Mevlüt Çavuşoğlu, Turkijos Užsienio reikalų ministras
Teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją.
Mes gyvename eroje, kuriai būdingas netikrumas, krizės ir konfliktai, keliantys grėsmę taikai bei stabilumui visame pasaulyje. Pasibaigus Šaltajam karui, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, iškilo daugybė naujų grėsmių ne tik Europai, bet ir visai tarptautinei sistemai.
Ar vis dar turime pakankamai laiko pasimokyti iš istorijos ir pakoreguoti savo politiką bei strategijas, kad sukurtume taikią ateitį? O gal jau per vėlu?
Tarptautinio lygmens struktūros yra ginčijamos kasdien. Vėl kyla diskusijos apie didžiųjų valstybių konkurenciją ir tarptautinės sistemos iššūkius. Hibridinių ir kibernetinių grėsmių iškilimas atvedė mus į naują tikrovę, kur karo ir taikos taisyklės yra perrašytos. Pilkųjų zonų, kurias galima apibrėžti kaip nei karo, nei taikos, yra daugybė.
Grėsmių daugikliai, tokie kaip klimato kaita, aprūpinimo maistu problemos, kibernetinės grėsmės ir migracija, iškelia žmonių saugumo svarbą. Turkija yra pačiame regiono, kuriame šie pokyčių ir krizių procesai yra labai jaučiami, centre.
Šioje sudėtingoje lygtyje per pastaruosius dvejus metus patyrėme ir vis dar patiriame du naujus didelius sukrėtimus: koronaviruso pandemiją ir Rusijos karą Ukrainoje.
Pandemija dar kartą priminė atsparumo ir solidarumo svarbą. Per trumpą laiką ji paveikė visą pasaulį ir dar labiau paspartino pastaruoju metu pastebėtas pagrindines neigiamas tarptautinių santykių tendencijas.
Dar tik atsigaudami po neigiamų pandemijos padarinių, tikėdamiesi ir melsdami šviesesnės ateities, išvydome prasidėjusį karą, kuris pažymėjo geopolitikos sugrįžimą. Europos širdis išgyvena didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Turkija giliai jaučia visus šio karo, prasidėjusio tarp mūsų dviejų svarbių kaimynų Juodojoje jūroje, padarinius. Nuo pat pradžių Turkija rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose ir teikė visapusę humanitarinę ir politinę paramą. Saugumas ir stabilumas Juodosios jūros baseine dešimtmečius buvo vienas svarbiausių mūsų prioritetų.
Juodoji jūra, apsupta šešių pajūrio valstybių, yra strategiškai svarbi uždara jūra. Turėdama ilgiausią Juodosios jūros pakrantę ir Turkijos sąsiaurius, jungiančius Juodąją jūrą su kitais pasaulio vandenynais ir jūromis, Turkija turi įvairių interesų regione. Ji visada rėmė ir stengėsi išlaikyti taiką ir stabilumą regione.
Nuo pat pradžių Turkija kvalifikavo Rusijos agresiją kaip „karą“ ir atitinkamai aktyvavo Montrė konvencijos 19-tąjį straipsnį.
Tai reiškė Turkijos sąsiaurių uždarymą Rusijos Federacijos ir Ukrainos kariniams laivams. Nors nekariaujančioms šalims šis sprendimas įtakos nedaro, Turkija taip pat patarė visoms valstybėms nesiųsti karo laivų per Turkijos sąsiaurius. Šia politika buvo siekiama neleisti Juodajai jūrai virsti karinės konfrontacijos zona, ir ji pasiteisino.
Be to, negailėjome pastangų padėti užbaigti karą Ukrainoje. Tarpininkaudami mes surengėme Ukrainos ir Rusijos derybas Antalijoje ir Stambule. Žinodami iššūkius, kuriuos kelia augančios energijos kainos, kylanti infliacija ir gresianti maisto krizė, kilusi dėl karo Ukrainoje, suvaidinome pagrindinį vaidmenį paspartinant JT planą dėl saugaus Ukrainos grūdų eksporto per Juodąją jūrą. Liepos 22 d. Stambule pasiektas Ukrainos grūdų eksporto susitarimas yra pasauliniu mastu vertinamas istorinis pasiekimas.
Operacija vykdoma iš Jungtinio koordinavimo centro Stambule, dalyvaujant Turkijai, Ukrainai, Rusijai ir JT. Nuoširdžiai tikimės, kad abi pusės laikysis šio susitarimo žodžio ir dvasios ir kad ši iniciatyva taip pat prisidės prie prasmingo dialogo tarp šalių atnaujinimo siekiant teisingos taikos.
Šis konfliktas kelia daug politinių, ekonominių ir saugumo iššūkių ne tik Europai, bet ir tarptautinei bendruomenei. Vis dar tikime, kad teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją. Šiuo tikslu esame pasiryžę ir toliau dėti pastangas atnaujinti diplomatinį ryšį tarp Rusijos ir Ukrainos.
ES išorės ir vidaus iššūkiai sukėlė diskusijas apie Europos integracijos ateitį. Kaip ES vadovai pabrėžė Versalio viršūnių susitikime kovo 11 d., karas yra „tektoninis poslinkis Europos istorijoje“.
Akivaizdu, kad dabar yra tinkamas laikas diskutuoti apie Europos saugumo architektūros ateitį.
Suomijos ir Švedijos paraiškos narystei NATO, Vokietijos gynybos išlaidų padidinimas, Šveicarijos požiūris į neutralumą, „Europos geopolitinės/politinės bendrijos“ debatai, Ukrainai ir Moldovai suteiktas kandidatės statusas bei naujoji NATO strateginė koncepcija yra vieni iš svarbiausių pastarojo meto įvykių šiame kontekste.
Mūsų tikėjimas žmonijos gebėjimu kurti geresnę ateitį išlieka toks pat tvirtas, kaip ir mūsų užsienio politikos principai ir tikslai. Įsikūrę nepastovaus regiono viduryje, žinome, kad kelias link taikaus rytojaus nėra sklandus; bet mūsų ketinimai aiškūs, o ryžtas nuoširdus ir stiprus.
Turkija yra unikalioje, Rytus ir Vakarus jungiančioje, pozicijoje. Taigi abiejose srityse turime daug interesų ir pareigų.
Pastaruosius 70 metų Turkija buvo tvirta NATO sąjungininkė ir mano, kad transatlantinė jungtis yra gyvybiškai svarbi taikai ir saugumui. Turkija ir toliau laikosi savo įsipareigojimo siekti narystės ES ir laikosi konstruktyvios politikos, kuria siekia plėtoti bendradarbiavimą ir dialogą visose srityse. Jei ES nori būti pasaulinė veikėja, ypač atsižvelgiant į šiandieninę nestabilią geopolitinę aplinką, ji turi rasti būdų ir priemonių prisiimti savo pareigas ir vykdyti savo įsipareigojimus, taip pat ir Turkijos atžvilgiu.
Sugrįžtant prie klausimo, ar ne per vėlu kurti taikią ateitį, mūsų atsakymas yra aiškus: niekada nėra per vėlu. Tačiau dabar reikalingos visų šalių ryžtingos ir nuoširdžios pastangos, jei norime ateities kartoms palikti geresnį pasaulį
Stengiantis įveikti pastarųjų įvykių keliamus iššūkius, mums reikia realistiškų vertinimų, politikos ir sprendimų. Negalime sau leisti karo ir vis dar turime priemonių taikai sukurti. Turkija dirbo ir toliau sunkiai dirbs, kad pasiektų tą taiką.
2022.11.26; 08:00
