvalgomis“ pagrįsdavo savąją praeities viziją.

Dar daugiau – ypač iškalbūs istorikai baisiai mėgdavo ne tik „išsakyti istorinių veikėjų mintis“, bet dar ir įdėti į savo istorinių personažų, tarkim, karalių, karvedžių, religinių žynių lūpas ištisas „prakalbas“, kurių praeities karaliai, karvedžiai ir žyniai, be abejo, niekados nesakė ir stilistiniu požiūriu net negalėjo taip dailiai pompastiškai susakyti.

Suprantama, praeities istoriniai personažai neprotestavo, kantriai tylėjo savo „anapusiniame pasaulyje“.

Tuo smagiau buvo šnekėti „įžvalgiems“ istorikams.

Nieko čia, beje, nekaltinu.

Senais puikiais laikais visame pasaulyje „Istorija“ („Historia“) tebuvo pramoginės literatūros atšaka ir patys istorikai save laikė ir vadindavo rašytojais, kurie privalo papasakoti savo mažaraščiams tautiečiams pamokančias istorijas iš laimingos ar pragaištingos protėvių praeities.

Kilnus ir aktualus Istoriko pašaukimas, tad nesistebiu, kad iki šiolei gyvas Lietuvos istoriografijoje. 

Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.
Vilniaus Gedimino pilies statyba. M.E.Andriolio paveikslas.

Galiu kalbėti tiktai apie profesinį meistriškumą, kurio pageidauja ir vis dažniau reikalauja iš beletristinio lygio istoriografijos mūsiškis XXI šimtmetis.

Šiuo atveju manau, kad istorikai jau nebegali ir nebeturi net moralinės teisės manipuliuoti savo psichologinėmis „įžvalgomis“, primesdami praeities žmonėms, tarkim, karaliams ir popiežiams, savo pačių pasaulėjautos atspalvius, savo profesinio lygio „įžvalgas“, savo įsivaizduojamo pašaukimo idealus, kaip vertybinio istorijos vertinimo kriterijus.

Deja, beletristinės istoriografijos tendencijos pastaraisiais metais aiškiai populiarėja, istorikai tarsi ilgisi rašytojų statuso, tarsi patys nebetiki istorijos mokslo „moksliškumu“, vis dažniau pamankština plunksną istorinių „įdomybių“ žanruose.

Ir tai puiku, nors puiku tik tol, kol istorinių įdomybių nelydi istorijos šaltiniams prieštaraujančios beletristinės istoriko „įžvalgos“.

Gaila, tačiau tokių „įžvalgų“ pastaraisiais metais vis daugėja net profesionalių istorikų tekstuose, nuspalvintuose paties istoriko mėgiamiausių vertybių spalvomis.

Beletristiniai istorinių šaltinių skaitymai

Imkime vieną, tiesiogiai  mūsų tiriamus Gedimino ir Jono XXII laškus liečiantį pavyzdį, kuris atsirado internetiniame Vilniaus universiteto projekte „Orbis Lithuaniae“.

Galima spėti, kad pats universitetinis projektas pagal savo stilistiką yra skirtas lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams, nebemėgstantiems, kaip teigia statistika, skaityti „storų“ knygų. 

Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gedimino pilis šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istorinės „įdomybės“ čia geriausias jaukas masinės informacijos srauto išpaikintiems internautams.

Žodžiu, koks  poreikis, tokia ir paslauga.

Nemanau, kad istorikas D.Baronas, rašydamas savo tekstą „Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai“[2], turėjo kokių mokslinių sumetimų, kaip ir daugelis kitų svetainės autorių, bandančių šmaikštaus beletristo plunksną savo pasamprotavimuose apie Lietuvos istoriją.

Duok,  Dieve, jiems sveikatos ir šlovės!..

Kitas dalykas, kad literatūriniu požiūriu ne vienas tekstas iš norimo žaismingo istorijos populiarinimo išslysta į šiuolaikinio popso žanrą, kur veikia visai kitokie skaitytojų viliojimo dėsniai.

Taigi , kaip sakydavo Puškinas, teiskime rašytojus pagal tą žanrą, kurį jie patys pasirinko.

