Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“ ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Nežinau, kaip atsirado paradoksali mintis viename tekste paminėti du jubiliejus, kurių niekas nesieja; tarp jų nėra jokių paralelių. Dar daugiau – juos skiria keturiasdešimties metų laiko skirtumas; ir – palikti pėdsakai lietuvių tautos atmintyje.

Ką Lietuvai paliko kompozitorius Juozas Naujalis, kurio 150-ąias gimimo metines šiemet švenčiame? J. Naujalis (1869–1934) yra profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkas. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. Vienas žinomiausių  – „Lietuva brangi“ pagal Maironio žodžius – be kurio net būtų sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą.

J. Naujalis – profesionaliosios lietuvių muzikos vienas iš pradininkų, išauginęs ne  vieną vargonininkų, chorvedžių, kompozitorių, muzikos pedagogų kartą.

Ir… filosofas marksistas Eugenijus Meškauskas, kurio 110-osios metinės taipogi minimos šiemet. Suprantama, kukliau, bet…

„Kultūros barai“ (2019.3) paskelbė Arnoldo Piročkino straipsnį „Iškiliam lietuvių filosofui atminti“ apie Česlovo Kalendos praėjusiais metais išleistą knygą „Profesorius Eugenijus Meškauskas: asmenybė ir veikla“.

Eklektiški prisiminimai, keletas lyrinių nukrypimų, – štai beveik ir viskas, kas pasakytina apie knygą.

O apie patį filosofą?

„Menka mano bendravimo su Meškausku patirtis, be abejo, riboja galimybes suvokti jo idėjų sistemą, mąstymo būdą, net įžvalgiai įvertinti aptariamąją knygą. Tačiau ši aplinkybė kiek atpalaidavo mane nuo Profesoriaus asmenybės sugestijos, galinčios dalyko interpretavimą pakreipti tam tikra linkme. Taigi nėra to blogo, kuris neišeitų į naudą!”, -prisipažįsta pats A. Piročkinas.

Ir tęsia, apie knygą: vis dėlto Meškausko charakteristikai knygoje trūksta vieno labai svarbaus aspekto – neišryškinta jo filosofinių pažiūrų visuma, t.y. filosofinės sistemos esmė“.

Štai čia ir reikėtų suklusti – kokia vis dėlto buvo Meškausko filosofinių pažiūrų visuma?

Ji atsispindi jo rašytuose straipsniuose ir paskaitose Vilniaus universiteto studentams – nuoseklusis marksizmas, leninizmas ir stalinizmas. Čia tikrieji, kertiniai Meškausko „filosofijos“ akmenys.

Kaip, beje, ir  garsiosios  bolševikinės veikėjos, jo žmonos Michalinos Meškauskienės.

Kiek studentų kartų išgėrė šio kokteilio nuodų (jeigu neišgertų, neišlaikytų egzamino), net sunku ir suskaičiuoti.

Nebandykime tad balinti – nieko neišeis.

Geriausiai marksistinio filosofo „filosofinių pažiūrų visuma“ atsispindi jo biografijoje.

Gimė ūkininkų šeimoje (…) Mokėsi Raseinių gimnazijoje, trečios gimnazijos laidos absolventas. Priklausė Ateitininkų kuopai, buvo jos pirmininkas. 1927–1931 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę. 1930–1931 m. vienas studentų marksistinės draugijos „Aurora“ organizatorių ir veikėjų. Iki 1940 m. dirbo įvairiose Kauno miesto įstaigose. 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. 1940 m. birželio 25 d. buvo paskirtas Justo Paleckio, po Lietuvos okupacijos ėjusio Lietuvos prezidento pareigas, sekretoriumi (paryšk. -Aut.).

1940–1941 m. VDU dėstė marksizmą-leninizmą. 1942–1944 m. laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete: 1944–1947 m. Marksizmo-leninizmo katedros, nuo 1947 m. – Filosofojos katedros dėstytojas. 1947–1956 m. VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1956–1959 m. mokymo reikalų prorektorius, 1956–1987 m. Filosofijos katedros vedėjas, nuo 1982 m. profesorius. 1955 m. filosofijos mokslų kandidatas.

Ir pabaigai.

Laimingi tie, kurie gimė, augo ir mirė su J. Naujalio muzika. Nelaimingi – kurie metų metais klausėsi Meškausko „filosofinių“ išvedžiojimų apie vienintelę „teisingą“ ideologiją, kaip „būdą siekti naujų pažinimo rezultatų moksle“.

Tuos pažinimo vaisius, deja, dar raškome ir šiandien.

2019.04.12; 11:50

urbucio knyga

„Margų raštų“ leidimas papildytas trimis rašiniais. Autoriaus straipsnis „Kalbos įstatymo svarstybos“, išspausdintas 2006 m. spalio 4 d. „Lietuvos Aide“, knygoje virto antruoju skyriumi (pirmąjį skyrių, taip pat bevardį, sudaro pirmojo leidimo „Didžioji lietuvių kalbos išdavystė“). „Prieduose“ spausdinamas būrio kalbininkų pasirašytas pareiškimas „Seniai metas atsisakyti tikrinių svetimybių „originalių formų“.

  Continue reading „Antrasis Vinco Urbučio knygos leidimas“