Iš visos žaismingos Gedimino laiškų analizės Dariaus Barono tekste prieš mus iškyla trys pagrindiniai personažai: sukčius Gediminas, patiklus Jonas ir aiškiaregis Darius.

Daugiausia kliūna Gediminui, kuris visais įmanomais nedorais teiginiais mėgina apgauti popiežių Joną XXII ir visus kitus puikius Europos krikščionis.

Pasak autoriaus,

„Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose atsispindi ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško Gedimino prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sūdrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams. Per 1322–1323 m. laikotarpį Gediminas išsiuntė septynis laiškus, adresuotus popiežiui, Hanzos pirklių sąjungos vokiečių miestams, Saksonijos pranciškonams ir dominikonams. Jie atspindi Gedimino politikos meną“.

Koks tas menas?

Ogi melo menas!

Aiškiaregis Darius randa  pakankamai istorinių įrodymų.

Antai, „gudrus diplomatas LDK Gediminas, norėdamas pakurstyti viltis dėl jo ir visos lietuvių tautos atsivertimo į tikėjimą, savo laiškuose teigė: „Pirmiau geležis pavirs vašku, o vanduo į plieną pasikeis, negu savo duotą žodį atšauksime“. Praėjo šiek tiek daugiau kaip metai, atsirado naujos politinės aplinkybės ir 1324 m. lapkritį į Vilnių atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai išgirdo: „Bet jei kada turėjau tokį sumanymą, velnias tegu mane krikštija.“ …

Viskas moksliškai pagrįsta Dariaus regėjimuose. „Sukčius Gediminas“ ne tik laužo pažadus, bet ir nemirksėdamas meluoja „patikliajam Jonui“:

„Jau pirmajame savo laiške popiežiui Jonui XXII (1322) Gediminas palietė Romos kurijai ypač svarbų – krikščionių tikėjimo – klausimą. Jis priminė, kad jo pirmtakas karalius Mindaugas „buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų“ Vokiečių ordino „išdavysčių visi nuo tikėjimo atsitraukė, todėl, o varge, ir mes iki pat šios dienos liekame mūsų protėvių klaidoje.“ Prieš kryžiuočius vedamus karus Gediminas teisina būtinybe gintis taip, „kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai.“ Teigdamas popiežiui, kad lietuviai krikščionių žemes puola ne tam, kad sugriautų katalikų tikėjimą, o tam, kad apsigintų, Gediminas siekė parodyti, kad jo karas teisėtas, o kryžiuočių – ne. Pastarieji Gedimino laiškuose parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“.

Ir ką gi?

Vargšas „patiklusis Jonas“, atrodo, patikėjo „sukto  Gedimino“ melais!..

Patiklumo įrodymų galime aibes surasti kruopščiai Rowello parengtoje moksliškinėje Gedimino epochos dokumentų publikacijoje, kur popiežius Jonas XXII ne kartą mandagiai pabara savo vasalus Vokiečių ordino magistrus dėl ne itin gražių ir krikščionims netinkančių „kenkimų“ karaliui Gediminui ir jo karalystės gyventojams. 

1324 m. liepos 1 d. laiške „mieliems sūnums, Jeruzalės Švenčiausios Marijos vokiečių ligoninės magistrui ir broliams“ popiežius mėgina bent geru žodeliu užtarti „sukčių Gediminą“, primena karingiems broliams „didingo vyro Gedimino, lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“ (magnifici viri Gedemine Regis Letwinorum et multorum Ruthenorum) ketinimą priimti katalikų tikėjimą.

Dar daugiau, Gedimino „suvedžiotas“ popiežius piktokai perspėja magistrą ir brolius nebeniokoti Gedimino karalystės bent po to, kai šis priims katalikišką krikštą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms“ (op. cit., Nr. 44).

Žinoma, „aiškiaregis Darius“ nedrįsta populiariai nupasakoti tas istorines „įdomybes“, kurių nenorėjo smulkiai vardinti Gediminas, gana aptakiai rašydamas popiežiui, jog kryžiuočiai „kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes“.

Užtat Rygos arkivyskupas Frydrikas nesikuklino ir savo laiške popiežiui Jonui XXII ( 1325 m. balandį) labai konkrečiai išdėstė Vokiečių ordino Livonijoje nekrikščioniškus dabus ir iškilmingai pranešė Kristaus vietininkui žemėje Jonui XXII:

„užgesinus žvakes ir skambinant varpais ekskomunikavome magistrą, brolius ir atskirus asmenis iš Šventosios Marijos vokiečių ordino brolių, kaip Kristaus tikėjimo trukdytojus, bažnyčių ardytojus, gerų papročių niekintojus, vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškus grobikus, žinomus įsibrovėlius į pilis ir kitų tų pačių bažnyčių vietų godžiausius užpuolikus, sąmokslininkus, priesaikų laužytojus“ ir t.t ( op.cit., Nr. 57).

Visi tie šiurpūs kaltinimai karinio ordino broliams pagrįsti konkrečiais nusikaltimų bei nusižengimų faktais, kurių pateikta tiek, kad neturime vietos čia surašyti.

Gal ir Gediminas savo laiške popiežiui visko nesuminėjo, nes taupė nepigų pergamentą…

Laimei, aiškiaregis Darius pats papildo kryžiuočių nusikaltimų sąrašą, nors papildo, atrodo, netyčia. Kaip žinome, Gediminas jau pirmajame laiške (1322 m. vasarą) popiežiui Jonui XXII tarp kitų vokiečių ordino nusikaltimų prieš civilius gyventojus priminė ir liūdną Naugarduko bažnyčios likimą:

„mūsų pirmtakas karalius Vytenis siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią [Naugarduke]. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (Rowell, Gedimino laiškai, dok. Nr. 14).

Ir kaipgi interpretuoja šį atvejį istorikas?

Tiesiog su pavydėtina kazuistika jis mėgina apkaltinti Gediminą, esą šis gudrauja ir „meluoja“ popiežiui, kadangi,

 „tapydamas kryžiuočių dalinio diversiją prieš Naugarduko bažnyčią, Gediminas nutylėjo, kad bažnyčia sudegė didelio karinio antpuolio metu, kai sudegė ne tik bažnyčia, bet ir visas Naugarduko miestas“.

Koks mielas patikslinimas!

Pasirodo, Gediminas, kurio laiškuose kryžiuočiai „parodomi kaip ypač neigiami personažai: jie ne tik kariauja su pagonimis ir dykvietėmis paverčia jų žemes, bet ir visaip persekioja jiems neįtikusius kunigus ir vienuolius“, ir šį kartą apšmeižė kryžiuočius, nutylėjęs, kad kryžiuočiai  … sudegino ne tik pranciškonams pastatytą bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Ir keisčiausia, kad istorikas net šį atsitikimą komentuodamas pareiškia, kad „minėti faktai nėra iš piršto laužti, tačiau jie pateikti stipriai persūdžius“.

Logiškai mąstant, reikėtų priekaištą grąžinti istorikui, kuris, naudojant jo paties stilistiką, „stipriai persūdė“, pranešęs mums, kad kryžiuočiai sudegino ne tik bažnyčią, bet ir visą Naugarduko miestą…

Apie istorinių faktų „stiprų persūdymą“

„Storžievis“ Gediminas savo laiške popiežiui, atrodo, buvo taktiškesnis, negu šiuolaikinis istorikas savo rašiniuose universiteto studentams.

Naudojant autoriaus terminologiją, reiktų pasakyti, kad sukčius Gediminas, priešingai negu teigia autorius, „nieko stipriai nepersūdė“, o tiesiog „nepasūdė kaip reikiant“ savo skundo popiežiui drastiškais Vokiečių ordino nusikaltimų faktais. Drastiškesnio teksto mėgėjams linkėčiau pasiskaityti absoliučiai „persūdytą“ ir „netaktišką“ Rygos arkivyskupo Frydricho raštą (1325.IV.4,5,7), kuris buvo skelbiamas, dalyvaujant popiežiaus legatui Bernardui Rygos katedroje ir Šv.Jokūbo bažnyčioje, kuomet arkivyskupas

„po Didžiųjų Ketvirtadienio, Penktadienio ir Velykų šv. apeigų įprastu būdu šventiškai dėstant Dievo žodį, interdikto bylą iškėlė ir paskelbė, ir liepė, kad pamaldus vyras ponas Gerhardas, minėtos Rygos bažnyčios kanauninkas, viešai ten pat dvasininkams ir žmonėms, Palaimintosios Mergelės katedroje susirinkusiems, perskaitytų ir kad ponas Arnoldas, Rygos Švento Jokūbo bažnyčios klebonas, tiems patiems žmonėms vietos kalba viešai praneštų dalykus, kurių turinys yra štai toks…“

Koks tas turinys nesunku sužinoti, atsivertus internete S.Rowello parengtų dokumentų publikacijas[3] (konkrečiai – dok . 57), bei iš ten išdėstytų ordino nusikaltimų sąrašo nesunku suprasti, kodėl Rygos arkivyskupas teigė, jog

„ … augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė, taigi, autoritetu, kuriuo naudojamės, kaip anksčiau, skelbiame šiuo raštu, kad minėti magistras, komtūrai, broliai, vasalai ir visi jiems ištikimi dėl visų minėtų ir atskirų dalykų yra ekskomunikuoti ir priesaikos laužytojai, ir jų vietos, uždraustos bažnytiniu interdiktu, pavesdami, kad šis nuosprendis būtų paskelbtas visose mūsų vyskupystės bažnyčiose ir jų sakramentų suteikimo griežčiau būtų vengiama […] Taip pat liepiame prikalti šitą laišką, viešumai perrašytą, su mūsų antspaudu prie mūsų bažnyčios durų, kad mūsų pavedimai ir minėti nuosprendžiai būtų aiškesni“.

Primenu šį dokumentą tik tam, kad skaitytojams būtų konkrečiau žinomas Lietuvos karaliaus Gedimino nusiskundimų kryžiuočiais kontekstas, šiuo atveju ypač ryškiai išreikštas ne pagonių valdovo, o pačių katalikų aukšto hierarcho lūpomis bei raštu, patvirtintu raudono vaško antspaudu — vyskupas sėdi, kairėje rankoje laiko kryžių, dešine laimina“ (Gedimino laiškai, 2003, dok. 57).

Aukštojo katalikų hierarcho autoritetas turėtų, manau, grąžinti į nuodėmingą žemę šiuolaikinius Vokiečių ordino gynėjus, tarp jų ir Lietuvos istorikus, nuoširdžiai katalikiškųjų vertybių gynybai ir propagandai XXI a. Lietuvoje.

Neneigiu tokios misijos reikšmės ir naudos audringame II ir III tūkstantmečių sankirtos chaose, kai susidūrė globalinės tarpvalstybinės jėgos, skirtingų religijų  atstovai, senosios kultūros gerbėjai ir postmodernizmo šalininkų abejingumas bet kokiai religijai (apateizmas). Ir vis dėlto nesuprantu, kodėl šiandien vėl, kaip prieš 800 metų Šiaurės kryžiaus laikais, katalikybę reikia ginti žeminant ir šmeižiant Lietuvos istorinius valdovus, pagoniškos Lietuvos karalius, įamžintus su savo karališkais titulais vienalaikiuose rašytiniuose epochos šaltiniuose.

„Civilizacijos paribio“ kompleksas ir dogma

Kokią išvadą galėtume padaryti iš šiuolaikinės beletristinės istoriografijos teksto analizės?

Manau, labai palankią universitetinio projekto dalyviui: visas tekstas šaukte šaukia apie jo autorių ir pasako mums apie jį patį kur kas daugiau, negu apie jo apšnekamus Gediminą ir Joną XXII.

Autoriaus nuopelnai akivaizdūs: jis mums „atskleidžia“ slaptąsias Lietuvos karaliaus intencijas, paryškina pagonių karaliaus neraštingumą ir nekultūringumą, atsilikimą nuo kilnios ir civilizuotos krikščioniškos Romos popiežiaus Jono XXII mąstysenos bei kalbėsenos, nuo jo aukštų tikslų bei ketinimų, nuo tuometinės Vakarų diplomatijos aukštųjų standartų ir t.t.

Istoriko išvada, be abejo, taip pat labai subtili ir įžvalgi:

“Skaitydami Gedimino laiškus, turėtume įsivaizduoti ne graudžiai dejuojantį lietuvį, bet suktą, didelių skrupulų nekankinamą politiką“ (ten pat).

Postmodernistinio teksto apie Gedimino laiškus autorius čia iškyla toks, kokį lietuvių skaitytojai jau neblogai pažįsta iš kitų jo mokslinių bei publicistinių tekstų. Jis ir čia lieka ištikimas sau ir savo antipagoniškai misijai: atkaklus ir nepalenkiamas pagonybės nuvainikuotojas, principingas jos istorinių pasekėjų bei dabartinių gynėjų demaskuotojas. Jo dėka jau buvo skandalingai „demaskuoti“ Pilėnų gynėjai, dabar panašiai demaskuojamas Gediminas.

Bet man, ištikimam D. Barono „įdomybių“ skaitytojui, šį kartą pagailo ne pagonių, o Romos popiežiaus.

Tiesiog sunku suvokti, kaip įžymus Romos popiežius nesugebėjo įžiūrėti visų tų Gedimino laiškuose glūdinčių „diplomatinių suktybių ir išsisukinėjimų“, kuriuos dabar aiškiai regi D.Baronas. Jonas XXII neįžiūrėjo „vilionių“ ir dargi, patikėjęs suktu pagonimi ir jo apsišaukėlišku titulu, ne kartą pamalonino, vadindamas „prakilniu ir garsiu vyru, šviesiuoju  karaliumi“ ir pan.

Šį kartą neginsiu karaliaus Gedimino, kaip kažkada ėmiau ginti to paties autoriaus suniekintus Pilėnų gynėjus[4], betgi negaliu ir tylėti – jaučiu šventą pareigą užsistoti garbingojo Jono XXII autoritetą.

Kiek galima spręsti iš Jono XXII laiškų ir daugelio bulių, tai buvo tiesiai ir aiškiai, keliskart sodriau už karalių Gediminą šnekantis žmogus, jei pasiklausysime jo viešo prakeikimo (1346 m. balandžio 13 d.) tam pačiam Liudvikui Bavariečiui, esą pasiskelbusiam be popiežiaus leidimo vokiečių karaliumi:

„Melste meldžiame, kad Dievas paskelbtų savo nutarimą, kad padarytų Jis gėdą bepročiui Liudvikui ir sugniužintų išdidųjį…, kad atiduotų jį priešų rankosna…Tebūnie Liudvikas prakeiktas ir išeidamas, ir įeidamas. Tesmogie jį Viešpats beprotybe, aklumu ir dvasios siutuliu. Tegul nutrenkia jį dangaus perkūnu. Tegul ir žemėje, ir dangije degina jį Dievo ir šv.Petro ir Povilo pyktis, kurių Bažnyčią griauti išdrįso ir tebedrįsta. Tegul visa žemė su juo kovoja, prasiskiria ir gyvą jį praryja…Tegul visi gaivalai esti jam priešingi…Tegul jo vaikai ištremti esti iš savo namų ir, jam matant, į savo žudikų rankas tepakliūva“[5]

Žinoma, ne visuose laiškuose Jonas XXII taip sodriai dėstė mintis, tačiau…

Melo ar nepaklusnumo atvejais Jonas XXII droždavo savo nuomonę tiesiai šviesiai su tokia aistra, kad neaišku, ar ten būdavo daugiau dievotumo, ar temperamento.

Mėgindamas įrodyti, kad klastūnas Gediminas, norėjęs apgauti Joną XXII, buvo civilizuotos teisės neišmanėlis, žemesnės politinės kultūros atstovas, istorikas net visą savo straipsnelio apie Gedimino laiškus skyrelį pavadino „Laiškai iš civilizacijos paribio“.

Nesunku suprasti, koks saldus tas pavadinimas pačiam autoriui ir jo pasekėjams, ir galima būtų visiškai pritarti tokiam pavadinimui, jeigu autorius nebūtų gudriai supainiojęs problemos, o būtų ją įvardinęs istoriškai konkrečiai, tarkim, „Laiškai iš katalikiškosios civilizacijos paribio“.

Tačiau tradicinis istorikas ir šį kartą, kaip visados, užsispyręs lieka jaukioje ir jam brangioje katalikiškoje paradigmoje, tikiuosi, nuoširdžiai tikėdamas, kad vien tik „katalikiškoji Europa“ yra tikroji žemiškosios civilizacijos teritorija, o visa kita – tiktai tamsus, menkai politiškai ir teisiškai apsišvietęs, ne itin moralus ir  nekultūringas „tikrosios civilizacijos paribis“.

Tokiam „paribiui“ esą ir priklauso pagoniškoji Gedimino valstybė, kurią valdo ir kurios vardu kalba su maloninguoju, patikliu ir  nuoširdžiu popiežiumi Jonu XXII ne kas kitas, o „suktas didelių skrupulų nekankinamas politikas. Bene geriausiai tai liudija stiprūs [Gedimino] pasakymai“ (ten pat).

Šiuolaikiniam istorikui, kuris žavisi civilizacijos paribyje tūnojusio Gedimino žodžių popiežiui sodra, galbūt geriau ir negirdėti taip sodriai pačioje katalikiškos civilizacijos virūnėje griaudėjusių žodžių, bet ką padarysi – buvo, kaip buvo.

Amžininkai liudija, kad Jonas XXII nebuvo linkęs eiti į jokius kompromisus su apsišaukėliais ir šiaip visokiais niekadėjais ir nusidėjėliais. Užtenka prisiminti mūsų jau paminėtą atvejį, kuomet Jonas XXII nusprendė nubausti savo gimtojo miesto vyskupą Hugo, kuris buvo apkaltintas tuo, jog surengė pasikėsinimą į popiežiaus gyvybę, atiduotas į pasaulietinės valdžios rankas ir tų pačių metų liepos mėnesį jam gyvam buvo nudirta oda, jis buvo nutemptas miesto gatvėmis ir sudegintas ant laužo.

Nežinia, ar Gedimino valdytame „civilizacijos paribyje“ kas nors buvo girdėjęs anuomet apie tokius nuostabius civilizuoto teisingumo  pavyzdžius. Jeigu koks kryžiuočių kronikos autorius ir mini, kad pagonys lietuviai retkarčiais paaukodavo savo dievams kokį kryžiuotį ant laužo, bet vis dėlto akivaizdžiai dar buvo atsilikę ir nežinojo, kad prieš tai dar reikia pasmerktajam gyvam nulupti odą, patampyti visiems stebint ir tik po to mesti į laužą…

Kita vertus, ko iš bedievų pagonių norėti – civilizacijos paribis ir tiek…

Nusivylimas Romos popiežiaus jurisdikcijos galiomis

Lietuvos karalius savo laiškais Romos popiežiui kreipėsi ne tiek į asmenį, kiek į universaliąją viduramžių katalikiškos Europos galią, tikėdamasis, kad šios galios tikybiniams principams nusižengiantis katalikų vienuolių karinis padalinys bus aukščiausios galios sudraustas ir patvarkytas. Juridinė kreipimosi prasmė Gediminui yra pati svarbiausia. Juk tokia yra ir turi būti viduramžių juridinė sistema, kurioje viską sprendžia hierarchinė pasaulietinės ir dvasinės galios viršūnė.

Jeigu aukščiausios galios viršūnėje neatsiranda veikėjo, kuris gali realiai įkūnyti savo valdžią gyvenime ir patvarkyti reikalą prašomąja linkme, susvyruoja prašančiųjų tikėjimas ir pasitikėjimas visa sistema ir aukščiausiąja sistemos  galia.

Katalikiškos pakraipos istoriografijoje galima rasti nemaža tradicinių tikinimų, esą šiuo atveju Gediminas klaidingai įsivaizdavo Romos popiežiaus institucijos galias. D.Barono teigimu,

„Gediminas tikino popiežių, kad jis pasirengęs paklusti popiežiui „kaip ir kiti krikščionių karaliai“. Jo nuomonė apie popiežių valdžią, ko gero, buvo tarsi XIII a. mongolų chanų, kurie įsivaizdavo, kad popiežius – visų Vakarų krikščionių valdovų pasaulietinis lyderis. Nei XIII, nei juo labiau XIV a. toks įsivaizdavimas neatitiko politinės tikrovės, todėl Gedimino frazėje galima ironija nepraslydo pro jautrias Jono XXII ausis.Tokį nepataikymą į politinės minties taktą lėmė priklausymas skirtingoms komunikacinėms erdvėms“.

Sunku komentuoti tokią kondensuotą pastraipą, kurioje visas pluoštas diskutuotinų tezių pateikiamas kaip savaime suprantamos tiesos, tad ne vieną jų mums teks atskirai aptarti VIII knygos dalyje.

Kol kas mums svarbu išsiaiškinti, ar tikrai Lietuvos karalius Gediminas neįsivaizdavo arba naiviai įsivaizdavo politinę XIV a. tikrovę.

Pradėkime nuo to, kad Romos katalikų popiežiaus universalioji galia anaiptol nebuvo Lietuvos karaliaus vaizduotės padarinys, o nuolatos, ypač nuo XIII a. pradžios, popiežių plačiai skelbiama Romos popiežių bažnytinės ir pasaulietinės viršenybės koncepcija, neretai prilyginta dogmai.

Neminėsiu čia garsiojo teorinio bažnytinės monarchijos pamato „Dictatus papae”, kurį buvo parengęs dar XI a. pabaigoje popiežius Grigalius VII, sudaręs dokumentą, kur tarp 27 punktų buvo įtraukti pasaulietinės popiežiaus galios principai (pvz., popiežius turi teisę nuversti nuo sosto imperatorių; liceat imperatores deponere). Galima būtų pateikti ne vieno popiežiaus teiginius apie jų pasaulietinę galią. Iš esmės Gediminas ir primena Jonui XXII plačiai žinomus popiežių teiginius apie jų pasaulietinio autoriteto realią galią.

Jau minėjome, kad lietuvių karalių domina Romos popiežiaus autoritetas, tai yra – popiežiaus, kaip „Romos sosto aukščiausiojo kunigo“ (romanae sedis summus pontificus) legitiminė padėtis  ir galia, „kuriai visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti“.

Apie tą galią, pasak Gedimino, „jau seniai esame girdėję“ (diu est, quod audivimus) ir būtent su ja Gediminas labai taktiškai, bet pakankamai aiškiai susieja Romos popiežiaus pašaukimą bei pareigą tvarkyti (gubernatur) katalikų tikėjimo išpažinėjus: „ Jau seniai esame girdėję […], kad pats katalikų tikėjimas taip pat yra tvarkomas Romos bažnyčios rūpesčiu“(quod ipsa fides catholica iuxta provisionem romanae ecclesiae gubernatur“).

Akivaizdu, kad ir Jonas XXII laikėsi tokios pat pozicijos ir labai aiškiai žadėjo savo laiške (1324.V I.1) Gediminui, kad

„mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje“ (dok 41). Popiežius kietai pažadėjo Gediminui po jo katalikiško krikšto, be šitokių atvejų, bylų ir tardymų, kuriuos tu siūlai su minėtais magistru ir broliais išsiaiškinti arba prieš juos kelti, po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“.

Reikia manyti ir dokumentai patvirtina, kad pats popiežius Jonas XXII ir šį kartą neveidmainiavo, kaip neveidmainiavo vadindamas Gediminą „žymiu ir didingu vyru, lietuvių ir daugelio rusų šviesiu karaliumi“. Popiežius tvirtai tikėjo savo žodžiais ir pažadais ir, kaip žinome, tą pačią dieną kreipėsi laišku į Vokiečių ordiną, išdėstydamas Gedimino nusiskundimus ir savo reikalavimą:

„jūsų visumą prašome, primename ir atkakliai raginame, jums griežčiau nurodydami, idant po to, kai tas pats karalius, Dievui liepus, priims katalikų tikėjimą, visiškai liautumėtės darę nemalonumus, žalą ir skriaudas jam ir jo karalystės žmonėms, nes juk norime, jog laikytutės broliškai ir gyventute taikoje su tuo pačiu karaliumi“ ( dok. 44; 1324.VI.I).

Kitas dalykas, kad ne viena istoriografinė interpretacija, mano manymu, atsiranda iš bandymo aiškinti tuometinę Gedimino strategiją uždarai ir atskirai nuo lemtingų tarptautinių įvykių, į kuriuos įsivėlė Jonas XXII pačiame derybų su Lietuvos karaliumi įkarštyje. Jonas XXII, kaip minėta, permainingai grūmėsi savo autoritetu su Š.Romos imperatoriumi Liudviku ir jo pusėn stojusiais įžymiausiais to meto filosofais bei teologais, tarp jų pranciškonais spiritualais, kurių ne vienas buvo sudegintas ant laužo su Jono XXII žinia.

Naivu būtų manyti, kad Gediminas visko to nematė ir nesvarstė.

(Bus daugiau)

2016.08.04; 08:12

[1] Lotynų kalba rašyti titulai bei tituliniai kreipiniai atėjo į viduramžių krikščioniškąją Europą iš pagoniškos Romos imperijos, įgaudami savus specifinius atspalvius bei prasmes. Dėl to jų vertimai į lietuvių kalbą iki šios neturi tvirtesnės istorinės tradicijos. Pateikiau savo vertimą, bet įvairiuose leidiniuose egzistuoja kitokie variantai.  skirtingų , o viduramžiais krikščioniškoje Europoje buvo naudojami su  naujais atspalviai ir  antikos ir viduramžių laikais

[2] Galima pasiskaityti: Gedimino laiškai: korespondencijos lygumai ir netolydumai.: http://www.ldkistorija.lt/#gedimino-laiskai-korespondencijos-lygumai-ir-netolydumai_fact_492

[3] Istorinių „įdomybių“ mėgėjams internautams siūlome dirstelėti šiuo elektroniniu adresu: http://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/C1B0002960629/Gedimino_laiskai.html?exId=315462&seqNr=4#toc_marker-7-97. Gedimino bylos reikalu čia galime rasti Rygos arkivyskupo liudijimą, jog „minėti magistras ir broliai visokiais būdais, kokiais tik galėjo, trukdė ir trukdo minėtą netikinčių lietuvių karalių, kad tik į katalikų tikėjimą su saviškiais neateitų. Nes pasiuntinius, į jo karalystę einančius arba į krikščionių kraštus sielų gelbėjimui vykstančius, į minėtas priesaikas nekreipdami dėmesio, grobia, žiauriai uždaro į kalėjimus ir žudo, kaip aišku, o varge, Gerhardo, pavadinto Dordemuere, mažųjų ordino brolio, atveju. Dabartiniais laikais, būtent 1324 Viešpaties metais, jį, vykstantį iš minėto lietuvių karaliaus į Rygą su savo draugais ir dėl sielų išgelbėjimo vargstantį, [kryžiuočiai] žiauriai pagrobė ir savo Ašeradės pilyje daug dienų kalėjime laikė. O kitus to paties karaliaus pasiuntinius, kuriuos jis pasiuntė pas ponus Apaštalų Sosto pasiuntinius ir pas minėtą poną Rygos arkivyskupą, būtent Sedegalą, žiauriai nužudė minėtoje pilyje, apaštališką įsakymą ir priesaikas, jam pačiam suteiktas, visiškai paniekinę dideliam papiktinimui ir krikščioniško tikėjimo žala“ ( dok.nr. 57).

[4] Žr.: Bučys A. Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku. – Metai, 2011, Nr.6; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6584-algimantas-bucys-savizudybes-zenklas-pilenu-istorijoje-arba-kaip-mokslininkas-virsta-pamokslininku?catid=671%3A2011-m-nr-6-birzelis; taip pat: http://on.lt/pilenai-savizudybes-pamokslininkas.

[5] Karsavinas L.  Europos kultūros istorija, t.5, d. 1. Vilnius, 1998, p.45.

 

bucys_slaptai

Pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Kokios pajėgos ir kieno palaikomos ją vykdo – atskiro, manyčiau, viešo pokalbio laukiantis klausimas.

O kol kas norėčiau aptarti eilinį, nors ir skandalingai pagarsėjusį senovės Lietuvos deheroizacijos epizodą. Turiu galvoje plačiai išreklamuotą bandymą mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoje vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M. Valančiumi ir baigiant V. Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję sukurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos.

Continue reading „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“